Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lauretos Ulbienės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo Bogdano Chranovskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 302 straipsnio 1 dalį (2017 m. gruodžio 4 d. veika) laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (2018 m. sausio 8 d. veika) laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 9 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant V. K. visą bausmės atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje ir nesilankyti lošimų organizavimo vietose, bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Dėl BK 302 straipsnio 1 dalies taikymo

18. Pažymėtina, kad aplinkybes, kaip ir kada M. S. vardu išduotas vairuotojo pažymėjimas atsirado pas V. K., M. S. ir V. K. aiškino skirtingai. V. K. teisme aiškino, kad sausio mėnesį susitiko su M. S. prie „Forum Palace“, bendravo ir M. S. turėjo klausimų dėl į jo (V. K.) vairuotojo pažymėjimą įrašytos A kategorijos. V. K. išsitraukus savo vairuotojo pažymėjimą jie lygino dokumentus. V. K. teigė, kad nesąmoningai įsidėjo abu dokumentus į savo piniginę ir M. S. pasakė, kad išvažiuoja, bet tuoj grįš. Jam tuomet kilo mintis palošti (t. 3, b. l. 28). Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. vasario 2 d. apklausiamas įtariamuoju (t. 2, b. l. 84) V. K. nurodė, kad jis tiek pirmą kartą, t. y. 2017 m. gruodžio 4 d., tiek antrąjį kartą, kurio datos nepamena, ėjo su svetimu dokumentu, tačiau antrąjį kartą nebuvo įleistas į kazino, esantį Kalvarijų g. Tačiau vėlesnėje apklausoje parodymus pakeitė (t. 2, b. l. 94) ir jau nurodė važiavęs turėdamas M. S. dokumentą, tačiau buvo įsitikinęs, kad darbuotojai pateikė savo asmens dokumentą.

20. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad pats M. S. nurodo susitikęs ne 2018 m. sausį, o 2017 m. gruodį prieš Kalėdas ir toks nurodomas laikotarpis atitiktų pirmą V. K. laiko prasme inkriminuotą nusikalstamą veiką – 2017 m. gruodžio 4 d., tačiau ištyrus įrodymus buvo neabejotinai nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 4 d. lošimų automatų salono administratorei-kasininkei V. K. pateikė ne M. S., o A. T. vairuotojo pažymėjimą ir dėl šios veikos apeliacinis skundas nėra paduotas.

21. Byloje neabejotinai nustatyta, kad V. K. atėjęs į automatų lošimų saloną, esantį Kalvarijų g., 2018 m. sausio 8 d. pateikė ne savo, bet M. S. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, nors tą daryti jokio teisėto pagrindo neturėjo. Kaip jau minėta, liudytojas M. S. nenurodė leidęs V. K. pasinaudoti jo asmens dokumentu. Liudytoja G. J., kuriai V. K. pateikė 2018 m. sausio 8 d. M. S. vardu išduotą dokumentą, parodė, kad užėjęs V. K. pateikė dokumentą, padėjo pinigus ir iš karto paprašė rakto į tualetą. Jai tai pasirodė keista, vaikinas buvo pasimetęs. Ji nustatė ir pranešė V. K., kad pastarasis jai pateikė ne savo asmens dokumentą. Tokie G. J. parodymai sutampa su V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kai jis nurodė, kad būtent su M. vairuotojo pažymėjimu bandė patekti į kazino (t. 2, b. l. 84). Ir nors šie V. K. parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tačiau jie buvo pagarsinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl ir apeliacinės instancijos teismas jais vadovaujasi, tačiau tik ta apimtimi, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. V. K. tikslą patekti į lošimo saloną parodo ir vaizdo įraše bei apžiūros protokole užfiksuoti jo veiksmai (t. 2, b. l. 28-29, 33), iš kur matyti, kad V. K. atėjęs pateikia dokumentą – vairuotojo pažymėjimą ir pinigus, paėmęs raktą iš karto pasišalina.

