Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-927-196/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-10-12
Bylos Nr.: 2A-927-196/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00053-2014-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Egidija Tamošiūnienė, Egidijus Žironas
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,Norventa“
Trečiasis asmuo: G. U.

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-927-196/2015Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00053-2014-1Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Norventa“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-764-264/2015 pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Norventa“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo, trečiasis asmuo G. U..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BAB Ūkio bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas, vadovaujantis CK 6.66 ir 1.82 straipsniais, pripažinti negaliojančia 2011 m. kovo 15 d. AB Ūkio banko ir UAB „Norventa“ turto administravimo sutartį Nr. 60-105-1-2011 nuo sudarymo momento (ab inito) ir taikyti restituciją, priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 4 968 655, 56 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. kovo 15 d. šalys sudarė 5 metų trukmės Turto administravimo sutartį Nr. 60-105-1-2011 (toliau – Sutartis). Šia Sutartimi atsakovė įsipareigojo teikti ieškovui nekilnojamojo turto priežiūros ir valdymo paslaugas, o ieškovas įsipareigojo mokėti 7 proc. nuo turto vertės metinį administravimo mokestį bei sėkmės mokestį: (i) 1–3 proc. nuo sandorio vertės už turto pardavimą; (ii) vieno mėnesio nuompinigių dydžio už vienerių metų nuomos sandorį, tačiau ne mažiau nei vieno mėnesio nuompinigiai, jeigu sudaromas trumpesnis kaip vienerių metų nuomos sandoris. 2011 m. balandžio 27 d. susitarimu pakeista Sutarties nuostata dėl sėkmės mokesčio išnuomojus turtą: nustatytas (i) 2 mėnesių nuompinigių dydžio mokestis už 2 metų ir ilgesnį laikotarpį, (ii) 1 mėnesio – už 1 metų, tačiau ne mažiau kaip pusės mėnesio nuompinigių dydžio – jeigu sudaromas trumpesnis kaip 1 metų nuomos sandoris. 2011 m. rugsėjo 30 d. susitarimu pakeistas administravimo mokesčio dydis. Nustatyta, jog maksimali metinė administravimo mokesčio norma yra 7 proc. nuo turto vertės, o konkreti mokesčio norma kiekvienam objektui nustatoma turto objekto charakteristikoje šalių susitarimu. 2011 m. lapkričio 3 d. susitarimu šalys susitarė dėl kilnojamojo ir nekilnojamojo turto apsaugos paslaugų teikimo. Už kiekvieną saugos darbuotojo darbo valandą ieškovas įsipareigojo mokėti 12,80 Lt. 2011 m. gruodžio 15 d. susitarimu maksimali metinė administravimo mokesčio norma sumažinta iki 1 proc. Sutartis buvo nutraukta nuo 2012 m. gruodžio 3 d. Per visą Sutarties galiojimo laikotarpį, tai yra mažiau nei 2 metus, ieškovas už administravimo ir saugos paslaugas atsakovei sumokėjo 4 968 655,56 Lt. Ginčo šalių sudaryto sandorio vertė daugybę kartų viršijo turto administravimo ir valdymo paslaugų rinkos vertę, be to, atsakovė paslaugų pagal Sutartį iš esmės neteikė, ieškovui tokios paslaugos buvo nereikalingos, kadangi jo paties darbuotojai atlikdavo šias funkcijas. Sandoris sumažino bendrovės turto vertę, pablogino jos finansinę padėtį ir pažeidė banko kreditorių interesus, taip pat yra priešingas banko veiklos tikslams, todėl toks sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 ir 1.82 straipsniuose numatytais pagrindais.

Ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Jokie teisės aktai, įskaitant BĮ, bankui nedraudžia pačiam valdyti ir administruoti iš skolininkų už negrąžintus kreditus perimtą turtą, kas laikytina veikla, susijusia su finansinių paslaugų teikimu. Šias funkcijas atliko banko Probleminių aktyvų valdymo departamentas. Iki turto administravimo sutarties su atsakove sudarymo bankas dėl turto administravimo nebuvo sudaręs sutarčių su jokiais trečiaisiais asmenimis. Turto administravimo sutartimi buvo padidintos banko išlaidos bei nuostoliai, tuo pažeisti banko ir jo kreditorių interesai.

Sandoris pažeidė ieškovo kreditorių teises. Ieškovo iš atsakovės už neproporcingai didelę kainą buvo įsigytos paslaugos, kurių įsigijimo vertė neatitinka jų realios vertės, kurios buvo teikiamos minimaliai, taip pat kurios buvo visiškai nereikalingos ieškovui. Todėl ginčijamas sandoris yra laikytinas pažeidusiu ieškovo kreditorių teises, nes sudarius ginčijamą sandorį sumažėjo banko turto apimtis. Iš esmės jokių paslaugų pagal Sutartį atsakovė ieškovui nesuteikė, lėšos per atsakovę buvo vedamos su ieškovu susijusioms įmonėms: UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, VšĮ „Kauno Žalgirio“ rėmėjui, UAB „Promneta“, UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centrui. Po Sutarties nutraukimo dėl turto administravimo ieškovas sudarė nekilnojamojo turto portfelio valdymo paslaugų sutartį su UAB „Resolution advisers Lt“, kurioje paslaugų teikėjo naudai už panašias kaip Sutartyje paslaugas už turto valdymą/administravimą parduodant ar išnuomojant objektus buvo nustatytas sėkmės mokestis (dydis panašus kaip Sutartyje), tačiau nebuvo mokami jokie metiniai mokesčiai nuo turto vertės. Iki sudaryto sandorio ieškovas disponavo didelės vertės piniginėmis lėšomis, kurios buvo sumokėtos pagal Sutartį gaunant už tai menkavertes paslaugas arba jų iš viso negaunant, tokiu būdu pažeidžiant įmonės kreditorių interesus. Sutarties galiojimo metu atsakovas patalpas prižiūrėjo ir valė minimaliai, neatliko būtinų turto administravimo, statinių statybos priežiūros darbų, nesirūpino arba blogai organizavo turto apsaugą, nesprendė teritorijų planavimo klausimų, bankui neteiktos perduoto administruoti turto panaudojimo alternatyvos ir neatliekami kiti turto administravimo ir valdymo veiksmai. Ypatingai didelis (7 proc. nuo perduoto turto vertės (kuri buvo padidinta, ką pripažino ir pateikė į bylą įrodymus atsakovė) ir niekuo nepagrįstas administravimo mokestis buvo mokamas net už žemės ūkio paskirties žemės sklypų administravimą, ieškovui pervedant atsakovui reikšmingas piniginių lėšų sumas. Neatsižvelgiant į dalies perduoto administruoti turto rinkos vertę, matyti, kad perduoto administruoti turto vertė buvo daugiau kaip dvigubai mažesnė nei toji, nuo kurios skaičiuojamas administravimo mokestis, o per sutarties terminą sumokėta bendra beveik 5 mln. litų suma sudaro net 10 procentų turto vertės, kas laikytina visiškai neracionaliu ir įmonei bei jos kreditoriams nenaudingu dalyku, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal sutartį paslaugos buvo teikiamos minimaliai, iš dalies dirbama su maža dalimi objektų.

Sandorio šalys buvo nesąžiningos. Ieškovas įsigijo nedidelės vertės turto administravimo ir valdymo paslaugas, sumokėdamas rinkos kainų neatitinkančias piniginių lėšų sumas atsakovui, taigi nagrinėjamu atveju taikytina CK 6.67 str. 4 d. nurodyta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija. Šalių nesąžiningumą įrodo aplinkybės, kad per atsakovę iš ieškovo buvo vedamos lėšos į su ieškovu susijusias įmones UAB „Ūkio banko investicinė grupė“, VšĮ „Kauno „Žalgirio“ rėmėją, UAB „Promneta“, UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centrą. Šalių nesąžiningumą taip pat įrodo aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu viena iš atsakovės akcininkių buvo R. M., kuri dirbo generaline direktore kitoje su ieškovu susijusioje įmonėje AB „Kauno tiekimas“, minėtoje įmonėje valdybos pirmininke buvo ir ieškovo akcininkė bei stebėtojų tarybos narė O. G.. Taigi šalys turėjo pagrindų ne rinkos kainomis sudaryti Sutartį, pagal kurią atsakovė neatliko iš esmės jokių paslaugų. Atsakovės įmonė būtent ir buvo įsteigta šios Sutarties sudarymui bei pinigų perskirstymui į su ieškovu susijusias įmones – atsakovė įsteigta 2011 m. vasario mėnesio pabaigoje, ginčo sutartis sudaryta 2011 m. kovo mėnesio viduryje.

Žemesnės instancijos teismas

Nėra suėjęs senaties terminas. Vadovaujantis ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., laikytina, kad bankroto administratorius apie ginčo sandorį sužinojo nuo dokumentų apie jo sudarymą gavimo. Kauno apygardos teismas 2013 m. spalio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1786-254/2013, ieškovo bankroto administratoriui pratęsė ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. numatytą 6 mėnesių terminą nuo įmonės dokumentų gavimo sandorių patikrai ir ginčijimui iki 2014 m. vasario 3 d. įskaitytinai. Taigi senaties terminas nepraleistas.

Dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens teisnumui (įmonės veiklos tikslams). Ieškovas yra specifinis ūkio subjektas – komercinis bankas. Banko, kaip specializuotos finansinės institucijos, pareiga profesinėje veikloje elgtis apdairiai ir rūpestingai apima bendrąją banko pareigą garantuoti šios veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą. Ieškovo veiklos tikslai – banko įstatuose numatytos veiklos organizavimas ir vykdymas, siekiant gauti pajamų ir pelno, kokybiškai ir kompleksiškai aptarnauti klientus (ieškovo įstatų 2.1 p.). Taigi ieškovas, būdamas komercinis bankas, surinkdamas iš asmenų indėlius ir šias lėšas naudodamas kitoje finansinėje veikloje (skolindamas, investuodamas į vertybinius popierius ir kt.), privalo maksimaliai siekti iš šių veiksmų gauti pajamų bei pelno ir privalo veikti išimtinai kreditorių interesais ir jų naudai. Todėl sandoris, kuriuo perkamos nereikalingos turto administravimo ir valdymo paslaugos (kurių realiai beveik nebuvo iš esmės teikiama) ir už kurias mokama ne rinkos kaina (daugybę kartų ją viršijant), atsižvelgiant į banko veiklos esmę bei jo pagrindinius veiklos principus, akivaizdžiai žalingas ir nenaudingas ieškovui (bankui) bei jo kreditoriams. Tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių – bankui ir jo kreditoriams, kurių didelę dalį sudaro banko indėlininkai ir kurių piniginės lėšos buvo naudojamos atsiskaityti pagal ne rinkos vertėmis sudarytą sandorį. Kita sandorio šalis (atsakovė) veikė nesąžiningai. Atsakovė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam taikomi aukšti rūpestingumo ir atidumo reikalavimais, sudarydama sandorį su savo kontrahentu – banku – žymiai didesnėmis nei rinkos kainomis ir skaidant turto kompleksą su žemės nuomos teise, turėjo įvertinti savo sutarties kontrahento (banko) statusą, žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris sudaromas akivaizdžiai ne rinkos kainomis ir jis nenaudingas ieškovui (o naudingas atsakovei), taigi, kad toks sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens (banko) veiklos tikslams. Atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad per ją buvo vedamos lėšos su ieškovu susijusiems asmenims, taip pat kitos aukščiau nurodytos atsakovės dalyvių bei kitų asmenų sąsajos su ieškovu.

Šalies argumentai

Dėl restitucijos taikymo. Ieškovo ieškinyje buvo prašoma, pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir kaip prieštaraujantį įmonės veiklos tikslams, taikyti ir jo negaliojimo teisines pasekmes – restituciją natūra, priteisiant ieškovui iš atsakovo 4 968 655, 56 Lt, siekiant apginti ieškovo interesus ir sugrąžinti ieškovą į ankstesnę turtinę padėtį (CK 1.80 str. 2 d., 6.66 str. 4 d., 6.145 str.). Ieškovo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad tuo atveju, jei teismas laikytų, kad atsakovės turėtos išlaidos buvo reikalingos ieškovui, atsakovės suteiktų paslaugų vertė sudarytų 59 662,45 Lt. Jei teismas laikytų, kad saugos paslaugos buvo reikalingos ir naudingos ieškovei, bendra atsakovo išlaidų saugos paslaugoms ir kitoms išlaidoms suma pagal bylos medžiagą sudarytų 520 681,20 Lt, todėl priteistina suma atitinkamai mažintina.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiomis 2011 m. kovo 15 d. tarp BAB Ūkio banko ir UAB „Norventa“ sudarytos Turto administravimo sutarties Nr.60-105-1-2011, su vėlesniais pakeitimais 7.1.1 p. ir 7.1.2 p. sąlygas, kuriomis AB Ūkio bankas įsipareigojo mokėti 7 procentų dydžio metinį administravimo mokestį nuo turto vertės bei sėkmės mokestį administratoriui UAB „Norventa“, nuo sutarties sudarymo momento (ab initio); taikė restituciją ir priteisė iš atsakovės UAB „Norventa“ 1 052 025, 40 Eur bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. 2014-01-20) nuo priteistos sumos (1 052 025, 40 Eur) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo BAB Ūkio banko, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, naudai; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovės UAB „Norventa“ 11 678, 40 Eur žyminį mokestį ir 26 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

Teismas nurodė, kad ginčo esmė – ieškovas nepagrįstai sumokėjo 4 968 655, 56 Lt (tai atitinka 1 439 022,12 Eur) pagal Sutartį, nes ginčo šalių sudaryto sandorio vertė daugybę kartų viršijo turto administravimo ir valdymo paslaugų rinkos vertę, atsakovė paslaugų pagal Sutartį iš esmės neteikė, ieškovui tokios paslaugos buvo nereikalingos, todėl toks sandoris: 1) pažeidė kreditorių teises (CK 6.66 str.); 2) sandoris prieštaravo juridinio asmens teisnumui (įmonės veiklos tikslams) (CK 1.82 str.). Teismo teigimu, abu ieškovo nurodyto sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindai yra skirtingi, vienas kitą eliminuojantys, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, kurioms esant vienu ar kitu pagrindu galima būtų pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu.

Dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu teismas nurodė, kad atsakovė neginčija visų actio Pauliana taikymo sąlygų: ieškovas turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į atsakovę; nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Atsakovė savo atsikirtimuose akcentuoja, jog ieškovas neįrodė, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, kad ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos ir kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Taigi byloje nėra ginčo dėl anksčiau minėtų aplinkybių nustatymo, tokiu būdu nagrinėjamoje byloje teismas nagrinėjo tik ieškovo ir (ar) jo kreditorių interesų pažeidimo fakto buvimo ar nebuvimo sąlygas, vertino šalių sąžiningumo kriterijus, sudarant ginčo sandorį, ar skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina aplinkybes, jog ieškovas turėjo kreditorių, dalis kurių egzistavo tiek sudarant ginčijamą sandorį, tiek yra patvirtinti ieškovo bankroto byloje. Ieškovui sudarius ginčijamą sandorį, sumažėjo banko turto apimtis ir mokumas – sudarius sandorį bankas neteko reikšmingos piniginių lėšų sumos, už tai iš esmės gaudamas minimalias paslaugas, o nepagrįstai sumažėjus banko turtui, pablogėjo jo mokumas, dėl ko sumažėjo banko galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Tai, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovo finansinė padėtis buvo sunki, patvirtina į bylą pateiktos finansinės atskaitomybės duomenys, aplinkybės, kad ieškovas yra teismuose pareiškęs visą eilę ieškinių dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo ypač reikšmingoms piniginių lėšų sumoms, aplinkybės, kad perimto iš skolininkų už suteiktus kreditus turto vertė neretu atveju buvo padidinama, bei kitos aplinkybės. Teismo įsitikinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeisti ieškovo ir jo kreditorių interesai. Ginčijamo sandorio 7 p. sąlyga dėl 7 proc. metinio administravimo mokesčio nuo turto vertės bei 1–3 proc. sėkmės mokesčio nuo sandorio vertės mokėjimo atsakovei buvo sukurta situacija, kuomet buvo sumažinta bendra ieškovo turimo turto vertė ir tokiu būdu, jau esant banko sunkiai finansinei padėčiai, sumažėjo galimybė patenkinti kreditorių reikalavimus.

