Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmenuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi priimtas pareiškėjo skundas dėl reikalavimų, kuriais pareiškėjas prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – Vilniaus skyrius) 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. (10.8) VPE SPI- 1881 dalį skirti kompensaciją nuo 2022 m. kovo 1 d. (toliau – Vilniaus skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Valdyba) 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą N.(18.2E) I-8500 (toliau – Valdybos sprendimas); 3) įpareigoti Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 27 d. prašymą.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus skyriaus sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas iki 1994 m. gruodžio 31 d. įgijo teisę į dalinę kompensaciją už darbą ypatingomis sąlygomis (toliau – kompensacija). Vilniaus skyrius sprendimu nusprendė skirti kompensaciją nuo 2022 m. kovo 1 d. ir neįskaityti pareiškėjo 2011-2017 m. darbo stažo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“. Valdyba sprendimu pritarė tokiai atsakovo pozicijai.

Pareiškėjas vadovaujasi Socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – Pensijų įstatymas) 62 straipsnio 5, 8, 11 punktų nuostatomis ir teigia su minėtais sprendimais nesutinkantis. Nurodo institutą baigęs ir statybininko inžinieriaus kvalifikaciją įgijęs 1987 m. Teigia, kad 12 m 6 mėn. pilnai kompensacijai gauti įgyti numatytas būtinasis 9 metų laikotarpis, o kai kuriems reikalaujamą metų kiekį išdirbusiems kompensacijų gavėjams suteikta teisė gauti Kompensaciją anksčiau, nei likus 60 mėn. iki pensijos.

Pareiškėjo teigimu, niekur nėra nurodyta, jog negalima įskaičiuoti darbo stažo, įgyto po teisės gauti kompensaciją nustatymo, t.y. po 1994 m. Teigia, kad jo darbas 2011-2017 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atitinka šio įstatymo reikalavimus stažui įgyti - Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrius „Pastatų ir statinių statyba“.

Tuo pačiu vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267, kuriuo, pareiškėjo teigimu, Valdybai suteikta teisę aiškinti patvirtintą Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Todėl mano, kad atsirado Valdybos ir Vilniaus skyriaus pareiga laiku pranešti visiems potencialiems Kompensacijų gavėjus apie teisės įgijimą. Tokie pranešimai- priminimai siunčiami visiems būsimiems Kompensacijų gavėjams likus 62 mėn. iki pensinio amžiaus. Teigia tokio pranešimo, kad jam priklauso Kompensacija, iš viso negavęs, apie tai nežinojo, todėl negalėjo pateikti prašymo.

Vadovaujasi Pensijų įstatymo 62 straipsnio 9 punktu ir teigia, kad prašymą galima pateikti bet kuriuo metu. Mano, kad prašymą pateikti pavėlavo ne dėl savo kaltės, todėl Kompensacija turėtų būti skirta nuo 2019 gruodžio mėn., t. y. likus 60 mėn. iki pareiškėjo pensinio amžiaus pradžios, neatsižvelgiant į pareiškėjo prašymo kompensacijai skirti datą.

Atsakovė atsiliepime nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkanti ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad teisę gauti kompensaciją turi asmenys, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. nustatytą laiką kenksmingomis darbo sąlygomis dirbo darbus, numatytus Lietuvoje galiojusiuose buvusios SSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 (su vėlesniais iki 1990 m. kovo 11 d. padarytais pakeitimais ir papildymais) patvirtintuose Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 (toliau – Sąrašas). Nurodo, kad pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas teisę gauti kompensaciją už 5 metus turi vyrai, kurie iki 1994 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 12 metų 6 mėnesius dirbo Sąraše Nr. 2 nurodytus darbus. Teisę gauti kompensacijos dalį, proporcingą dirbtam laikui, turi vyrai, kurie 1986-1994 metų laikotarpyje ne mažiau kaip 6 metus 3 mėnesius dirbo Sąraše Nr. 2 nurodytus darbus. Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį, darbo laikas kompensacijai gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę, t. y. į darbo laiką kompensacijai gauti neįskaitomi nemokamų atostogų laikotarpiai, mokymosi kvalifikacijos kėlimo kursuose laikotarpiai, pravaikštos, prastovos ir pan. Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 8 dalį asmenims, turintiems teisę gauti kompensaciją ar jos dalį, kol jiems sukaks Pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius, kompensacija pradedama mokėti likus tiek visų kalendorinių mėnesių, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso.