22. V. K. veiksmų kryptingumą patvirtina ir 2018 m. sausio 11 d. pokalbio įrašas (t. 2, b. l 16-19, 24) iš kurio matyti, kad į V. P. pasakymą, kad jis buvo atėjęs lošti ir pateikė svetimą dokumentą, V. K. nurodo: „aš atvariau ne lošt, aš atvariau patikrinti, kaip veikia sistema” ir ar „toliau galima praeiti pas jus į klubą”. Taigi V. K. neneigia pateikęs svetimą dokumentą, nurodo atvykimo priežastį. Šie duomenys patvirtina, kad V. K. ėjo suvokdamas, kad jam negalima patekti į lošimo saloną ir patekimo galimybę „tikrino”, kaip nustatyta, pateikdamas svetimą dokumentą. Nors teismo posėdžio metu V. K. nurodė tokiu būdu juokavęs, tačiau teismas tokį jo aiškinimą vertina kaip siekį išvengti atsakomybės, jo nepatvirtina teisme ištirti įrodymai.

23. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad V. K., pateikdamas svetimą asmens dokumentą, siekė, kad nebūtų nustatyta jo asmens tapatybė. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į nustatytus V. K. veiksmus – jis, gavęs M. S. dokumentą, iš susitikimo vietos iš karto išvažiavo, pasakęs, kad greitai sugrįš. Jam, kaip pats nurodė, kilo mintis palošti. Jis atsidūrė prie Kalvarijų g. esančio lošimo salono. Nors V. K. teigė pateikęs savo asmens dokumentą, tačiau liudytojos administratorės G. J. parodymais, jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie aptarti, ir rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad jis pateikė ne savo, o M. S. asmens dokumentą. Svarbu ir tai, kad V. K. yra apribojęs savo galimybę lošti, ką patvirtina byloje esantis apribojusių savo galimybę lošti asmenų registro duomenų išrašas apie fizinį asmenį – V. K., ir terminas per kurį jam neleidžiama lošti yra iki 2116 m. liepos 17 d. (t. 1, b. l. 64). Šie duomenys patvirtina, kad V. K. apribojo savo galimybę lošti ilgam laikotarpiui, kas jam pačiam neabejotinai žinoma, todėl V. K. aiškinimas, kad jis buvo apribojęs galimybę lošti tik šešiems mėnesiams, nepagrįstas. Be to, svarbu ir tai, kad, kaip nurodė pats V. K., jis žinojo, kad siekiant patekti į lošimo saloną, reikia padiktuoti asmens kodą.

24. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad nuteistasis V. K., pateikdamas administratorei-kasininkei G. J. kito fizinio asmens dokumentą, suvokė, kad tai daro neteisėtai, naudotis M. S. vairuotojo pažymėjimu teisėto pagrindo neturėjo, M. S. jam savo vairuotojo pažymėjimo naudotis nedavė. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad V. K. pateikė ne savo asmens dokumentą apsirikęs, nes tą paneigia jo paties veiksmai – pateikęs svetimą dokumentą pasišalina, administratorei pasakius, kad dokumentas ne jo, savo dokumento iš karto po paaiškėjimo šios aplinkybės administratorei neteikia ir išeina pažadėjęs sugrįžti, bet negrįžta. Veika pripažįstama padaryta tyčia, kai kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato jos padarinius ir jų siekia. Šiuo nagrinėjamu atveju, nuteistasis, be teisėto pagrindo pateikęs fizinio asmens dokumentą, siekė pateikti į lošimo saloną, taigi jo tyčia šiuo atveju buvo nukreipta neteisėtam fizinio asmens dokumento panaudojimui. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai šią apelianto nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 181 straipsnio 1 dalies taikymo

26. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Nusikaltimo sudėtis yra formali, turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos. Pagal turto prievartavimo teisinį apibrėžimą šiuo nusikaltimu gali būti pripažinti tik be teisėto pagrindo reiškiami reikalavimai. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–509/2008, 2K-65/2009 ir kt). Turto prievartavimo pagrindinis objektas – nuosavybė, turtinės teisės ar turtiniai interesai, dalykas – turtinė nauda, kurios kaltininkas siekia (sau ar kitiems asmenims) versdamas kitą asmenį perduoti turtą (pvz., pinigus), suteikti turtinę teisę ar atlikti kitokius turtinio pobūdžio veiksmus. BK 181 straipsnio taikymo prasme vertimas perduoti turtą neturi teisėto pagrindo, tai reiškia, kad turtinės pretenzijos, kurias kaltininkas reikalauja (verčia) kitą asmenį patenkinti, nėra kilusios iš teisės reguliuojamų santykių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnyje nurodyti civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai), pvz., iš paskolinių sandorių, kitokių prievolių, kurių pagrindu asmuo įgyvendina atitinkamą savo ar kitų teisę. Tai ir vienas iš esminių požymių, atribojančių turto prievartavimą nuo BK 294 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – savavaldžiavimo, kai kaltininkas (nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos) vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-222/2017).

27. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria V. K. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, bei teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigia, kad skundžiamas nuosprendis dėl šio veikos yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi grindžiamas liudytojų V. P., D. V. prielaidomis, o V. K. veiksmus lėmė V. P. nuolatinė provokacija. Pasak apelianto, telefoniniais pokalbiais nepatvirtintas pinigų reikalavimo faktas, o teismo padarytos išvados neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

28. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytas apylinkės teismo išvadas, konstatuoja, kad V. K. kaltu pagal BK 181 str. 1 d. buvo pripažintas nepagrįstai, kadangi byloje esantys įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog jo veiksmai atitinka turto prievartavimo požymius.

29. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties taikymui reikšmingas aplinkybes, nustatė, kad nuteistasis V. K., žinodamas, kad yra įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą, 2017 m. gruodžio 4 d. pateikdamas svetimą asmens dokumentą pateko į lošimų saloną, kur lošė ir, pasak V. K., pralošė 950 eurų, tada 2017 m. gruodžio 5 d., 2018 m. sausio 10 d., 2018 m. sausio 11 d. vykusių telefoninių pokalbių metu iš UAB „Unigames“ konsultanto V. P. atvirai savo naudai reikalavo perduoti turtą – 950 Eur, priešingu atveju grasino paskelbti informaciją, kurios atskleidimas UAB „Unigames“ yra nepageidautinas. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad toks grasinimas pasireiškė grasinimu kreiptis į Lošimų priežiūros tarnybą ir informuoti apie UAB „Unigames“ tariamai padarytą pažeidimą bei grasinimu pateikti medžiagą, tariamai patvirtinančią UAB „Unigames“ padarytus teisės aktų pažeidimus, susijusius su azartinių lošimų organizavimu. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad V. K. reikšti turtines pretenzijas, reikalauti iš UAB „Unigames“ darbuotojo V. P. 950 eurų jokio teisėto pagrindo neturėjo, kad pats, aiškiai suvokdamas, kad tokios teisės neturi, vertė duoti jam 950 Eur už neva patirtą žalą dėl bendrovės darbuotojų kaltės (leido lošti, kai jam tokia galimybė apribota), grasindamas priešingu atveju paskelbti bendrovę kompromituojančią, jai nepageidautiną informaciją. Tokias išvadas grindė V. P. padarytais garso įrašais, paties kaltinamojo parodymais ir jo nustatytais veiksmais, liudytojų V. P. ir D. V. parodymais, rašytine bylos medžiaga.

30. Pats kaltinamasis V. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su svetimu asmens dokumentu atėjo į lošimų saloną, pateikė šį dokumentą darbuotojai, kuri kažką suvedė ir atidavė dokumentą bei iškeitė pinigus į monetas. Jis lošė ir pralošė pinigus. Paryčiais suvokė, kad turimi pinigai mažėja, kad jų beveik nebėra. Tokioje situacijoje jis pradėjo nervuotis, pateikė darbuotojai jau savo asmens dokumentą ir norėjo išsiaiškinti, kaip jis pateko į saloną. Tuomet darbuotoja nustatė, kad jo įleisti negalima. Kalbėdamas su darbuotoja sumų neminėjo, išeidamas paliko lapelį su savo telefono numeriu ir vardu, prašė, kad paskambintų atsakingas asmuo. Nurodė vėliau suskaičiavęs, kad pralošė 950 eurų. V. K. pripažino vykusių pokalbių telefonu su V. P. faktą, teigė iš pokalbių supratęs, kad V. P. suinteresuotas atlyginti jo patirtą žalą – 950 eurų, tuo tikslu buvo su juo susitikęs. Po įvykusio pokalbio kreipėsi į Lošimų priežiūros tarnybą.

