- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-06
- Bylos Nr.
- eA-51-575/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03384-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- G. L.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Muitinės depratamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. 1A-231 (toliau – ir Sprendimas); 2) atnaujinti pareiškėjai terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Pareiškėja skunde nurodė, kad:
Šalies argumentai
1.1. Departamentas neatsižvelgė į mokestinio ginčo byloje esančius dokumentus bei įrodymus, netinkamai taikė įstatymus. Pareiškėja kreipėsi į Departamentą su prašymu atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo bei atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl pareiškėjai paskaičiuotos mokestinės nepriemokos pagal Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (LM19)RŽ210-91, patvirtintą 2017 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1A-83. Mokestinė nepriemoka muitinei paskaičiuota už pareiškėjos į Lietuvos Respubliką importuotą automobilį Bentley Arnage (toliau – ir automobilis), Klaipėdos apygardos teismui 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-82-606/2016 (toliau – ir 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendis) konstatavus, jog automobilis buvo importuotas kontrabandos būdu (Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-208-307/2017 (toliau – ir 2017 m. kovo 10 d. nutartis) šį nuosprendį paliko galioti). Pareiškėjos nuomone, konfiskavus šį automobilį, jai apskaičiuota mokestinė prievolė pasibaigė (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) redakcijos, galiojusios 2008 m. rugpjūčio 20 d., 93 str.), tačiau, nepaisant to, Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 10000376558 apskaičiavo jai 46 340,94 Eur dydžio mokestinę nepriemoką ir nutarė ją nuskaičiuoti nuo jai priklausančių banko sąskaitų, tokiu būdu pažeisdama materialinės teisės normas. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad ji automobilį į Lietuvos Respubliką importavo 2008 m. rugpjūčio 20 d., teigė pagrįstai maniusi, jog ji turi teisę į mokestinę lengvatą, tačiau, teismui konstatavus priešingai, laikytina, jog mokestinė prievolė jai atsirado 2008 m. rugpjūčio 20 d. Pareiškėja taip pat manė, jog delspinigiai jai paskaičiuoti už per ilgą laikotarpį.
1.2. Atsakovas neteisingai taikė MAĮ 160 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi, jos nuomone, terminas pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo skaičiuojamas ne nuo konkretaus akto priėmimo dienos, o nuo dienos, kuomet paaiškėjo, jog yra pagrindas atnaujinti procesą. Pareiškėja Klaipėdos teritorinės muitinės turto arešto aktą Nr. 3(LM34)-22 gavo 2017 m. gegužės 19 d. ir, su juo nesutikdama, jį apskundė teismui (administracinė byla Nr. eI-1360-342/2017). Pareiškėja, 2017 m. gegužės 31 d. gavusi 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 10000376558, sužinojo apie jos atžvilgiu padarytus materialinės teisės pažeidimus, tačiau nepateikė prašymo dėl proceso atnaujinimo, nes manė, kad šie teisės aktų pažeidimai bus ištaisyti nagrinėjant administracinę bylą Klaipėdos apygardos administraciniame teisme. Pareiškėja tokį prašymą pateikė sužinojusi, jog teisme bus nagrinėjamas tik ginčas dėl turto arešto akto panaikinimo, todėl nežymiai praleido 3 mėnesių terminą prašymui pateikti. Be to, dėl Klaipėdos teritorinės muitinės klaidos (nurodžius klaidingą adresą) pareiškėja 2017 m. gegužės 3 d. raginimą dėl mokestinės nepriemokos apmokėjimo gavo tik 2017 m. liepos 7 d., po jos pačios pareikalavimo. Pareiškėja teigė apie jos atžvilgiu padarytus materialinės teisės normų pažeidimus sužinojusi 2017 m. gegužės 31 d. 2017 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1A-83 buvo patvirtinta mokestinė prievolė, tačiau įpareigojimo ją sumokėti nebuvo ir, kadangi automobilio nuosavybės teisė buvo perduota Lietuvos valstybei, pareiškėja nesitikėjo, jog iš jos bus reikalaujama sumokėti mokestinę prievolę su delspinigiais. Taigi pareiškėja terminą pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo praleido nežymiai (5 dienomis), dėl svarbių priežasčių (be kita ko, valstybės institucijų kaltės, pareiškėjos bandymo savo teises apginti kitais būdais). Pareiškėja aktyviai siekė savo interesų bei teisių apsaugos ginče, susijusiame su automobilio importu, be