Dėl skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį teismas nurodė, kad nei ieškovo įstatuose nurodyta banko veikla, nei BĮ neuždraudė bankui pačiam valdyti ir administruoti iš skolininkų už negrąžintus kreditus perimtą turtą, kas laikytina veikla, susijusia su finansinių paslaugų teikimu. BĮ 50 straipsnyje nurodomi banko investicijų į nekilnojamąjį turtą apribojimai (BĮ 50 str. 2 d. 3 p. nustatytos apribojimų išimtys) nagrinėjamu atveju netaikytini, kadangi tokio pobūdžio sutarties sudarymas ar nesudarymas niekaip neįtakoja banko investicijų į nekilnojamąjį turtą dydžio ir šių investicijų santykio su banko perskaičiuotu kapitalu. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra aplinkybių, leidžiančių konstatuoti sandorio sudarymo būtinumą. Šias funkcijas atliko banko Probleminių aktyvų valdymo departamentas, tačiau teismo manymu, ši aplinkybė nedraudė bankui sudaryti sutartis su trečiaisiais asmenimis siekiant užtikrinti perimto skolininkų turto išsaugojimą, disponavimą turtu, todėl šalys galėjo sudaryti tokio pobūdžio sandorį.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo teismas nurodė, kad nagrinėjamos bylos atveju aktualus CK 6.67 straipsnio 4 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija). Aplinkybė, kad šalys 2011 m. gruodžio 15 d. susitarimu Nr. 4 panaikino ginčijamos sutarties su vėlesniais pakeitimais 7. 1 p. papunkčius 7.1.1 (7 proc. administravimo mokesčio) ir 7.1.2 (sėkmės mokesčio) ir 7. 1 p. susitarė, kad už šios sutarties vykdymą savininkas įsipareigoja mokėti administratoriui administravimo mokestį, kurio maksimali metinė norma yra 1 proc. nuo turto perdavimo vertės, leidžia konstatuoti, jog šalys aiškiai suprato, jog 7 proc. administravimo mokesčio ir 7.1.2 sėkmės mokesčio mokėjimas už paslaugas yra akivaizdžiai neproporcingas sutarties šalių įsipareigojimų atžvilgiu. Atsakovė nepateikė priešingų įrodymų, paneigiančių turto vertintojų „Ober-haus“ konsultacijoje pateiktos informacijos, kad sutarties kaina mažiausiai du–tris kartus viršijo rinkos kainą (CPK 178 str.). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovo sumokėta atsakovei daugiau nei 4 mln. litų suma buvo nepagrįstai didelė, todėl preziumuojama, jog ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 str. 4 p.). Teismo vertinimu, ne pačios ginčo sutarties sudarymas, o ginčo sutarties sąlygos: 7.1.1 p., kuria susitarta dėl 7 proc. nuo turto vertės metinio administravimo mokesčio ir 7.1.2 p. sąlyga, kuria numatytas sėkmės mokestis, yra ydingos ir nesąžiningos, nes toks atlygio už administravimo paslaugas dydis aiškiai per didelis, neatitinka įprastos verslo praktikos. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčo sandoris realiai buvo vykdomas, sandoris nebuvo uždraustas, teismas sprendė, kad 1 proc. nuo turto vertės metinis administravimo mokestis, kurį šalys pačios nustatė 2011 m. gruodžio 15 d. susitarimu yra protingo dydžio ir nepažeidžiantis abiejų šalių interesų, tai sudarytų 598 770,70 Lt, ši suma pripažintina kaip atsakovės gauta pagrįstai. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė teikė ir turto apsaugos paslaugas, šias aplinkybes iš dalies pripažino ir ieškovo atstovas, todėl atsakovės gautos lėšos - 737 451,68 Lt už turto apsaugą teismas pripažino pagrįstomis ir teisėtomis.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.82 straipsnyje numatytu pagrindu teismas nurodė, kad šiame straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudarytų sandorių komercine nauda. Ši aplinkybė galėtų turėti reikšmės juridinio asmens sudaromų sandorių galiojimui tik tada, jei juridinio asmens teisnumą ir veiklos tikslus apibrėžiančiuose įstatymuose ar jų pagrindu sudarytuose steigimo dokumentuose būtų nurodyta pareiga sudaryti tik komerciškai naudingus sandorius. Teismo teigimu, ieškovo atstovas pripažino, kad ieškovui nėra uždrausta sudaryti sandorius dėl turto administravimo ir iš ieškovo įstatų nustatyta, kad bankas, be finansinių paslaugų teikimo, gali verstis tik tokia veikla, <...> kuri padeda teikti finansines paslaugas ar yra kitaip tiesiogiai susijusi su finansinių paslaugų teikimu (įstatų II skyriaus 4 p.), todėl nėra pagrindo spręsti, kad ginčijama sutartis, kuria buvo perduotas administruoti iš skolininkų perimtas turtas, pati savaime prieštaravo ieškovo veiklos tikslams.

Dėl restitucijos taikymo teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas įrodė, kad ginčijamo sandorio sąlygos (dėl 7 proc. administravimo mokesčio bei sėkmės mokesčio) pažeidė ieškovo ir jo kreditorių interesus, sandorio sudarymo metu šalys elgėsi nesąžiningai, sudaryti sandorio tokiomis sąlygomis neprivalėjo, kitų actio Pauliana sąlygų buvimo atsakovė neginčijo, tai reiškia, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti actio Pauliana institutą ir ieškinį tenkinti iš dalies – 2011 m. kovo 15 d. sutarties 7.1.1 p. ir 7.1.2 p. sąlygos pripažintinos negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento. Teismas nurodė, kad nustačius, jog atsakovė realiai vykdė sutartį per visą jos galiojimo laikotarpį, siekiant išlaikyti abiejų šalių interesų pusiausvyrą, atsakovės gautos lėšos - 1 procento dydžio metinis administravimo mokestis - 598 770, 70 Lt ir 737 451, 68 Lt lėšos už saugos paslaugas, iš viso 1 336 222, 40 Lt ( tai atitinka 386 996 Eur) laikytinos teisėtomis, todėl pagal 2011 m. kovo 15 d. sutarties 7.1.1 ir 7.1.2 p. sąlygas ieškovo sumokėta 1 052 025,40 Eur suma, pripažinus prieš tai minėtas sandorio sąlygas negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento (ab initio), turi būti grąžinama ieškovui (CK 6.145 str.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas BAB Ūkio bankas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą: pripažinti negaliojančia 2011 m. kovo 15 d. AB Ūkio banko ir UAB ,,Norventa“ turto administravimo sutartį Nr. 60-105-1-2011 nuo sudarymo momento (ab initio) pilna apimtimi ir visa apimtimi taikyti restituciją, priteisiant ieškovui iš atsakovės 1 439 022,12 Eur sumą ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovo ieškinyje nurodomi pagrindai, kuriais prašoma pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu – actio Pauliana ir kaip prieštaraujantį banko veiklos tikslams – yra skirtingi bei vienas kitą eliminuojantys.

2. Sandoris pripažintinas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu visa apimtimi. Sutartis pažeidė ieškovo kreditorių teises ne tik jos sudarymu ne rinkos kaina, bet ir dėl to, kad ieškovas pats administravo savo turtą. Teismas netinkamai vertino byloje ieškovo pateiktus duomenis dėl sandorio ieškovui reikalingumo bei naudingumo. Teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovo vardu buvo sudarinėjamos įvairios paslaugų sutartys (nuomos, draudimo, energijos ir kt.) nepatvirtina, jog atsakovės paslaugos buvo reikalingos. Ieškovas pats sudarinėjo, vykdė bei administravo sutartis su paslaugų tiekėjais, sutartis su apsaugos kompanijomis, dėl turto draudimo, dėl valstybinės žemės objektams nuomos ir kitas. Sutarties sudarymas buvo nenaudingas ieškovui bei pažeidžiantis kreditorių interesus dėl to, kad turto administravimo ir valdymo paslaugos ieškovui buvo nebūtinos ir nereikalingos. Sutartis ieškovui nedavė jokios naudos, o tik nepagrįstai padidino finansinę naštą. Ieškovas ne tik valdė ir administravo savo turtą, bet tai darė ir ginčijamo sandorio sudarymo bei egzistavimo metu, kas patvirtina faktą, kad ieškovui nebuvo jokios būtinybės sudaryti turto administravimo sutartį, tokių paslaugų pirkti nereikėjo. Atsakovė pagal Sutartį paslaugas teikė minimaliai. Atsakovės įmonė buvo nepajėgi vykdyti Sutarties, nes įmonėje 2011 ir 2012 metais dirbo atitinkamai 11 ir 24 darbuotojai. Pagal ieškovo į bylą pateiktas Ober-haus išvadas, tokios apimties perduotą turtą, koks buvo perduotas pagal Sutartį, galėjo administruoti vidutinė ar stambi administravimo paslaugas teikianti įmonė. Atsakovė nėra nei vidutinė, nei stambi nekilnojamojo turto administravimo įmonė, be to, neturėjo reikiamos kompetencijos. Taigi teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl Sutarties nereikalingumo, taigi ir nenaudingumo ieškovo kreditoriams, bei netinkamai taikė actio Pauliana sąlygą dėl kreditorių teisų pažeidimo.

3. Teismas netinkamai vertino byloje ieškovo pateiktus duomenis dėl to, kad atsakovė paslaugas teikė minimaliai, kas reiškia sandorio ieškovui nenaudingumą bei žalingumą, taip pat priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos egzistavimą. Ieškovas pateikė į bylą palyginamąją lentelę apie ieškovo atsakovei sumokėtas sumas, atsakovės išlaidas pagal Sutartį ir atsakovės pelną. Atsakovė Sutarties galiojimo metu turėjo išlaidų iš viso 520 691,20 Lt sumai, iš šios sumos 59 662,45 Lt remonto, žolės pjovimo ir kt. išlaidoms kompensuota pagal atskirą sąskaitą, 461 018,75 Lt saugos išlaidoms. Sutarties galiojimo metu, atėmus išlaidas prie Sutarties dirbusiems darbuotojams (226 071,18 Lt), gautas pelnas iš ieškovo pagal Sutartį sumokėtos sumos sudaro 4 225 632,31 Lt. Taigi pagal bylos medžiagą aiškiai matyti, kokios apimties turto administravimo paslaugas atsakovė ieškovui suteikė. Ieškovui turto pardavimo paslaugų nereikėjo, atitinkamai nepagrįstai ir beprasmiškai sumokėta sėkmės mokesčio suma. Fizinės apsaugos teikimas objektuose ir reikšmingų sumų už tai mokėjimas ieškovui iš atsakovės buvo nereikalingas, nenaudingas.