31. Liudytojas A. T. parodė, kad jam esant aikštelėje prie parduotuvės „Iki“, Lazdynuose, priėjo kaltinamasis ir paprašė paskolinti asmens dokumentą – pasą ar vairuotojo pažymėjimą, nes norėjo užeiti į kazino. Davė kaltinamajam savo vairuotojo pažymėjimą, kurį jis grąžino maždaug už 5 minučių ir dar davė 10 eurų. Tą dieną pats asmeniškai nelošė.

33. Liudytoja A. Š. parodė, kad jai apie 21.30 val. atėjus į darbą kolegė J. pasakė, kad visi klientai, esantys salone, yra patikrinti, o apie 5.00 val. ryto pastebėjo, kad vienas klientas pradėjo filmuoti, priėjęs pasakė, kad jam draudžiama lošti. Jam atsakė, kad jis pateikė ne savo asmens dokumentą. Asmuo padavė savo asmens tapatybės kortelę ir ji patikrinusi nustatė, kad jam lošti draudžiama. Ji buvo šoko būsenoje, asmuo reikalavo grąžinti tiek pinigų, kiek jis pralaimėjo. Tačiau ji neturi teisės grąžinti praloštų pinigų ir pasakė, kad negrąžins. Negali pasakyti kokią tiksliai sumą jis nurodė – 1000 ar 2000 eurų. Asmuo savo numerį užrašė ant lapuko ranka ir išėjo. Ji paskambino salono vadovui D. V..

34. Liudytojas D. V. parodė, kad paskambinusi darbuotoja A. B. (Š.) buvo susijaudinusi ir pranešė, kad lošia asmuo, kuriam neleidžiama lošti, ją filmuoją ir prašo atiduoti jo praloštus pinigus, paliko lapuką ant kurio parašė savo telefono numerį ir vardą – V. Jis susitiko ir visą situaciją papasakojo V. P., t. y., kad klientas lošė ir dabar reikalauja pinigų. V. P. tam klientui paskambino, nes norėjo sužinoti, ko asmuo nori. Pokalbis vyko per garsiakalbį, jis pats visą pokalbį girdėjo. Vėliau sužinojo, kad pokalbis buvo įrašomas. To pokalbio metu V. P. paklausė, ar asmuo nori 2000 eurų, tačiau pastarasis pasakė, kad nori, jog jam grąžintų tai, ką jis pralošė, t. y. 950 eurų, nes kitaip jis kreipsis į Lošimų priežiūros tarnybą. V. P. pakvietė žmogų atvažiuoti į ofisą. Dar iki susitikimo su V. K. kreipėsi į Lošimų priežiūros tarnybą ir informavo apie situaciją, surašė raštą ir išsiuntė. Vykusio susitikimo metu jie informavo V. K., kad ketina kreiptis į policiją. Susitikimo ofise metu pokalbio apie pinigus nebuvo.

