- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-09
- Bylos Nr.
- 2-1020-302/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00053-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Romualda Janovičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Norventa“
- Trečiasis asmuo
- G. U.
- Kategorijos
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Norventa“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti minėto atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų civilinėje byloje Nr. 2-764-264/2015 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Ūkio bankas ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Norventa“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo G. U., pakeitimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BAB Ūkio bankas kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas ab initio pripažinti negaliojančia 2011-03-15 tarp banko ir UAB „Norventa“ sudarytą Turto administravimo sutartį Nr. 60-105-1-2011 ir taikyti restituciją, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai 1 439 022,12 Eur sumą; priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovui UAB „Norventa“ priklausančias pinigines lėšas, o jų nesant ar esant nepakankamai – areštuoti atsakovo turtines teises bei nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovui UAB „Norventa“ bei esantį pas atsakovą ar trečiuosius asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 23 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir jo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo atsakovui UAB „Norventa“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, bendrai 1 439 022,12 Eur sumai, leidžiant atsakovui areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti; nustačius, kad atsakovas neturi pakankamai materialaus turto, teismas nurodė areštuoti atsakovo pinigines lėšas neviršijant ieškinio sumos, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu, taip pat mokėti įmonės darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 27 d. nutartimi patikslino pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį, papildomai leisdamas atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų atlikti vienkartinius mokėjimus UAB „Avilda“ 1331 Lt sumai, UAB „Debetas“ 726 Lt sumai, „If P&C Insurance AS“ 500 Lt sumai ir kiekvieną mėnesį disponuoti 4 560 Lt suma, atsiskaitant su paslaugų teikėjais.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Norventa“ 2015-02-27 pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė pakeisti byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – leisti atsakovui parduoti areštuotus automobilius AUDI Q7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), o lėšas gautas už šiuos automobilius leisti panaudoti atsiskaitymams su darbuotojais, valstybe bei tiekėjais. Nurodė, kad dėl byloje taikomų apribojimų sumažėjo įmonės galimybės vykdyti veiklą, sumažėjo įmonės apyvarta, todėl jis nėra pajėgus išlaikyti nurodytų automobilių dėl per didelių šio turto išlaikymo kaštų vertinant dabartinę finansinę būklę. Nurodė, kad lėšas, gautas už parduotą turtą, panaudotų atsiskaitymams su įmonės darbuotojais, sumokant jiems darbo užmokestį, valstybei sumokant mokesčius bei socialinio draudimo įmokas, kaip tai numatyta Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartį iš dalies pakeitusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartyje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 12 d. nutartimi netenkino atsakovo UAB „Norventa“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Teismas nustatė, kad ieškovo reikalavimų užtikrinimui buvo areštuotas UAB „Norventa” priklausantis turtas: automobilis AUDI Q7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini); automobilis VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini); areštuotos piniginės lėšos, esančios UAB „Norventa“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB Danske bankas (963,39 Eur); piniginės lėšos, esančios banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB Šiaulių bankas (72 411,96 Eur); areštuotos esančios ir būsimos piniginės lėšos išmokėtinos UAB „Norventa“ pagal paskolos sutartį sudarytą tarp UAB „Norventa“ ir UAB „Kauno tiekimas“ prekybos centro – iš kurio į antstolio S. U. depozitinę sąskaitą pervesta 27 314,34 Eur. Nurodė, kad areštuotas kilnojamasis turtas bei lėšos neapima 2014 m. sausio 23 d. teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog atsakovas prašo leisti parduoti transporto priemones, nes nėra pajėgus jų išlaikyti, tik patvirtina faktą, kad jo vykdoma veikla ir iš jos gaunamos pajamos nėra stabilios, tuo tarpu prašymas dėl leidimo parduoti automobilius nukreiptas vieninteliam tikslui – išparduoti turtą ir išnaudoti lėšas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neturi nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto, taip pat paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus teikė tik 2012 metais, todėl sprendė, kad leidus parduoti atsakovui priklausančius automobilius, ieškovo reikalavimai liktų niekuo nebeužtikrinti, jo interesai būtų pažeisti, taip pat egzistuotų grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskirajame skunde atsakovas UAB „Norventa“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Teismas visiškai nepagrįstai neįvertino ir nepasisakė dėl prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo nurodytų argumentų: nepagrįstai sprendė, kad ginčo kilnojamasis turtas – automobiliai netrukdo įmonei vykdyti ūkinės veiklos, nors prašyme buvo nurodyta, jog automobilių eksploatacinės išlaidos yra pakankamai didelės, t. y. per mėnesį siekia apie 350 Eur, todėl bendrovei naudotis šiomis transporto priemonėmis yra finansiškai nuostolinga. Šiuo atveju yra iškilęs poreikis parduoti kilnojamuosius daiktus, siekiant sumažinti įmonės išlaidas, tačiau įmonė to padaryti negali dėl nepagrįstų, neargumentuotų teismo trikdžių.
