- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- eA-2883-602/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03923-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Vilniaus skyrius) 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (10.8) VPE SPI-1881 dalyje skirti kompensaciją nuo 2022 m. kovo 1 d. (toliau – ir Vilniaus skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą N.(18.2E) I-8500 (toliau – ir Valdybos sprendimas); 3) įpareigoti Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 27 d. prašymą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus skyriaus sprendimu nustatyta, jog jis iki 1994 m. gruodžio 31 d. įgijo teisę į dalinę kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis (toliau – ir kompensacija). Vilniaus skyrius sprendimu nusprendė skirti kompensaciją nuo 2022 m. kovo 1 d. ir neįskaityti pareiškėjo 2011–2017 m. darbo stažo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“. Valdyba sprendimu pritarė tokiai atsakovo pozicijai.
3. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 62 straipsnio 5, 8, 11 punktų nuostatomis ir teigė, kad su minėtais sprendimais nesutinkantis. Nurodė institutą baigęs ir statybininko inžinieriaus kvalifikaciją įgijęs 1987 m. Teigė, kad 12 m. 6 mėn. pilnai kompensacijai gauti įgyti numatytas būtinasis 9 metų laikotarpis, o kai kuriems reikalaujamą metų kiekį išdirbusiems kompensacijų gavėjams suteikta teisė gauti kompensaciją anksčiau, nei likus 60 mėn. iki pensijos.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjo tvirtinimu, niekur nėra nurodyta, jog negalima įskaičiuoti darbo stažo, įgyto po teisės gauti kompensaciją nustatymo, t. y. po 1994 m. Teigė, kad jo darbas 2011–2017 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka šio įstatymo reikalavimus stažui įgyti – Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrius „Pastatų ir statinių statyba“.
5. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267, kuriuo, jo teigimu, Valdybai suteikta teisė aiškinti patvirtintą Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Todėl manė, kad atsirado Valdybos ir Vilniaus skyriaus pareiga laiku pranešti visiems potencialiems kompensacijų gavėjams apie teisės įgijimą. Tokie pranešimai – priminimai siunčiami visiems būsimiems kompensacijų gavėjams likus 62 mėn. iki pensinio amžiaus. Pareiškėjas nurodė, kad tokio pranešimo, jog jam priklauso kompensacija, iš viso nebuvo gavęs, apie tai nežinojo, todėl negalėjo pateikti prašymo.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjas vadovavosi Pensijų įstatymo 62 straipsnio 9 punktu ir teigė, kad prašymą galima pateikti bet kuriuo metu. Manė, kad prašymą pateikti pavėlavo ne dėl savo kaltės, todėl kompensacija turėjo būti skirta nuo 2019 gruodžio mėn., t. y. likus 60 mėn. iki pareiškėjo pensinio amžiaus pradžios, neatsižvelgiant į pareiškėjo prašymo kompensacijai skirti datą.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Atsakovas paaiškino, kad teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką kenksmingomis darbo sąlygomis dirbo darbus, numatytus Lietuvoje galiojusiuose buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais iki 1990 m. kovo 11 d. padarytais pakeitimais ir papildymais) patvirtintuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 (toliau – ir Sąrašas). Nurodė, kad pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas teisę gauti kompensaciją už 5 metus turi vyrai, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 12 metų 6 mėnesius dirbo Sąraše Nr. 2 nurodytus darbus. Teisę gauti kompensacijos dalį, proporcingą dirbtam laikui, turi vyrai, kurie 1986–1994 metų laikotarpyje ne mažiau kaip 6 metus 3 mėnesius dirbo Sąraše Nr. 2 nurodytus darbus. Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį, darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę, t. y. į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitomi nemokamų atostogų laikotarpiai, mokymosi kvalifikacijos kėlimo kursuose laikotarpiai, pravaikštos, prastovos ir pan. Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 8 dalį asmenims, turintiems teisę gauti kompensaciją ar jos dalį, kol jiems sukaks Pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius, kompensacija pradedama mokėti likus tiek visų kalendorinių mėnesių, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso. Pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrių „Pastatų ir statinių statyba“ teisę gauti kompensaciją turi statybinių organizacijų meistrai ir darbų vykdytojai.
