Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-28-1161/2026

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2026-01-26
Bylos Nr.: eI3-28-1161/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03507-2018-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Romanas Klišauskas, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas: akcinės bendrovės „Freda“
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-28-1161/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03507-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. sausio 26 d.Vilnius

Regiono administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Freda“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Freda“ (toliau – ir Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 83 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad yra juridinis asmuo, gaminantis korpusinius baldus iš medienos drožlių plokštės, MDF plokštės ir lengvos konstrukcijos korinio skydo, o šie baldai gaminami dažant pigmentiniais dažais arba dengiant dekoruotu popieriumi. Pareiškėjos veikloje naudojamos medžiagos būna supakuotos pakuotėse, todėl pareiškėja laikoma asmeniu, tiekiančiu Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir ATĮ) 2 straipsnio 36 ir 38 dalys, Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 4 ir 6 dalys, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 10 ir 11 dalys) laikoma gamintoju / importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Paaiškina, jog kaip numatyta Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, gamintojams ir importuotojams tenka pareiga inter alia (be kita ko) organizuoti ir / ar dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą, apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 2 punktą šios gamintojų ir importuotojų pareigos, išskyrus savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, gali būti vykdomos tik kolektyviai – per gamintojų ir importuotojų organizaciją.

Nurodo, kad gamintojų ir importuotojų pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas užtikrinama tokiu būdu – gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis). Gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį (MUATĮ 5 straipsnio 6 dalis).

Paaiškina, kad vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2014-2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) „Žaliasis taškas“ (toliau – ir Organizacija) buvo pavedusi vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2014-2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai). Teigia, kad šie Organizacijos išduoti Patvirtinimai, remiantis MUATĮ 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remdamasi jais pareiškėja atitinkamai 2014-2016 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Nurodo, kad gavo 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-1497, kuriuo buvo informuota, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus. Pareiškėja 2018 m. rugpjūčio 13 d. registruota pašto siunta gavo 2018 m. rugpjūčio 8 d. Aplinkos apsaugos departamento lydraštį bei 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktą Nr. K-26 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte nurodoma, kad Įmonė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 131 straipsnio 1 dalimi, turi teisę per 30 dienų nuo Patikrinimo akto įteikimo dienos pateikti rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto. Pareiškėja 2018 m. rugsėjo 10 d. raštu pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Nepaisant pateiktų pastabų, Departamentas 2018 m. rugsėjo 21 priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir nustatė mokėtiną 16 555 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) sumą.

Argumentuoja, kad Įmonė yra įvykdžiusi visas teisės aktų nustatytas pareigas, o Sprendimas priimtas vadovaujantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Daro išvadą, kad Įmonei tinkamai ir laiku vykdžiusiai pareigas neturi ir negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia (be kita ko) pareiga sumokėti Mokestį.

Teigia, kad šiuo atveju nėra nei Įmonės, nei Organizacijos – Įmonės sutarties kontrahento – neteisėtų veiksmų ar kaltės. Atkreipia dėmesį, kad konkrečiu atveju Sprendimu Įmonė įpareigojama antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, kas reiškia, jog Įmonei yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė) nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiais pagrindais Sprendimas yra neteisėtas iš esmės. Tai, kad nėra Įmonės kaltės dėl susidariusios situacijos pripažįsta ir Vilniaus RAAD (Vilniaus RAAD 2018 m. kovo 28 d. raštas Nr. (38-17)-VR-1.7-2335).

Argumentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) konkrečiu atveju yra išaiškinęs, kad Vilniaus RAAD sprendimu nėra apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti mokestis (LVAT 2018 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-407-442/2018), todėl tiek Sprendime, tiek ir Patikrinimo akte daromos nepagrįstos ir neteisėtos išvados. Teigia, kad Įmonė pagrįstai netikslino deklaracijos ir nemokėjo Mokesčio, kadangi Įmonės pateikti deklaracijos duomenys pateikimo metu buvo teisingi.

Mano, kad: baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu gali būti nustatytos reikšmingos aplinkybės tiek dėl padarytų / nepadarytų teisės aktų pažeidimų, juos padariusių asmenų, kas gali būti reikšminga vertinant uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Metrail” Organizacijai išduotų įrodančių dokumentų panaikinimo teisėtumą administracinėse bylose; nėra galutinių ir neginčijamų sprendimų, kad UAB „Metrail“ išduoti įrodantys dokumentai yra panaikinti; nėra galutinių ir neginčijamų sprendimų, kad Organizacijos išduoti Patvirtinimai yra panaikinti; todėl Įmonė sumokėjusi Mokestį patirs negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas.