35. Liudytojas V. P. parodė, kad vadovas D. V. jį informavo, kad vienas klientas reiškia pretenzijas, kadangi buvo įleistas lošti, nors jam neleidžiama, paliko savo telefono numerį. Jis peržiūrėjo salono vaizdo įrašus, iš jų nustatė, kad V. K. atėjo į saloną apie 18.45 val., pateikė dokumentą, pirmiausia jis kišo pinigus, po to dokumentą. Darbuotoja J. K. įvedė jo kodą į sistemą ir patikrino, sistema parodė, kad jam lošti leidžiama. Ji grąžino jam dokumentą. Asmuo lošė iki 5 valandos ryto. Jis paskambino V. K. pasidomėti dėl situacijos, nes pastarasis paliko savo telefono numerį, o jam tenka bendrauti su lankytojais įvairiais klausimais. Prieš skambinant nusprendė pokalbį įrašyti, nes jam susidarė įspūdis, kad įmonė reketuojama. Liudytojas patvirtino skambinęs V. K. du kartus, o trečiąjį kartą jam skambino V. K., atpasakojo pokalbių turinį. Dar nurodė, kad V. K. pirmojo telefoninio pokalbio metu suprato, kad jį į ofisą kviečia atsiskaityti ir galvojo, kad jie jam sumokės pinigus. Nurodė, kad įmonė niekada nėra mokėjusi jokių pinigų ir nesiruošė to daryti. Paaiškino, kad bendrovei dėl to, kad buvo įleistas asmuo, kuriam neleidžiama lošti, atsakomybė nenumatyta. Tokia atsakomybė yra numatyta darbuotojui, kuris įleidžia. Dar teigė, kad V. K. turėjo suprasti, kad jis neturi teisės reikalauti iš jų pinigų, neturi teisės šantažuoti juos Lošimų priežiūros komisijai.

36. Šioje byloje susiklostė situacija, kai V. K., nors ir palikęs savo telefono numerį UAB „Unigames“ darbuotojai, pats jokių aktyvių veiksmų nesiėmė. Priešingai, pirmuosius du kartus, t. y. 2017 m. gruodžio 5 d. ir 2018 m. sausio 10 d. jam skambino UAB „Unigames“ darbuotojas V. P., kuris inicijavo ir pokalbį dėl pinigų.

37. Azartinių lošimų įstatymo (toliau – ALĮ) 10 straipsnio 20 dalies, reglamentuojančios asmens teisę pateikti prašymą neleisti lošti, tikslas – padėti asmenims, negalintiems suvaldyti savo potraukio lošti, t. y. negebantiems savarankiškai susilaikyti nuo ėjimo į lošimų organizavimo vietas ir lošimo proceso. Atsižvelgiant į tai, ALĮ 10 straipsnio 21 dalimi būtent lošimų organizatoriui tenka pareiga užtikrinti, kad toks asmuo nepatektų į lošimų organizavimo vietą. Iš Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) nuo 2017 m. liepos 17 d. yra įtrauktas į Registrą. Draudimas lošti galioja iki 2116 m. liepos 17 d. (t. 1, b. l. 64). Ta aplinkybė, kad V. K. yra įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą, patvirtina, jog jis netinkamai disponuoja turimais pinigais. Be kita ko, asmuo, priklausomas nuo azartinių lošimų, savo veiksmų negali kontroliuoti taip, kaip tą gali sveikas ir valingas asmuo. Vienas iš probleminio lošimo skiriamųjų bruožų yra negalėjimas valdyti šio potraukio (Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-180-459/2019). Šiuo atveju, nepaisant pateikto prašymo, V. K. vis tiek buvo įleistas į lošimo namus, kur atvyko dėl savo turimos priklausomybės. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad jis turėjo išankstinį planą, nes to nepatvirtina jokie ištirti įrodymai, todėl tai laikytina spėjimu, o spėjimais nuosprendžio grįsti negalima.

38. Byloje ištirtais įrodymais (jo paties parodymais, liudytojų V. P., D. V., A. B. parodymais, garso įrašais, kurie pripažintini leistinais įrodymais) neabejotinai nustatyta, kad V. K. reikalavo pinigų, t. y. 950 eurų. Nors kaltinime nurodoma, kad V. K. reikalavo perduoti 950 Eur už tai, kad 2017 m. gruodžio 4 d. buvo įleistas į UAB „Unigames“ lošimų automatų saloną ir jame lošė, kai yra įtrauktas į Apribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą, visgi ištyrus įrodymus teisme nustatyta, kad V. K. reikalavo tik savo praloštų pinigų – 950 eurų. V. K. nuosekliai teigė, kad tokią sumą jis pralošė ir ši jo versija nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, nebuvo paneigta.