9. Atsakovas teigė, kad iš pareiškėjo kompensacijos bylos dokumentų nustatyta, jo laikotarpyje nuo 1987 m. rugpjūčio 10 d. iki 1988 m. spalio 16 d., nuo 1988 m. gruodžio 18 d. iki 1989 m. rugsėjo 24 d. ir nuo 1989 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo Kelių statybos valdyboje Nr. 12 Tiumenės srityje (vėliau – Lietuvos valstybinė kelių tiesimo įmonė, toliau – ir Įmonė) meistru, darbų vykdytoju, t. y. 7 metus 1 mėnesį (7,0833 m.) dirbo Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje „Pastatų ir statinių statyba“ nurodytus darbus. Įmonės viršininko 1988 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 817-OK-473 laikotarpyje nuo 1988 m. spalio 17 d. iki 1988 m. gruodžio 17 d.; 1989 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 413-OK laikotarpyje nuo 1989 m. rugsėjo 25 d. iki 1989 m. lapkričio 15 d. buvo išsiųstas į kvalifikacijos kėlimo kursus, todėl šie laikotarpiai atsakovo neįskaityti į darbo laiką kompensacijai gauti, nes pareiškėjas kvalifikacijos kėlimo kursų metu nedirbo ypatingomis darbo sąlygomis.
10. Atsakovas nurodė, kad, dirbdamas ypatingomis darbo sąlygomis, pareiškėjas neįgijo 12 metų 6 mėnesių stažo, todėl ir neįgijo teisės gauti kompensaciją už 60 mėnesių. Ypatingomis darbo sąlygomis pareiškėjas dirbo 7 metus 1 mėnesį (7,0833 m.), todėl turi teisę gauti kompensacijos dalį už 33 mėnesius (7,0833 m. / 12,5 m.) x 60 mėn.). Senatvės pensijos amžius (duomenys neskelbtini) pareiškėjui sukaks 2024 m. gruodžio 13 d., todėl kompensacija bus pradėta mokėti nuo 2022 m. kovo 1 d. ir jos mokėjimas bus tęsiamas iki 2024 m. lapkričio 30 d. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus skyrius sprendimu paskyrė pareiškėjui kompensacijos dalį už 33 mėnesius nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d. Atsakovas pažymėjo, kad Valdyba sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino ir Vilniaus skyriaus sprendimą paliko galioti. Manė, kad Vilniaus skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundas negalėjo būti tenkinamas.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, tačiau nurodė su juo susipažinęs ir pateikė su ginču susijusius dokumentus.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 27 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus skyrių, prašydamas skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Vilniaus skyriaus sprendimu nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d. skyrė pareiškėjui 246,82 Eur kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Į kompensacijos skyrimo laikotarpius Vilniaus skyrius neįskaitė laikotarpių, kuriais pareiškėjas vadovo įsakymais buvo išsiųstas į kvalifikacijos kėlimo kursus, t. y. laikotarpis nuo 1988 m. spalio 17 d. iki 1988 m. gruodžio 17 d. ir nuo 1989 m. rugsėjo 25 d. iki 1989 m. lapkričio 15 d. Pareiškėjas su Vilniaus skyriaus sprendimu nesutiko ir pateikė skundą dėl jo Valdybai, kuri Valdybos sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas nurodė tai, kad ginčo nėra nei dėl apskaičiuotos kompensacijos sumos, nei dėl faktinių aplinkybių. Pareiškėjo nesutikimo su prašomais panaikinti sprendimais pagrindas – kad į jo darbo laiką kompensacijai gauti nebuvo įtrauktas 2011–2017 metų laikotarpis, kada pareiškėjas dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“.