Pagal Sąrašo Nr. 2 XXIX skyrių „Pastatų ir statinių statyba“ teisę gauti kompensaciją turi statybinių organizacijų meistrai ir darbų vykdytojai.

Teigia, kad iš pareiškėjo kompensacijos bylos dokumentų nustatyta, kad laikotarpyje nuo 1987 m. rugpjūčio 10 d. iki 1988 m. spalio 16 d., nuo 1988 m. gruodžio 18 d. iki 1989 m. rugsėjo 24 d. ir nuo 1989 m. lapkričio 16 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas dirbo (duomenys neskelbtini) valdyboje Nr. 12 (duomenys neskelbtini) srityje (vėliau – (duomenys neskelbtini) įmonė, toliau – Įmonė) meistru, darbų vykdytoju, t. y. 7 metus 1 mėnesį (7,0833 m.) dirbo Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje „Pastatų ir statinių statyba“ nurodytus darbus.

Įmonės viršininko 1988 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 817-OK-473 laikotarpyje nuo 1988 m. spalio 17 d. iki 1988 m. gruodžio 17 d.; 1989 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 413-OK laikotarpyje nuo 1989 m. rugsėjo 25 d. iki 1989 m. lapkričio 15 d. buvo išsiųstas į kvalifikacijos kėlimo kursus, todėl šie laikotarpiai neįskaityti į darbo laiką kompensacijai gauti, nes pareiškėjas kvalifikacijos kėlimo kursų metu nedirbo ypatingomis darbo sąlygomis.

Nurodo, kad, dirbdamas ypatingomis darbo sąlygomis, pareiškėjas neįgijo 12 metų 6 mėnesių stažo, todėl ir neįgijo teisės gauti kompensaciją už 60 mėnesių. Ypatingomis darbo sąlygomis pareiškėjas dirbo 7 metus 1 mėnesį (7,0833 m.), todėl turi teisę gauti kompensacijos dalį už 33 mėnesius (7,0833 m. / 12,5 m.) x 60 mėn.). Senatvės pensijos amžius (64 metus 8 mėnesius) pareiškėjui sukaks 2024 m. gruodžio 13 d., todėl kompensacija bus pradėta mokėti nuo 2022 m. kovo 1 d. ir jos mokėjimas bus tęsiamas iki 2024 m. lapkričio 30 d. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus skyrius sprendimu paskyrė pareiškėjui kompensacijos dalį už 33 mėnesius nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d.

Valdyba sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino ir Vilniaus skyriaus sprendimą paliko galioti. Mano, kad Vilniaus skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, tačiau nurodė su juo susipažinusi ir pateikė su ginču susijusius dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 27 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus skyrių, prašydamas skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas.

Vilniaus skyriaus sprendimu nuo 2022 m. kovo 1 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d. skyrė pareiškėjui 246,82 Eur kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Į kompensacijos skyrimo laikotarpius Vilniaus skyrius neįskaitė laikotarpių, kuriais pareiškėjas vadovo įsakymais buvo išsiųstas į kvalifikacijos kėlimo kursus, t. y. laikotarpis nuo 1988 m. spalio 17 d. iki 1988 m. gruodžio 17 d. ir nuo 1989 m. rugsėjo 25 d. iki 1989 m. lapkričio 15 d.

