Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Giedrė Seselskytė Civilinė byla Nr. e2A-414-613/2016

Teisėja Viktorija Čiapaitė (Proceso Nr. 2-06-3-07476-2015-3)

NUTARTIS

2016 m. kovo 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės ir Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariatui, tretiesiems asmenims UAB „Fotonona“, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ draudėjui UAB „Fotonona“ išdavė Verslo draudimo liudijimą LD Nr. 97071422, kuriuo nuo gaisro, gamtinių jėgų ar kitų rizikų buvo apdraustas draudėjo UAB „Fotonona“ turtas (patalpos, įranga bei atsargos). Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu 2012-08-22 UAB „Fotonona“ priklausantis turtas buvo aplietas. Nustatyta, kad įvykio priežastis buvo dėl to paties pastato, esančio (duomenys neskelbtini), antro aukšto patalpose tualete trūkusios vandens padavimo žarnelės. Patalpos, iš kurių aplietas AB „Lietuvos draudimas“ apdraustas turtas, įvykio metu panaudos sutarties pagrindu buvo valdomos Klaipėdos apskrities VPK. Ieškovė įvykį pripažino draudiminiu ir trečiajam asmeniui atlygino 1955,60 Eur dydžio įvykio metu patirtą žalą, kurią sudaro 1492,50 Eur (5153,31 Lt) išmoka patirtiems nuostoliams atlyginti ir 463,10 Eur (1599 Lt) už sugadintų patalpų remontą. Dėl užliejimo kilusią žalą patvirtina 2012-08-27 pranešimas - apskaičiavimas apie įvykį, kuriame nurodoma, jog nukentėjo patalpų lubos (tinkuotos lubos ir pakabinamos lubos), buvo sulieta siena, sugadintos draudėjo atsargos – prekės buvusios dėžėse, turto sugadinimo, sunaikinimo aktas, kuriame nurodyti duomenys apie sugadintą turtą bei jo liekanas, padarytos patalpų nuotraukos. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo trečiajam asmeniui, kaip draudimo išmoką, išmokėtą sumą, taip pat 159,13 Eur kompensacinių palūkanų ir 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Atsakovas skundžia šį pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 6.1015 str. 1 d. draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.1015 str. 2 d. reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. V. J., bylos Nr. 3K-3-116/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Riviva“, bylos Nr. 3K-3-554/2007). Tam, kad atsirastų civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, būtina nustatyti visų atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltės – buvimą. Kadangi kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama, tai reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškęs ieškovas privalo įrodyti likusias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų (CK 6.246 str., 6.247 str., 6.249 str.). CK 6.266 str. 1 d. numatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-554/2007). Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą dėl žalos, atsiradusios dėl vandens užliejimo, atlyginimo atsakovo veiksmai yra laikomi neteisėti, jei nustatomas pavojingas, gadinantis turtą poveikis iš atsakovo valdomo buto, o ne iš kitų šaltinių. Dėl kokios priežasties užpylimo atveju teka vanduo iš atsakovo buto, ieškovas neprivalo įrodinėti. Jis privalo įrodyti tik tą aplinkybę, kad buto užpylimo židinys yra viršuje esantis atsakovo butas, o ne kiti šaltiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2008).

Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009).