Nurodo MAĮ 68 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad konkrečiu atveju susidaro situacija, kai einamieji 2018 metai yra paskutiniai metai, kada pagal minėtas įstatymo nuostatas galima apskaičiuoti arba perskaičiuoti Mokestį už 2013 metus. Atsižvelgiant į tai, Įmonei patikslinus mokesčio deklaraciją už 2014 m. ir sumokėjus Mokestį, o vėliau teismams priėmus sprendimą dėl Vilniaus RAAD priimtų sprendimų, sąlygojusių mokestinės lengvatos praradimą, panaikinimo, Įmonė nebeturės teisinės galimybės patikslinti mokesčio deklaracijos už 2014 m. (po 2019 m.) ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotus sumokėti mokesčius.

Pažymi, kad nei MUATĮ, nei ATĮ apskritai nereguliuoja kolektyvaus atliekų tvarkymo organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų, todėl Vilniaus RAAD sprendimas, kuriuo remiantis priimtas Sprendimas, yra pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o Vilniaus RAAD sprendimui priimti atliktos procedūros peržengia šiai įstaigai suteiktos kompetencijos ribas. Pagal ratio decidendi panašioje byloje (LVAT 2012 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-142-12) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė būtent tokį teisės aiškinimą, kad įstatymo lygmens teisės aktai, reglamentuojantys mokestinius teisinius santykius, nesuteikia regiono aplinkos apsaugos departamentams teisės priimti tokio pobūdžio patvarkymų dėl dokumentų, reikšmingų sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims, o būtent Patvirtinimų panaikinimu Įmonei panaikinama mokestinė lengvata, nesant tam nei įstatyminio pagrindo, nei Vilniaus RAAD įgaliojimų priimti tokio pobūdžio sprendimus. Argumentuoja, kad Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo nuostata (55 punktu), negaliojusia ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu, todėl Vilniaus RAAD sprendimas pažeidžia lex retro non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Daro išvadą, kad Vilniaus RAAD sprendimas priimtas grubiai pažeidus Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus. Tokiu būdu praėjus 3-5 metams yra panaikinami Patvirtinimai, buvę Įmonės realizuotos mokestinės lengvatos pagrindu, grubiai pažeidžia teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Teigia, kad Vilniaus RAAD sprendimas priimtas į procedūras neįtraukus Įmonės ir taip pažeidus procedūras, turėjusias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą ir teisę būti išklausytai prieš priimant su Įmonės interesais susijusį sprendimą. Paaiškina, kad Vilniaus RAAD sprendimas lemia, kad pareiškėja patirs negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas.

Argumentuoja, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas vadovaujantis negaliojančiu teisės aktu ir neatsižvelgus į pateiktas pastabas. Kaip Sprendimo teisinis pagrindas nurodomas Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punktas, kuriame nustatoma, kad mokėtojas (-ai) dalyvaujantis (-ys) Organizacijos veikloje, jos nustatyta tvarka nevykdantis (-ys) atliekų tvarkymo užduoties, dėl Pažymos (dėl viso Pažymoje nurodyto (perdirbtų) panaudotų atliekų kiekio ar jo dalies) pripažinimo negaliojančia turi apskaičiuoti privalomą sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis sumą ir ją sumokėti. Pažymi, kad mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarka buvo pakeista 2018 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. D1-624, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 1 d. (4 punktas) ir kuriuo buvo panaikintas tvarkos III skyrius, įskaitant ir 17.2 punktą (2.6 punktas).

Pažymi, kad Sprendime nurodoma, kad jis priimamas įvertinus gautas pareiškėjos pastabas. Nurodo MAĮ 132 straipsnio 1 dalį, pagal kurią sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą bei į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto (jei jos buvo pateiktos). Teigia, kad konkrečiu atveju iš Sprendimo turinio apskritai nėra aišku, ar atsakovas priimdamas Sprendimą atsižvelgė, jei taip, tai į kurias, pareiškėjos pastabas arba kodėl į jas neatsižvelgė – nepateikiami jokie argumentai, o tik abstrakčiai nurodoma, kad „įvertinęs Įmonės pateiktas rašytines pastabas bei juos pagrindžiančius įrodymus”. Toks Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl turėtų būto vertinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Nurodo, kad Sprendimu patvirtintame Patikrinimo akte nurodoma, jog buvo atliktas planinis patikrinimas, kurio pagrindas yra 2018 m. III ir IV ketvirčių ūkio subjektų tikrinimo planas. Vadovaujasi VAĮ 36⁴ straipsnio 6 dalimi, pagal kurią patvirtintas patikrinimų planas ir jo pakeitimai skelbiami priežiūrą atliekančio subjekto interneto svetainėje arba į planą įtraukti ūkio subjektai informuojami individualiai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po patikrinimų plano patvirtinimo ar jo pakeitimo. Atkreipia dėmesį, kad 2018 m. III ir IV ketvirčių ūkio subjektų veiklos tikrinimo plane skelbiamame institucijos interneto svetainėje (krd.am.lt) Įmonės patikrinimas nėra nurodytas, todėl patikrinimas per se atliktas nepagrįstai ir pažeidžiant teisės aktų nuostatas.

