- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-14
- Bylos Nr.
- 3K-3-574/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Janina Stripeikienė (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Zigmas Levickis
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus
- Pareiškėjas
- Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Zigmo Levicko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė)
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareiškimą dėl antstolio patvarkymo pripažinimo neteisėtu; suinteresuoti asmenys: antstolė Brigita Palavinskienė, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, I. A. (I. A.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar Valstybinė mokesčių inspekcija ar kita institucija turi pareigą priimti valstybės nuosavybėn perduotą teismo konfiskuotą turtą tuo atveju, jeigu įstatymų nustatyta tvarka šis turtas pripažįstamas nerealizuotinu, t. y. neturinčiu ekonominės vertės.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu konfiskuotas I. A. automobilis. Antstolė B. Palavinskienė, vykdydama šį nuosprendį, perdavė automobilį Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri, nustačiusi, kad automobilis neatitinka transporto priemonėms keliamų reikalavimų, nenaudotinas pagal paskirtį ir nerealizuotinas, atsisakė jį apskaityti. Antstolė B. Palavinskienė 2009 m. birželio 8 d. priėmė patvarkymą dėl turto pripažinimo atliekomis ir sunaikinimo, kuriame nurodė, kad, vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – Taisyklės) 6, 20, 146 punktais, Vilniaus rajono policijos komisariatas privalo apskaityti konfiskuotą turtą, pripažinti jį atliekomis ir veikti kaip Atliekų tvarkymo įstatyme nurodytas atliekų turėtojas. Antstolė atkreipė Vilniaus rajono policijos komisariato dėmesį į tai, kad, Valstybinei mokesčių inspekcijai atsisakius turtą įtraukti į apskaitą ir jį realizuoti, Vilniaus rajono policijos komisariato žinioje esantis konfiskuotas turtas šios institucijos pripažįstamas atliekomis ir perduodamas atliekų tvarkytojui. Pareiškėjas Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Vilniaus apskrities VPK) kreipėsi į teismą, prašydamas teismo pripažinti antstolės 2009 m. birželio 8 d. patvarkymą neteisėtu ir jį panaikinti, nes, jo nuomone, transporto priemonių pripažinimo atliekomis procesą vykdo ne policijos įstaiga, pareiškėjas nėra konfiskuoto turto valdytojas ar saugotojas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi pripažino neteisėtu ir panaikino antstolės B. Palavinskienės 2009 m. birželio 8 d. patvarkymą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nėra konfiskuoto turto valdytojas ar saugotojas, šis automobilis niekada nebuvo perduotas pareiškėjui valdyti, saugoti ar įtraukti į savo apskaitą, be to, ginčijamas patvarkymas neatitinka CPK 613 straipsnyje nustatytų formos bei turinio reikalavimų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 11 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad, atlikdamas konkrečius vykdymo veiksmus, antstolis turi vadovautis bendraisiais jo veiksmus reglamentuojančiais teisės aktais, pirmiausia – Civilinio proceso kodeksu. CPK 692 straipsnyje nustatyta, kad, teismo konfiskuotą ar valstybei perduotiną turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. CPK nuostatos, reglamentuojančios vykdymo procesą, nenustato, kad antstolis privalo imtis kitokių priemonių, vykdydamas vykdomąjį raštą dėl turto konfiskavimo. Antstolis neturi jokio įstatyminio pagrindo spręsti apie tai, kad automobilis nerealizuotinas ir turi būti perduotas kitiems asmenims, kitoms institucijoms. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad antstolės 2009 m. birželio 8 d. patvarkymas, kuriuo antstolė nurodė Vilniaus rajono policijos komisariatui konfiskuotą turtą pripažinti atliekomis ir sunaikinti, yra neteisėtas. Taisyklių 6, 146 punktuose nenurodyta, kad antstolis konfiskuotą turtą privalo perduoti kitoms institucijoms ar kitiems asmenims, o ne Valstybinei mokesčių inspekcijai. Pagal Taisyklių 2 punktą šių Taisyklių nuostatos taikomos mokesčių inspekcijai priimant, apskaitant, realizuojant, grąžinant ir pripažįstant atliekomis bešeimininkį, konfiskuotą, valstybės paveldėtą, į valstybės pajamas perduotą turtą, radinius, lobius ir kitus daiktus. Pagal Taisyklių 4.4 punktą mokesčių inspekcija, gavusi raštišką pranešimą apie valstybei perduotiną turtą, per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos turi perimti turtą iš perduodančiojo asmens, jį įvertinti, prireikus atlikti ekspertizę ir surašyti Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004m. birželio 