kita ko, dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 10 d. nutarties padavė kasacinį skundą, o neatnaujinus termino pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo jos teisės ir interesai būtų neproporcingai pažeisti, ji patirtų itin neigiamas pasekmes. Pareiškėja taip pat nepritarė Sprendimo argumentams, susijusiems su pareiškėjos galimybe apskųsti sprendimus, su kuriais ji nesutinka, kadangi pareiškėja apie pagrindą procesui atnaujinti sužinojo tik po 2017 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1A-83 gavimo, be to, pareiškėja siekia ne kad būtų įvertinta, ar mokestinė prievolė jai nustatyta pagrįstai, o kad būtų konstatuota, jog atsiradusi prievolė jau yra pasibaigusi.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas skunde nurodė, kad:
2.1. Iš skundo neaišku, kurie muitinės sprendimai, pareiškėjos nuomone, priimti nesilaikant teisės normų reikalavimų ir pažeidė jos teisėtus interesus bei koks procesas turėtų būti atnaujintas. Nors pareiškėja tvirtino, kad 2017 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1A-83 priimtas grubiai pažeidžiant materialinės teisės normas, ji šio sprendimo neapskundė.
2.2. Departamento 2017 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1A-83 buvo priimtas jau įsiteisėjus nutarčiai baudžiamojoje byloje (konfiskavus automobilį), todėl pareiškėjai įregistruota mokestinė prievolė neišnyko nei savaime, nei Departamentas nustatė kokius nors pagrindus jos išnykimui. Įvežtas automobilis buvo deklaruotas muitinėje, t. y. išleistas 2008 m. rugpjūčio 20 d., juo naudojosi pareiškėja (kai importo mokesčiai jau turėjo būti sumokėti), o sulaikytas ir konfiskuotas žymiai vėliau. Vadinasi, nėra pagrindo MAĮ 93 straipsnyje nurodytais pagrindais importo mokestinei prievolei išnykti.
2.3. Pareiškėja pripažįsta, kad nežymiai praleido 3 mėnesių terminą. Pareiškėjos argumentas, kad apskundimo terminas praleistas „dėl kitų gynybos būdų įgyvendinimo“, atsakovo vertinimu, nelaikytinas svarbia, nuo jos valios nepriklausiusia aplinkybe, sutrukdžiusia laiku ir tinkamai realizuoti pažeistas savo teises.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.
Šalies argumentai
4. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundo reikalavimus.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. sausio 15 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
7. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl praleisto termino atnaujinimo prašymui dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo pateikti. Termino atnaujinimas prašymui pateikti ir mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimas yra atskiri procedūriniai veiksmai ir turi būti nagrinėjami atskirai, nes tik atnaujinus praleistą terminą prašymui pateikti, atsiranda vada vertinti proceso atnaujinimo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, sprendė iš esmės dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo. Tai galėjo suklaidinti pareiškėją pasirenkant gynybinę poziciją ir apeliacinio skundo argumentų pasirinkimą.
8. LVAT pažymėjo, kad pareiškėja prašo atnaujinti praleistą terminą prašymui pateikti, skaičiuodama termino pradžią nuo 2017 m. gegužės 31 d., kada gavo Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 10000376558 dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš sąskaitų, esančių kredito įstaigose, nes tuo metu sužinojo apie jos atžvilgiu padarytus materialinės teisės normų pažeidimus. Atsakovas 2017 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1A-83 patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (LM19)-RZ210-91 „Dėl skolos muitinei įregistravimo“, kuri nustatyta pareiškėjai apskaičiavus automobilio importo mokesčius. Nurodytas sprendimas sudaro mokestinio ginčo dalyką, jis nebuvo apskųstas ir prašymas dėl termino atnaujinimo pateiktas nepraėjus vieneriems metams nuo minėto sprendimo apskundimo termino pabaigos, bet praleidus 3 mėnesių terminą. Todėl prašymas atnaujinti terminą atitinka jo pateikimo formalius reikalavimus ir turi būti nagrinėjamas, nustatant termino prašymui pateikti pradžią bei termino praleidimo priežastis ir vertinant, ar jos yra pakankamos terminui atnaujinti. Tik atnaujinus terminą prašymui pateikti, gali būti sprendžiama dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo. Atsakovas Sprendime nurodė, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą.
9. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo Sprendimo teisėtumą, dėl praleisto termino atnaujinimo nepasisakė ir jo praleidimo priežasčių nevertino. Pirmosios instancijos teismo sprendime neatsakyta į pareiškėjos pagrindinį reikalavimą atnaujinti terminą prašymui pateikti dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo, todėl teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 3 dalies reikalavimo, įpareigojančio teismą sprendime atsakyti į visus pagrindinius pareiškėjo reikalavimus. Nustačius šį procesinį pažeidimą, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
11. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo, Sprendimu nusprendė neatnaujinti termino prašymui dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo pateikti.
12. Teismas nustatė, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyrius 2014 m. balandžio 28 d. raštu Nr. (7.51)22T-900 informavo Klaipėdos teritorinę muitinę, kad pareiškėja, iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvą įveždama automobilį ir deklaruodama BAD (Bendrojo administracinio dokumento) importo rinkinyje Nr. 8LU96405889 kaip asmens, keičiančio gyvenamąją vietą, asmeninę nuosavybę, pateikė galbūt netikrą dokumentą, transporto priemonės nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą (Certificate of title of a vehicle) ir nepagrįstai pasinaudojo importo mokesčių lengvata, dėl ko Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalį. Klaipėdos teritorinė muitinė, remdamasi gauta informacija, priėmė 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (LM19)-RŽ210-91, kuriuo panaikino muitinio įforminimo metu pritaikytą mokesčių lengvatą ir apskaičiavo bei įregistravo pareiškėjai už įvežtą automobilį importo mokestinę prievolę muitinei: 36 000 Lt muito, 71 280 pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 52 726 Lt PVM delspinigių. Pareiškėja, nesutikdama su priimtu Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimu, su skundu kreipėsi į Departamentą. Departamentas 2014 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 1A-4.13-399 sustabdė pareiškėjos skundo nagrinėjimą, iki kol bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje. Departamentas, gavęs informaciją, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi atmetė pareiškėjos ir R. L. apeliacinį skundą ir pripažino teisėtu ir pagrįstu Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, kuriuo pareiškėja buvo pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalyje, t. y. įvežusi į Lietuvos Respubliką automobilį nepateikiant jo muitinės kontrolei ar siekiant jos išvengti, priėmė 2017 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1A-83, kuriuo patvirtino Klaipėdos teritorinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (LM19)-RZ210-91, kuriuo už šį įvežtą ir neteisingai deklaruotą muitinėje automobilį pareiškėjai buvo apskaičiuota ir įregistruota 160 006 Lt importo mokestinė prievolė muitinei. Pareiškėja padavė Departamentui prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti bei atnaujinti mokestinio ginčo procesą, motyvuodama tuo, jog pareiškėjos atžvilgiu buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos. Departamentas Sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo ir atsisakė atnaujinti mokestinio ginčo procesą dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. (LM19)-RŽ210-91 apskaičiuotos ir įregistruotos mokestinės prievolės. Pareiškėja, nesutikdama su Departamento Sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėja apskundė apeliacine tvarka, kurį apeliacinės instancijos teismas 2020 m. sausio 15 d. nutartimi panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
13. Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjos pateikto prašymo Departamentui matyti, jog pareiškėja jį iš esmės grindžia MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punktu, kuriame nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, patvirtinantys, jog padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas, galėjęs turėti įtakos neteisingo sprendimo priėmimui. Pareiškėja nurodo, kad Departamento 2017 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1A-83, kuriuo buvo patvirtintas Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. (LM19)RŽ210-91, buvo priimtas padarius grubius materialinės teisės pažeidimus. Pareiškėja nurodė, kad jos atžvilgiu turėjo būti taikoma MAĮ 93 straipsnio nuostata, galiojusi prievolės atsiradimo metu (2008 m. rugpjūčio 20 d.), kurioje nustatyti prievolės pasibaigimo pagrindai. Visgi automobilis buvo įvežtas ir deklaruotas muitinėje 2008 m. rugpjūčio 20 d. ir juo pareiškėja naudojosi, kuomet importo mokesčiai jau turėjo būti sumokėti. Automobilis buvo sulaikytas ir konfiskuotas ne iki jo išleidimo ar neteisėto įvežimo metu, todėl pareiškėjos argumentai dėl MAĮ 93 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo nepagrįsti. LVAT yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje pateikta samprata „neteisėto įvežimo metu“ turi būti suprantama ir aiškinama taip, kad prekių sulaikymas turi įvykti pirmosios Bendrijos muitų teritorijos patikros posto teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos nurodytu pagrindu importo mokestinei prievolei išnykti nebuvo pagrindo, todėl atsakovas pagrįstai šios teisės normos netaikė.