4. Sutartis buvo sudaryta ne rinkos kainomis. UAB ,,Ober-haus“ konsultacijose buvo nurodyta, kad Sutartyje numatytas 1 procento dydžio administravimo mokestis atitinka rinkos vertę su ta sąlyga, kad realiai teikiamas pilnas paslaugų paketas pagal Sutartį. Kadangi pilnas paslaugų paketas pagal Sutartį teikiamas nebuvo, paslaugos buvo teikiamos minimaliai, Sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia visa apimtimi.

5. Teismas sprendime pripažino, kad atsakovės pervesta 3 752 000 Lt suma į UAB ,,Ūkio banko investicinė grupė“, VšĮ Kauno ,,Žalgirio“ rėmėjas, UAB ,,Promneta“, UAB ,,Kauno tiekimo“ prekybos centras patvirtina tai, kad lėšos buvo panaudotos ne atsakovės reikmėms. Ieškovo nuomone, atsakovės įmonė buvo skirta perskirstyti iš ieškovo lėšas su ja susijusioms įmonėms. Ginčo sutartis yra ydinga bei nebuvo skirta teikti administravimo paslaugoms, o sudaryta savanaudiškais tikslais grupėje veikiančių asmenų išvesti pinigus iš ieškovo, skirtus finansuoti su ieškovu susijusias įmones. 2013 m. vasario 11 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos inspektavimo ataskaitoje Nr. 09-02 RM, be kitų išvadų, buvo nustatyta, kad ieškovas su atsakove buvo sudarę ekonomiškai ieškovui nenaudingą sandorį – ginčo turto administravimo sutartį. Ši išvada patvirtina, kad ginčo sandoris prieštarauja banko veiklos tikslams bei ieškovo kreditorių interesams.

6. Sandorio šalys buvo nesąžiningos ne tik dėl priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos, bet ir dėl to, kad veikdamos susijusių asmenų grupėje, sudarė nenaudingą bankui sandorį, kuriuo per atsakovės įmonę skirstė lėšas kitiems susijusiems asmenims. Ieškovas sutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuotas šalių nesąžiningumas dėl priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos. Šalių nesąžiningumas įrodytas ir argumentais, kad per atsakovę iš ieškovo buvo pervedamos lėšos į su ieškovu susijusias įmones. Šalių nesąžiningumą taip pat įrodo aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu vienu iš atsakovės akcininkų buvo R. M., kuri dirbo generaline direktore kitoje su ieškovu susijusioje įmonėje AB Kauno tiekimas, minėtoje įmonėje dirbo valdybos pirmininke buvo ir ieškovo akcininkė bei stebėtojų tarybos narė O. G., ieškovo didžiausio akcininko R. R. sesuo. Taip pat R. M. buvo UAB ,,Klemka“ akcininkė, kurioje veikė I. G. (O. G. vyras), jis veikė ir AB Kauno tiekimas. Šalių nesąžiningumą patvirtina ir duomenys iš Juridinių asmenų registro apie UAB ,,Domus altera“, kadangi atsakovės vadovai D. B., V. Š., M. R. veikė nurodytoje įmonėje jos akcininkams būnant su ieškovu susijusiems asmenims UAB ,,Ūkio banko investicinė grupė“, O. G., V. G., R. R., R. R. ir pan. D. B. taip pat kartu su I. G., R. M. veikė įmonėje UAB ,,Klemka“. Taigi šalys per grupėje veikiančius susijusius asmenis turėjo savanaudiškų paskatų ne rinkos kainomis sudaryti Sutartį, pagal kurią atsakovė atliko minimalius darbus ir kurios pagrindu per atsakovę buvo finansuojami kiti asmenys.

7. Sandoris pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis banko veiklos tikslams visa apimtimi. Teismas netinkamai vertino byloje ieškovo pateiktus duomenis dėl sandorio prieštaravimo banko veiklos tikslams, atitinkamai nebuvo tinkamai taikyta materialinės teisės norma dėl CK 1.82 straipsnio sąlygų taikymo, nustatant, kad sandoris prieštarauja įmonės veiklos tikslams. Ieškovas yra specifinis ūkio subjektas – komercinis bankas, t y. Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionaliųjų rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, kurios veiklos esmę sudaro finansinių paslaugų tiekimas. Banko, kaip specializuotos finansinės institucijos, pareiga profesinėje veikloje elgtis apdairiai ir rūpestingai apima bendrąją banko pareigą garantuoti šios veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą. Todėl sandoris, kuriuo perkamos nereikalingos turto administravimo ir valdymo paslaugos bei už kurias mokama neadekvati suma, taip pat kuris sudaromas ne rinkos kainomis, atsižvelgiant į banko veiklos esmę bei jo pagrindinius veiklos principus, akivaizdžiai žalingas bei nenaudingas ieškovui bei jo kreditoriams. Kita sandorio šalis (atsakovė) veikė nesąžiningai. Atsakovė, būdama susijęs juridinis asmuo, sudarydama Sandorį su savo kontrahentu, ir pagal kurį realiai paslaugos buvo teikiamos neproporcingai minimaliai ir/ar ženkliai didesnėmis nei rinkos kainomis, turėjo įvertinti savo sutarties kontrahento (banko) statusą, žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris sudaromas akivaizdžiai ne rinkos kainomis bei nenaudingai ieškovui, taigi toks sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens (banko) veiklos tikslams.

8. Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir kaip prieštaraujantį įmonės veiklos tikslams, taikytinos ir jo negaliojimo teisinės pasekmės – restitucija. Ieškovas sutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria jo naudai priteista 1 052 025,40 Eur suma, tačiau sprendimas turi būti pakeistas ieškovui priteisiant 1 439 022,12 Eur. Tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad atsakovės patirtos išlaidos buvo reikalingos ieškovui, atsakovės suteiktų paslaugų vertė sudarytų 17 279,44 Eur (59 662,45 Lt). Jei būtų laikoma, kad saugos paslaugos buvo reikalingos ir naudingos ieškovui, bendra atsakovės išlaidų saugos paslaugoms ir kitoms išlaidoms suma pagal bylos medžiagą sudarytų iš viso 150 799,70 Eur (520 681,20 Lt).

Atsakovė UAB ,,Norventa“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo dalį, kuria pripažintos negaliojančiomis 2011 m. kovo 15 d. tarp BAB Ūkio banko ir UAB „Norventa“ sudarytos Turto administravimo sutarties Nr.60-105-1-2011, su vėlesniais pakeitimais 7.1.1 p. ir 7.1.2 p. sąlygos nuo sutarties sudarymo dienos bei taikyta restitucija, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo sandoriu skolininkas pablogino savo turtinę padėtį ir taip pažeidė kreditorių teises. Ginčo sandoris nesukūrė ir nesustiprino skolininko nemokumo ir jo turtinė padėtis nepasikeitė, atitinkamai nebuvo pažeistos kreditorių teisės. Vertinant banko mokumą, svarbi aplinkybė, kad iškart po ginčo sandorio sudarymo AB Ūkio bankas padidino įstatinį kapitalą, suteikiančią galimybę bankui sustiprinti kapitalo bazę. Banko ir atsakovės sudarytas ginčo sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu vien todėl, kad bankas ginčo sandorio sudarymo metu turėjo kreditorių, kas įstaigai, vykdančiai tokio pobūdžio veiklą, nėra neįprasta. Teismas, vertindamas kreditorių skaičių ir kreditorinių reikalavimų dydį prieš ginčo sandorio sudarymą ir ginčo sandorio sudarymo dieną, visiškai nevertino ir neakcentavo, jog vertinant įstaigos įsiskolinimus, turi būti vertinamas pradelstų įsiskolinimų dydis. Ieškovas neįrodė, kad ginčo sandoris sumažino banko turto apimtį reikšminga piniginių lėšų suma ir kad dėl to pablogėjo banko mokumas. Banko atžvilgiu iškeltų bylų skaičius teismuose, kuriose net nėra priimti sprendimai, negali reikšti įmonės mokumo problemų ginčo sandorio sudarymo dieną. Teismas sprendime nurodė, kad paslaugos bankui buvo teiktos minimaliai, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog bankas nebuvo patenkintas atsakovės teiktų paslaugų kokybe.

2. Ieškovas neįrodė, kad turto administravimo sutarties ieškovas sudaryti neprivalėjo. Nors teismas nepripažino ginčo sandorio iš esmės negaliojančiu, tačiau nepagrįstai ir nemotyvuotai pripažino negaliojančiomis tam tikras ginčo sandorio nuostatas, susijusias su apmokėjimu už suteiktas paslaugas.

3. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovo sumokėta atsakovei daugiau nei 4 mln. Litų suma buvo nepagrįstai didelė, todėl preziumuojama, jog ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Atsakovė neveikė nesąžiningai ieškovo atžvilgiu, nes sudarydama sandorį nei ieškovo nei jo kreditorių interesų nepažeidė. Be to, atsakovė neturėjo pagrindo manyti, kad toks sandoris sukels ar sustiprins ieškovo nemokumą. Sandorio šalių nesąžiningumas gali būti konstatuotas tik įrodžius objektyvųjį nesąžiningumo elementą, t. y. kad turto administravimo paslaugos buvo įgytos už per didelę kainą, ir subjektyvųjį šalių nesąžiningumo elementą, t. y. kad sandorio šalys žinojo ar turėjo žinoti, kad turto administravimo paslaugos yra parduodamos už per didelę kainą. Šiuo atveju nebuvo įrodyti nei objektyvieji nei subjektyvieji nesąžiningumo elementai. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeisdamas CPK 185 straipsnio nuostatas, rėmėsi išimtinai tik ieškovo pateikta UAB ,,Ober-haus“ konsultacija, kuri vertintina kritiškai, nes šioje konsultacijoje nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais viešais ir kitoms šalims prieinamais duomenimis. Kai kurias minėtoje konsultacijoje nurodytas aplinkybes paneigė atsakovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. įmonių pasiūlymai dėl žemės sklypų administravimo. Ieškovas taip pat turėtų įrodyti, kad trečiasis asmuo žinojo, jog jo parduodamų paslaugų kaina yra akivaizdžiai per didelė pažeidžianti ieškovo kreditoriaus interesus. Šiuo atveju atsakovė nežinojo apie skolininko įsipareigojimus kreditoriams, todėl nežinojo, kad skolininko sudaromas ginčo sandoris su juo pažeidžia skolininko kreditorių teises. Todėl neįrodžius trečiojo asmens nesąžiningumo, toks skolininko sudarytas sandoris negalės būti kreditoriaus nuginčytas.

Atsiliepimas

Ieškovas BAB Ūkio bankas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

1. Nepagrįsti atsakovės argumentai susiję su banko mokumo būsenos nustatymu neva tai turinčiomis būti ištirtomis aplinkybėmis dėl pradelstų įsipareigojimų ir turto santykio. Remiantis Lietuvos Banko 2006-10-19 nutarimo Nr. 132 ,,Dėl kredito įstaigų nemokumo“ 1.1 punktu, kredito įstaiga laikoma nemokia, jei jos turto grynoji vertė yra mažesnė negu kredito įstaigos įsipareigojimai. Taigi kredito įstaigoms nėra taikoma Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nemokumo samprata. Pagal pačios atsakovės pateiktas finansines atskaitomybes matyti, kad ieškovo veika tiek 2010 metais, tiek 2011 metais buvo nuostolinga. Ieškovas neturėjo pakankamai realaus turto, kurio pakaktų padengti banko įsipareigojimams.

2. Actio Pauliana institutas nereikalauja, jog ginčijamas sandoris būtų sukėlęs skolininko nemokumą. Tai yra tik vienas galimų kreditorių teisių pažeidimo būdų, tačiau kreditorių teisės gali būti pažeidžiamos ir kitais būdais, kurių sąrašas nėra baigtinis. Sandoris pažeidžia kreditorių teises, jei dėl jo sudarymo sumažėjas skolininko mokumas ar jo turto apimtis ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant kreditorių interesų pažeidimą actio Pauliana instituto prasme, neturi reikšmės ginčijamo sandorio dydis, nes net ir pakankamai smulkūs sandoriai gali prisidėti prie įmonės finansinės būklės pabloginimo.

3. Ieškovas sandorio sudaryti neprivalėjo, kadangi Bankų įstatymo nuostatos neįpareigoja ieškovo sudaryti turto administravimo ir valdymo sutarties su trečiuoju asmeniu. Nei įstatuose numatyta ieškovo veikla, nei Banko įstatymas nedraudė bankui pačiam valdyti ir administruoti iš skolininkų už negrąžintus kreditus perimtą turtą. Bankų teisė sudaryti tokio pobūdžio sutartis negali būti sutapatinama kaip imperatyvas jas sudaryti.

4. Teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi ieškovo į bylą pateiktu įrodymu dėl Sutarties rinkos vertės - turto vertintojų UAB „Ober-haus“ konsultacija, nes konsultacijoje pateikta informacija pagrįsta šios įmonės turima duomenų baze, joje nurodomos pačios turto administravimo ir valdymo paslaugas teikiančios įmonės UAB ,,Ober-naus“ nekilnojamas turtas, ji yra stambiausia nekilnojamojo turto paslaugų tiekėja Lietuvoje, teikianti su nekilnojamojo turto veikla susijusias paslaugias.

Atsakovė UAB ,,Norventa“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ieškovo skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo su skundu argumentus:

1. Nors nėra ribojama ieškovo teisė ieškinio reikalavimą grįsti keliais skirtingais pagrindais, tačiau nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinio pagrindai dėl actio Pauliana ir prieštaravimas banko veiklos tikslams vienas kitą eliminuoja. Teismas negali priimti sprendimo dviem skirtingais pagrindais, kurie nėra vienas kitam tapatūs, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog turi būti nustatytos tik tos aplinkybės, kurioms esant vienu ar kitu pagrindu galima būtų pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu.

2. Ginčo sandoris nesukūrė ir nesustiprino skolininko nemokumo ir jo turtinė padėtis de facto nepasikeitė, atitinkamai nebuvo pažeistos kreditorių teisės. Be to, ginčo sandorio sudarymo dieną bankas nebuvo nemokus.

3. Turto administravimo paslaugų sutarties sudarymas bankų veikloje nebuvo neįprasta praktika. Aplinkybė, kad po ginčo sandorio nutraukimo buvo reikalingos turto administravimo paslaugos patvirtina paties ieškovo nurodytos aplinkybės, jog sutartis dėl turto pardavimo buvo sudaryta su UAB ,,Resolution adviservs LT“, kuri rūpinosi ieškovo turto likvidavimu. Iš liudytojų parodymų akivaizdu, jog ieškovo darbuotojai tik kontroliavo kaip yra vykdomas ginčo sandoris, tačiau faktiškai turto administravimo nevykdė.

Šalies argumentai

4. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog atsakovė ieškovui paslaugas teikė minimaliai, be to tokie ieškovo apeliacinio skundo argumentai yra nesusiję su nagrinėjama byla. Ieškovo skunde išdėstyti argumentai, atlikti paskaičiavimai yra subjektyvūs ir neatitinka tikrosios faktinės situacijos. Turto administravimo paslaugos ieškovui buvo faktiškai teikiamos, turto administravimo paslaugų teikimą pripažino ir pats ieškovas bylos eigoje, todėl vadovaujantis ginčo sandorio nuostatomis bei CK nuostatomis, sandoris yra atlygintinis, todėl už suteiktas paslaugas turi būti atlyginta. Todėl ieškovo reikalavimas pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, kai šis sandoris buvo faktiškai vykdomas, o paslaugas teikusi įmonė dėl to turėjo veiklos išlaidų, yra nepagrįstas.

5. Teisingos teismo išvados dėl ginčo sandorio neprieštaravimo banko veiklos tikslams. Atsakovė ieškovui teikė paslaugas, už kurias ieškovas mokėjo atsakovei atlyginimą. Ieškovas neįrodė ginčo sandorio žalingumo bankui bei atsakovės nesąžiningumo dėl sudaryto sandorio. Ginčo sandorio sudarymo metu atsakovė nežinojo ir negalėjo žinoti, kad šis sandoris gali ar prieštarauja AB Ūkio banko veiklos tikslams, nes jis buvo ieškovui naudingas turto valdymo prasme.

6. Nors ginčo sandoris buvo vykdomas, ieškovas nepagrįstai reikalauja, jog restitucija būtų taikoma pilna apimtimi. Aplinkybė, kad yra pradėta ieškovo bankroto procedūra nereiškia, jog bet kuris ginčijamas sandoris turi būti naikinamas visa apimtimi, o ne tiek, kiek pažeidė jo sudarymo metu egzistavusių bankrutuojančios įmonės kreditorių teises.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo G. U. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, atsakovės apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:

1. Vertinant banko mokumą svarbiausias rodiklis yra banko kapitalas ir likvidumas. AB Ūkio banko inspektavimo ataskaita Nr. 09-02 RM yra oficialus rašytinis įrodymas, patvirtinantis, jog 2011 metais bankas buvo mokus, nes nebuvo nustatyta nei viena iš Lietuvos banko valdybos 2006 m. sausio 19 d. nutarime Nr. 132 ,,Dėl kredito įstaigų nemokumo“ sąlygų, kuriai esant bankas galėjo būti pripažintas nemokiu.

2. Pagrindinė sąlyga taikyti CK 6.66 straipsnio nuostatas yra kreditorių teisių pažeidimas ginčijamu sandoriu. Ieškovas neįrodinėja aplinkybės, jog 2011 metais bankui sudarius ginčijamą sandorį sumažėjo ar nebeliko realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriais. Lietuvos Bankas, atlikęs inspektavimą, nenustatė, kad ginčo sandoriu būtų pažeistos banko kreditorių teisės. Todėl akivaizdu, kad ginčo sandoriu nebuvo pažeistos kreditorių teisės, nes šio sandorio sudarymo metu nebuvo galiojančių kreditorių teisių, kurios įgyvendinimas būtų apsunkintas.