Pareiškėjas su Vilniaus skyriaus sprendimu nesutiko ir pateikė skundą dėl jo Valdybai, kuri Valdybos sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Ginčas byloje kilo dėl Vilniaus skyriaus sprendimo ir Valdybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir pagrindo įpareigoti Vilniaus skyrių pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 27 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

Pažymėtina tai, kad ginčo nėra nei dėl apskaičiuotos kompensacijos sumos, nei dėl faktinių aplinkybių. Pareiškėjo nesutikimo su prašomais panaikinti sprendimais pagrindas – kad į jo darbo laiką kompensacijai gauti nebuvo įtrauktas 2011-2017 metų laikotarpis, kada pareiškėjas dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Pensijų įstatymo 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, kuriems iki 1994 m. gruodžio 31 d. nebuvo paskirta senatvės ar ištarnauto laiko pensija, Lietuvos Respublikos ar personalinė pensija arba po 1995 m. sausio 1 d. – kitų teisės aktų nustatyta nuolatinė kompensacinė išmoka už ypatingas darbo sąlygas, taip pat asmenims, kuriems užsienio valstybėje nebuvo mokama pensija arba kitokia nuolatinio pobūdžio kompensacinė išmoka už darbą ypatingomis sąlygomis ir kurie dirbo šiame straipsnyje nustatytomis ypatingomis sąlygomis, suteikiama teisė gauti kas mėnesį mokamas kompensacijas. Teisė gauti socialinio draudimo pensiją šiems asmenims suteikiama bendra šiame įstatyme nustatyta tvarka.

Pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalį asmenims, iki 1994 m. gruodžio 31 d. dirbusiems požeminius darbus, darbus kenksmingomis darbo sąlygomis ir karštuosiuose cechuose, nurodytus Lietuvoje galiojusiame gamybos, cechų, profesijų ir pareigų sąraše Nr. 1, taip pat kitus darbus sunkiomis sąlygomis, nurodytus sąraše Nr. 2:

1) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 10 metų, o moterims – ne mažiau kaip 7,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 1, kompensacija išmokama už 10 metų;

2) vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų, o moterims – ne mažiau kaip 10 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus.

Pensijų įstatymo 62 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog asmenims, išdirbusiems ne mažiau kaip pusę šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyto laiko kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti, išmokama kompensacijos dalis, proporcinga dirbtam laikui. Jei kompensacijai gauti reikia išdirbti šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis ne mažiau kaip 10 metų (moterims – 7,5 metų), kompensacijos daliai gauti ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1988–1994 metais; jei reikia išdirbti ne daugiau kaip 15 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1986–1994 metais; jei reikia išdirbti 20 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1983–1994 metais; jei reikia išdirbti 25 metus, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1980–1994 metais; jei reikia išdirbti 30 metų, ne mažiau kaip pusė šio laiko turi būti dirbta 1978–1994 metais.

Mėnesio kompensacijos dydis sudaro 136,4 procento bazinės pensijos. Asmenims, nurodytiems šio straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 4 punkte, kompensacija gali būti mokama jų pasirinkto fiksuoto dydžio, tačiau ne mažesnė kaip 45,45 procento ir ne didesnė kaip 136,4 procento bazinės pensijos dydžio per mėnesį. Iki 2017 m. gruodžio 31 d. paskirtos kompensacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. mokamos šioje dalyje nurodytų dydžių (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 7 dalis).

Asmenims, išskyrus nurodytuosius šio straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 4 punkte, turintiems teisę gauti visą kompensaciją arba jos dalį, kol jiems sukaks šio įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius, kompensacija pradedama mokėti likus tiek visų kalendorinių mėnesių, už kiek mėnesių kompensaciją išmokėti priklauso. Kai kompensacijos arba jos dalies mokėjimo asmeniui terminas baigiasi, bet asmuo dar nėra sukakęs senatvės pensijos amžiaus, kompensacija jam mokama tol, kol jis sukaks senatvės pensijos amžių, nepaisant to, kad šiais atvejais viršijamas asmeniui priklausančių mėnesio kompensacijų skaičius. Asmenims, nurodytiems šio straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 4 punkte, turintiems teisę gauti visą kompensaciją arba jos dalį, kompensacija gali būti pradėta mokėti anksčiau, jeigu jie nebedirba pagal pareigas, suteikusias teisę gauti kompensaciją. Kompensacija pradedama mokėti nuo jų pasirinktos datos pagal jų pareiškimą, paduotą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigai. Šiuo atveju bendras mokėtinų mėnesio kompensacijų skaičius neturi viršyti šiam asmeniui priklausančių mėnesio kompensacijų skaičiaus (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 8 dalis).

