Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

17. Byloje nustatyta, jog 2018 m. rugsėjo 19 d. apie 12.00 val., prie namo, adresu Erfurto g. 48, Vilniuje, liudytojui V. K. ir išteisintajam J. B. atliekant laiptinės turėklų suvirinimo darbus, tarp kaimynų nukentėjusiojo I. D. ir išteisintojo J. B. įvyko konfliktas. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog J. B. dar ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad žodinio konflikto su nukentėjusiuoju metu, prie namo turėklų, ranka nustūmė priėjusį prie jo nukentėjusįjį nuo laiptų turėklų, o tai, kad jis nukentėjusiajam I. D. dūrė pirštais į akis ir sudavė vieną smūgį į pilvą jau prie automobilio, o ne prie laiptų turėklų, patvirtina kiti surinkti byloje tiesioginiai liudytojų parodymai. Tačiau, analizuojant išteisintojo J. B. parodymus (t. 1, b. l. 117), nukentėjusiojo parodymus (t. 1, b. l. 1), nukentėjusiojo I. D. sutuoktinės M. D. (t. 1, b. l. 28-27), liudytojo V. K. (t. 1, b. l. 38), policijos pareigūno A. K. parodymus (t. 1, b. l. 45), specialistų J. M. P. ir O. G. išvadas (t. 1, b. l. 163-167, 186-191), medicininius dokumentus (t. 1, b. l. 61-66, 67-68, 73-89), skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą išrašo turinį (t.1, b. l. 48-49), matyti, jog pagrindiniai įrodymai, kuriais apeliaciniame skunde grindžiama išteisintojo J. B. kaltė, yra nukentėjusiojo I. D. ir jo sutuoktinės M. D. parodymai.

18. Nukentėjusysis I. D. 2018 m. rugsėjo 20 d. pareiškime, surašytame sekančią dieną po nagrinėjamo įvykio, nurodė, jog jam pradėjus pokalbį su suvirinimo darbus atliekančiais J. B. ir V. K. ir paklausus kas sumoka už atliekamus darbus, J. B. griebė jam už gerklės viena ranka, o kita ranka nešvariomis pirštinėmis griebė už akių ir prispaudęs prie gretimai esančio automobilio, kitos rankos kumščiu trenkė į pilvą (t. 1., b. l. 1). Tuo tarpu 2018 m. rugsėjo 27 d. apklausos metu, I. D. papildė, jog, prieš pradėdamas smurtinio pobūdžio veiksmus prieš jį, J. B. prieš tai padėjo suvirinimo aparatą, tuomet priėjęs, suėmė jam už gerklės, be to priešingai nei pirminiame pranešime apie nagrinėjamą įvykį, nurodo, jog neišlaikęs pusiausvyros pats atsirėmė į šalia esantį automobilį, o ne buvo prie jo priremtas J. B. (t. 1., b. l. 26). Nurodytą įvykį, pasak I. D., matė ir jo sutuoktinė M. D., tačiau pirminiame pranešime I. D. nurodo, jog visą konfliktą sutuoktinė matė pro antro aukšto langą, įskaitant ir smūgį į pilvą, ir tik tada, išbėgo į lauką ir išvietė policiją, tuo tarpu 2019 m. rugsėjo 27 d. duodant parodymus apie nagrinėjamą įvykį, nurodo, jog smūgis į pilvą buvo suduotas po to, kai sutuoktinė išėjo iš laiptinės. Liudytoja M. D. 2018 m. rugsėjo 27 d. parodė, jog grįžusi namo išgirdo J. B. balsą, po ko priėjusi prie lango pamatė, jog J. B. yra atrėmęs I. D. į kaimyno automobilį, vieną ranką laikė prispaudęs prie gerklės, o kita su pirštine, kuria atliko darbus, buvo uždengęs I. D. veidą, tai pamačiusi M. D. išbėgo į lauką, paėmė savo vyrą I. D. už rankos, tuo tarpu J. B. nuo nukentėjusiojo atsitraukė ir kažkurios rankos kumščiu stipriai trenkė I. D. į pilvo sritį (t. 1., b. l. 41). M. D. taip pat nurodo, jog J. B. veiksmus prieš nukentėjusįjį I. D. pamatė po to kai jau išbėgo į lauką, tačiau liudydama teisme teigia, jog smaugimą ir akių trynimą matė per langą, o smūgį jau išėjusi į lauką (t. 1., b. l. 157-158). Apie sutuoktinės veiksmus, išskiriant J. B. ir I. D., kaip tai nurodo M. D., pats I. D. nenurodė. Šių aplinkybių nenurodė ir kiti liudytojai. Taigi, I. D. ir M. D. parodymai dėl esminių įvykio faktinių aplinkybių skiriasi. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog įtaką nukentėjusiojo bei liudytojos M. D. įvykių vertinimui galėjo daryti tarp nukentėjusiojo ir J. B. susiklostę konfliktiški santykiai bei vykę nuolatiniai konfliktai. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokiose bylose, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali neadekvačiai vertinti situaciją, turėti įvairių motyvų. Baudžiamoji teisė nėra tinkamiausia priemonė spręsti panašaus pobūdžio kilusius ginčus ir aiškintis tarpusavio santykius. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atkurti, baudžiamoji teisė negali būti naudojama kaip įrankis bet kokių santykių aiškinimuisi.