Šalies argumentai

3. Ieškovas, prašydamas pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu CK 1.82 straipsnyje nurodytu pagrindu, nurodė deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kad bankas, sudarydamas Sutartį, pažeidė banko veiklos esmę bei jo pagrindinius veiklos principus. Lietuvos Bankas, kaip komercinių bankų priežiūros institucija, vykdydama banko priežiūrą, žinojo apie ieškovo ginčijamą sandorį, tačiau nevertino jo kaip prieštaraujančio banko interesams.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia 2011 m. kovo 15 d. AB Ūkio banko ir UAB „Norventa“ turto administravimo sutartį Nr. 60-105-1-2011 nuo sudarymo momento (ab inito) ir taikyti restituciją. Šį sandorį ieškovas ginčijo CK 1.82 straipsnyje (juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas) bei CK 6.66 straipsnyje (actio Pauliana) nustatytais pagrindais.

Dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirtos tokios būtinos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013) Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visų actio Pauliana sąlygų egzistavimą, tačiau atsakovas apeliaciniame skunde su teismo sprendimu nesutinka ir ginčija teismo išvadas, kuriomis konstatuota, jog ginčo sandoris pažeidė kreditorių teises, kad ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos ir kad skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, o ieškovas apeliaciniame skunde ginčija sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas dėl visos Sutarties pripažinimo negaliojančia. Atsižvelgiant į apeliacinių skundų nustatytas bylos nagrinėjimo ribas bei išsakytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas civilinę bylą, vertina ir pasisako dėl tų sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu sąlygų, dėl kurių egzistavimo keliamas klausimas bei dėl sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnyje numatytu pagrindu.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; kt.). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007; kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad AB Ūkio banko ir UAB „Norventa“ 2011 m. kovo 15 d. sudarė Turto administravimo sutartį Nr. 60-105-1-2011 su vėlesniais papildomais susitarimais (t. 1, b. l. 11-33), kuria atsakovė įsipareigojo teikti ieškovui nekilnojamo turto administravimo paslaugas, susijusias su turto priežiūra ir aptarnavimu, išvardintas sutarties 2 p., o ieškovas įsipareigojo pagal sutarties 7 p. mokėti 7 proc. dydžio metinį administravimo mokestį nuo turto vertės, nurodytos perduodamo administruoti konkretaus turto objekto charakteristikoje, bei sėkmės mokestį už turto sandorius: (i) 1–3 proc. nuo sandorio vertės už turto pardavimą; (ii) vieno mėnesio nuompinigių dydžio už vienerių metų nuomos sandorį, tačiau ne mažiau nei vieno mėnesio nuompinigiai, jeigu sudaromas trumpesnis kaip vienerių metų nuomos sandoris. Šalys 2011 m. balandžio 27 d. susitarimu pakeitė Sutarties nuostatą dėl sėkmės mokesčio išnuomojus turtą: nustatytas (i) 2 mėnesių nuompinigių dydžio mokestis už 2 metų ir ilgesnį laikotarpį, (ii) 1 mėnesio – už 1 metų, tačiau ne mažiau kaip pusės mėnesio nuompinigių dydžio – jeigu sudaromas trumpesnis kaip 1 metų nuomos sandoris, o 2011 m. rugsėjo 30 d. susitarimu pakeistas administravimo mokesčio dydis, nustatant, jog maksimali metinė administravimo mokesčio norma yra 7 proc. nuo turto vertės, o konkreti mokesčio norma kiekvienam objektui nustatoma turto objekto charakteristikoje šalių susitarimu. 2011 m. lapkričio 3 d. susitarimu, šalys susitarė dėl kilnojamojo ir nekilnojamojo turto apsaugos paslaugų teikimo, už kiekvieną saugos darbuotojo darbo valandą ieškovas įsipareigojo mokėti 12,80 Lt. 2011 m. gruodžio 15 d. susitarimu maksimali metinė administravimo mokesčio norma sumažinta iki 1 proc. Sutartis šalių abipusiu susitarimu nutraukta nuo 2012-12-03 (t. 1, b. l. 32). Pagal Sutartį ieškovas atsakovei laikotarpiu nuo 2011-05-15 iki 2012-10-31 sumokėjo 4 968 655,56 Lt užmokestį už turto administravimo, saugos paslaugas (t. 1, b. l. 34-74). Kauno apygardos teismas 2013-05-02 nutartimi ieškovui AB Ūkio bankui iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d.

Ieškovas ieškinyje teigia, kad šalių sudaryto Sandorio vertė daugybę kartų viršijo turto administravimo ir valdymo paslaugų rinkos vertę, todėl nepagrįstai sumažino ieškovo AB Ūkio banko turto vertę, pablogino jo finansinę padėtį ir sumažino mokumą, tuo pažeisdamas ieškovo kreditorių interesus, kurių dalies reikalavimo teisė egzistavo sudarant ginčijamą sandorį, o po to buvo patvirtinta ieškovo bankroto byloje.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, jog Sandorio sudarymo metu ieškovo finansinė padėtis buvo sunki, šalims sudarius ginčijamą sandorį, sumažėjo banko turto apimtis ir mokumas, bankas neteko reikšmingos piniginių lėšų sumos, už tai iš esmės gaudamas minimalias paslaugas, o nepagrįstai sumažėjus banko turtui, pablogėjo jo mokumas, dėl ko sumažėjo banko galimybės atsiskaityti su kreditoriais, tuo buvo pažeisti ieškovo ir jo kreditorių interesai. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog byloje esantys įrodymai patvirtina blogą AB Ūkio banko finansinę būklę. Atsakovės teigimu, teismas, vertindamas kreditorių skaičių ir kreditorinių reikalavimų dydį prieš ginčo sandorio sudarymą ir ginčo sandorio sudarymo dieną, visiškai nevertino ir neakcentavo, jog vertinant banko įsiskolinimus, turi būti vertinamas pradelstų įsiskolinimų dydis. Nurodytos teisminės praktikos kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovė nepagrįstai apeliuoja į įmonės mokumo situacijos apibrėžimą. Minėta, jog actio Pauliana atveju nebūtina konstatuoti įmonės nemokumo būsenos. Teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su savo kreditoriais. Remiantis nurodytais argumentais atmestinas ir atsakovės skundo argumentas, kad 2011 metais AB Ūkio banko veiklą stebėjo ir prižiūrėjo Lietuvos Bankas, kuris nekonstatavo ieškovo nemokumo. Be to, pastebėtina, kad iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad Lietuvos bankas 2013 metų finansinio stabilumo apžvalgoje nurodė, jog 2005-2010 m. AB Ūkio bankas aktyviai finansavo su pagrindiniu akcininku susijusius projektus ir dėl nustatomų pažeidimų bei veiklos trūkumų jam buvo taikomos įvairios poveikio priemonės ir veiklos apribojimai. 2010 metų pabaigoje Lietuvos banko valdyba apsvarstė AB Ūkio banko inspektavimo ataskaitą ir griežtai įvertino joje nurodytus šio banko veiklos trūkumus, padarytus teisės aktų pažeidimus. Lietuvos banko valdyba išsakė AB Ūkio bankui tam tikrus nurodymus, kurių vykdymas leistų daugiau riboti banko veiklos riziką, ypač dėl banko teikiamų paskolų, nustatė tam tikrus reikalavimus dėl kapitalo ir specialiųjų atidėjinių, kurių įgyvendinimas reikalingas patikimai ir stabiliai banko veiklai. 2012 m. gruodžio mėn. – 2013 m. vasario mėn. atlikęs tikslinį AB Ūkio banko inspektavimą, Lietuvos bankas nustatė, kad AB Ūkio banko turimo turto vertė yra mažesnė, nei deklaruojama, o padarius tinkamus atidėjinius blogoms paskoloms, banko įsipareigojimai klientams viršytų turimą turtą. Iš nurodytų duomenų matyti, kad tiek Sutarties sudarymo metu, tiek ir ją vykdant, ieškovas turtinė padėtis nebuvo gera, jis turėjo finansinių sunkumų.

Ieškovas nurodydamas, kad ginčo sutartimi, kurios vertė kelis kartus viršijo rinkos vertę, dar labiau buvo pabloginta ieškovo finansinė padėtis, šiam argumentui pagrįsti pateikė turto vertintojų „Ober-haus“ nekilnojamojo turto konsultaciją dėl ginčo sutarties (t. 23, b. l. 113-117). Minėtoje konsultacijoje nurodyta, kad verslo praktikoje turto valdymo paslaugos mokestis yra adekvatus maždaug 0,3-1 proc. metinio mokesčio nuo rinkos vertės, o turto administravimo ir priežiūros paslaugos mokestis – 0,2-2,0 proc. metiniam mokesčiui nuo turto vertės. Vertinat šalių sudarytą Sutartį, turto vertintojų nurodyta, kad esant sąlygai, kad buvo realiai teikiamas maksimalus turto valdymo ir administravimo paslaugų paketas, maksimalus dydis neviršytų 3 proc. metinio mokesčio nuo turto vertės, o vidutinis įkainis būtų nuo 1,0 iki 2,0 procentų. Taigi Sutarties 7.1.1 punkte numatytas kasmetinis 7 proc. dydžio administravimo mokestis nuo turto vertės mažiausiai du–tris kartus viršija rinkos kainą, neatitinka rinkos kainos bei nepagrįstai taikytas ne tik pastatams, bet ir pavieniams žemės sklypams bei kilnojamajam turtui, kuriems realiai administravimo paslaugos netaikomos, o pardavimo ir nuomos sėkmė papildomai apmokestinama sėkmės mokesčiu. Sutartyje numatytas 1 procento dydžio administravimo mokestis atitinka rinkos vertę su sąlyga, kad realiai teikiamas visas paslaugų paketas pagal Sutartį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė nepateikė priešingų įrodymų, paneigiančių turto vertintojų UAB „Ober-haus“ konsultacijoje pateiktos informacijos, padarė išvadą, kad ieškovo sumokėta atsakovei daugiau nei 4 mln. litų suma buvo nepagrįstai didelė. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada.