15. Teismas pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, kuriems iki 1994 m. gruodžio 31 d. nebuvo paskirta senatvės ar ištarnauto laiko pensija, Lietuvos Respublikos ar personalinė pensija arba po 1995 m. sausio 1 d. – kitų teisės aktų nustatyta nuolatinė kompensacinė išmoka už ypatingas darbo sąlygas, taip pat asmenims, kuriems užsienio valstybėje nebuvo mokama pensija arba kitokia nuolatinio pobūdžio kompensacinė išmoka už darbą ypatingomis sąlygomis ir kurie dirbo šiame straipsnyje nustatytomis ypatingomis sąlygomis, suteikiama teisė gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas. Teisė gauti socialinio draudimo pensiją šiems asmenims suteikiama bendra šiame įstatyme nustatyta tvarka. Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalį asmenims, iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbusiems požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2: 1) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 1, kompensacija išmokama už 10 metų; 2) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus.
16. Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga dirbtam laikui. Jei kompensacijai gauti reikia išdirbti šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis ne mažiau kaip 10 metų (moterims – 7,5 metų), kompensacijos daliai gauti ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1988–1994 metais; jei reikia išdirbti ne daugiau kaip 15 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1986–1994 metais; jei reikia išdirbti 20 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1983–1994 metais; jei reikia išdirbti 25 metus, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1980–1994 metais; jei reikia išdirbti 30 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1978–1994 metais. Mėnesio kompensacijos dydis sudaro 136,4 procento bazinės pensijos. Asmenims, nurodytiems šio straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 4 punkte, kompensacija gali būti mokama jų pasirinkto fiksuoto dydžio, tačiau ne mažesnė kaip 45,45 procento ir ne didesnė kaip 136,4 procento bazinės pensijos dydžio per mėnesį. Iki 2017 m. gruodžio 31 d. paskirtos kompensacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. mokamos šioje dalyje nurodytų dydžių (Pensijų įstatymo 62 str. 7 d.). Asmenims, išskyrus nurodytuosius šio straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 4 punkte, turintiems teisę gauti visą kompensaciją arba jos dalį, kol jiems sukaks šio įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius, kompensacija pradedama mokėti likus tiek visų kalendorinių mėnesių, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso. Kai kompensacijos arba jos dalies mokėjimo asmeniui terminas baigiasi, bet asmuo dar nėra sukakęs senatvės pensijos amžiaus, kompensacija jam mokama tol, kol jis sukaks senatvės pensijos amžių, nepaisant to, kad šiais atvejais viršijamas asmeniui priklausančių mėnesio kompensacijų skaičius. Asmenims, nurodytiems šio straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 4 punkte, turintiems teisę gauti visą kompensaciją arba jos dalį, kompensacija gali būti pradėta mokėti anksčiau, jeigu jie nebedirba pagal pareigas, suteikusias teisę gauti kompensaciją. Kompensacija pradedama mokėti nuo jų pasirinktos datos pagal jų pareiškimą, paduotą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigai. Šiuo atveju bendras mokėtinų mėnesio kompensacijų skaičius neturi viršyti šiam asmeniui priklausančių mėnesio kompensacijų skaičiaus (Pensijų įstatymo 62 str. 8 d.). Kreiptis dėl kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo galima bet kuriuo metu iki teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos, nustatytos šio straipsnio 8 dalyje, arba bet kuriuo metu po teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos. Jeigu turintys teisę gauti kompensaciją asmenys dėl kompensacijos skyrimo kreipiasi po šio straipsnio 8 dalyje nustatytų kompensacijos mokėjimo pradžios terminų, kompensacija jiems mokama nuo teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 6 mėnesius iki dokumentų kompensacijai skirti ir mokėti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigoje dienos (Pensijų įstatymo 62 str. 9 d.). Kompensacijos asmenims, dirbusiems ypatingomis sąlygomis ne Lietuvos Respublikoje, skiriamos ir mokamos, jei ypatingomis sąlygomis šie asmenys dirbo valstybėse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra pasirašiusi tarptautines sutartis dėl socialinės apsaugos ir (ar) pensijų mokėjimo (Pensijų įstatymo 62 str. 10 d.). Darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Darbo laiko kompensacijoms už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiavimo, šių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Pensijų įstatymo 62 str. 11 d.).