14. Teismas pabrėžė, kad ginčo byloje dėl to, jog pareiškėja prašymą dėl mokesčio ginčo bylos proceso atnaujinimo pateikė praleidusi 3 mėnesių terminą, nėra, tačiau pareiškėja teigia, jog terminą praleido dėl svarbių priežasčių, savo pažeistas teises gindama kitais teisės gynimo būdais. MAĮ 160 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta speciali taisyklė skirta asmenims, praleidusiems 3 mėnesių terminą, pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl svarbių priežasčių. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios pareiškėjui laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.
15. Teismas nurodė, kad pareiškėja prašymą atnaujinti praleistą terminą prašymui paduoti iš esmės grindžia tuo, jog jį praleido bandydama įgyvendinti savo pažeistų teisių apsaugą kitais teisės gynimo būdais. Visgi teismas neturėjo pagrindo pripažinti to svarbia, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusia aplinkybe, sutrukdžiusia laiku ir tinkamai realizuoti pažeistas teises, t. y. apskųsti priimtą sprendimą ar kreiptis dėl proceso atnaujinimo. LVAT tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad asmuo pats turi rūpintis tinkamu savo teisių įgyvendinimu ir pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai asmuo elgėsi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai, o veiksmai, kurių atsiradimą visiškai ar iš dalies lėmė paties mokesčių mokėtojo aplaidus ar nerūpestingas elgesys, negalima pripažinti objektyviomis ir nepriklausančiomis nuo mokesčio mokėtojo valios, todėl jos negali būti pripažįstamos svarbiomis prašymo dėl proceso atnaujinimo termino praleidimo priežastimis. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog proceso atnaujinimas nėra vien tik pakartotinė bylos peržiūra, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Iš pareiškėjos prašyme dėstomų argumentų susidaro įspūdis, jog pareiškėjai nepavykus tinkamai įgyvendinti savo teisių per nustatytą apskundimo terminą, siekiama pakartotinai inicijuoti procesą tam, kad būtų pakartotinai išnagrinėta pareiškėjos mokestinė byla. Atitinkamai pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra laikomos objektyviomis ir nepriklausančiomis nuo pareiškėjos valios sąlygomis, trukdžiusiomis laiku ir tinkamai ginti savo teises bei nustatytu terminu paduoti prašymą procesui atnaujinti. Pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis neginti savo galbūt pažeistų teisių, kai apie tokį pažeidimą jį turėjo ir galėjo žinoti, laikytinas subjektyviomis, nuo jos valios priklausiusiomis aplinkybėmis. Pareiškėja nepateikė svarių ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog galimų pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Be to, oficialiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja viso bylos nagrinėjimo metu turėjo atstovą, ginantį jos pažeistas teises, todėl ir nagrinėjamu atveju, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga, turėjo galimybę pasikonsultuoti savo pažeistų teisių gynimo klausimu, ir manydama, jog jos teisės yra pažeistos, laiku jas apginti. Tačiau pareiškėja nevertino, kad jos teisės yra pažeidžiamos, o mokestinio ginčo proceso atnaujinimo klausimą inicijavo vėliau. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.
16. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo Departamento Sprendimą panaikinti, atnaujinti pareiškėjai terminą paduoti prašymą dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo.
III.
17. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad:
17.1. MAĮ 93 straipsnio nuostata (galiojusi 2008 m. rugpjūčio 20 d, t. y. prievolės atsiradimo metu) imperatyviai numatė, kad mokestinė prievolė pasibaigia, jeigu muito objektas yra konfiskuojamas arba perduodamas Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Taigi pareiškėjai buvo paskaičiuota mokestinė nepriemoka, nepaisant to, jog net nebeliko mokestinio objekto. Klaipėdos teritorinė muitinė, sužinojusi apie automobilio konfiskavimą, privalėjo vadovautis MAĮ 93 straipsniu ir konstatuoti, jog pareiškėjos mokestinė prievolė yra pasibaigusi. Pats automobilio patekimo į Lietuvos Respublikos teritoriją faktas buvo konstatuotas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartimi, todėl MAĮ 93 straipsnio nuostatos turėtų būti taikomos vertinant ne patį automobilio įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, o būtent tokių aplinkybių konstatavimo faktą. Akivaizdu, kad automobilis negalėjo būti sulaikomas jo įvežimo metu, kadangi jo įvežimo į Lietuvos Respubliką metu šis automobilis nebuvo įvežtas neteisėtai, neteisėtumo pagrindai buvo konstatuoti vėliau, todėl būtina taikyti MAĮ 93 straipsnį. Įstatymo Neturi reikšmės, ar automobilis buvo konfiskuotas nedelsiant ar vėliau. Priešingas teisės normos aiškinimas iškreiptų įstatymų leidėjo valią.
17.2. Pareiškėja buvo nurodžiusi teismų padarytus du savarankiškus materialinės teisės normų pažeidimus, tačiau teismas pareiškėjos nurodyto antrojo pažeidimo net nevertino ir dėl to visiškai nepasisakė. Pareiškėja 2017 m. liepos 7 d. gavusi Klaipėdos teritorinės muitinės raginimą mokestinę nepriemoką įvykdyti geruoju, taip pat, vadovaujantis antstolio patvarkymu vykdomojoje byloje, sužinojo, kad net ir po to, kai buvo konfiskuotas jai priklausantis automobilis, buvo skaičiuojami delspinigiai. Iš viso buvo priskaičiuota 15 271,51 Eur dydžio delspinigių. Tačiau nurodyti delspinigiai buvo paskaičiuoti grubiai pažeidžiant teisės aktuose numatytą reglamentavimą. Vadovaujantis imperatyviu įstatyminiu reglamentavimu (MAĮ 96, 97, 98 strs.), pareiškėjos atžvilgiu galėjo būti skaičiuojami delspinigiai daugiausiai už 180 dienų, tai yra delspinigių skaičiavimo senaties terminas. Nepaisant to, Klaipėdos teritorinė muitinė paskaičiavo delspinigius net už 2 087 dienas, o tai prieštarauja įstatyminiam reglamentavimui bei protingumo ir proporcingumo principams.
17.3. Pareiškėja apie savo pažeistas teises, o būtent dėl neteisėtai paskaičiuotos mokestinės prievolės, sužinojo ne po Departamento 2017 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1A-83 priėmimo, bet po procesinių Klaipėdos teritorinės muitinės ir Departamento sprendimų. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu konstatavo, jog automobilis buvo importuotas į Lietuvos Respubliką kontrabandos būdu. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 10 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendį paliko nepakeistą, atitinkamai pareiškėjai priklausantis automobilis buvo konfiskuotas. Taigi pareiškėjai priklausęs automobilis buvo konfiskuotas, t. y. pareiškėja nedisponuoja automobiliu. Už automobilį, kurio pareiškėja neturi, buvo paskaičiuota mokestinė prievolė bei nuspręsta dėl priverstinio prievolės išieškojimo – Klaipėdos teritorinė muitinė 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 10000376558 paskaičiavo pareiškėjai 46 340,94 Eur dydžio mokestinę nepriemoką už į Lietuvos Respubliką importuotą automobilį ir nusprendė nurašyti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjai priklausančių banko sąskaitų. Akivaizdu, kad šiuo konkrečiu atveju yra susiklosčiusi dvigubo nubaudimo pareiškėjos atžvilgiu situacija, kas yra nesuderinama ne tik su teisinės valstybės idėja, teisingumo principu, bet taip neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos teismų praktikos. Kadangi pareiškėjai priklausančio turto areštas buvo panaikintas, po to kai buvo konfiskuotas automobilis, pareiškėja suprato ir turėjo teisėtą lūkestį manyti, jog būtent MAĮ 93 straipsnyje numatytu pagrindu jos prievolė yra pasibaigusi, todėl ir nepateikė skundo dėl 2017 m. kovo 31 d. sprendimo 1A-83. Pareiškėjos pasirinkimas ginti savo pažeistas teises konkrečiu būdu, nedubliuojant gynybos būdų, priešingai nei sprendė teismas, atitinka sąžiningo ir protingo asmens standartą bei užtikrina ekonomiškumo principo įgyvendinimą. Susiklosčiusi situacija bei pirmosios instancijos teismo padaryti grubūs pažeidimai netinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Tuo pagrindu teismo priimtas sprendimas akivaizdžiai yra neteisėtas, todėl turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
18. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:
18.1. Departamento 2017 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1A-83 priimtas jau įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo nutarčiai baudžiamojoje byloje (žinant automobilio konfiskavimo faktą). Akivaizdu, kad Klaipėdos teritorinės muitinės įregistruota mokestinė prievolė neišnyko nei savaime, nei Departamentas, priimdamas minėtą sprendimą, nustatė kokius nors pagrindus jos išnykimui. Pareiškėja taip pat neteisingai interpretuoja MAĮ 93 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju įvežtas automobilis buvo deklaruotas muitinėje, t.y. išleistas 2008 m. rugpjūčio 20 d., juo naudojosi pareiškėja (kai importo mokesčiai jau turėjo būti sumokėti) ir sulaikytas bei konfiskuotas po kelerių metų po išleidimo. Todėl minėtame straipsnyje nurodytais pagrindais importo mokestinei prievolei išnykti nėra pagrindo.
18.2. Nors pareiškėja nurodo, kad skaičiuojant delspinigių dydį turėjo būti vadovaujamasi įstatymuose nustatytu reglamentavimu, tačiau konkrečiai nedetalizuoja, kokios nuostatos buvo taikytos netinkamai ar iš viso netaikytos.
18.3. Teismas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus ir nurodytas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog terminas prašymui dėl mokestinio ginčo proceso atnaujinimo praleistas dėl objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti mokesčio ginčo bylos procesą (kuriame buvo priimtas Departamento Sprendimas, kuriuo patvirtintas Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. (LM19)RŽ210-91, kuriuo pareiškėjai apskaičiuotas 36 000 Lt importo muitas, 71 280 Lt PVM ir 52 726 Lt PVM delspinigių (iš viso – ir 46 340,94 Eur), pareiškėjai praleidus terminą tokiam prašymui pateikti ir jo neatnaujinus, teisėtumo ir pagrįstumo bei termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti atnaujinimo.
20. Pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė pareiškėjos skundą, pripažinęs ginčijamą Sprendimą teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurio prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.
21. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tuo, kad: 1) padaryti materialinės teisės pažeidimai (pažeistos MAĮ nuostatos ir pareiškėja dvigubai baudžiama); 2) praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti turi būti atnaujintas.
22. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
23. Kaip minėta, ginčijamu Departamento Sprendimu neatnaujintas praleistas terminas pareiškėjos prašymui dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo paduoti ir būtent tuo pagrindu atsisakyta atnaujinti procesą. Taigi šioje byloje yra aktualu, t. y. ginčo dalyką sudaro, tik tai, ar atsakovas teisėtai ir pagrįstai Sprendimu pripažino, kad minėtam pareiškėjos prašymui paduoti atnaujinti praleistą terminą nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad pareiškėja praleido terminą tokiam prašymui paduoti, nėra, o teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo išvadai, kad terminas nebuvo praleistas.
24. MAĮ 160 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas; asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos.
25. Vertinant termino praleidimo priežastis, pabrėžtina, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą (šiuo atveju – į Departamentą) dėl pažeistos teisės gynimo. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3234-520/2020.). Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę (žr., pvz., LVAT 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2479-575/2019). Įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016).
