Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Dainos Dyburienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, A. K. (toliau – ir asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų (toliau – ir Alytaus apylinkės teismas) 2025 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta. Laiduotoju paskirtas A. A., gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), nustatytas 1 (vienerių) metų laidavimo terminas. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, nurodant šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą skaičiuoti nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, tai yra nuo 2025 m. balandžio 28 d. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, ir nuspręsta konfiskuoti A. K. priklausantį automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini). A. K. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, ir, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti. Laikiną nuosavybės teisės apribojimą, pritaikytą automobiliui „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio dalies dėl turto (automobilio) konfiskavimo įvykdymo, o ją įvykdžius, panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

3. Vertinant baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones skyrimo būtinumą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad A. K. padarė pavojingą ir šiurkštų naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimą, transporto priemonę vairavo būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis. Šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad specialiosios teisės atėmimas yra būtinas. Tuo tarpu nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad teisė vairuoti transporto priemones jam reikalinga darbinėje ir asmeninėje veikloje, teismo vertinimu, nepaneigia būtinybės jo atžvilgiu taikyti BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, todėl nuspręsta A. K. skirti uždraudimą naudotis minėta teise 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės - uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones

9. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. K. apeliaciniame skunde prašoma netaikyti jam baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, arba sutrumpinti jos terminą, arba paskirti kitą baudžiamojo poveikio priemonę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliaciniame skunde ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta baudžiamojo poveikio priemone – draudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones ir jos terminu.

10. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais (t. y. ir BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp kurių numatytas ir uždraudimas naudotis specialia teise (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – nuo vienų iki penkerių metų, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1, 2 dalis). Iš BK 67 straipsnio 1, 3 dalių, 68 straipsnio 1 dalies nuostatų lingvistinio ir sisteminio aiškinimo matyti, kad uždraudimo naudotis specialiąja teise – nagrinėjamu atveju teise vairuoti kelių transporto priemones – taikymas teismų praktikoje yra siejamas su keliomis aplinkybėmis: asmuo padarė nusikalstamą veiką (nusikalstamos veikos rūšis neturi teisinės reikšmės); ją padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones; skiriant šią baudžiamojo poveikio priemonę, jei ji skiriama kartu su bausme, padedama įgyvendinti bausmės paskirtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2024). Atsižvelgiant į įstatyminį reglamentavimą ir kasacinio teismo suformuotą praktiką bei A. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį – vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, teisėjų kolegija vertina, kad būtent BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, šiuo atveju yra tinkama ir proporcinga. Pažymėtina, jog būtent naudojantis specialia teise A. K. atliko nusikalstamą veiką, iš ko darytina logiška išvada, kad būtent uždraudimas tokia teise naudotis, taip užkertant kelią galimoms naujoms nusikalstamoms veikoms, yra adekvati baudžiamojo poveikio priemonė. Tuo tarpu apelianto prašomos paskirti baudžiamojo poveikio priemonės – nemokami darbai ar minimali įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nėra susijusios su jo atlikta nusikalstama veika, dėl ko nėra pagrindo jų taikyti. Juo labiau, apeliaciniame skunde apeliantas nenurodė, kokiu pagrindu prašoma pakeisti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę į jo pageidaujamas, taigi, toks apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

11. BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje nurodytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialiąja teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-489/2017). Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET arba BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008, 2K-599/2012, 2K-401/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos, kadangi apeliantas vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 2,08 promilių neblaivumo laipsnis. Pagal teismų praktiką vien už vairavimą neblaiviam, kai vairuotojo kraujyje būna nustatyta daugiau nei 1,51 promilės alkoholio, prevencijai užtikrinti paprastai skiriama BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė, susijusi su apribojimu naudotis specialiąja teise. Taigi, BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė A. K. buvo paskirta pagrįstai.

12. Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentą, jog A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir jos terminas yra per griežta, kadangi jo veiksmais nebuvo sukeltas realus pavojus. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad sprendimą paskirti apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, nustatant žymiai trumpesnį nei šios poveikio priemonės trukmės vidurkis, t. y. artimą minimaliam terminui, apylinkės teismas grindė tuo, kad padarytas pavojingas ir šiurkštus naudojimosi kelių transporto priemone taisyklių reikalavimo pažeidimas, apeliantas vairavo automobilį esant nuo jo sklindančiam alkoholio kvapui, nerišliam kalbėjimui, nekoordinuotiems judesiams, taip keldamas realų pavojų kitiems asmenims ir transporto priemonėms. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad A. K. nebuvo jokios būtinybės vairuoti, tuo tarpu apelianto nurodyta priežastis – konfliktas su sutuoktine, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra ir negali būti laikoma nusikalstamą veiką pateisinančia dingstimi. Atsakant į skundo argumentus aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo, vertino ir teigiamai A. K. charakterizuojančias aplinkybes – jis yra vedęs, dirbantis, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, per pastaruosius penkerius metus administracine tvarka baustas vieną kartą, paskirtą baudą sumokėjo, kas rodo asmens siekį gyventi pagal visuomenėje priimtinas teisės aktais nustatytas elgesio taisykles, jų laikytis ir gerbti valstybėje galiojančius teisės aktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirdamas A. K. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Nors apeliantas padarė nesunkų nusikaltimą, savo kaltę visiškai pripažino, gailėjosi dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, tačiau svarbu įvertinti ir tai, kad A. K. padarė itin šiurkštų tyčinį Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris pasireiškė dideliu pavojingumu tiek pačiam vairuotojui, tiek visuomenės saugumui.

13. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo vairavo transporto priemonę neblaivus, kuomet jo neblaivumas siekė 2,08 promiles. Nusikaltimas nors ir nesunkus, tačiau keliantis didelę grėsmę eismo saugumui, galintis sukelti skaudžias ir negrįžtamas pasekmes. Sėsdamas neblaivus už vairo apeliantas visiškai ignoravo galimas neigiamas pasekmes, o tai parodo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens neatsakingumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą. Nors materialinė žala neteisėtais apelianto veiksmais padaryta nebuvo, tačiau vien tik ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas didesnis nei 1,51 promilių neblaivumas, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams. Teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas apeliantui turi svarbią prevencinę reikšmę, tam, kad tokie atvejai nepasikartotų. Skundžiamu nuosprendžiu paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, numatančią, kad bausmės (baudžiamojo poveikio priemonės), skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85/2010). Juo labiau, jog jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti apelianto atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones jo prašomam 6 (šešių) mėnesių terminui, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011). Teismas, skirdamas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, individualiai įvertina kiekvieno kaltininko asmenybę bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui konkrečios nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste. Taigi, teismas nėra saistomas teismų sprendimais dėl kitiems asmenims taikomų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių kitose bylose, nes konkrečios bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės taikymas (termino parinkimas) asmeniui nulemtas visumos individualių aplinkybių įvertinimo būtent nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto poreikius atitinkančio 6 (šešių) mėnesio draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą.

14. Atsakant į apelianto argumentus, jog jo veika faktinio pavojaus nesukėlė, pažymėtina, kad nors apeliantas nuosekliai viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog automobilį vairavo būdamas neblaivus tik savo sodybos teritorijoje, tačiau šiuo atveju vien apelianto automobilio vairavimo esant neblaiviam faktas, nepaisant nuvažiuoto atstumo, yra pavojingas ir sudaro nusikalstamos veikos sudėtį. Atkreiptinas A. K. dėmesys, jog transporto priemonė yra padidinto pavojaus šaltinis, reikalaujantis ypač atidaus ir atsakingo jos valdytojo elgesio, tuo tarpu jos vairavimas būnant neblaiviam kelią neabejotiną ir realų pavojų tiek kitų eismo dalyvių saugumui, tiek turtui. Nagrinėjamu atveju uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones taikymas apeliantui turi svarbią prevencinę reikšmę, jog tokie atvejai nepasikartotų – kad jis vairuotų transporto priemones tik būdamas blaivus, kelyje būtų ypatingai dėmesingas, elgtųsi atsargiai ir atsakingai, bei nekeltų grėsmės nei savo, nei kitų asmenų sveikatai, turtui, gyvybei, transporto eismo saugumui.

15. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog baudžiamojo poveikio priemonė – specialios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas neabejotinai sukels nepatogumų A. K., vis dėlto, tai nėra priežastimi sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Apygardos teismui nekyla abejonių, jog atėmus teisę vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams A. K. taps sunkiau ir nepatogiau nuvykti į darbo vietą, nuvykti pas gydytojus ir pasirūpinti laiduotojo A. A. sveikata ar nuvykti į sodą, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriama baudžiamojo poveikio priemonė turi sukelti kaltininkui atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Akivaizdu, kad A. K. iki nusikalstamos veikos padarymo žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga profesiniais tikslais, tinkamai rūpintis jam artimo asmens A. A. sveikata ir priežiūra, nuvykti į sodą, tačiau šios aplinkybės nebuvo pakankamos, kad sulaikytų jį nuo nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegijos manymu, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra adekvati padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, apelianto asmenybei bei proporcinga pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės apimčiai. Juo labiau, pats A. K. pirmosios instancijos 2025 m. birželio 27 d. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog dirba vairuotoju, tačiau atsižvelgiant į susidariusią situaciją darbdavys jam suteikė kitą darbą (1 t., b. l. 150-158), o jo žmona A. K. turi vairuotojo pažymėjimą (1 t., b. l. 122), todėl darytina išvada, jog paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir jos terminas neproporcingai neapsunkins apelianto tiek profesine prasme, tiek rūpinantis laiduotojo A. A. sveikata ar apsirūpinant daržovėmis iš sodo, kadangi jis toliau galės dirbti savo darbovietėje, o automobilį esant būtinumui gali vairuoti jo sutuoktinė.

16. Aptartų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia pagrįstai atmesti apeliacinio skundo argumentą, kad uždrausdamas A. K. naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, apylinkės teismas nesilaikė baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo bendrųjų nuostatų, teisingumo principo ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą sprendimą. Skundžiamame nuosprendyje nustatyta draudimo vairuoti transporto priemones trukmė yra mažesnė nei šios poveikio priemonės trukmės vidurkis, įtvirtintas BK 68 straipsnio 2 dalyje, todėl nustatytas terminas nelaikytinas per griežtu. Keisti šią skundžiamo nuosprendžio dalį pagrindo nėra.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės - turto konfiskavimo

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra suformulavęs pagrindines teisines taisykles, sprendžiant klausimus dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo asmenį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nurodytais pagrindais. Baudžiamojo poveikio priemonių, inter alia (be kita ko), ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018, 2K-91-303/2021). Taigi, nagrinėjamu atveju, įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nustatė bylą nagrinėjančio teismo diskreciją taikyti baudžiamojo poveikio priemones, parenkant jų rūšis.

18. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės A. K. taikyti BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone, konfiskavimą. Šiam teismo sprendimui pritaria ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

19. Apeliaciniame skunde keliamų klausimų aspektu yra aktualus turto konfiskavimo tikslas – išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti. Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-91-303/2021). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021). Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią priemonę, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, Nr. 2K-195-788/2019, Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021). Nagrinėjamu atveju aukščiau aptartos aplinkybės pakankamai neigiamai charakterizuoja A. K. bei jo padarytą nusikalstamą veiką, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, dėl kurių A. K. prašo nekonfiskuoti jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės, egzistavo bei buvo žinomos iki nusikalstamos veikos padarymo momento, bet vis tiek nesustabdė atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmens nuo nusikalstamo elgesio. Pasirinkdamas nusikalstamą elgesį, apeliantas tuo pačiu turi ir priimti iš tokio elgesio galimai kilsiančias jo teises varžančias pasekmes. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų kaltam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2018, 2K-186/2018).

20. Teismas, priimdamas sprendimą dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo, įvertino tai, kad A. K. nusikalstamą veiką padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles, t. y. vairavo transporto priemonę, kai jam buvo nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis (2,08 promilės). Tokie apelianto veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties apelianto sveikatai ar net gyvybei. A. K. nustatytas neblaivumo laipsnis ženkliai viršija ribą nuo kurios asmeniui draudžiama vairuoti transporto priemones (0,41 promilės), taip pat ženkliai viršijo ribą (1,51 promilės) nuo kurios neblaiviam vairuotojui taikoma baudžiamoji atsakomybė. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. sunkiai pastovėjo ant kojų, svirduliavo, jo kalba buvo nerišli, judesiai buvo nekoordinuoti, iš burnos sklido alkoholio kvapas. Taigi, įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonės palikimas apelianto dispozicijai keltų pavojų visuomenei, todėl jos konfiskavimas yra būtinas.