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas pažymėjo tai, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtintas laikotarpis, už iki kurio dirbtus darbus asmeniui gali būti skiriama kompensacija už ypatingas darbo sąlygas – iki 1994 m. gruodžio 31 d. Ši įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl nei Vilniaus skyrius, nei Valdyba neturi teisės nesilaikyti šios nuostatos ir išimtinai pareiškėjui į jo darbo laiką kompensacijai gauti įtraukti 2011–2017 metų laikotarpį, kada pareiškėjas dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir skirti pareiškėjui kompensaciją nuo 2019 gruodžio mėn., t. y. likus 60 mėn. iki pareiškėjo pensinio amžiaus pradžios.
18. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog Vilniaus skyrius turėjo pareigą pranešti pareiškėjui apie jo teisę gauti kompensaciją, yra nepagrįsta, kadangi tokia pareiga nei Vilniaus skyriui, nei Valdybai teisės aktuose nėra įtvirtinta. Teismas pažymėjo tai, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį kreiptis dėl kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo galima bet kuriuo metu iki teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos, nustatytos šio straipsnio 8 dalyje, arba bet kuriuo metu po teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos. Taigi, netgi tuo atveju, jeigu Vilniaus skyrius ar Valdyba net ir būtų turėjusi pareigą pranešti pareiškėjui apie jo teisę gauti kompensaciją anksčiau, nei jis pats kreipėsi, tai neturėtų jokios įtakos kompensacijos mokėjimo terminui.
19. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo ginčijami Vilniaus skyriaus sprendimas ir Valdybos sprendimas priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai į pareiškėjo darbo stažą kompensacijai už ypatingas sąlygas gauti neįskaitė laikotarpių, kai pareiškėjas buvo išsiųstas į kvalifikacijos kėlimo kursus, t. y. laikotarpių nuo 1988 m. spalio 17 d. iki 1988 m. gruodžio 17 d. ir nuo 1989 m. rugsėjo 25 d. iki 1989 m. lapkričio 15 d., nes pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį toks laikotarpis nelaikytinas faktiškai dirbtu laiku patiriant ypatingas ar kenksmingas darbo sąlygas. Taip pat pagrįstai į pareiškėjo darbo stažą kompensacijai už ypatingas sąlygas gauti neįskaitytas darbo stažas kai pareiškėjas laikotarpyje nuo 2011 m. iki 2017 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi teismui nebuvo pagrindo naikinti ginčijamų sprendimų nei pareiškėjo jo nurodytais, nei kitais motyvais, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).
III.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.
21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neužsiminė, apie pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 267 nuostatos ir Pensijų įstatymo 62 straipsnis prieštarauja Konstitucijai: diskriminuoja pagal amžių, nėra tęstinumo, nėra pereinamojo laikotarpio, darbo stažo skaičiavimas dirbtinai trumpinamas, nors įstatymo galiojimas ir taip yra baigtinis.
22. Pareiškėjas pažymi, kad dėl pandemijos šalys į posėdį kviestos nebuvo, tačiau pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus skyriaus sprendimu per teismo posėdį tikėjosi nurodyti ir kitas aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos tolesnių teismų sprendimams –Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 267 nuostatos deklaruoja tęstinumą, bet Nutarimas įsigalioja nuo 1995 m. sausio mėn. t. y. atbuline data.
23. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime liko neišnagrinėtos ir visos aplinkybės susijusios su jo prašymu Vilniaus skyriui pateikti skyriaus pareigines instrukcijas dėl potencialių kompensacijų gavėjų informavimo.
