Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2020 m. gruodžio 1 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas J. S. teismo prašo panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. (8.3)TP-20-NT-992-9191 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (b. l. 3) ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 21R2-168 (AG2-126/16-2020) (b. l. 10-13).

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad VšĮ „Klaipėdos keleivinis transportas“ 2020 m. liepos 23 d. pareiškėjui surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. VIKKT-ANR_P1169-2020 (b. l. 40-41). Minėtame protokole teigiama, jog pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą ir lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 35.9, 35.1.3 ir 35.1.14 punktų reikalavimus, todėl jis patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 449 straipsnio 5 dalį.

Pareiškėjas 2020 m. liepos 24 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą (b. l. 32-36) administracinio nusižengimo byloje ROIK:20119776407. Atsakovė 2020 m. liepos 31 d. raštu Nr. (8.3) TPS-13714 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą“ (b. l. 43) nurodė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas (toliau – ir KAAT) 2015 m. sausio 19 d. sprendimu iš pareiškėjo priteisė 1240,00 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą, todėl nustatė pareiškėjui 20 dienų terminą pateikti patvirtinimą, kad yra apmokėtos valstybės patirtos išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui.

Pareiškėjas nesutikdamas su skundžiamu sprendimu jį apskundė Komisijai. Komisija išnagrinėjusi pareiškėjo skundą 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu nusprendė jį atmesti kaip nepagrįstą. Komisija minėtame sprendime konstatavo, jog įsiteisėjusiu KAAT sprendimu iš pareiškėjo valstybės naudai priteistas 1240 Eur išlaidų, už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, atlyginimas. Įstatyme yra įtvirtina nuostata, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu asmeniui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies. Komisija, įvertinusi teisines ir faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad Tarnybos Klaipėdos skyrius, vertindamas pareiškėjo 2020 m. liepos 24 d. prašymą neturėjo teisinio pagrindo jo atžvilgiu priimti kitokio sprendimo nei atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių jo manymu, yra kilęs interesų konfliktas tarp jo ir Tarnybos Klaipėdos skyriaus ir nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, todėl nagrinėjamu atveju Tarnybos Klaipėdos skyrius ir jo vedėjas pagrįstai nenusišalino nuo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, įstatymas numato tam tikrus apribojimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2017 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017).

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtinta nuostata, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, kad ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

Kaip ir anksčiau minėta, atsakovė skundžiamą sprendimą grindžia įsiteisėjusiu KAAT 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis KAAT sprendimu konstatuota:

1) Tarnyba, nustačiusi, kad J. S. piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, nebendradarbiauja su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, 24 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-2-12 nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2011 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-1820-11 baudžiamojoje byloje Nr. PKS-1047-659/2011 bei įpareigojo jį per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 610,00 Lt. KAAT 2012 m. liepos 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-475-342/2012 pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-2-12 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-3148/2012 KAAT 2012 m. liepos 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-475-342/2012 paliko nepakeistą.

2) Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, nebendradarbiauja su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktais, 24 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-94-12 nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2012 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-469-12 baudžiamojoje byloje Nr. 1-411-311/2012 bei įpareigojo jį per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 2205,00 Lt. KAAT 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-786-162/2012 pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2012 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-94-12 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1101/2013 KAAT 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-786-162/2012 paliko nepakeistą.

3) Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 p., 24 straipsnio 1 dalimi, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-119-12 nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-1715-12 civilinėje byloje Nr. 2-14682-122/2012 bei įpareigojo jį per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 420,00 Lt. KAAT 2013 m. kovo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-356-609/2013 pareiškėjos skundą dėl Tarnybos 2012-12-17 sprendimo Nr. (1.31)-TPD-119-12 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, šis KAAT sprendimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2013 m. balandžio 6 d.

4) Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 24 straipsnio 1 dalimi, 2013 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-5-13 nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPA-1876-11 baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo Nr. 30-2-00242-11) bei įpareigojo jį per 30 dienų sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 1056,50 Lt. KAAT 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-439-386/2013 pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPD-5-13 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-636/2014 KAAT 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-439-386/2013 paliko nepakeistą.

KAAT 2015 m. sausio 19 d. sprendimu administracinėje byloje eI-466-386/2015 iš pareiškėjo priteisė 1240,00 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą pagal Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-2-12, 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-94-12, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-119-12 bei 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-5-13. Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimu, konstatuota, jog šios teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ji buvo teikiama.

Byloje nustatyta, jog 2020 m. liepos 30 d. Tarnybos Klaipėdos skyrius kreipėsi į Antstolių Aleksandro Selezniovo ir Santos Selezniovienės kontorą dėl informacijos apie įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą. Antstolių Aleksandro Selezniovo ir Santos Selezniovienės kontora 2020 m. liepos 31 d. atsakyme Nr. S1e-72267 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 44) informavo Tarnybos Klaipėdos skyrių, kad vykdomojo dokumento reikalavimai nėra pilnai įvykdyti. Išskaitymai yra vykdomi ir aktualiu laikotarpiu neišieškotos teisinės pagalbos išlaidų Valstybinei mokesčių inspekcijai suma yra 1131,79 Eur. Įvertinus anksčiau minėtas aplinkybes darytina išvada, jog skundžiamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nėra sumokėjęs 1131,79 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl akivaizdu, jog Tarnyba nagrinėjamu atveju, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Pareiškėjas skunde akcentuoja, kad atsakovė bei Komisija, nagrinėdama jo prašymą ir skundą neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo formuojamą teisminę praktiką. Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarajame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus ir padarytas išvadas ne kartą išdėstė savo jurisprudencijoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018, konstatuodamas, kad Tarnybos sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia (be kita ko, įskaitant) bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Akcentuotina, kad minėta Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija reiškia ne tai, kad valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama neatsižvelgiant į pareiškėjo skolą Tarnybai (Lietuvos valstybei), o tai, kad, sprendžiant dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, asmens įsiskolinimo Tarnybai (Lietuvos valstybei) faktas savaime nėra pakankamas ir turi būti vertinamos papildomos aplinkybės.