19. Išteisintasis J. B. ir liudytojas V. K. nurodo kitokias įvykio aplinkybes. 2018 m. spalio 18 d. apklaustas J. B. parodė, jog jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko. I. D. priėjus prie jo, pastarajam atliekant suvirinimo darbus, jis paprašė nukentėjusiojo atsitraukti ir netrukdyti dirbti. Tuomet I. D. paėmė už sustatyto turėklo ir jį į šonus pradėjo ardyti. Tuomet jis (išteisintasis) dešine ranka prilaikė ties I. D. pilvu, tam jog šis nesiartintų prie turėklų, nes netoliese stovėjo ir suvirinimo aparatas, kuris buvo įjungtas. Po to atbėgo I. D. sutuoktinė ir pradėjo rėkti, jog jos vyras yra mušamas, tačiau jis I. D. nemušė ir kitaip jo nežalojo, tiesiog atitraukė nuo turėklo, kadangi nukentėjusysis trukdė darbui ir jam pačiam ten buvo nesaugu (t. 1., b. l. 113). Tiek duodamas pakartotinius parodymus 2019 m. gegužės 9 d. (t. 1., b. l. 117), tiek vėliau atliekant įrodymų tyrimą teisme, J. B. davė tapačius parodymus ir savo kaltės nepripažino. Kartu su J. B. suvirinimo darbus atlikęs liudytojas V. K. 2018 m. rugsėjo 21 d. duodamas parodymus nurodė nematęs, jog J. B. būtų panaudojęs kokio nors pobūdžio smurtinius veiksmus prieš I. D.. Kaip parodė V. K., I. D. dar J. B. atliekant suvirinimo darbus, stovėdamas šiam už nugaros priekaištavo dėl iš bendrijos vagiamų pinigų, tuomet J. B. priėjo prie I. D., jį atstumdamas tam, jog šis netrukdytų, I. D. ėjo atbulas ir atsitrenkė į šalia laiptinės stovėjusį automobilį (t. 1., b. l. 155). Po nagrinėjamo konflikto į įvykio vietą iškviesti pareigūnai. Liudytojas A. K., parodė, jog pareigūnams atvykus į įvykio vietą, I. D. nurodė, jog įvykus konfliktui su J. B. pastarasis jam sudavė, kur sudavė ir kaip, neaiškino, be to pats pareigūnas ant I. D. veido, jokių smurto požymių nepastebėjo, tačiau nurodė, jog šis buvo labai susijaudinęs ir toliau pasakojo apie visus įvykius susijusius su namo reikalais per 20 metų, finansinius nesutarimus (t. 1., b. l. 45). Taigi, nukentėjusysis, nurodęs atvykusiam pareigūnui, kad buvo mušamas, pasakojo ne apie jo sumušimo aplinkybes, o aplinkybes dėl kurių su J. B. vyksta konfliktai, susiję su namo administravimu.

20. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog, I. D. nurodomų jam padarytų sužalojimų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Visų pirma, iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog žarnyno kraujavimas I. D. buvo nustatytas dar 2018 m. balandžio 9 d., taigi žarnyno kraujavimas, kuriuo 2018 m. rugsėjo 24 d. vėl skundėsi nukentėjusysis (t. 1., b. l. 78), šiuo atveju nevertintinas kaip smurtinių veiksmų pasekmė. Taip pat, kaip matyti iš bylos medžiagos, po įvykio atvykus į ligoninę nukentėjusysis skundėsi ir pablogėjusia rega kairia akimi ir svetimkūnio jausmu abiejose akyse (t. 1., b. l. 78), po ko I. D. akyse nustatytos nežymios erozijos, kurios vertintinos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau kaip teismo posėdžio metu nurodė ekspertas J. M. P. bei gydytoja O. G., neatmetama galimybė, jog erozijos galėjo būti sukeltos dėl itin didelio šviesos pliūpsnio, tai yra, tiesioginio žiūrėjimo į suvirinimo aparato skleidžiamą šviesą (t. 1., b. l. 163-167, 187). Taigi iš esmės fizinio skausmo sukėlimą parodo tik paties nukentėjusiojo ir jo sutuoktinės parodymai, be to, medicininiai išrašai, kaip tai nurodė ir gydytoja O. G. (t. 1., b. l. 187) taip pat parengti atsižvelgiant į nukentėjusiojo paaiškinimus, taigi jokių objektyvių duomenų patvirtinančių, jog nustatyta nežymi akių erozija buvo sukelta J. B. smurtinio pobūdžio veiksmais, byloje nėra.

21. Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, jog naudotą fizinį smurtą patvirtina ir M. D. skambučio bendrajam pagalbos centrui išrašas iš kurio matyti, jog ši nurodė, kad jos vyro „vos neuždusino“. Tačiau pažymėtina, jog jokių detalesnių konflikto aplinkybių (t. 1., b. l. 48) ar konflikto detalių tiek kviesdama policijos pareigūnus, tiek jiems atvykus I. D. sutuoktinė nenurodė. Taigi, konstatuotina, jog išdėstytos aplinkybės, taip pat nėra pakankamas pagrindas J. B. kaltei pagrįsti.

22. Prokurorė taip pat nurodo, jog iš karto po nagrinėjamo įvykio, I. D. apžiūros metu gydytojas aiškino nukentėjusiajam, jog yra akių įdrėskimai, išrašė lašus. Tačiau nei viename medicininiame dokumente nėra nustatyta, jog I. D. buvo padaryti kokie nors akių vokų ar akių srities įbrėžimai, jokio paraudimo po įvykio praėjus mažiau nei valandai, nematė ir policijos pareigūnai. Taigi, prokurorės dėstomos aplinkybės, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

23. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog tai, kad ant nukentėjusiojo kūno nesimatė jokių smurto požymių, nereiškia, kad fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo panaudotas ir juo nukentėjusiajam nebuvo sukeltas fizinis skausmas, tačiau baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017 ir kt.).

24. Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jo tam tikras fizinis kontaktas tarp I. D. ir J. B. buvo, t. y., J. B. ranka nustūmus I. D. nuo atliekamų suvirinimo darbų. Įvertinusi tai, jog byloje nėra jokių pagrįstų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių, jog toks fizinis kontaktas sukėlė I. D. fizinį skausmą ar jį sužalojo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Jokių kitų įrodymų, taip pat neabejotinai patvirtinančių ir akių dūrimo bei smūgio į pilvą faktus, byloje nenustatyta.

25. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, kolegija neabejoja, kad tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo vyko konfliktas, kurio metu buvo fizinis kontaktas tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo, todėl neabejojama M. D. duotais parodymais, kad išgirdusi, jog name vyksta konfliktas, ji iškvietė policijos pareigūnus. Tačiau jos duoti parodymai nei patvirtina, nei paneigia, kad išteisintasis tyčia siekė nežymiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą ar sukelti jam fizinį skausmą. Kaip minėta, tiek pats išteisintasis, tiek liudytojas V. K. nurodė, kad išteisintasis J. B. panaudojo fizinę jėgą, siekdamas sulaikyti I. D., kad šis netrukdytų atlikti suvirinimo darbus, kad nekiltų pavojus. Būtent vertindamas visus byloje surinktus ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad J. B. fizinis kontaktas su nukentėjusiuoju neatitiko visų būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.

26. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta veika padaroma tiesiogine tyčia, nes ši veika gali būti padaryta ir netiesiogine tyčia. Su tokiais prokurorės argumentais, teisėjų kolegija sutinka. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika padaroma tik esant konkrečiai kaltininko kaltės formai – tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 str. 2 d. 2 p.) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 str. 3 d.). Tačiau, nagrinėjamu atveju, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio - tyčios, nenurodė, kad veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, bendrai nurodydamas, kad veika padaroma tyčia, nenurodant nei tiesioginio, nei netiesioginio jos pobūdžio. Skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, jog šie argumentai aukščiau aptartų įrodymų visumos kontekste, nesudaro pagrindo išteisintojo J. B. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kolegija neabejoja, kad tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, tačiau J. B. panaudota fizinė jėga nustumiant nukentėjusįjį nuo tos vietos, kurioje buvo vykdomi suvirinimo darbai, buvo nukreipta ne sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą ar jį sužaloti, o kaip atsakas į paties nukentėjusiojo elgesį, sukeliant konfliktą.