21 d. įsakymu patvirtintos formos turto apskaitos ir perdavimo aktą. Taisyklių 4.11 punkte nustatyta, kad jeigu įvertinus turtą paaiškėja, jog jis yra mažavertis, praradęs savo prekinę vertę, netinkamas panaudoti pagal paskirtį arba saugojimo išlaidos viršija jo vertę, mokesčių inspekcija jo neapskaito. Taigi nenurodoma, kad tas turtas gali būti neperimamas iš antstolio. Konfiskuoto turto apskaitymas reglamentuojamas Taisyklių 20 punkte. Teismas konstatavo, kad pagal Taisyklių nuostatas mokesčių inspekcija turtą iš perduodančiojo asmens (šioje byloje - antstolės) turi perimti, o po to spręsti klausimus dėl jo įtraukimo į apskaitą ar pripažinimo atliekomis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal Taisyklių nuostatas mokesčių inspekcija turtą iš perduodančio asmens (antstolės) turėjo perimti, o tik po to spręsti klausimus dėl jo įtraukimo į apskaitą ar pripažinimo atliekomis, padaryta sistemiškai neįvertinus Taisyklių kaip vientiso teisės akto. Pagal Taisyklių 14 punktą mokesčių inspekcijos pareigūnai perduodamą konfiskuotą turtą, išskyrus nekilnojamąjį, turi įkainoti (įvertinti). Jeigu turto apžiūros metu nustatoma, jog konfiskuoto turto realizavimo terminas yra pasibaigęs arba šis turtas yra sugedęs, sugadintas ar pripažintas nerealizuotinu (netinkamu panaudoti) turtu ir dėl to negali būti parduodamas, toks turtas į mokesčių inspekcijos apskaitą neįtraukiamas (Taisyklių 20 punktas). Pagal Taisyklių 6 punktą Inspekcija perima pagal turto apskaitos ir perdavimo aktą tik realizuotiną turtą. Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis metodika (toliau – Metodika), patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. V-181, detalizuoja apskričių inspekcijoms perduotino bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto ar kitaip į valstybės pajamas perduodamo nekilnojamojo turto ir transporto priemonių perėmimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis aktą. Jeigu nustatoma, kad transporto priemonės netinka eksploatuoti dėl prastos ar netinkamos techninės būklės ir negali būti panaudotos nei pagal tiesioginę, nei pagal netiesioginę paskirtį, dėl ko yra nerealizuotinos, tokios transporto priemonės pagal Metodikos 175.1.3 punktą neapskaitomos, t. y. jų Inspekcija neperima.
2. Apeliacinės instancijos teismas ne sistemiškai aiškindamas turto realizavimo tvarką nustatančias CPK normas, padarė nepagrįstą išvadą, kad CPK 692 straipsnis įpareigoja antstolį perduoti konfiskuotą turtą Inspekcijai, tačiau neįpareigoja imtis kitokių priemonių, vykdant teismo nutarimą dėl turto konfiskavimo. CPK 692 straipsnis įpareigoja antstolį perduoti mokesčių inspekcijai teismo konfiskuotą turtą realizuoti, jeigu įstatymai nenustato kitaip, t. y. Inspekcija turi pareigą apskaityti tik tokį valstybės nuosavybėn perduotiną turtą, kuris yra realizuotinas, turintis ekonominę vertę. Šią išvadą taip pat patvirtina sisteminis Taisyklių normų ir CPK 691 straipsnyje pateiktos turto realizavimo koncepcijos aiškinimas. Kasatorius pažymi, kad antstoliui, vykdant teismo nutarimą, taikomos ne tik CPK 692 straipsnio nuostatos, tačiau ir bendrieji sprendimų vykdymo proceso principai. Pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalį antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Pagal CPK 587 straipsnio 3 dalį institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose yra vykdomieji dokumentai. CPK 634 straipsnyje nustatyta antstolio pareiga savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Įstatymas įtvirtina antstolio pareigą aktyviai bei visomis teisinėmis priemonėmis siekti realiai įgyvendinti teismo sprendimą, įskaitant nutarimą dėl turto konfiskavimo. Antstoliai yra saistomi ne tik CPK, bet ir Taisyklėse nustatytų teisės normų, reglamentuojančių kitokią konfiskuoto ir valstybei perduotino turto realizavimo tvarką, kai toks konfiskuotas turtas yra pripažintas nerealizuotinu. Taisyklių 6 punkto 2 pastraipoje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu mokesčių inspekcija neapskaito valstybės nuosavybėn perduotino nerealizuotino turto, tokį valstybės nuosavybėn perduotiną turtą privalo apskaityti kitos valstybės ar savivaldybės institucijos, kurioms mutatis mutandis taikomos Taisyklių nuostatos (Taisyklių 2 punkto 2 pastraipa). Sistemiškai aiškinant šią teisės normą kartu su Taisyklių 20 punkte įtvirtinta norma, konstatuotina, kad institucija, kurios žinioje yra konfiskuotas turtas, kuris buvo pripažintas nerealizuotinu ir dėl to neįtrauktas į Inspekcijos apskaitą, privalo tokį turtą apskaityti, pripažinti atliekomis bei utilizuoti Taisyklėse nustatyta tvarka.
