Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Norventa“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1484-264/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Norventa“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pasinaudojo diskrecijos teise vertinti konkrečias bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu ir procesinių teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutą, nepažeidė. Atskirojo skundo argumentai panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir ja pritaikytą apelianto turto areštą prielaidų nesudaro.

Dėl pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones

Teismas, vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti visiškai negalimas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Apelianto teigimu, ginčo atveju nėra vieno iš privalomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustatytų pagrindų, t. y. ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto skundo argumentu nesutinka. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės ar joje pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste. Toks preliminarus vertinimas taip pat neturi ir prejudicinės galios, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės. Nagrinėjamu atveju ieškinio turinys patvirtina, kad ieškovą ir apeliantą siejo nekilnojamojo turto administravimo sutartiniai teisiniai santykiai, apeliantas ieškovui įsipareigojo už užmokestį teikti turto administravimo paslaugas. Ieškovui iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius turi teisę, remiantis tiek ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, tiek CK nuostatomis ginčyti šalių sudarytą sandorį actio Pauliana instituto pagrindu (CK 6.66 str.) ir kaip prieštaraujantį įmonės veiklos tikslams (CK 1.82 str.). Vadinasi, toks ieškovo reikalavimas, koks yra pareikštas šioje byloje, materialiniu teisiniu aspektu yra galimas, todėl apelianto argumentai, kad ieškovo ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas, atmestini kaip nepagrįsti. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismui pakanka įsitikinti tuo, jog ieškovas pateikė pakankamai ieškinio faktinį pagrindą patvirtinančių įrodymų, kuriems pasitvirtinus, ieškinys galėtų būti patenkintas; teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių tuo pagrindu, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas, tik tada, jei yra reiškiamas akivaizdžiai nepagristas materialinis teisinis reikalavimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-05-31 nutartis c. b.Nr. 2-487/2012). Sutiktina su ieškovo atsiliepime nurodytu argumentu, kad atskirajame skunde keliami klausimai kokia apimtimi apeliantas teikė paslaugos bankui ar susiję su apelianto atsiskaitymais su tiekėjais iš gautų lėšų, yra susiję su ginčo nagrinėjimu iš esmės ir nespręstini taikant laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto argumentas dėl ieškovo nesąžiningumo teikiant ieškinį bei neigiant paslaugų teikimą atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didele ieškinio suma (4 968 655,56 Lt). Pažymėtina, kad paprastai pagal teismų praktiką ši aplinkybė preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t.y. ar jam ši ieškinio suma yra didelė. Pažymėtina, kad apeliantas atskirajame skunde nepasisakė dėl šio pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių stabilią savo finansinę padėtį. Remiantis Nekilnojamojo turto ir Juridinių asmenų registrų duomenimis, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto atsakovas neturi (t.2, b.l. 59), vėliausi finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti tik už 2012 metus (t.2, b.l. 57-58), iš kurių negalima spręsti apie atsakovo dabartinę finansinę situaciją. Dėl šių priežasčių yra vertinama, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja grėsmė galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kas lemia, jog nėra pagrindo naikinti skundžiama nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Dėl taikytų apribojimų ekonomiškumo ir proporcingumo