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas, nes rėmėsi išimtinai tik ieškovo pateikta UAB ,,Ober-haus“ konsultacija, kuri vertintina kritiškai, kadangi šioje konsultacijoje nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos jokiais viešais ir kitoms šalims prieinamais duomenimis.

Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes dėl Sandorio vertės, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus dėl Sandorio vertės. Kaip matyti iš atsakovės byloje pateiktų įrodymų – pačios atsakovės UAB ,,Norventa“ atlikta turto administravimo mokesčių palyginimo analizė (t. 9, b. l. 186-187) – nepaneigia UAB ,,Ober-haus“ konsultacijos išvadų. Iš atsakovės pateiktų minėtų įrodymų nėra aišku, kokius objektus atsakovas pasirinko analizei, kadangi nepateikta jokių indenfikuojančių objektų duomenų, taip pat formulių, mokėjimo sumų ir kitų palyginimo lentelėje nurodytų duomenų pagrindžiančių įrodymų. Taigi remdamasis byloje pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos padarė pagrįstą išvadą, kad Sutartimi nustatyta turto administravimo vertė buvo nepagrįstai didelė, neatitinkanti įprastos verslo praktikos. Šią išvadą sustiprina ir ta aplinkybė, kad šalys 2011 m. gruodžio 15 d. susitarimu Nr. 4 panaikino Sutarties 7.1 p. papunkčius 7.1.1 ir 7.1.2 ir 7.1 p. susitarė, kad už šios sutarties vykdymą savininkas įsipareigoja mokėti administratoriui administravimo mokestį, kurio maksimali metinė norma yra 1 proc. nuo turto perdavimo vertės.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad ginčijamos Sutarties sudarymo metu ieškovo finansinė būklė nebuvo gera, o sandorio sudarymas, kurio vertė buvo nepagrįstai didelė, dar labiau sumažino ieškovo turtą bei banko kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš ieškovo turto. Taigi ginčijamu sandoriu buvo pažeisti banko kreditorių interesai, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju kreditorių teisių pažeidimas kaip actio Pauliana sąlyga yra įrodytas.

Dėl neprivalėjimo sudaryti sandorio

Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004; kt.). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš sutarties, skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Vykdydamas savo pareigą sudaryti sandorį, skolininkas, esantis nemokumo situacijoje, turi siekti, kad nebūtų pažeisti kitų kreditorių interesai. Jis turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis nepasunkintų atsiskaitymo su kitais kreditoriais ir taip nepažeistų jų teisių ar interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Ieškovo AB Ūkio banko įstatuose (II skyrius. Banko veikla) pažymėta, jog bankas teikia finansines paslaugas (3 p.); bankas, be finansinių paslaugų teikimo gali verstis tik tokia kita veikla, be kurios neįmanoma teikti finansinių paslaugų, kuri padeda teikti finansines paslaugas ar yra kitaip tiesiogiai susijusi su finansinių paslaugų teikimu (4 p.) (t. 2, b. l. 35-54). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nei ieškovo įstatuose nurodyta banko veikla, nei Bankų įstatymas nedraudė ieškovui pačiam valdyti ir administruoti iš skolininkų už negrąžintus kreditus perimtą turtą, kas laikytina veikla, susijusia su finansinių paslaugų teikimu. Šias funkcijas atliko banko Probleminių aktyvų valdymo departamentas (t. 1, b. l. 155-162), banke dirbo darbuotojai, kurie buvo kompetentingi vykdyti turto administravimą (t. 19, b. l. 128-142, 147). Byloje ieškovo pateiktas turto sąrašas su duomenimis apie AB Ūkio banko atliktus administravimo veiksmus patvirtina, kad pats ieškovas vykdė ir administravo savo turtą (t. 10, b. l. 78-83, t. 17, b. l. 62-74) ir tai vykdė ginčijamo sandorio sudarymo bei galiojimo metu.

Remdamasis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė teikė ieškovui turto administravimo, turto apsaugos paslaugas pagal Sutartį ir tai patvirtina aplinkybės, kad ieškovas 2011-2012 m. perdavimo-priėmimo aktais atsakovei perdavė administruoti 152 nekilnojamojo turto objektus, ieškovo vardu buvo sudarinėjamos nuomos, turto draudimo, vandens, dujų, šilumos, elektros energijos vartojimo ir kt. sutartys (t. 10, b. l. 78-186), tačiau šios faktinės aplinkybės nėra pagrindas išvadai, kad šalys turėjo neišvengiamą pareigą sudaryti ginčo Sutartį. Kaip minėta, banko Probleminių aktyvų departamentas atliko turto administravimo ir valdymo funkcijas, ir nors ši aplinkybė nedraudė sudaryti ginčo sutartį su atsakove, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie ieškovo buvusią neišvengiamą pareigą sudaryti ginčo Sutartį. Taip pat byloje nebuvo įrodyta, kad ginčo Sutartį šalis sudaryti įpareigojo sudarytos sutartys, įstatymas ar teismo sprendimas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad actio Pauliana taikymo prasme šalys ginčijamos Sutarties neprivalėjo sudaryti.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo

CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu minėto straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Nagrinėjamos bylos atveju aktualus CK 6.67 straipsnio 4 punktas, pagal kurį taikoma nesąžiningumo prezumpcija, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija).

Kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad Sutartimi nustatyta turto administravimo vertė buvo nepagrįstai didelė. Minėta, tokiu atveju sandorį sudariusiai šaliai tenka įrodinėjimo našta, siekiant paneigti preziumuojamą nesąžiningumą ir apsiginti nuo reiškiamo ieškinio. Atsakovė nepagrindė savo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus dėl Sutarties vertės, būtų pažeidęs įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 177, 179, 185 str.). Jokių tokias išvadas paneigiančių įrodymų nebuvo pateikta ir apeliacinės instancijos teismui. Taigi byloje nebuvo nepaneigta nesąžiningumo prezumpcija, įtvirtinta CK 6.67 straipsnio 4 punkte. Ginčo Sutarties šalių nesąžiningumą taip pat patvirtina byloje pateikti įrodymai apie ieškovo AB Ūkio banko ir atsakovės UAB ,,Norventa“ sąsajumą. Iš byloje esančio atsakovės UAB ,,Norventa“ akcininkų sąrašo matyti, kad Sandorio sudarymo metu vienu iš bendrovės akcininkų buvo R. M. (t. 1, b. l. 191). Juridinių asmenų registro duomenimis, atsakovės akcininkė R. M. laikotarpiu nuo 2012-05-18 iki 2013-12-05 dirbo AB ,,Kauno tiekimas“ generaline direktore (t. 2, b. l. 2-9), šioje įmonėje valdybos pirmininku laikotarpiu nuo 2003-08-27 iki 2013-12-05 buvo I. G., ieškovo akcininkės bei stebėtojų tarybos narės O. G. (ieškovo didžiausio akcininko R. R. sesers) sutuoktinis (t. 2, b. l. 10-34, t. 22, b. l. 157). Taip pat R. M. buvo UAB ,,Klemka“ akcininkė, jai priklausė 50 proc. bendrovės akcijų, kita dalis 50 proc. bendrovės akcijų priklausė D. B. (t. 22, b. l. 136) (akcininkėmis tapo po ginčo Sutarties sudarymo), šią įmonę įsteigė ir joje veikė (buvo akcininku, vėliau direktoriumi) I. G. (t. 22, b. l. 137, 139-142, 152-156). Šalių nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad atsakovės UAB ,,Norventa“ direktore nuo 2012-09-07 esanti D. B. (nuo 2013-11-18 ir bendrovės akcininkė) dirbo direktore UAB ,,DOMUS ALTERA“ (laikotarpiu nuo 2005-09-30 iki 2012-08-28), šios bendrovės akcininkai yra su ieškovu susiję fiziniai ir juridiniai asmenys – UAB ,,Ūkio banko investicinė grupė“, O. G., R. R., R. R., V. G. (t. 19, b. l. 182-189, t. 22, b. l. 157). Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad UAB ,,Norventa“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2011-02-25, o ginčo sandoris sudarytas 2011-03-15, t. y. mažiau nei po mėnesio po bendrovės įregistravimo. Taigi šiais duomenimis nepaneigti ieškovo skundo argumentai, kad atsakovė buvo įsteigta ginčo Sutarties sudarymui.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių veiksmai sudarant bei vykdant ginčo Sutartį, yra nesąžiningi, prieštaraujantys banko interesams. Tokią išvadą patvirtina ir faktinės aplinkybės, kad pagal 2011-2012 metais sudarytas sutartis atsakovė pervedė 3 725 000 Lt sumą su ieškovu susijusioms įmonėms – UAB ,,Ūkio banko investicinė grupė“ VšĮ Kauno ,,Žalgirio“ rėmėjas, UAB ,,Kauno tiekimas“, UAB ,,Promneta“ (t. 1, b. l. 74-154, t. 17, b. l. 113-139, 143-153 ).