39. Liudytoja A. B. (Š.) patvirtino, kad V. K. reikalavo grąžinti tiek pinigų, kiek jis pralošė (o ne už tai, kad buvo neteisėtai įleistas). D. V. nurodė buvęs informuotas, kad asmuo reikalauja grąžinti jo praloštus pinigus. Nors V. P. nurodė, kad bendrovėje egzistuota nusistovėjusi praktika ir griežta pozicija niekam neišmokėti praloštų pinigų, tačiau aiškiai apie tai V. K. neinformavo, priešingai savo veiksmais (skambino pirmas du kartus, kvietė atvykti į ofisą) leido V. K. tikėtis bendro susitarimo ir pinigų grąžinimo. V. K. pirmo pokalbio telefonu metu nurodo, kad „nori atgauti savo pinigus“ ir pralošta suma yra 950 eurų. V. P. pirmojo pokalbio metu apibendrindamas jo paties užduotus klausimus konstatuoja: „Ir jūs norit, kad mes jums grąžintume 950 eurų“, taigi neabejotinai suvokia, kad V. K. nori savo praloštų pinigų, o ne tokios sumos reikalauja už neteisėtą įleidimą į saloną.

40. Liudytojos A. Š. parodymais nustatyta, kad nėra galimybės patikrinti, kokią sumą pralošė/išlošė tą vakarą V. K.. Nors nėra galimybės patikrinti , kiek pinigų V. K. pralošė, tačiau jis pats nuosekliai visų pokalbių metu nurodė vienodą – 950 eurų sumą ir teigė, kad tiek jis pralošė ir prašė šią sumą sugrąžinti.

41. Pabrėžtina, kad inkriminuojant BK 181 straipsnį visais atvejais turi būti reikalaujama kaltininkui svetimo turto. Jeigu kaltininkas reikalauja turto, į kurį jis turi tikrą ar tariamą teisę, tai jo veika turi būti kvalifikuojama pagal kitus BK straipsnius, nes nėra nusikaltimo objekto. Reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas. Šiuo atveju kaip matyti iš garso įrašuose užfiksuotų pokalbių turinio ir paties V. K. parodymų, jis praloštus pinigus suvokė kaip savus, o ne svetimus, atsižvelgiant į tai, kad lošė, kai galimybė lošti yra apribota, ir būtent jų grąžinimo reikalavo. Taigi V. K. veiksmai jo paties suvokimu buvo nukreipti ne įgyti svetimą turtą, o atgauti savus pinigus, praloštus dėl salono darbuotojos aplaidumo. Toks V. K. įsitikinimas formuoja jo tyčios kryptingumą. Teismo įsitikinimu, V. K. veiksmai galėtų būti vertinami kaip savavaldžiavimas, t. y., kai asmuo, nesilaidydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo tikrą ar tariamą teisę (BK 294 straipsnis), kuri yra ginčijama, bet nerealizuojama. Šiuo atveju ši teisė yra nerealizuojama, nes UAB „Unigames“ ją ginčija. Tokiu atveju V. K. veiksmuose nėra būtinojo savavaldžiavimo požymio – didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Taigi šiuo atveju nėra nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnyje, objekto, todėl V. K. atsakomybė pagal BK 181 straipsnį negali kilti.

42. Pažymėtina, kad V. K. įsitikinimas, kad jis turi teisę reikalauti atgauti praloštus pinigus (lošė, kai tokia galimybė apribota), yra pagrįstas objektyviais duomenimis. V. K. nurodė girdėjęs apie tokią galimybę ir ši jo versija atitinka tikrovę, nes teismų praktikoje yra pavyzdžių, kai asmenys, negalintys lošti ir pralošę pinigus kazino, juos yra susigrąžinę teismine tvarka (pavyzdžiui Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-180-459/2019).