Atsiliepimas
24. Atsakovas Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
25. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes bei vadovaudamasis teisės normomis, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami Vilniaus skyriaus sprendimas ir Valdybos sprendimas priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Vilniaus skyrius pagrįstai į pareiškėjo darbo stažą kompensacijai gauti neįskaitė laikotarpių, kai pareiškėjas buvo išsiųstas į kvalifikacijos kėlimo kursus, nes pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį, toks laikotarpis nelaikytinas faktiškai dirbtu laiku kenksmingomis darbo sąlygomis. Taip pat pagrįstai į pareiškėjo darbo stažą kompensacijai gauti neįskaitytas darbo stažas, kai pareiškėjas 2011–2017 metais dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“.
26. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
27. Valdybos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus visus byloje esančius įrodymus, išnagrinėjus visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas. Valdybos nuomone, teismas teisingai sprendė, kad net ir tuo atveju, jei Vilniaus skyrius ar Valdyba būtų turėjusi pareigą informuoti pareiškėją apie jo teisę gauti kompensaciją, ir būtų informavusi pareiškėją anksčiau, nei jis pats kreipėsi, tai neturėtų jokios įtakos kompensacijos mokėjimo terminui, nes pareiškėjas prašymą skirti kompensaciją Vilniaus skyriui pateikė 2020 m. rugpjūčio 27 d., o kompensacija pareiškėjui priklauso gauti nuo 2022 m. kovo 1 d. Taip pat teismas teisingai konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami Vilniaus skyriaus 2020 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. (10.8) VPE_SP1-188, kuriuo pareiškėjui paskirta kompensacijos dalis (už 33 mėnesius) nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d., ir Valdybos 2020 m. balandžio 30 d. sprendimas, kuriuo paliktas galioti minėtas Vilniaus skyriaus sprendimas, yra teisėti ir pagrįsti, nes priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius galiojantį kompensacijų skyrimo ir mokėjimo teisinį reglamentavimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus skyriaus sprendimo ir Valdybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, bei pagrindo įpareigoti Vilniaus skyrių pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 27 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
29. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad Vilniaus skyriaus sprendimas ir Valdybos sprendimas priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Pagrįstai į pareiškėjo darbo stažą kompensacijai už ypatingas sąlygas gauti neįskaityti laikotarpiai, kai pareiškėjas buvo išsiųstas į kvalifikacijos kėlimo kursus, t. y. laikotarpių nuo 1988 m. spalio 17 d. iki 1988 m. gruodžio 17 d. ir nuo 1989 m. rugsėjo 25 d. iki 1989 m. lapkričio 15 d., nes pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį toks laikotarpis nelaikytinas faktiškai dirbtu laiku patiriant ypatingas ar kenksmingas darbo sąlygas. Taip pat pagrįstai į pareiškėjo darbo stažą kompensacijai už ypatingas sąlygas gauti neįskaitytas darbo stažas kai pareiškėjas laikotarpyje nuo 2011 m. iki 2017 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“.
30. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neužsiminė, apie pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 267 nuostatos ir Pensijų įstatymo 62 straipsnis prieštarauja Konstitucijai; skundą nagrinėjant rašytiniame teismo posėdyje, pareiškėjas neturėjo galimybės nurodyti ir kitas aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos tolesnių teismų sprendimams –Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 267 nuostatos deklaruoja tęstinumą, bet Nutarimas įsigalioja nuo 1995 m. sausio m., t. y. atbuline data. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendime liko neišnagrinėtos ir visos aplinkybės susijusios su jo prašymu Vilniaus skyriui pateikti skyriaus pareigines instrukcijas dėl potencialių kompensacijų gavėjų informavimo.