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nustačius visas būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas, yra pagrindas pripažinti visą ginčijamą AB Ūkio banko ir UAB „Norventa“ 2011 m. kovo 15 d. sudarytą Turto administravimo sutartį Nr. 60-105-1-2011 su vėlesniais papildomais susitarimais negaliojančia CK 6.66 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Dėl sandorio prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis)

CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką dėl galimybės ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, pagal kurią sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu, ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2012).

Nagrinėjamu atveju ieškovas yra specifinis ūkio subjektas – komercinis bankas, tai Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionalių rinkos dalyvių ir jų skolinimu, taip pat turi teisę verstis kitų finansinių paslaugų teikimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę (Bankų įstatymo 2 str. 1 d.), kurios veiklos esmę sudaro paslaugų teikimas (Bankų įstatymo 4 str.). Bankų veikla reglamentuojama taip, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi (Bankų įstatymo 1 str. 1 d.). Šie principai formuoja aukštus banko veiklos, kaip atskiros profesinės veiklos rūšies, apdairumo ir rūpestingumo standartus. Banko, kaip specializuotos finansinės institucijos, pareiga profesinėje veikloje elgtis apdairiai ir rūpestingai apima bendrąją banko pareigą garantuoti šios veiklos patikimumą, efektyvumą ir saugumą. Ieškovo įstatuose numatyti veiklos tikslai – banko įstatuose numatytos veiklos organizavimas ir vykdymas, siekiant gauti pajamų ir pelno, kokybiškai ir kompleksiškai aptarnauti klientus (t. 9, b. l. 35-54).

Byloje nustatyta, kad ginčo sandorio vertė buvo nepagrįstai didelė, viršijo rinkos kainą. Dėl to sutiktina su ieškovo skundo argumentu, kad atsižvelgiant į banko veiklos esmę bei jo pagrindinius veiklos principus, toks sandoris laikytinas akivaizdžiai nenaudingu ieškovui bei jo kreditoriams. Tokią išvadą patvirtina ir 2013-02-11 Lietuvos banko Priežiūros tarnybos inspektavimo ataskaitoje Nr. 09-02 RM nurodyta išvada, kad AB Ūkio bankas ir atsakovė UAB UAB ,,Norventa“ buvo sudarę ekonomiškai ieškovui nenaudingą sandorį – 2011-03-15 Turto administravimo sutartį Nr. 60-105-1-2011 (t. 19, b. l. 195). Byloje taip pat nustatyta, kad ginčo šalys, sudarydamos Sutartis, buvo nesąžiningos – tą patvirtina priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija bei ginčo šalių sąsajumas. Atsakovė, sudarydama Sutartį su ieškovu, žinojo ar turėjo žinoti, kad Sutartis sudaroma akivaizdžiai ne rinkos kainomis bei nenaudingai ieškovui, tą patvirtina ir tolimesni šalių veiksmai – Sutarties 2011-12-15 pakeitimas, kuriuo ženkliai sumažintas turto administravimo mokestis.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad ginčo sandoris buvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas ieškovui, sandorio šalys veikė nesąžiningai, egzistuoja visi materialieji teisiniai pagrindai Sutartį pripažinti negaliojančia ir pagal CK 1.82 straipsnį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, siedamas Sutarties prieštaravimą juridinio asmens tikslams tik su aplinkybe, kad ieškovo įstatuose nebuvo draudžiama sudaryti sutartį, kuria būtų perduotas administruoti iš skolininkų perimtas turtas, neteisingai taikė ir aiškino CK 1.82 nuostatas.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taikoma restitucija. Pažymėtina, kad pripažinus negaliojančiu sandorį actio Pauliana pagrindu, teisinių pasekmių taikymas pagal CK turi tam tikrą specifiką, nes šiuo institutu ginčijamas sandoris, pažeidžiantis kreditoriaus interesus. Tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių taikymo klausimus reglamentuoja CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalyse įtvirtintos specialiosios teisės normos, kuriose nustatyti restitucijos ypatumai. Teismui panaikinus bankrutuojančios įmonės sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu, nepagrįstai perleistas turtas (ar jo vertė) turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka. Sandorius pripažinus negaliojančiais CK 6.66 straipsnyje nustatytais pagrindais, jų negaliojimo teisinės pasekmės nustatomos teismo sprendimu pritaikius restituciją tokia apimtimi, kiek tai reikalinga kreditorių teisių pažeidimui pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008).).

CK 1.82 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pripažinus sandorį negaliojančiu dėl prieštaravimo įmonės veiklos tikslams yra taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių, t. y. pagal bendrąją taisyklę restitucija taikoma natūra. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

Šioje byloje ieškovas ieškiniu prašė taikant restituciją priteisti iš atsakovės 1 439 022,12 Eur (4 968 655,56 Lt) sumą, kuri buvo sumokėta atsakovui Sutarties pagrindu (t. 1, b. l. 34). Atsakovė neginčija fakto, kad Sutarties pagrindu minėtą pinigų sumą gavo iš ieškovo, tačiau nesutikdama su ieškovo reikalavimu dėl restitucijos taikymo, nurodo, kad ieškovas neįvertino fakto apie atsakovės ieškovui suteiktas turto administravimo paslaugas. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad atsakovė suteikė kai kurias turto administravimo paslaugas ir Sutarties galiojimo metu turėjo išlaidų iš viso 150 799,69 Eur (520 681,20 Lt) sumai, iš šios sumos: 17 279,43 Eur (59 662,45 Lt) remonto, žolės pjovimo ir kt. išlaidų (išlaidos objekte Nr. 64 2012 m. lapkričio mėnesį (bendra remonto darbų suma 24 737,55 Lt (7 164,48 Eur)) kompensuota pagal atskirą sąskaitą, 133 520,25 Eur (461 018,75 Lt) saugos išlaidoms. Šias išlaidas ieškovas apskaičiavo pagal byloje pateiktus šalių duomenis (t. 26, b. l. 31-34). Atsakovė nepateikė jokių šiuos ieškovo byloje pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų. Nors atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad UAB ,,Norventa“ vykdydama Sutartį turėjo išlaidų, kurios per 2011 metus sudarė 374 983,03 Eur (1 294 741,43 Lt), o 2012 – 211 333,51 Eur (729 692,36 Lt) ir tai patvirtina įmonės veiklos žiniaraščiai (t. 2, b. l. 87, t. 10, b. l. 52-55), tačiau šie atsakovo pateikti įrodymai vertintini kritiškai, kadangi į juos įtraukti duomenys, kaip pavyzdžiui parama, ilgalaikio turto nusidėvėjimas ir kt., kurie negali būti laikomi išlaidomis, susijusiomis su Sutarties vykdymu. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju teisėtomis bei pagrįstomis atsakovo išlaidomis vykdant Sutartį, laikytinos 150 799,69 Eur (520 681,20 Lt) dydžio išlaidos.

Nagrinėjamu atveju pripažinus visą šalių 2011 m. kovo 15 d. sudarytą Turto administravimo sutartį Nr. 60-105-1-2011 su vėlesniais papildomais susitarimais negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento (ab initio) bei nustačius, kad atsakovas realiai vykdė sutartį per visą jos galiojimo laikotarpį ir dėl to patyrė 150 799,69 Eur išlaidų, taikytina restitucija – ieškovui grąžinant Sutarties pagrindu atsakovei sumokėtą 1 288 222,43 Eur (1 439 022,12 Eur – 150 799,69 Eur) sumą. Taip pat iš atsakovės ieškovui priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str. 2 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Todėl atsižvelgiant į tai, jog ieškovas atleistas nuo žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), o ieškinys patenkintas iš dalies, pagal paminėtą teisinį reguliavimą iš atsakovės UAB ,,Norventa“ valstybės naudai priteistinas 12 556 Eur žyminis mokestis (apskaičiuotas nuo 1 288 222,43 Eur sumos).

Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas turėjo 36,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Proporcingai patenkintų (89 proc.) bei atmestų ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovės priteistina 32,42 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia 2011 m. kovo 15 d. tarp BAB Ūkio banko (juridinio asmens kodas 112020136) ir UAB „Norventa“ (juridinio asmens kodas 302597102) sudarytą Turto administravimo sutartį Nr.60-105-1-2011, su vėlesniais pakeitimais nuo sutarties sudarymo momento (ab initio). Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „Norventa“ 1 288 222,43 Eur (vieną milijoną du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis tūkstančius du šimtus dvidešimt du eurus, 43 euro centus) bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. 2014-01-20) nuo priteistos sumos (1 288 222,43 Eur) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo BAB Ūkio banko atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“, naudai.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės UAB „Norventa“ 12 556 Eur žyminį mokestį ir 32,42 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.“

TeisėjaiKonstantinas Gurinas Egidija Tamošiūnienė Egidijus Žironas