Pabrėžia, kad Įmonė teikdama Mokesčio deklaracijas disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą (pastarieji teikiant deklaraciją buvo galiojantys ir teisėti), o kaip buvo minėta, įstatyme nėra nustatyta galimybė mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, kuriais buvo pasinaudota, panaikinti (kas neva Sprendimu buvo padaryta), atitinkamai panaikinti ir mokesčio lengvatą, kuria Įmonė pasinaudojo. Daro išvadą, kad Patikrinimo akto išvada, kad Įmonė pažeidė MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatas yra nepagrįsta ir neteisėta.

Argumentuoja, kad tiek Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punkto, tiek ir Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto nuostatos yra procedūrinės ir taikomos konkrečiu atveju RAAD atliekant atitinkamus veiksmus (mokestinį patikrinimą), tiek ir už einamuosius metus apskaičiuojant mokėtinas mokesčio sumas, todėl nepagrįstai ir neteisėtai Patikrinimo akto išvadose konstatuojamas pastarųjų normų pažeidimas.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad, atlikdamas pareiškėjos mokestinį patikrinimą, vadovavosi oficialiais duomenimis, esančiais valstybės registruose, informacinėse sistemose, taip pat duomenimis, pateiktais Vilniaus RAAD (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) VAĮ 26 straipsnio 2 dalis ir 36 straipsnio 3 dalis 6) ir minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principu (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 punktas ). Departamentas patikrinimo metu analizavo duomenis: Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 27 d. raštu Nr. (38- 19)-VR-1.7-1585 pateiktą informacija apie sprendimą panaikinti Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą; Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir IKS) mokesčio mokėtojo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) teiktų deklaracijų, forma FR0524 (toliau – ir deklaracija) bei ataskaitų apie organizacijos išduotus dokumentus (patvirtinimus) ir gautus dokumentus (patvirtinimus).

Paaiškina, kad pagal pareiškėjos patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose, 2014-2015 m. į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėja, elektroniniu būdu pildydama ir teikdama VMI deklaracijas, pateikė Organizacijos išduotus dokumentus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą ir mokesčio nemokėjo.

Nurodo, kad Vilniaus RAAD sprendimu panaikino VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-4687-6126, metalinės pakuotės kiekis 7,869 t, 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-4687-6126, metalinės pakuotės kiekis 0,5111. Dėl šios priežasties ir pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punkto reikalavimus Įmonė privalėjo įvykdyti mokestinę prievolę – apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį 2014-2015 m. laikotarpiais, tikslinant deklaracijas pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. VA-61/D1-658 patvirtintų Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis deklaracijos FR0523 formos ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos FR0524 formos pildymo taisyklių reikalavimus.

Teigia, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-1497 informavo Įmonę apie prievolę iki 2018 m. balandžio 20 d. apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 m. mokestinius laikotarpius. Tačiau pareiškėja Departamento vykdyto patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. liepos 13 d. nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis nesumokėjo.

Nurodo, kad Departamento atlikto patikrinimo metu buvo įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai, atsižvelgiant į Vilniaus RAAD sprendimu panaikinus metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tokiu būdu nustatyta, kad Įmonė dalinai įvykdė 2014 m. (20 proc.) ir 2015 m. (49 proc.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 „Dėl apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių patvirtinimo“ patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduotį (54 proc.). Todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (galiojanti redakcija nuo 2018 m. balandžio 4 d.) 7 punkto reikalavimus patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 16 555 Eur.

Paaiškina, kad po atlikto mokestinio patikrinimo 2018 m. rugpjūčio 8 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas ir įteiktas pareiškėjai. Vadovaujantis MAĮ 131 straipsnio 1 dalimi per 30 dienų nuo Patikrinimo akto įteikimo dienos Įmonė pateikė rašytines pastabas, nurodydama, kad nesutinka su Patikrinimo akto išvadomis. Pareiškėja išdėstė nuomonę apie vykstančius teisminius procesus, pripažinus negaliojančiais pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius patvirtinimus, tačiau nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie būtų teisiškai pagrįsti ir svarbūs tvirtinant Patikrinimo aktą. Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis MAĮ 132 straipsniu, Patikrinimo aktas ir mokestinė prievolė už 2014-2015 m. laikotarpius sumoje 16 555 Eur patvirtinti Sprendimu.