2. Skundžiamoje nutartyje teismas vadovavosi ieškovo interpretacijomis ir neįrodytais teiginiais dėl abejotino įmonės veiklos intensyvumo ir didelių veiklos išlaidų. Pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės 1 439 022,12 Eur sumai bendrovės atžvilgiu yra taikomos jau daugiau nei metus laiko, todėl tai yra nelengvas iššūkis jos vadovams ir akcininkams, kurie siekia išlaikyti įmonę stabilią ir pelningą.
3. Nors dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bendrovė prarado savo klientų pasitikėjimą, tačiau įmonė tęsia veiklą, o lyginant 2013 m. ir 2014 m. duomenis, kai kuriose veiklos srityse pajamos netgi išaugo – muitinės tarpininko paslaugų pajamos 2013 m. sudarė 56 180 Lt, tuo tarpu 2014 m. – 72 585 Lt. Taip pat įmonėje vis dar dirba 7 darbuotojai. Tai, jog įmonė vykdo veiklą ir kad veikla yra vykdoma ne minimaliai įrodo pateikiami veiklos žiniaraščiai.
Atsiliepimas
4. Atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentai, priešingai nei nurodė teismas, buvo pateikti ir už 2013 m.
5. Prašyme buvo nurodyta, kad pinigai, gauti už parduotas transporto priemones, bus panaudoti atsiskaitymams su darbuotojais bei valstybe, kurių interesai turėtų būtų ginami ne mažiau nei ieškovo. Teismas neįvertino ir aplinkybės, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių įmonės būklė gali būti taip paveikta, jog pasibaigus teisminiam procesui, nebus galimybės jos atstatyti, todėl net ir turtas, kurį ieškovas tikisi gauti ieškinio patenkinimo atveju, įmonės bankroto atvejų būtų išvaržomas ir bankroto byloje pirmiausia būtų padengtos skolos darbuotojams ir valstybei.
Atsiliepime ieškovas BAB Ūkio bankas prašo atmesti atsakovo UAB „Norventa“ skundą ir skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus atskirajam skundui:
1. Skundžiama nutartimi buvo pagrįstai atsisakyta pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, nes leidus atsakovui parduoti turtą ir panaudoti gautas lėšas, šia apimtimi iš esmės sumažėtų būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo galimybė, o atsakovo interesams suteiktas nepagrįstas prioritetas.
2. Atsakovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo teiginius, kad siekiamų parduoti automobilių eksploatacijai yra reikalinga būtent 350 Eur suma, ir kad nėra galimybių atitinkamiems kaštams sumažinti. Automobilių turėjimas savaime nereiškia, kad bus patiriami nuostoliai, trukdantys atsakovui vykdyti veiklą. Priešingai, atsakovas turi galimybę šį turtą naudoti, vykdydamas ūkinę – komercinę veiklą, pavyzdžiui, juos nuomojant, kas, bylos duomenimis, buvo vykdoma iki 2014 m. spalio mėnesio.
3. Atsakovo gaunamos nereikšmingos minimaliai vykdomos veiklos pajamos visiškai nedengia didelių jo veiklos išlaidų. Atsakovas yra išnaudojęs areštuotas lėšas, vienintelė likusi suma, kurią jis siekia panaudoti, yra antstolio depozitinėje sąskaitoje.