31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
32. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 27 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus skyrių, prašydamas skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Vilniaus skyriaus sprendimu nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d. skyrė pareiškėjui 246,82 Eur kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Į kompensacijos skyrimo laikotarpius Vilniaus skyrius neįskaitė laikotarpių, kuriais pareiškėjas vadovo įsakymais buvo išsiųstas į kvalifikacijos kėlimo kursus, t. y. laikotarpis nuo 1988 m. spalio 17 d. iki 1988 m. gruodžio 17 d. ir nuo 1989 m. rugsėjo 25 d. iki 1989 m. lapkričio 15 d. Pareiškėjas su Vilniaus skyriaus sprendimu nesutiko ir pateikė skundą dėl jo Valdybai, kuri Valdybos sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad teismas neišreikalavo papildomų įrodymų ir todėl jie liko neįvertinti, pažymi, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl įrodymų išreikalavimo / pridėjimo prie bylos medžiagos, be kita ko, yra saistomas įrodymų sąsajumo taisyklės. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos konkrečioje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1081-520/2017, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2928-261/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018, 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1890-438/2020, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1779-492/2020, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2502-261/2020). Taigi, vadovaujantis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika naujų įrodymų išreikalavimo / pridėjimo prie bylos medžiagos aspektu, pažymėtina, kad pareiškėjo prašomi pateikti įrodymai (Vilniaus skyriaus pareiginės instrukcijos dėl potencialių kompensacijų gavėjų informavimo) sąsajumo aspektu, pripažintini nesusijusiais su nagrinėjamo ginčo dalyku. Be to, pareiškėjas neprašė pirmosios instancijos teismo išreikalauti iš atsakovo minėtus įrodymus ir juos įvertinti, o tik skunde nurodė, kad prašo atsakovo šiuos įrodymus pateikti į bylą.
34. Pareiškėjas nurodo, kad pageidavo pirmosios instancijos teismui pateikti naujus paaiškinimus, tačiau to negalėjo padaryti dėl to, kad teismo posėdis vyko rašytine tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kurie leistų daryti prielaidas, jog jis neturėjo galimybės paaiškinimų teikti pirmosios instancijos teismui raštu. Be to, 2020 m. gruodžio 8 d. gautame skundo patikslinime pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Kadangi Vilniaus apygardos administraciniame teisme rašytinio proceso tvarka ši byla nagrinėta tik 2021 m. vasario 15 d., pareiškėjas turėjo galimybę teikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus teismui, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Pabrėžtina, kad nauji įrodymai (argumentai, paaiškinimai), kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų (argumentų, paaiškinimų) pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.), ko nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti.
35. Pažymėtina, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje surinktus įrodymus pagal ABTĮ 56 straipsnyje nurodytas taisykles. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, įrodymais administracinėje byloje laikytini visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes vertina byloje surinktų įrodymų visumą, neišskirdamas atskirų įrodymų prieš kitus byloje surinktus įrodymus ir neteikdamas pirmenybės kažkuriai įrodymų rūšiai (pvz., vertindamas tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų parodymus).
36. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.) Pabrėžtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo argumentai nepagrįsti.
37. Pareiškėjas iš esmės kelia klausimą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 267 nuostatų ir Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 62 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
38. Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su prašymu keiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.).
39. Atkreiptinas dėmesys, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis; pagal Konstituciją kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą, socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas (Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. balandžio 19 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai); valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Kartu Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (Konstitucinio Teismo inter alia 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. birželio 29 d. nutarimas). Konstitucinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus, tarp jų ir konkrečius laikotarpius, už kuriuos bus taikomos specialios socialinės garantijos.
40. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus socialinės apsaugos srityje ir įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes bei šioje byloje taikytinų teisės aktų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismui nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikimo Konstitucijai, o pareiškėjo subjektyvios abejonės nėra pakankamai teisiškai argumentuotos. Teismo nuomone, įstatymų leidėjas pagrįstai pasirinko specialių socialinių garantijų sąlygas, siedamas jas su naujo teisinio reglamentavimo įsigaliojimu nuo 1995 m. sausio 1 d., jos nėra neproporcingos ir savaime nediskriminuoja atskirų asmenų ar jų grupių.
41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.