Apibendrina, kad Skunde pareiškėja nepateikė naujų įrodymų ar argumentų, kurie patvirtintų, kad Įmonė 2014-2015 m. laikotarpiu įvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduotį (54 proc.) ir įgijo teisę į mokestinę lengvatą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Žaliasis taškas“ atsiliepime į skundą prašo tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti Sprendimą.

Paaiškina, kad yra organizacija, turinti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir ATĮ bei Įstatymo nustatyta tvarka kolektyviai organizuojanti gamintojų ir importuotojų pakuočių atliekų tvarkymą. Organizacija yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kurio pagrindinis veiklos tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą aplinkos apsaugos srityje, organizuojant tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius. Vadovaudamasis ATĮ 34²² straipsniu įgyvendina gamintojams ir importuotojams (Organizacijos dalyviams arba sutartiniais pagrindais pavedusiems organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį ATĮ nustatytų pareigų, bet netapusiems Organizacijos dalyviais) (toliau – ir Gamintojai ir importuotojai) nustatytą pareigą organizuoti tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant Gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius. Nurodo, kad su Gamintojais ir importuotojais sudaro sutartis „Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo“, kuriomis pastarieji paveda vykdyti jiems ATĮ nustatytas pareigas. Atitinkama sutartis buvo sudaryta ir su pareiškėja.

Pažymi, kad įgyvendindama prisiimtas pareigas privalo pasitelkti Aplinkos apsaugos agentūros į Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą įtrauktus atliekų tvarkytojus (toliau – ir Tvarkytojai). Pasibaigus kalendoriniams metams Tvarkytojai Organizacijai išrašo pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (toliau – ir Įrodantys dokumentai), kuriuos Organizacija paskirsto Gamintojams ir importuotojams išrašydamas patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą.

Argumentuoja, kad Organizacijos asmens išrašyti Patvirtinimai vadovaujantis Įstatymo 7 straipsniu, MUATĮ 5 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašu, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), sudaro sąlygas Gamintojams ir importuotojams įvykdyti Vyriausybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis ir taip būti atleistiems nuo Mokesčio.

Mano, kad Sprendimas yra aiškiai neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pareiškėja yra įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas, o pats Sprendimas yra priimtas vadovaujantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Nurodo, kad Įstatymas ir ATĮ nustato tam tikras pareigas Gamintojams ir importuotojams, tiekiantiems į Lietuvos Respublikos vidaus rinką supakuotus apmokestinamuosius gaminius. Viena iš šiuose įstatymuose numatytų pareigų – apmokėti pakuočių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir naudojimo išlaidas. Pažymi, kad pareiškėja yra tinkamai įvykdžiusi šią ir kitas teisės aktų numatytas pareigas sutarties su Organizacija pagrindu, t. y. pagal į rinką išleidžiamų pakuočių kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą.

Argumentuoja, kad pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia (be kita ko) pareiga sumokėti Mokestį. Mano, kad būtent Aplinkos ministerijos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę. Daro išvadą, kad Vilniaus RAAD sprendimu ir Sprendimu pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė), nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa). Atkreipia dėmesį, kad tą, kad dėl susidariusios situacijos nėra pareiškėjos ar Organizacijos kaltės, pripažino ir pats Vilniaus RAAD.

Teigia, kad Vilniaus RAAD sprendimas, pagal jame nurodomą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės aktų rūšies ir hierarchijos reikalavimų: MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Vilniaus RAAD sprendimu Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išduotus Patvirtinimus pripažinus išduotais neteisėtai, Gamintojai ir importuotojai buvo įpareigoti apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, t. y. šiuo Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinta mokesčio lengvata.

Argumentuoja, kad tiek pagal MAĮ, tiek pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją, tiek pagal mokslo doktriną, su mokesčio lengvatomis susiję klausimai turi būti reguliuojami įstatymo. Konkrečiu atveju nei MUATĮ, nei ATĮ apskritai nereguliuoja Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išduotų Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų.

Nurodo, kad Vilniaus RAAD sprendimo teisiniu pagrindu nurodyto Aprašo (įstatymo įgyvendinamojo (lydimojo) teisės akto) įstatyminiu pagrindu nurodoma ATĮ 34²⁵ straipsnio 1 dalis, kurioje aplinkos ministrui numatyta teisė patvirtinti Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų naudotojų (perdirbėjų), gaminių ir (ar) pakuočių atliekų eksportuotojų, gaminių ir (ar) pakuočių atliekų surinkėjų ir (ar) atliekų tvarkytojų, apdorojančių surinktas mišrias komunalines atliekas, atskiriant gaminių ir (ar) pakuotės atliekas su tikslu jas perdirbti ir (arba) kitaip panaudoti, išrašymo gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentų tvarką. Taigi, aplinkos ministras turėjo įstatyminius įgaliojimus patvirtinti Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašą, reguliuojantį Įrodančių dokumentų išdavimo tvarką.