4. Iš atsakovo kartu su skundu pateikto Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad atsakovas tikslingai neteikia teismui pačių finansinės atskaitomybės dokumentų, kurie patvirtina, kad jo veikla yra nuostolinga, o pajamos, lyginant su 2012 m. duomenimis, yra sumažėjusios apie 10 kartų. Siekdamas nuslėpti savo dabartinę finansinę padėtį atsakovas nepateikė į bylą ir 2014 m. finansinės atskaitomybės duomenų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).
Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas nepatenkino apelianto prašymo pakeisti byloje jo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones – leisti jam parduoti areštuotas transporto priemones, o gautas lėšas leisti panaudoti atsiskaitymams su darbuotojais, valstybe bei tiekėjais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto pozicija, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė neteisingai. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimą reglamentuojančių teisės normų bei jomis įtvirtintų taisyklių pažeidimo nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
CPK 148 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą.
Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą – leisti parduoti areštuotą kilnojamąjį turtą – automobilius AUDI Q7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini). Prašymą grindė tuo, kad nėra pajėgus išlaikyti šių automobilių dėl per didelių jų eksploatacijos kaštų, o leidus parduoti nurodytas transporto priemones jis galėtų sutaupyti įmonės lėšų ir už parduotą turtą gautas lėšas panaudoti atsiskaitymams su bendrovės darbuotojais, valstybe.
Nesutikimą su skundžiamu procesiniu sprendimu apeliantas pirmiausiai argumentuoja tuo, kad apygardos teismas padarė nepagrįstas išvadas apie jo veiklos ir gaunamų pajamų nepastovumą. Teigia, kad nepaisant dėl šioje byloje Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi bendrovės atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sukeliamų problemų, UAB „Norventa“ vykdo veiklą – į bylą pateiktos sutartys su klientais, duomenys apie tai, kad tam tikrose bendrovės veiklos srityse pajamos išaugo, bendrovės vykdomą veiklą taip pat patvirtina ir veiklos žiniaraščiai bei tai, kad bendrovėje dirba 7 darbuotojai. Visi šie duomenys, anot apelianto, paneigia teismo išvadą dėl minimaliai ir nuostolingai vykdomos UAB „Norventa“ veiklos.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti skundo argumentai nepatvirtina apelianto finansinės padėties stabilumo. Skunde paminėti duomenys apie darbuotojų skaičių, išrašas iš įmonės veiklos žiniaraščių, vienos iš bendrovės vykdomos veiklos gautų pajamų palyginimas neleidžia visapusiškai spręsti apie atsakovo gerą finansinę padėtį ar didelius vykdomos veiklos mastus. Nesant byloje atsakovo gerą ir stabilią finansinę padėtį patvirtinančių duomenų, ir įvertinus laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrintą ieškinio sumą – 1 439 022,12 Eur bei tai, kad atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto, o areštuoto kilnojamojo turto – minėtų transporto priemonių bei piniginių lėšų areštas neužtikrina ieškinio reikalavimų sumos, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad arešto panaikinimas atsakovo prašomam parduoti turtui pažeistų ieškovo interesus ir neužtikrintų galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo (CPK 144 str. 1 d.). Apygardos teismo išvados pagrįstumo nepaneigia ir tai, kad teismas klaidingai nurodė, jog atsakovas paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registrui pateikė tik 2012 m., nors kaip matyti iš viešo registro duomenų, atsakovas tokius duomenis yra pateikęs ir už 2013 m., ir už 2014 m. Pažymėtina, kad apeliantas kartu su skundu pateikė tik VĮ Registrų centras išrašą, kad nurodytais metais finansinės atskaitomybės duomenis pateikė, tačiau deklaruodamas finansinės padėties stabilumą nepateikė pačių dokumentų – balanso, pelno (nuostolių) ataskaitos. Nors 2014 m. balanse nurodoma, kad atsakovas turi turto už 1 733 829 Lt sumą, tačiau pirmosios instancijos teismo nustatyta areštuoto turto (automobilių bei piniginių lėšų) masė leidžia daryti prielaidą, kad atsakovas realiai nedisponuoja minėtame balanse nurodyta turto verte; iš 2014 m. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad atsakovas pastaraisiais metais veikia nuostolingai – 2013 m. patyrė 290 143 Lt, o 2014 m. – 356 228 Lt nuostolių. Šie papildomai apeliacinės instancijos teismo ištirti duomenys (CPK 179 str. 2 d.) taip pat patvirtina, kad atsakovas nėra finansiškai pajėgus užtikrinti ieškovo reikalavimų įvykdymą, todėl nėra pagrindo sumažinti atsakovui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą.