26. Kaip minėta, pareiškėja atnaujinti mokesčio ginčo bylos procesą siekia tuo argumentu, kad buvo padaryti materialinės teisės pažeidimai. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėja apie, jos nuomone, padarytą materialinės teisės pažeidimą ar pažeidimus nesužinojo (negalėjo sužinoti) gavusi Departamento 2017 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 1A-83, kuriuo buvo patvirtintos pareiškėjai Klaipėdos teritorinės muitinės apskaičiuotos importo muito, PVM ir PVM delspinigių sumos. Nors pareiškėja nurodo, kad, konfiskavus automobilį ir panaikinus jos turto areštą, ji turėjo teisėtą lūkestį manyti, jog būtent MAĮ 93 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) numatytu pagrindu jos prievolė yra pasibaigusi, tačiau darytina išvada, kad šis pareiškėjos argumentas yra niekuo nepagrįstas. Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 1(LM34)-153, kurio buvo panaikintas 2014 m. gegužės 16 d. turto arešto aktas Nr. (LM34)-RŽ155-16, kuriuo buvo areštuotas automobilis, buvo priimtas tuo pagrindu, kad, įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiui (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 30 d. nutarčiai), kuriuo automobilis buvo konfiskuotas, automobilis perėjo Lietuvos valstybės nuosavybėn ir Lietuvos valstybė įgijo teisę automobilį realizuoti, tačiau minėtu sprendimu nebuvo konstatuota, kad pareiškėjai galiojančiu Departamento patvirtintu Klaipėdos teritorinės muitinės 2014 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. (LM19)RŽ210-91 apskaičiuotos mokestinės prievolės būtų pasibaigusios MAĮ 93 straipsnyje numatytais pagrindais (vienu iš pagrindų). Byloje nėra duomenų, kad būtų buvęs priimtas ir koks nors kitas sprendimas, kuriame būtų konstatuota, kad po pareiškėjos turto arešto panaikinimo jai apskaičiuotos mokestinės prievolės būtų pasibaigusios MAĮ 93 straipsnyje numatytais pagrindais (vienu iš pagrindų). Todėl pareiškėja nagrinėjamu atveju neturėjo jokio pagrįsto pagrindo manyti, kad jos mokestinės prievolės yra pasibaigusios. Priešingai, vadovaujantis protingumo principu, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai turėjo būti akivaizdu, kad jai nustatytais terminais neapskundus Departamento 2017 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1A-83, kuriuo patvirtintos jai Klaipėdos teritorinės muitinės apskaičiuotos mokestinės prievolės, ji turi pareigą sumokėti apskaičiuotas mokesčių (muito) ir delspinigių sumas (MAĮ 158 str. (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 29 d.). Dėl to ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. gegužės 29 d. sprendimas Nr. 10000376558, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjos sąskaitų kredito įstaigoje nurašyti 46 340,94 Eur mokestinę nepriemoką, objektyviai vertinant, pareiškėjos neturėjo nustebinti. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir nekartojant pirmosios instancijos teismo išdėstytų motyvų (žr. šios nutarties 15 p.), konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėja praleido 3 mėnesių terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė laiku jai su tokiu prašymu kreiptis į Departamentą. Todėl Departamentas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai neatnaujino pareiškėjos praleisto termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir tuo pagrindu atsisakė atnaujinti procesą baigto mokestinio ginčo byloje (MAĮ 160 str. 8 d.). Nesant pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą, nėra pagrindo ir tenkinti pareiškėjos reikalavimą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.
27. Pripažinus ginčijamą Sprendimą, kuriuo, kaip minėta, neatnaujintas pareiškėjos praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti ir tuo pagrindu atsisakyta atnaujinti procesą mokestinio ginčo byloje, teisėtu ir pagrįstu, konstatuotina, kad šioje byloje nėra reikšmingi pareiškėjos argumentai dėl mokestinio ginčo byloje atsakovo padarytų materialinės teisės pažeidimų. Vis dėlto pažymėtina, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie pareiškėjos argumentai yra niekuo nepagrįsti, t. y. nėra jokio pagrįsto pagrindo išvadai, nei kad pareiškėjai apskaičiuota mokestinė prievolė pasibaigė kuriuo nors iš MAĮ 93 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. gruodžio 31 d.) numatytu pagrindu ar pagrindais, nei kad pareiškėjai delspinigiai apskaičiuoti pažeidžiant MAĮ 96–98 straipsnius, reglamentuojančius delspinigių skaičiavimo tvarką (trukmę), nei kad pareiškėja nubausta du kartus už tą patį pažeidimą (apskaičiuotos importo muito, PVM ir PVM delspinigių sumos nėra taikytos teisinės atsakomybės baudimo (sankcijų taikymo) prasme pasekmė).
28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas. Netenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jos (jos atstovo) prašymą priteisti atlyginti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos G. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.