Nurodo ATĮ 34²⁵ straipsnio 2 dalį, kuri numatė Įrodančių dokumentų neteisėtumo pagrindus, o 34²⁵ straipsnio 3 dalis suteikė aplinkos ministrui teisę nustatyti sprendimų dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais tvarką, tačiau pastaroji nėra patvirtinta. Pažymi, kad bet kuriuo atveju įstatyminiai įgaliojimai patvirtinti įgyvendinamuosius (lydimuosius) teisės aktus aplinkos ministrui suteikti tik dėl Įrodančių dokumentų, o ne dėl Patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais.

Teigia, kad ATĮ apskritai nenumatė Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išduotų patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais ar panaikinimo tvarkos, kadangi įstatyme nėra nei Patvirtinimų panaikinimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokio pobūdžio sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo institucijų, todėl Vilniaus RAAD sprendime Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai teisiniu pagrindu nurodytas Aprašo 55 punktas, numatytas nesant tam įstatyminio pagrindo.

Pažymi, kad pagal ratio decidendi panašioje byloje (LVAT 2012 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-142-12) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė būtent tokį teisės aiškinimą, kad įstatymo lygmens teisės aktai, reglamentuojantys mokestinius teisinius santykius, nesuteikia regiono aplinkos apsaugos departamentams teisės priimti tokio pobūdžio patvarkymų dėl dokumentų, reikšmingų sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims, o būtent tretiesiems asmenims – Gamintojams ir importuotojams – Patvirtinimų panaikinimu panaikinama mokestinė lengvata, nesant tam nei įstatyminio pagrindo, nei Vilniaus RAAD įgaliojimų priimti tokio pobūdžio sprendimus.

Argumentuoja, kad Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktu, negaliojusiu ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu, todėl pažeidžia lex tero non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Pamini, kad Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išrašytų Patvirtinimų pripažinimo išrašytais neteisėtai teisiniu pagrindu nurodomas Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punktas negalėjo būti apskritai taikomas, kadangi mokesčio lengvatų taikymo / netaikymo pagrindai gali būti nustatyti tik įstatymu, o įstatymuose nesant nei įstatyminių Patvirtinimų panaikinimo pagrindų, nei tokius sprendimus priimi kompetentingų institucijų, Vilniaus RAAD sprendimas vien dėl šios priežasties negalėjo būti priimtas. Tačiau net ir neatsižvelgiant į šį aiškų įstatymo viršenybės principo pažeidimą, Vilniaus RAAD sprendimo teisiniu pagrindu nurodyta Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punkto nuostata negalėjo būti taikoma dėl tos priežasties, kad Patvirtinimų panaikinimas nebuvo numatytas ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu. Teigia, kad šių teisinių santykių atsiradimo metu nebuvo jokios teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę Vilniaus RAAD ar bet kuriai kitai institucijai panaikinti Patvirtinimus ir atitinkamai Gamintojų ir importuotojų teisę į mokestinę lengvatą.

Teigia, jog kaip matyti, ginčo teisinių santykių atsiradimo metu ne tik įstatyme, bet ir atsakovo teisiniu pagrindu nurodomame poįstatyminiame teisės akte buvo numatyta tik galimybė pripažinti neteisėtais išrašytais atliekų tvarkytojų išduotus Įrodančius dokumentus, tačiau ne Organizacijos išduotus Patvirtinimus.

Daro išvadą, kad Organizacijai 2013-2015 m. išdavus Patvirtinimus, o Gamintojams ir importuotojams pasinaudojus Patvirtinimų pagrindu atsiradusia mokestine lengvata, teisiniai santykiai, susiję su tų metų Organizacijai ir jos Gamintojams ir Importuotojams nustatyta pakuočių atliekų tvarkymo prievole, pasibaigė, teisės aktuose nebuvus jokios teisinės galimybės Atsakovui ar bet kuriai kitai institucijai teisinėmis priemonėmis įsiterpti į šiuos teisinius santykius.