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį, kaip vieną iš argumentų apeliantas nurodo, kad buvo pažeisti ekonomiškumo, proporcingumo, teisingumo principai, taikant tokio masto laikinąsias apsaugos priemones. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors pirmosios instancijos teismas visų pirma areštavo apelianto nekilnojamąjį/kilnojamąjį turtą ir turtines teises, ir tik jo nesant ar nepakankant, pinigines lėšas bei paliko apeliantui teisę areštuotą turtą valdyti, naudotis juo, suteikė ir teisę iš areštuotų piniginių lėšų mokėti atlyginimus darbuotojams ar mokesčius valstybei bei Socialinio draudimo fondo biudžetui, tačiau iš Turto arešto aktų registro išrašo duomenų (t.2, b.l. 56; CPK 179 str. 3 d.) nustatyta, kad apeliantui neturint nekilnojamojo turto, faktiškai yra areštuotos piniginės lėšos, esančios bankų sąskaitose, beveik 5 milijonų litų sumai, ir turimas kilnojamasis turtas – automobiliai. Teismų formuojamojoje nuoseklioje praktikoje pasisakoma, kad ginčo šalių interesų ekonomiškumo, pusiausvyros, lygiateisiškumo, principai sąlygoja, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų įmonių komercinės-ūkinės veiklos, t.y. įmonės komercinė-ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-12-31 nutartis c.b. Nr. 2-949/2008; 2009-02-05 nutartis c.b. Nr. 2-84/2009). Stabilus įmonės veikimas, netrukdomas pajamų gavimas ir atsiskaitymas su trečiaisiais asmenimis sudaro geresnes galimybes įvykdyti teismo sprendimą dėl piniginių reikalavimų priteisimo. Teisminio nagrinėjimo metu areštavus juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas, kai jis neturi nekilnojamojo turto, ir nesuteikus jam teisės iš areštuotų lėšų vykdyti jokių mokėjimų, gali būti iš esmės sutrikdyta tokio juridinio asmens veikla, nors teismo sprendimo, konstatuojančio jo vykdytinos ieškovui prievolės dydį bei faktą, dar nėra. Apeliantui negalint atsiskaityti su kitais kreditoriais, jo kreditorinis įsiskolinimas gali didėti ir net nulemti nemokumą, ypač esant tokiam dideliam laikinųjų apsaugos priemonių mastui, kartu gali mažėti galimybė įvykdyti teismo sprendimą pilna apimtimi ir pačiam ieškovui, t.y. pasiekiamas priešingas rezultatas, nei siekiamas taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantas prašo leisti su areštuotomis piniginėmis lėšomis atlikti operacijas, grindžiamas savo neabejotinų sutartinių prievolių, susijusių su kasmėnesiniais piniginiais mokėjimais privatiems juridiniams asmenims, vykdymu. Pažymėtina, jog apelianto kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai (t.1, b.l. 102-161) dėl kasmėnesinių išlaidų, vykdant įmonės veiklą, pagrindžia prašomų išlaidų būtinumą ir realumą. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovo nurodyti argumentai, kad kai kurios sumos (už patalpų nuomą ir paslaugas, kuro išlaidos, kanceliarines prekes) yra neproporcingai didelės ar neatitinka PVM sąskaitų-faktūrų, laikytini nepagrįstais, kadangi apeliantas gana detaliai apskaičiuoja ir pagrindžia įmonės veiklai reikalingas išlaidas (sąnaudas), kurios kiekvieną mėnesį gali šiek tiek skirtis. Be to, objektyviai nėra įmanoma pateikti visiškai tikslius paskaičiavimus dėl būtinųjų kasmėnesinių išlaidų dydžio, nes kiekvieną mėnesį gali skirtis įmonės veiklos pobūdis, atliekami darbai ir pan. Apelianto prašymas leisti iš areštuotų lėšų sumokėti tris vienkartines įmokas tiekėjams: UAB „Avilda“ už muitinės tarpininko programos „Muitinė“ atnaujinimą (t.1, b.l. 99-100), UAB „Debetas“ už apskaitos programos atnaujinimą (t.1, 101) bei „If P&C Insurance AS“ filialui draudimo įmoką, draudžiant atsakovo kaip muitinės tarpininko atsakomybę (t.1, b.l. 98), taip pat pagrįstas, o nurodytos išlaidos laikytinos būtinomis, norint toliau tęsti įmonės komercinę ūkinę veiklą.

Ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytas argumentas, kad apeliantas negali prašyti pakeisti skundžiamą nutartį bei leisti jam atsiskaityti su kai kuriais paslaugų teikėjais iš areštuotų lėšų, nes pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo šio klausimo, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Teisės normos negali būti taikomos išimtinai tik vienos šalies, pareiškusios galimai pagrįstus reikalavimus, interesais, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus (CPK 17 str.). Taip nėra nustatyta ribojimų suformuluoti prašymą pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių mastą ar jų taikymo sąlygas būtent atskirajame skunde, ginčijant tokių priemonių taikymą apskritai. Atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio sumą (beveik 5 mln. litų), subjektą (juridinį asmenį) sprendžiama, kad tokio masto piniginių lėšų areštas, nedarant jokių išlygų, net ir stambią bei sklandžiai veikiančią įmonę gali privesti prie nemokumo, įtakoti tokios įmonės bankrotą. Todėl remiantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo (CPK 3 str. 1 d.) bei ekonomiškumo, proporcingumo (CPK 7 str., 145 str. 2 d.) principais, Kauno apygardos teismo 2014-01-23 nutartis patikslintina, papildant ja taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nustatant, kad apeliantui UAB „Norventa“ leidžiama atlikti vienkartinius mokėjimus UAB „Avilda“ (1331 Lt), UAB „Debetas“ (726 Lt), „If P&C Insurance AS“ filialui (500 Lt), kurių bendra suma sudaro 2557 Lt, bei leisti kiekvieną mėnesį disponuoti 4560 Lt suma iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaitymams su paslaugų teikėjais (CPK 144 str. 1 d., 185 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jos rezoliucinę dalį:

„Nustačius, kad atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Norventa“, juridinio asmens kodas 302597102, neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant 4 968 655,56 Lt sumos, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų sąskaitose, tačiau leidžiant atsakovui, atsiskaityti su ieškovu, mokėti įmonės darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius, socialinio draudimo įmokas bei iš areštuotų piniginių lėšų atlikti vienkartinius mokėjimus uždarajai akcinei bendrovei „Avilda“ 1331 (vieno tūkstančio trijų šimtų trisdešimt vieno) lito sumai, uždarajai akcinei bendrovei „Debetas“ 726 (septynių šimtų dvidešimt šešių) litų sumai, „If P&C Insurance AS“ 500 (penkių šimtų) litų sumai ir kiekvieną mėnesį disponuoti 4560 (keturių tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimt) litų suma, atsiskaitant su paslaugų teikėjais“.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto areštų aktų registro tvarkytojui - Centrinei hipotekos įstaigai.