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, atsakovas yra patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), valdytojas nuo 2008-04-01. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei Aukščiausiojo Teismo praktiką, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas atsakingas už patalpų, esančių Taikos pr. 81, Klaipėdoje, vandens sistemos trūkumo padarytą žalą: atsakovas yra turto valdytojas, draudikas, išmokėjęs trečiajam asmeniui draudimo išmoką, patyrė žalą, žalo kilo dėl to, jog trūko vandens padavimo žarnelė policijos komisariate ir buvo užpiltos UAB „Fotonona“ patalpos.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, jog nesant tarnybos ar panašių specialistų išvados apie įvykio priežastis, o taip pat žalą padariusio asmens pripažinimo, ieškovės atstovo duomenys, gauti žodžiu iš nenustatyto asmens apie tariamai trūkusią „šlangelę“, nėra pakankami, kad būtų įrodyta įvykio priežastis ir atsakovo kaltė. Atsakovas nurodo, jog apie įvykį buvo informuotas tik praėjus maždaug 8 mėnesiams po įvykio, o raštu - tik 2014-01-21. Kolegija šiuos atsakovo argumentus atmeta kaip neįrodytus. Pažymėtina, jog šiais argumentais atsakovas, ginčydamas savo pareigą atlyginti žalą, rėmėsi ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kaip nustatyta iš posėdžio pirmosios instancijos teisme garso įrašo, teisme buvo apklaustas draudimo ekspertas liudytojas S. S., kuris patvirtino patalpų apžiūros metu pats asmeniškai bendravęs su policijos komisariato komisaru ir jam paaiškinęs susiklosčiusią situaciją bei galimas pasekmes. Ieškovės atstovas ekspertas S. S. išsiaiškino, kad ieškovės apdraustų patalpų užpylimo priežastis yra antrajame pastato aukšto tualete trūkusi vandens padavimo žarnelė, šią aplinkybę jis patvirtino teismo posėdžio metu. 2012-08-27 surašytame pranešime – apskaičiavime, kuris pasirašytas draudiko atstovo vyresniojo žalų eksperto S. S. ir draudėjo atstovo A. G., aprašant įvykį, nurodyta, jog draudėjo teigimu, 2012-08-22 antrame pastato aukšte esančio Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato antrojo policijos komisariato II – ojo pastato tualete trūkus žarnelei didelis vandens kiekis pateko į pirmame aukšte esančias UAB „Fotonona“ patalpas ir apgadino patalpas bei jose esančias atsargas; 2012-08-27 atlikta apžiūra, užfiksuoti sugadinimai, surašytas aktas, padarytos nuotraukos; užeita į Klaipėdos AVPK 2-ojo PK II-ojo pastato patalpas dėl užliejimo, kad trūko žarnelė neginčijama. Be to, iš byloje esančios pretenzijos matyti, jog 2014 m. sausio 21 d. Klaipėdos apskrities VPK buvo ir raštu informuota apie 2012-08-22 įvykusį draudiminį įvykį ir atsakomybę už žalos atlyginimą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

Kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju pagal byloje esančius įrodymus darytina labiau tikėtina išvada, jog policijos komisariatas buvo informuotas ir žinojo apie įvykį nuo 2012-08-27, draudiminio įvykio priežastis – komisariato valdomose patalpose tualete trūkusi vandens padavimo žarnelė. Kadangi atsakovas žinojo apie įvykį, jis netenka teisės remtis nepakankamo draudiko bendradarbiavimo faktu.

