- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-04
- Bylos Nr.
- eAS-392-492/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00650-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- V. R. J.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 63.3.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. R. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas 2016 m. vasario 15 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė skundą, kuriame prašė panaikinti 2012 m. rugsėjo 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 48S-990 4 punktą bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos suteikti pareiškėjui už iki nacionalizacijos buvusio žemės savininko V. J. iki 1940 metų Ukmergės apskrities „(duomenys neskelbtini)“ valsčiaus „(duomenys neskelbtini)“ kaime turėtą žemę iki 100 procentų padidinto ploto perduotiną nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą Vilniaus apskrityje, Vilniaus rajone, „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje.
Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Paaiškino, kad 2015 m. balandžio 10 d. ir 2015 m. balandžio 22 d. savo pastangomis, nepajėgęs susirasti kvalifikuotos teisinės pagalbos, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą suprojektuoti ir atmatuoti jam prie atkurtos natūra žemės nuosavybės Vilniaus rajone, 100 procentų žemės priedą, arba nurodyti teisinį dokumentą (Lietuvos Respublikos įstatymą, jo straipsnį), kuris draudžią jį duoti. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8286-629/2015 atsisakė priimti pareiškėjo skundą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su nuosavybės teisių į žemę atkūrimo apimtimi, turėtų teisę skųsti 2012 m. rugsėjo 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 48S-990, nes minėto sprendimo 4 punkte nėra nurodyta, kad pretendentas dar turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę vėliau. Teismas nurodė, kad pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą minėtam Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimui apskųsti ir šio termino atnaujinti neprašo. 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-8489-811/2015 pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, kadangi pastarasis nepašalino ankstesnėje nutartyje nurodytų skundo trūkumų. Pareiškėjas nurodė, kad yra garbaus amžiaus, neturi teisinių žinių, jam nepavyko susirasti tinkamo teisininko, galinčio bei norinčio atstovauti jo teisėtus interesus teisme, jis pats nepajėgė pašalinti teismo nustatytų trūkumų, be kita ko, manydamas, kad valstybinių institucijų pareiga yra tarnauti žmogui, pagrįstai manė, jog šį ginčą galima išspręsti bendravimo bei bendradarbiavimo su valstybinėmis institucijomis būdu, dėl ko visą savo laisvą laiką skyrė susitikimams su Žemės ūkio ministerijos bei Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojais bei vadovais, teikė papildomus paaiškinimus, manydamas, jog jie bus įvertinti ir bus imtasi priemonių teisingumui atstatyti, tačiau institucijos ir toliau jį klaidino formaliais atsirašinėjimais. Tai, kad pareiškėjas neturėdamas jokio teisinio išprusimo, savo suvokimo ribose ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą, rodo, kad visą laiką buvo atliekami aktyvūs veiksmai siekiant savo teisių apsaugos, tačiau teisinių žinių, teisingos bei nuoseklios informacijos stoka, garbus amžius, paties atsakovo nesąžiningas elgesys ir pareiškėjo tikėjimas, jog valstybės institucijų pareiga yra tarnauti piliečiui, objektyviai trukdė tai padaryti tinkamai ir pagal teisės aktų reikalavimus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Atsisakė priimti V.R. J. skundą.
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis gali būti pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios objektyviai, neatsižvelgiant į suinteresuoto paduoti skundą subjekto valią, sutrukdė jam per įstatymu nustatytą terminą įgyvendinti savo teises (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS15-90/2005).
Iš teismui pateikto skundo, dokumentų nustatyta, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2012 m. rugsėjo 14 d. Ginčo dėl to, kad skundo padavimo terminas yra praleistas šiuo atveju nėra. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dar 2015 m. balandžio 10 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemė ūkio ministerijos suprojektuoti ir atmatuoti pareiškėjui prie atkurtos natūra žemės nuosavybės Vilniaus rajone 100 procentų žemės priedą arba nurodyti teisinį dokumentą, kuris draudžia jį duoti. Teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi pareiškėjui išaiškino, kad nesutikdamas su nuosavybės teisių į žemę atkūrimo apimtimi, turėtų teisę skųsti minėtą 2012 m. rugsėjo 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemė ūkio ministerijos sprendimą Nr. 48S-990. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą minėtam sprendimui apskųsti ir šio termino atnaujinti neprašo, todėl skundą atsisakė priimti (2015-04-15 Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis byloje Nr. I-8286-629/2015). Taip pat pareiškėjas V. R. J. 2015 m. balandžio 22 d. pateikė skundą teismui, kuriame prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos nurodyti pareiškėjui teisinį dokumentą (Lietuvos Respublikos įstatymą, jo straipsnį), kuris draudžia duoti žemės priedą 1918-1920 m. nepriklausomybės kovų savanoriams, kai jų žemė buvo atimta asmeniniams ūkiams. Pareiškėjo skundas neatitiko Administracinių bylų teisenos įstatymo 23, 24 straipsnių reikalavimų, todėl pareiškėjui 2015 m. balandžio 24 d. nutartimi buvo nustatytinas terminas iki 2015 m. gegužės 8 d. skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas teismo nustatytu terminu nepašalino nurodytų skundo trūkumų, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutartimi skundą laikė nepaduotu ir grąžino pareiškėjui (2015-04-24, 2015-05-14 Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartys byloje Nr. I-8489-811/2015).
Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjui vėliausiai 2015 m. balandžio mėnesį turėjo būti žinoma, kad jo teisės buvo pažeistos 2012 m. rugsėjo 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 48S-990. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjui išaiškino teisę ginčyti šio sprendimo dalį. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad termino praleidimą sąlygojo objektyvios priežastys. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys dėl teisinio neišprusimo, senyvo amžiaus, pasitikėjimo atsakovu nėra pateisinamos sprendžiant klausimą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo. Pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo. Žinodamas, kad terminą skundui paduoti yra praleidęs net ir po 2015 m. balandžio 15 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties byloje Nr. I-8286-629/2015 gavimo kaip įmanoma greičiau ginčijamo sprendimo neskundė. Nustatytos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių priežasčių, todėl nėra pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakytina skundą priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 8 p.).
III.
Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti skundo padavimo terminą ir skundą priimti.
Pareiškėjas nurodo, kad teismo nutartis grindžiama formaliais motyvais. Tvirtina, kad ginčijamame sprendime nebuvo numatyta, kokiu pagrindu atsisakoma pareiškėjui skirti jam priklausantį žemės priedą, nenurodytas atsisakymo teisinis pagrindas bei sprendimo apskundimo tvarka, kas neabejotinai suklaidino pareiškėją dėl jo galimybės skųsti tokį sprendimą teismui. Pažymi, kad teismas nevertino aplinkybės, jog nuosavybės teisių pareiškėjui atkūrimo procesas labai užsitęsė. Tvirtina, kad pareiškėjui tik sudarius teisių paslaugų sutartį su advokatu (2016-02-08) paaiškėjo, kad jis turi skųsti teismui būtent 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą, iki to laiko pareiškėjas susirašinėjo su institucija ir tikėjosi, kad nepavykus susitarti geranoriškai, pareiškėjas bet kada galės apskųsti šios institucijos sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad jam ilgą laiką nepavyko rasti advokato, kuris sutiktų atstovauti šioje byloje. Mano, kad teismas tik formaliai nurodė, kad pareiškėjo pateiktas termino praleidimo priežastis laiko subjektyviomis. Tokią išvadą teismas padarė nepareikalavęs iš Tarnybos nuosavybės teisių atkūrimo bylos, kuri patvirtintų, kad pareiškėjas nuolat aktyviais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo. Pažymi, kad pareiškėjo teises pažeidė ne privatus asmuo, o valstybė per jos vardu veikiančias institucijas, todėl teismas, spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, turėjo atsižvelgti į teisės principus, o ne tik formaliai taikyti teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, nustačius, kad praleistas skundo padavimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku apskųsti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 48S-990.
ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad praleido Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 48S-990 apskundimo terminą ir prašė jį atnaujinti.
ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).
Nagrinėjamu atveju priežastimis, sukliudžiusiomis laiku kreiptis į teismą pareiškėjas nurodo savo garbų amžių, teisinių žinių neturėjimą, sunkumus, patirtus ieškant advokato, kuris sutiktų atstovauti pareiškėjo interesams, tikėjimą, kad pavyks ginčą išspręsti bendradarbiavimo su institucija būdu.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nurodytos priežastys yra subjektyvios, priklausančios išimtinai nuo pareiškėjo valios ir remiantis administracinių teismų praktika nelaikytinos termino praleidimą pateisinančiomis priežastimis (2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-544/2011, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011).
Kita vertus, pažymėtina, kad pareiškėjo siekiama apginti teisė – gauti Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje numatytą lengvatą – yra savarankiška teisė, kurios gynimas nėra susijęs su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tai reiškia, kad net ir neatnaujinus termino minėtam sprendimui apskųsti pareiškėjas turi galimybę ginti teisme savo teisę į Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje numatytą lengvatą.
Tokia išvada darytina atsižvelgus į Lietuvos Respublikos vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinto Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo 2.3 punktą, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais piliečiams gali būti skiriamas didesnis žemės sklypo plotas iš laisvos žemės fondo. Piliečiai prašymus skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) teritoriniams padaliniams (toliau – žemėtvarkos skyriai) pagal žemės sklypų buvimo vietą pateikia kartu su prašymu suteikti lygiavertį žemės sklypą. Sprendimą dėl prašymo skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima iki įsakymo, kuriuo nustatyta žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo pradžios data, priėmimo. Analogiška nuostata yra įtvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika), 27.1 punkte, kuriame nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima sprendimą dėl didesnio ploto žemės sklypo skyrimo (atsisakymo skirti) iš laisvos žemės fondo pretendentams Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais.
Aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatytos lengvatos taikymo klausimas yra sprendžiamas atskirai ir šiuo klausimu yra priimamas atskiras sprendimas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas be reikalavimo panaikinti 2012 m. rugsėjo 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 48S-990 4 punktą prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos suteikti pareiškėjui už iki nacionalizacijos buvusio žemės savininko V. J. iki 1940 metų Ukmergės apskrities „(duomenys neskelbtini)“ valsčiaus „(duomenys neskelbtini)“ kaime turėtą žemę iki 100 procentų padidinto ploto perduotiną nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą Vilniaus apskrityje, Vilniaus rajone, „(duomenys neskelbtini)“ seniūnijoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus vertina, kad šis pareiškėjo reikalavimas yra savarankiškas reikalavimas ir pirmosios instancijos teismas turėtų iš naujo įvertinti šio reikalavimo priėmimo klausimą.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nutartis keistina panaikinant tą nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kita pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. R. J. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą iš naujo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.