43. Svarbu ir tai, kad V. P. pokalbių, vykusių 2017 m. gruodžio 5d., 2018 m. sausio 10 d., 2018 m. sausio 11 d., su V. K. metu sudarė pastarajam pagrindą galvoti, kad šis turi pagrindą reikalauti praloštų pinigų. Pirmojo pokalbio metu V. P. aiškinasi V. K. reikalavimus ir kviečia jį atvažiuoti į ofisą. V. P. nurodė šioje situacijoje suvokęs, kad V. K. tikėjosi atgauti savo praloštus pinigus. Ir toks V. K. tikėjimas yra pagrįstas būtent pokalbio su V. P. turiniu. Kaip matyti, ne tik pats V. K. tikėjosi atgauti pinigus, bet ir V. P. suprato, kad V. K. tikėjosi atgauti praloštus pinigus.

44. Pabrėžtina, kad pats savaime tik praloštų pinigų reikalavimas nereiškia, kad buvo prievartaujamas turtas, būtina nustatyti, kad psichinė prievarta buvo naudojama siekiant neteisėtai gauti turtinės naudos. Tačiau šiuo atveju V. K. tikslas buvo atgauti tik praloštus pinigus, o ne pasipelnyti. V. K. nereikalavo didesnės pinigų sumos negu buvo pralošęs. Iš garso įrašų nustatyta, kad V. P. paklausus, ar jis reikalauja 2000, V. K. tikslina ir sako, kad nori praloštų pinigų – 950 eurų. Iš ši mintis nuosekliai atsispindi visų įrašų metu.

45. Pagal BPK 98 straipsnį įtariamasis, kaltinamasis, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, jų atstovai, taip pat bet koks fizinis ar juridinis asmuo gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Tai leidžiama padaryti bet kurioje proceso stadijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191/2005). UAB „Unigames“ tinkamai pasinaudojo šia teise teikdamas kompaktinius CD su garso įrašais. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas privataus asmens padarytus įrašus, kurių pagrindu surašyti apžiūros protokolai pripažino tinkamais įrodymais, nes bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog šie įrodymai būtų gauti įstatyme tiesiogiai uždraustu būdu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pasisakoma, kad teisės aktai nedraudžia asmeniui įrašyti savo privatų pokalbį su kitu asmeniu. BPK įtvirtina laisvą įrodymų rinkimo procesą, BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apie tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338-511/2017, Nr. 2K-377-697/2015, Nr. 2K-424-696/2016). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas. teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų ir laikydamasis formuojamos teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-360/2004), teisėtai pripažino UAB „Unigames“ pateiktus V. P. darytus pokalbių garso įrašus leistinais įrodymais nagrinėjamoje byloje.

46. Spręsdama apeliaciniame skunde keliamą galimos provokacijos klausimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje prieš V. K. nebuvo atliekami jokie slapti tyrimo veiksmai, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 1 dalyje, galimo padarymo metu V. K. veiksmai nebuvo kontroliuojami teisėsaugos pareigūnų ir pokalbių metu baudžiamasis procesas dar nebuvo pradėtas. Dėl to nėra jokio pagrindo spręsti ir, kaip teigiama apeliaciniame skunde, dėl galimos V. K. provokacijos.

47. Turėdama omenyje tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K. nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių, todėl dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį jis turėjo būti išteisintas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalis, kuria jis pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį naikintina ir dėl šio kaltinimo jis išteisintinas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Apeliaciniame skunde nekeliamas skundžiamu nuosprendžiu dėl veikų, numatytų BK 302 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio klausimas, todėl dėl to plačiau nepasisakoma, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) bendrinamos dalinio sudėjimo būdu, nustatant galutinę subendrintą bausmę, pašalinant bausmės, paskirtos pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, bendrinimą su pirmiau nurodytomis bausmėmis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 3-4 dalimis, 329 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalį dėl V. K. pripažinimo kaltu ir nubaudimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pagal BK 181 straipsnio 1 dalį V. K. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalį, kuria V. K. paskirta bausmė pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, buvo subendrinta su bausmėmis paskirtomis pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dvi veikos).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinti V. K. paskirtas bausmes pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (2017 m. gruodžio 4 d. veika) ir BK 302 straipsnio 1 dalį (2018 m. sausio 8 d. veika) dalinio sudėjimo būdu, pridedant prie 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės 4 (keturis) mėnesius ir nustatyti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 9 punktais, V. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį visą bausmės atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, nesilankyti lošimų organizavimo vietose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.