21. Nagrinėjamu atveju išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti transporto priemonė nekonfiskuojama, nenustatyta. Vien A. K. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad dėl amžiaus jam bus sudėtinga išsirinkti ir įsigyti kitą automobilį, šeima praras turtą ir galimybę nuvykti į sodybą, nuvykti pas gydytojus, nelaikytinos išskirtinėmis. Minėtos aplinkybės egzistavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau jos nesustabdė A. K. nuo nusikalstamos veikos padarymo. Apeliantas turi suvokti, kad būtent jo pasirinkimas vairuoti neblaiviam apsunkino jo paties ir jo šeimos gyvenimą, todėl jis pats turi prisiimti visą atsakomybę už neigiamas pasekmes, su kuriomis tenka susidurti jo šeimai, neperkeldamas atsakomybės skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. K. parodė, kad jo šeimoje yra dar vienas automobilis, priklausantis jo sutuoktinei A. K. (1 t., b. l. 150-158), todėl darytina išvada, kad automobilio, kuriuo padaryta nusikalstama veika, konfiskavimas nepagrįstai neapsunkins tiek asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, padėties, tiek jo šeimos poreikių. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad automobilio konfiskavimas yra proporcinga baudžiamojo poveikio priemonė A. K. padarytam nusikaltimui, atitinka teisingą viešojo intereso ir asmens teisių pusiausvyrą ir nevaržo asmens labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.

22. Nepagrįstas ir alternatyvus apelianto prašymas pakeisti automobilio konfiskavimą į šio turto vertės pinigų sumos konfiskavimą. Apeliantas nurodo, kad automobilis skirtas jo profesiniams ir šeimos poreikiams tenkinti, todėl transporto priemonės konfiskavimas neatitiktų viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros. Teisėjų kolegija pažymi, kad atvejai, kai konfiskuojamas ne BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytas turtas, o išieškotina iš kaltininko konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, turi būti nustatyti BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyti pagrindai, t. y. kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Pagal bylos aplinkybes A. K. taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas nėra pagrindo, nes nenustatyta nė viena iš BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taip pat pažymėtina, kad nesant sąlygų išieškoti konfiskuotino turto vertę, nėra jokio pagrindo spręsti dėl A. K. priklausančios automobilio vertės, todėl apelianto argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti. Transporto priemonė, kurią asmuo vairavo būdamas neblaivus, gali būti nekonfiskuojama tik ypatingais, išimtiniais atvejais. Aplinkybės, dėl kurių baudžiamajame įstatyme įtvirtinta privaloma baudžiamojo poveikio priemonė būtų per griežta, neproporcinga, negali būti įprastos, gyvenimiškos, būdingos daugeliui bylų. Priešingu atveju, taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas be aiškaus pagrindo, būtų iškreipta šios normos paskirtis ir toks taikymas taptų taisykle, o ne išimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2025 m. sausio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-489/2025).

23. Turto, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nusikalstamą veiką A. K. padarė vairuodamas automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris yra registruotas jo vardu. Aptartų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. K. vairuotos transporto priemonės „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo, tinkamai pritaikė turto konfiskavimą reglamentuojančias teisės normas, laikėsi suformuotos teismų praktikos, todėl šioje dalyje keisti teismo priimto procesini sprendimo nėra pagrindo.

24. Atsakant į apelianto argumentus dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės koreliavimo su baudžiamojo poveikio priemonių skyrimu teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kaltininko atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, o ne su kaltininko suinteresuotumu išvengti neigiamų pasekmių, kadangi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo ar klaidingos nuomonės dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo už pavojingą visuomenei veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018 ir kt.). Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės savaime nesuponuoja, kad asmuo turi visiškai nepatirti jokių neigiamų pasekmių ar teisėtų suvaržymų dėl savo neteisėto veikimo. Šiuo atveju atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. K. nepatyrė iš teismo sprendimo kylančių dar griežtesnių suvaržymų (jam nebuvo skirta bausmė, jis neturės teistumo), todėl vien baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas šiuo atveju laikytinas pakankamai švelnia atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką forma, savaime nesukeliančia pernelyg didelių suvaržymų nusikalstamą veiką atlikusiam asmeniui.

Dėl proceso išlaidų

25. Pagal galiojančią BPK 106 straipsnio 2 dalies redakciją, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Analogiškos nuostatos taikytinos ir sprendžiant antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą apeliacinės instancijos teisme.

26. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta 2025 m. rugsėjo 24 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant A. K. sudaro 129,17 Eur (vienas šimtas dvidešimt devyni Eur 17 ct), kurios turi būti priteistos iš jo valstybei (3 t., b. l. 20).

27. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam A. K. gynėją numato BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apelianto valios. Taip pat teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens skundą, tačiau byloje nėra jokių aktualių duomenų apie jo turimą turtą. Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus tai, kad antrinė teisinė pagalba A. K. šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už A. K. teiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto asmens A. K. apeliacinį skundą atmesti ir Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. liepos 10 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų pagal 2025 m. rugsėjo 24 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) iš A. K. nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.