Atsakovas taip pat nesutinka su teismo nustatytu žalos dydžiu, nes sugadintų prekių kiekiai nebuvo nustatyti iškart po įvykio, o tik po kelių dienų ir nekviečiant atsakovo atstovo, t. y. žalą patyrusiam asmeniui buvo sudaryta galimybė pakeisti sugadintų prekių kiekį ir asortimentą. Be to, atsakovo nuomone, žala dėl sugadintų prekių kilo tik dėl ieškovės kaltės, nes atsakovui nebuvo sudaryta galimybė pakeisti sugadintas prekes. Ieškovė žalai pagrįsti pateikė tokius rašytinius įrodymus: UAB „Fotonona“ sugadintų prekių sąrašą, prekių nurašymo aktą, UAB „Fotonona“ 2012-08-28 ir 2012-12-19 pažymas dėl padarytų nuostolių dydžio, lokalinę sąmatą, kurioje nurodyta aplietų lubų ir sienų remonto darbų kaina. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šių rašytinių įrodymų dėl žalos dydžio duomenis, tik deklaratyviai teigia, jog draudikas rėmėsi žalos nustatymo dokumentais, kurie yra prieštaringi ir nepagrindžia realių nuostolių dydžio. Verslo draudimo taisyklėse Nr. 68-1, patvirtintose AB „Lietuvos draudimas“ valdybos sprendimu Nr. 14, 56 punkte numatyta, jog draudimo išmoka mokama vadovaujantis draudėjo pateiktais nuostolio dydį bei atstatymo (remonto) išlaidas patvirtinančiais ir su draudiku suderintais dokumentais (atstatymo (remonto) sąmatomis, sąskaitomis už darbus, kuriuos būtina atlikti atstatant (atkuriant) sunaikintą ar sugadintą draudžiamojo įvykio metu turtą ir/ar draudiko atliktu vertinimu. Šiuo atveju draudikas, remdamasis jam pateiktais paminėtais rašytiniais įrodymais, priėmė sprendimą dėl mokėtinos išmokos, taigi patirtos žalos dydžio. Atsakovas neįrodė, jog pažeistos žalos nustatyto ir draudimo išmokos apskaičiavimo bei mokėjimo taisyklės. Atsakovas teigia, jog dokumentai dėl žalos dydžio yra prieštaringi, nes 2012-08-27 dalyvaujant nukentėjusio asmens UAB „Fotonona“ komercijos direktoriui buvo nustatyta, jog sugadintų prekių vertė sudaro apytiksliai 2000 Lt, o po kelių dienų, t. y. 2012-08-30 nurodyta, kad prekių sugadinta už 5153,31 Lt, be to, nukentėjusiojo asmens prekės buvo sugadintos tik iš dalies, tačiau byloje nėra duomenų, kur ir kaip tos prekės buvo realizuotos. Kolegija atmeta šiuos atsakovo argumentus kaip nepagrįstus. Iš tiesų 2012-08-27 pranešime – apskaičiavime nurodyta, jog sugadintų prekių vertė galėtų sudaryti apie 2000 Lt, tačiau šiame pranešime nurodyta tik preliminari sugadintų prekių vertė. 2012-08-22 pažymoje UAB „Fotonona“ nurodė, jog sugadintų prekių vertė sudaro 5153,31 Lt, prie pažymos pridėtas sugadintų prekių sąrašas, prekių įsigijimo dokumentų kopijos, sugadintų ir netinkamų realizuoti prekių nurašymo aktas. Šių dokumentų pagrindu 2012-08-30 buvo sudarytas detalus sugadintų prekių sąrašas, o 2013-01-31 apskaičiuota mokėtina draudimo išmoka – 5153,31 Lt. Taigi mokėtina draudimo išmoka buvo nustatyta remiantis draudėjo pateiktais dokumentais ir įvertinus jų pagrįstumą. Be to, atsakovas teigia, jog nėra duomenų, kur ir kaip prekės buvo realizuotos. Tačiau, kaip matyti iš 2012-12-19 UAB „Fotonona“ pažymos draudikui, draudėjas nurodė, jog sugadintos prekės prarado savo prekinę išvaizdą ir jų realizuoti nebegalima – sugadintų prekių nurašymo aktu Nr. N1208/001 buvo nurašyta prekių už 5153,31 Lt. Atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes ir įvertinusi rašytinių įrodymų duomenis, kolegija konstatuoja, jog ieškovė tinkamai įrodė priteistinos žalos dydį, tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių žalos dydį paneigiančių įrodymų, taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė įrodė savo reikalavimo pagrįstumą, yra nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, todėl ieškinys pagrįstai tenkintas.

Atsakovas teigia, jog sutiktų pasiimti sugadintas prekes. Šis atsakovo argumentas neturi jokios teisinės reikšmės nustatinėjant priteistinos žalos dydį ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas.

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o ieškovė prašo priteisti 105,14 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų, išlaidos pagrįstos jas patvirtinančiais įrodymais, neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl priteistina visa jų suma (CPK 98 d.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 321, 325–326 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 105,14 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.