Nurodo, kad esant šiai teisinei situacijai ir atsakovui 2015-2016 m. priėmus sprendimus naikinti UAB „Metrail“ Įrodančius dokumentus už 2013-2015 m., Aplinkos ministerijos institucijos pastebėjo, kad neturi ne tik įstatyminės, bet ir poįstatyminiuose teisės aktuose numatytos teisės naikinti Organizacijos išduotų Patvirtinimų, todėl tik tada nusprendė ne keisti ar papildyti įstatymą, tačiau priimti Aprašo pakeitimą (redakcija, įsigaliojusi 2017 m. vasario 15 d.), nurodomą Sprendimo teisiniu pagrindu ir numačiusį, kad „jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai“.

Argumentuoja, kad dėl paminėtų priežasčių Vilniaus RAAD sprendimo teisiniu pagrindu nurodomas Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (redakcija, įsigaliojusi 2017 m. vasario 15 d. ir galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punktas grubiai pažeidžia lex retro non agit principą. Nurodo, kad Konstitucinio teismo jurisprudenciją dėl taisyklės lex retro non agit, t. y. teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimą; Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimą).

Teigia, kad konkrečiu atveju, daugiau nei akivaizdu, kad Vilniaus RAAD sprendime nurodomas Patvirtinimų panaikinimo teisinis pagrindas nebuvo numatytas ir negaliojo nei Patvirtinimų išrašymo (2013-2015), nei netgi Įrodančių dokumentų panaikinimo (Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas Nr. VR-17.5-35, 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimas Nr. VR-17.5-63, 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas Nr. VR-17.5-59) metu, todėl naikindamas Patvirtinimus šiuo teisiniu pagrindu Vilniaus RAAD neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, tuo grubiai pažeidė tiek Organizacijos, tiek ir pareiškėjos teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą.

Argumentuoja, kad Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Teigia, kad RAAD privalėjo vykdyti tvarkytojo UAB „Metrail“ kontrolę taip: pirma, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turėjo patikrinti UAB „Metrail“; antra, tik tokiais terminais nustatęs pažeidimus, turėjo teisę panaikinti jo išduotus Įrodančius dokumentus; trečia, tokiu atveju sužinojusi apie atitinkamą sprendimą Organizacija dar būtų turėjusi galimybių įsigyti atliekų tvarkymo paslaugas iš kitų tvarkytojų ir nei Organizacijai, nei pareiškėjai apskritai nebūtų kilę jokių neigiamų pasekmių. Daro išvadą, kad tuo pačiu Aplinkos apsaugos agentūra turėjo spręsti klausimą dėl UAB „Metrail“ įspėjimo apie galimą jos išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, o pažeidimų nepašalinus ir išbraukimo iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, o tokiu atveju Organizacija nebebūtų įsigijusi šio Tvarkytojo paslaugų 2014-2015 m.

Daro išvadą, kad Vilniaus RAAD 2013 m. Įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolę turėjo teisę atlikti tik iki 2013 m. rugsėjo 1 d., ir tik tada nustačius pažeidimus galėjo panaikinti Įrodančius dokumentus, o pagal Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punktą (dėl jau nurodytų priežasčių laikomą neteisėtu ir netaikytinu, kiek tai susiję su Patvirtinimų panaikinimu) panaikinti ir išduotus Patvirtinimus, jei tokie Įrodančių dokumentų pagrindu buvo išrašyti. Atitinkamais terminais 2014 ir 2015 m. tai turėjo būti padaryta ir dėl 2014-2015 m. UAB „Metrail“ išduotų Įrodančių dokumentų kontrolės.

Argumentuoja, kad konkrečiu atveju 2013 m. UAB „Metrail“ Įrodančių dokumentų išdavimo teisėtumo kontrolė buvo atlikta 2015 m. gegužės 12 d., o jų pagrindu išduotų Patvirtinimų panaikinimas – Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu; 2014 m. UAB „Metrail“ Įrodančių dokumentų išdavimo teisėtumo kontrolė buvo atlikta 2015 m. rugsėjo 16 d., o jų pagrindu išduotų Patvirtinimų panaikinimas – Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu.; 2015 m. UAB „Metrail“ Įrodančių dokumentų išdavimo teisėtumo kontrolė buvo atlikta 2016 m. rugpjūčio 22 d., o jų pagrindu išduotų Patvirtinimų panaikinimas – Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu.

Daro išvadą, kad Organizacijos išduoti Patvirtinimai už 2013 m. Vilniaus RAAD sprendimu panaikinti praėjus beveik 5 metams, už 2014 m. – beveik 4 metams, o už 2015 m. – beveik 3 metams, tokiu būdu ne tik grubiai pažeidžiant Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) IX skyriuje Atsakovui nustatytas pareigas, tačiau sukeliant Organizacijai ir pareiškėjai nepagrįstai didelę žalą, kuri nebūtų kilusi, jei Vilniaus RAAD savo pareigas būtų atlikęs tinkamai ir laiku.