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (inter alia vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas gali kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją, išimtiniais atvejais turi teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų arba jų dalies, t. y. netaikydama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3188-556/2018, 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4100-525/2019 formuodamas teisminę praktiką taikant naujos redakcijos Įstatymo nuostatas konstatavo, kad galiojant šiam teisiniam reguliavimui Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 11 dalimi pareiškėjas gali kreiptis į Tarnybą motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo. Pareiškėjas nagrinėjamoje situacijoje šia numatyta teise nesinaudojo, taigi neišnaudojo visų galimybių savo teises ginti ne teisminiu būdu. Tokios pozicijos laikomasi ir aktualiausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4977-629/2020).

Vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, interesų konfliktas - situacija, kai deklaruojantis asmuo, atlikdamas tarnybines pareigas ar vykdydamas tarnybinį pavedimą, turi priimti ar dalyvauti priimant sprendimą arba įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Viešojo administravimo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2020-01-01 iki 2020-09-01) 25 straipsnio 1 dalis numato, kad pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas nusišalina pats arba turi būti nušalintas nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje, jeigu: 1) pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas yra asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, artimasis giminaitis (kaip tai apibrėžta Civiliniame kodekse), svainis ar sugyventinis, įstatymų nustatyta tvarka įregistravęs partnerystę; 2) tarp pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo ir asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, yra pavaldumo santykiai; 3) pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nešališkumu pagrįstai abejojama dėl kokių nors kitų priežasčių, galinčių sukelti viešųjų ir privačių interesų konfliktą.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nenurodė jokių priežasčių, leidžiančių teigti, kad Tarnybos Klaipėdos skyriaus tarnautojai, nagrinėdami jo prašymą buvo šališki, turėjo privatų interesą neskirti jam antrinės teisinės pagalbos. Teismas įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuota pareiškėjui neteikti antrinės teisinės pagalbos. Byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčijamai įrodo, kad pareiškėjas nėra valstybei sumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, už praeityje suteiktą antrinę teisinę pagalbą kitoje byloje. Taip pat pareiškėjas atsakovei nepateikė motyvuoto prašymo papildomai įvertinti jo individualią situaciją, todėl kaip ir sprendime nurodė Komisija, Tarnybos Klaipėdos skyrius neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu priimti kitokio sprendimo nei atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą.

Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, jog analogiškos sudėties Komisija praeityje nagrinėjo jo ginčus su Tarnyba dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir visada priimdavo atsakovei palankius sprendimus, todėl tokios sudėties Komisija negalėjo nagrinėti jo skundo.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 14 straipsnio 8 dalis reglamentuoja, jog administracinių ginčų komisijos posėdis pradedamas posėdžio pirmininko pranešimu apie ginčo dalyką, bylos šalis, administracinių ginčų komisijos sudėtį posėdyje, administracinių ginčų komisijos posėdžio sekretorių. Administracinių ginčų komisijos posėdžio pirmininkas supažindina bylos šalis su posėdžio tvarka, eiga ir bylos šalių procesinėmis teisėmis. Bylos šalims suteikiama galimybė pateikti papildomus prašymus, dokumentus, pareikšti nušalinimus administracinių ginčų komisijos nariams. Bylos šalių prašymai sprendžiami nedelsiant. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą akivaizdu, jog proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimą Komisijos nariui. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas naudojosi šia teise ir teikė motyvuotą nušalinimą Komisijos sudėčiai ar konkrečiam jos nariui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi, turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Teismo šališkumas negali būti grindžiamas teismo procesine veikla, nes teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Akcentuota ir tai, kad teismo priimti proceso šalims nepalankūs sprendimai, savaime nereiškia, jog teisėjai byloje buvo šališki.

Taigi analogiškos nuostatos kaip ir cituojamojoje LVAT praktikoje taikytinos Komisijai. Pareiškėjas skunde Komisijos narių šališkumą iš esmės grindė aplinkybe, jog praeityje analogiškos sudėties Komisija yra priėmusi jam nepalankius sprendimus, o kitų aplinkybių ar įrodymų, leidžiančių abejoti Komisijos narių nešališkumu nepateikė. Akivaizdu, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų leidžiančių teigti, kad Komisijos nariai buvo suinteresuoti bylos baigtimi ar turėjo išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad Komisija buvo šališka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo Nr. (8.3)TP-20-NT-992-9191 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo J. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020).

Šioje byloje konstatavus, kad atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2020 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas Nr. (8.3)TP-20-NT-992-9191 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ yra pagrįstas bei teisėtas, teismo sprendime išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. 21R2-168 (AG2-126/16-2020).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.