Suinteresuotas asmuo antstolė B. Palavinskienė pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas Vilniaus apskrities VPK atsiliepimu į į kasacinį skundą prašo jį atmesti, šį prašymą grįsdamas tokiais argumentais:
Skundžiama teismo nutartis priimta atsižvelgiant į naujausią teismų praktiką. Pagal finansų ministro 2004 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. 110 nuostatas ne pareiškėjui, o mokesčių inspekcijai pavesta rūpintis valstybei priklausančio konfiskuoto, pripažinto bešeimininkiu turto apskaita ir tvarkymu. Vadovaujantis CK 4.47 straipsnio 10 punktu ir 4.50 straipsnio 3 dalimi, teismo sprendimo, kuriuo konfiskuotas turtas, pateikimas mokesčių inspekcijai kaip valstybės įstaigai, kuriai pavesta tokio turto apskaita, atitinka turto disponavimo dokumento perdavimą, todėl laikytina, kad nuo teismo sprendimo pateikimo mokesčių inspekcija įgyja teisę disponuoti turtu. Kasatorius nenurodo jokios įstatymo normos, nustatančios pareigą turtą perduoti antstoliui kitaip, nei nustatyta CPK 692 straipsnyje. Kasatorius turi pareigą vykdyti teismo sprendimus ir privalo priimti perduodamą turtą.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į į kasacinį skundą prašo jį atmesti, šį prašymą grįsdamas argumentais, kurių esmė atitinka skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl institucijų, kurioms realizuoti perduotinas konfiskuotas turtas (automobilis)
Pagal CPK 691 straipsnio 1 dalį turto realizavimas – tai areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar realizavimas kita šiame Kodekse nustatyta tvarka. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad areštuotą turtą, atsižvelgiant į arešto pagrindus ir turto rūšis, įstatymų nustatyta tvarka realizuoja antstolis, Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigos, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir prekybos įmonės. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl konfiskuotą turtą realizuoti privalančio subjekto. Pažymėtina, kad tokių ginčų sprendimo praktika suformuota pastarojo meto kasacinio teismo jurisprudencijoje (2010 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė M. Lekstutienė, bylos Nr.3K-3-397/2010; 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė M. Lekstutienė, bylos Nr.3K-3-537/2010).
Nurodytų ir nagrinėjamos bylų teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės iš esmės sutampa, visose bylose turi būti aptariamos ir taikomos tos pačios teisinės nuostatos. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pasisakęs, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip sudarant prielaidas formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai ir garantuojant jurisprudencijos tęstinumą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos teismus. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Tokios išimtinės būtinybės koreguoti teismų praktiką nagrinėjamu atveju nekonstatuota, todėl teisėjų kolegija šią bylą sprendžia paisydama pirmiau nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse sukurto precedento.
Turto konfiskavimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo būdų (CK 4.47 straipsnio 10 punktas). Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas valstybės turto įgijimo būdas perimant teismo sprendimu konfiskuojamą turtą. Taigi teismo sprendimu konfiskavus turtą, jis pereina valstybės nuosavybėn. Vadovaujantis CPK 638 straipsnio 2 dalimi tais atvejais, kai pagal vykdomąjį dokumentą turi būti išieškoma į valstybės biudžetą, valstybei atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija. CPK 692 straipsnyje nustatyta, kad teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Vadinasi, bendra taisyklė tokia, kad valstybei atitenkantis turtas perduodamas CPK įvardintai institucijai (Valstybinei mokesčių inspekcijai), o išimtys galimos tik įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėtina, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju įstatymai nenustato kitokių antstolio veiksmų negu tų, kurie įtvirtinti CPK 692 straipsnyje.