Argumentuoja, kad Vilniaus RAAD sprendimas yra neteisėtas, kadangi jį priimant nebuvo užtikrintas visų suinteresuotų asmenų įtraukimas į administracinę procedūrą (patikrinimą) ir dėl to grubiai pažeidžiantis pareiškėjos teisę būti išklausyta prieš priimant su jos interesais susijusį sprendimą. Vilniaus RAAD sprendimu Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išduotus Patvirtinimus pripažinus išduotais neteisėtai, Gamintojams ir importuotojams buvo panaikinta 2013-2015 m. realizuota mokesčio lengvata. Taigi, Vilniaus RAAD sprendimu buvo priimtas patvarkymas, sukeliantis tiesiogines neigiamas mokestines pasekmes, susijusias su apmokestinimo tvarkos išimties taikymu Organizacijos Gamintojams ir importuotojams – mokesčio mokėtojams.

Teigia, kad Organizacija įvykdė savo pareigą informuoti Gamintojus ir importuotojus apie pradėtą jos patikrinimą, tačiau tai neturi nieko bendra su viešojo administravimo subjekto (konkrečiu atveju Vilniaus RAAD) pareiga įtraukti pareiškėją ir kitus Gamintojus ir importuotojus į administracinę procedūrą, kurios išdavoje buvo priimtas Vilniaus RAAD sprendimas, sukėlęs jiems itin reikšmingas neigiamas teisines pasekmes.

Pažymi, kad MUATĮ 9 straipsnio 1 dalis nesuteikia teisės Aplinkos ministerijai (ar jos įgaliotai institucijai) nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos panaikinimo tvarką ir panaikinti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos.

Taip pat pastebi, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto redakcija, numatanti, kaip apskaičiuojamas mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, kai panaikinami mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, įsigaliojo tik 2018 m. balandžio 13 d., tad tokio teisinio reglamentavimo nebuvo ne tik mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos prašoma sumokėti Mokestį, bet ir tuomet, kai buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai.

Teigia, jog pareiškėja, teikdama Mokesčio deklaracijas 2014 - 2016 m. už 2013 - 2015 m. mokestinius laikotarpius disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą, o kaip jau buvo minėta, įstatyme nėra nustatyta galimybė panaikinti mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, kuriais buvo pasinaudota, atitinkamai panaikinant mokesčio lengvatą, kuria buvo pasinaudota.

Šalies argumentai

Pareiškėja 2025 m. lapkričio 5 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad palaiko skunde išdėstytus argumentus ir skundą prašo išnagrinėti pagal skunde išdėstytus argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas 2025 m spalio 29 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad po Departamento atlikto perskaičiavimo AB „Freda“ išlieka pareiga sumokėti 16 555 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinį laikotarpį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Žaliasis taškas“ 2025 m spalio 28 d. teismui pateikė nuomonę, kurioje nurodė išvadą, kad atsakovas turi patikslinti skundžiamą sprendimą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį teisminiame procese Nr. 3-61-3-00858-2018-5.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2018 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 83 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 2018 m. rugpjūčio 8 d. patikrinimo aktas Nr. K-26 ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinį laikotarpį 16 555 Eur suma, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, gaminantis korpusinius baldus iš medienos drožlių plokštės, MDF plokštės ir lengvos konstrukcijos korinio skydo; nurodyti baldai gaminami dažant pigmentiniais dažais arba dengiant dekoruotu popieriumi; pareiškėjos veikloje naudojamos medžiagos būna supakuotos pakuotėse, taigi pareiškėja laikytina pakuočių ir pakuočių atliekų gamintoja ir importuotoja.

Pareiškėja 2007 m. kovo 13 d. sutartimi „Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo“ Nr. FRE070313-164 tapo VšĮ „Žaliasis taškas“ organizacijos nare ATĮ 34³ straipsnio prasme.