Atskirojo skundo argumentas, kad apygardos teismas neįvertino prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones motyvo – didelių automobilių eksploatacijos išlaidų, kurios per mėnesį vidutiniškai siekia 350 Eur, atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrintiną ieškinio sumą, nurodytą prašymo motyvą laikė nepakankamu ir nesudarančiu pagrindo atsakovo prašymo patenkinimui. Nors atsakovas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo pateikė duomenis, jog už transporto priemonę AUDI Q7, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), kiekvieną mėnesį iki 2015-11-30 turi pareigą mokėti Kasko draudimo įmoką 343, 69 Lt sumai, šie duomenys nepagrindžia jo teiginio, jog transporto priemonių eksploatacinės išlaidos per mėnesį vidutiniškai sudaro 350 Eur. Kaip teisingai atsiliepime į skundą pastebėjo ieškovas, iš kartu su prašymu pateiktos 2013-11-07 automobilio nuomos sutarties matyti, kad atsakovas minėtą automobilį naudojo vykdydamas ūkinę – komercinę veiklą – išnuomojo trečiajam asmeniui UAB „Klemka“; nurodyti teisiniai santykiai tęsėsi iki 2014 m. spalio mėnesio. Šie duomenys patvirtina, kad atsakovas turi galimybę transporto priemones naudoti bei gauti atitinkamas pajamas. Kita vertus, tikėtina, kad visai neeksploatuojant nurodytų automobilių, jų išlaikymo kaštų atsakovas nepatirtų arba patiriamos išlaidos būtų minimalios.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašymu leisti parduoti areštuotas transporto priemones siekiama išparduoti turtą ir išnaudoti lėšas. Nurodo, kad iš parduoto turto gautų lėšų vykdytų atsiskaitymus su darbuotojais ir valstybe, kurių interesų užtikrinimas yra nemažiau svarbus nei ieškovo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, tenkindamas ieškovo prašymą dėl atsakovo turto arešto, Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 23 d. nutartimi paliko teisę atsakovui pinigines lėšas naudoti atsiskaitymui su darbuotojais, mokėti mokesčius valstybei bei Socialinio draudimo fondo biudžetui. Taigi apelianto argumentai dėl darbuotojų ir valstybės interesų neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti. Apeliantas taip pat nurodo, kad dėl areštuotų banko sąskaitų bei piniginių lėšų buvimo antstolio depozitinėje sąskaitoje jis negali jomis disponuoti, siekdamas atsiskaityti su nurodytais kreditoriais, tačiau nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Kita vertus, pažymėtina, kad areštuotų lėšų panaudojimo atsakovo atsiskaitymams su darbuotojais ir valstybe galimumas iš esmės susijęs su atsakovo ir antstolio procesiniais teisiniais santykiais ir neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškovo reikalavimai nagrinėjamoje byloje buvo patenkinti iš dalies – teismas pripažino negaliojančiomis 2011-03-15 tarp šalių sudarytos Turto administravimo sutarties Nr.60-105-1-2011, su vėlesniais pakeitimais 7.1.1 p. ir 7.1.2 p. sąlygas ir taikant restituciją nurodė priteisti ieškovui iš atsakovo 1 052 025, 40 Eur sumą bei 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Nors šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, tačiau jau yra tam tikros prielaidos išvadai, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, o įvertinus atsakovo finansinę padėtį, ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą (CPK 144 str. 1 d.). Nustatyta aplinkybė taip pat patvirtina, kad atsakovo prašymas mažinti ieškinio užtikrinimo priemonių mastą pirmosios instancijos teismas buvo įvertintas tinkamai (CPK 185 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.