Atsižvelgdamas į CPK 638 straipsnio 2 dalyje, 691, 692 straipsniuose įtvirtintų normų prasmę, jų tarpusavio ryšį, kasacinis teismas konstatavo, kad teismo sprendimu (nutarimu) konfiskuotas turtas turi būti perduodamas realizuoti būtent valstybinei mokesčių inspekcijai, o ši institucija privalo priimti konfiskuotą turtą bei atlikti visus su šio turto realizavimu susijusius veiksmus. Be to, teismas pažymėjo, kad tokių bylų kontekste teismo konfiskuoto ar perduotino valstybei turto realizavimas aiškintinas kaip bet kokie veiksmai, susiję su konfiskuoto turto pardavimu, perdavimu neatlygintinai ar realizavimas kita įstatymų nustatyta tvarka, taip pat ir pripažinimas atliekomis, jų sutvarkymas Atliekų tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka.
Kasatorius remiasi Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių 6, 20 punktais, pagal kuriuos turtas, mokesčių inspekcijos pareigūnų pripažintas nerealizuotinu (netinkamu panaudoti) ir dėl to negali būti parduodamas, į mokesčių inspekcijos apskaitą neįtraukiamas ir pripažįstamas atliekomis institucijos, kurios žinioje yra konfiskuotas turtas, sprendimu, surašant turto pripažinimo atliekomis aktą. Taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, CPK 692 straipsnio kontekste negali būti vertinamos kaip įstatymas, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į Taisykles, kaip teisės aktą, nustatantį CPK 692 straipsnyje įtvirtintos antstolio pareigos perduoti realizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą išimtį. Kadangi Civilinio proceso kodeksas ir Vyriausybės nutarimu patvirtintos taisyklės teisės šaltinių hierarchijoje yra skirtingo lygio teisės aktai, rėmimasis poįstatyminiame akte nustatytu reglamentavimu yra ydingas aiškinant įstatyme nustatytą reglamentavimą, ir todėl negalimas toks sisteminis CPK normų ir Taisyklių aiškinimas, kaip siūlo kasatorius. Minėta, kad Taisyklės yra poįstatyminis aktas ir juo negali būti pakeistas įstatyme nustatytas reglamentavimas.
Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pagal CPK 692 straipsnio normos prasmę teismo konfiskuotas ar perduotinas valstybei turtas, viena vertus, turi būti perduodamas realizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, tačiau, kita vertus, perduodamo turto priėmimas pats savaime neužkerta kelio ir nepašalina pareigos turtą perėmusiai Valstybinei mokesčių inspekcijai laikytis atitinkamų Taisyklių nuostatų, susijusių su antstolio perduoto turto apskaita, saugojimu, realizavimu ir (arba) pripažinimu atliekomis.
Kasatorius, minėta, nurodo ir tai, kad antstoliui, vykdančiam teismo nutarimą, taikomos ne tik CPK 692 straipsnio nuostatos, tačiau ir bendrieji sprendimų vykdymo proceso principai, Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, CPK 587 straipsnio 3 dalis, 634 straipsnis. Dėl šio argumento taip pat yra pasisakęs kasacinis teismas, spręsdamas ginčus tarp tų pačių šalių (2010 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė M. Lekstutienė, bylos Nr.3K-3-397/2010). Pagal Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Kaip ir nurodoma kasaciniame skunde, antstoliai, atlikdami šias savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnis). Šiuo aspektu kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos; teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Universalios valdymo sistemos“ skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-3-206/2008; 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą dėl antstolio veiksmų, bylos Nr. 3K-7-277/2008). Dėl to ir šiuo atveju antstolis turėjo veikti neperžengdamas teisės aktų jam suteiktų įgalinimų ribų, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendęs dėl antstolio veiksmų teisėtumo apeliacinės instancijos teismas ginčijamą antstolės patvarkymą teisingai vertino kaip nepagrįstą ir neteisėtą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 58,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos valstybei iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 88, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (į. k. 188728821) valstybei 58,90 Lt (penkiasdešimt aštuonis litus 90 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.