Kreiptis dėl kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo galima bet kuriuo metu iki teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos, nustatytos šio straipsnio 8 dalyje, arba bet kuriuo metu po teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos. Jeigu turintys teisę gauti kompensaciją asmenys dėl kompensacijos skyrimo kreipiasi po šio straipsnio 8 dalyje nustatytų kompensacijos mokėjimo pradžios terminų, kompensacija jiems mokama nuo teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 6 mėnesius iki dokumentų kompensacijai skirti ir mokėti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos administravimo įstaigoje dienos (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 9 dalis).

Kompensacijos asmenims, dirbusiems ypatingomis sąlygomis ne Lietuvos Respublikoje, skiriamos ir mokamos, jei ypatingomis sąlygomis šie asmenys dirbo valstybėse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra pasirašiusi tarptautines sutartis dėl socialinės apsaugos ir (ar) pensijų mokėjimo (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 10 dalis).

Darbo laikas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiuojamas pagal faktinę darbo ypatingomis sąlygomis trukmę. Darbo laiko kompensacijoms už ypatingas darbo sąlygas gauti apskaičiavimo, šių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalis).

Pažymėtina tai, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnio 2 dalyje aiškiai įtvirtintas laikotarpis, už iki kurio dirbtus darbus asmeniui gali būti skiriama kompensacija už ypatingas darbo sąlygas - iki 1994 m. gruodžio 31 d. Ši įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl nei Vilniaus skyrius, nei Valdyba neturi teisės nesilaikyti šios nuostatos ir išimtinai pareiškėjui į jo darbo laiką kompensacijai gauti įtraukti 2011-2017 metų laikotarpį, kada pareiškėjas dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir skirti pareiškėjui kompensaciją nuo 2019 gruodžio mėn., t. y. likus 60 mėn. iki pareiškėjo pensinio amžiaus pradžios.

Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog Vilniaus skyrius turėjo pareigą pranešti pareiškėjui apie jo teisę gauti kompensaciją, yra nepagrįsta, kadangi tokia pareiga nei Vilniaus skyriui, nei Valdybai teisės aktuose nėra įtvirtinta. Pažymėtina tai, kad Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį kreiptis dėl kompensacijos paskyrimo ir mokėjimo galima bet kuriuo metu iki teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos, nustatytos šio straipsnio 8 dalyje, arba bet kuriuo metu po teisės gauti kompensaciją atsiradimo dienos. Taigi, netgi tuo atveju, jeigu Vilniaus skyrius ar Valdybą net ir būtų turėjusi pareigą pranešti pareiškėjui apie jo teisę gauti kompensaciją anksčiau, nei jis pats kreipėsi, tai neturėtų jokios įtakos kompensacijos mokėjimo terminui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo ginčijami Vilniaus skyriaus sprendimas ir Valdybos sprendimas priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pagrįstai į pareiškėjo darbo stažą kompensacijai už ypatingas sąlygas gauti neįskaitė laikotarpių, kai pareiškėjas buvo išsiųstas į kvalifikacijos kėlimo kursus, t. y. laikotarpių nuo 1988 m. spalio 17 d. iki 1988 m. gruodžio 17 d. ir nuo 1989 m. rugsėjo 25 d. iki 1989 m. lapkričio 15 d., nes pagal Pensijų įstatymo 62 straipsnio 11 dalį toks laikotarpis nelaikytinas faktiškai dirbtu laiku patiriant ypatingas ar kenksmingas darbo sąlygas. Taip pat pagrįstai į pareiškėjo darbo stažą kompensacijai už ypatingas sąlygas gauti neįskaitytas darbo stažas kai pareiškėjas laikotarpyje nuo 2011 m. iki 2017 m. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi nėra pagrindo naikinti ginčijamų sprendimų nei pareiškėjo jo nurodytais, nei kitais motyvais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo L. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.