Nustatyta, kad VšĮ „Žaliasis taškas“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2014-2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus – Patvirtinimus apie metalinės pakuotės sutvarkymą: Nr. 1414VI0001-4687-6126 už 2014 m. ir Nr. 1514VI0001-4687-6126 už 2015 m. Šie VšĮ „Žaliasis taškas“ išduoti Patvirtinimai, remiantis MUATĮ 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remiantis jais pareiškėja atitinkamai 2015-2016 m. pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2014-2015 m. ir taip realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Vilniaus RAAD 2017 m. lapkričio 21 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog buvo atliekamas neplaninis teminis patikrinimas dėl Organizacijos išrašytų Patvirtinimų teisėtumo. Patikrinimo metu nustatyta, kad atlikus Tvarkytojo patikrinimą, vadovaujantis ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalimi (tuo metu galiojusi 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-289 redakcija), Departamento 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu buvo patvirtintas 2015 m. kovo 9 d. patikrinimo aktas, Departamento 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu buvo patvirtintas 2015 m. liepos 13 d. patikrinimo aktas ir Departamento 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu buvo patvirtintas 2016 m. liepos 14 d. patikrinimo aktas bei panaikinti Tvarkytojo už 2013–2015 metus Organizacijos išrašyti metalinės bei PET pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, nurodant jų datas, numerius ir atliekų kiekius, kurių pagrindu Organizacija už 2013–2015 metus gamintojams ir (ar) importuotojams išrašė nagrinėjamam ginčui aktualius Patvirtinimus apie metalinių ir plastikinių (PET) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Vilniaus RAAD, įvertinęs 2017 m. lapkričio 21 d. Patikrinimo akte išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, Organizacijos pateiktas pastabas, bei vadovaudamasis Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 54, 55 punktais, Tvarkos aprašo 14 punktu, MAĮ 132 straipsniu, ATĮ 34²⁵ straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 7 punktais bei 3 dalimi, 2018 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Vilniaus RAAD sprendimu patvirtintas 2017 m. lapkričio 21 d. Patikrinimo aktas, kuriuo panaikinti Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašyti Patvirtinimai. Vilniaus RAAD sprendimu, be kita ko, nustatyta, kad panaikinti 2013–2015 m. UAB „Metrail“ metalinės ir plastikine PET pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, išrašyti Organizacijai: 2015 m. birželio 4 d. dokumentas Nr.1514VI0004-4994-4687, išrašytas už 190 t.;2015 m. gegužės 4 d. dokumentas Nr. 1514V10003-4994-4687, išrašytas už 0,730 t.; 2015 m. gegužės 4 d. dokumentas Nr. 1514VI0002-4994-4687, išrašytas už 356 t.; 2015 m. balandžio 17 d. dokumentas Nr. 1514VI0001-4994-4687, išrašytas už 750 t.; 2014 m. birželio 9 d. dokumentas Nr. 1414VI0001-4994-4687 už 711,320 t.; 2014 m. birželio 12 d. dokumentas Nr. 1414VI0002-4994-4687 už 288,680 t.; 2014 m. liepos 2 d. dokumentas Nr. 1414VI0003-4994-4687 už 500 t.; 2014 m. liepos 9 d. dokumentas Nr. 1414VI0004-4994-4687 už 500 t.; 2014 m. rugpjūčio 22 d. dokumentas Nr. 1414VI0005-4994-4687 už 500 t.; 2014 m. rugsėjo 15 d. dokumentas Nr. 1414VI0006-4994-4687 už 250 t.; 2014 m. spalio 1 d. dokumentas Nr. 1414VI0007-4994-4687 už 250 t.; 2014 m. lapkričio 24 d. dokumentas Nr. 1414VI0008-4994-4687 už 134 t.; 2014 m. gruodžio 16 d. dokumentas Nr. 1414VI0009-4994-4687 už 50 t.; 2013 m. rugpjūčio 22 d. dokumentas Nr. 1314VI0002-4994-4687 už 800 t.; 2013 m. rugsėjo 4 d. dokumentas Nr. 1314VI0003-4994-4687 už 400 t.; 2013 m. rugsėjo 10 d. dokumentas Nr. 1314VI0004-4994-4687 už 800 t.; 2013 m. spalio 5 d. dokumentas Nr. 1314VI0006-4994-4687 už 750 t.; 2013 m. spalio 17 d. dokumentas Nr. 1314VI0007-4994-4687 už 350 t.; 2013 m. spalio 22 d. dokumentas Nr. 1314VI0009-4994-4687 už 185 t.; 2013 m. spalio 28 d. dokumentas Nr. 1314VI0010-4994-4687 už 215 t.; 2013 m. lapkričio 15 d. dokumentas Nr. 1314VI0011-4994-4687 už 58 t.; 2013 m. gruodžio 4 d. dokumentas Nr. 1314VI0015-4994-4687 už 150 t.; 2013 m. gruodžio 31 d. dokumentas Nr. 1314VI0021-4994-4687 už 35,321 t.; 2013 m. spalio 4 d. dokumentas Nr. 1317VI0001-4994-4687 už 452 t.

Departamentas 2018 m. vasario 23 d. raštu informavo įmones pagal sąrašą (tarp jų ir pareiškėją), jog 2018 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus; Organizacijos pareiškėjai išrašyti Patvirtinimai nuo Sprendimo priėmimo dienos yra laikomi netekusiais galios; įmonės įpareigotos apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį.

Departamentas 2018 m. atliko pareiškėjos planinį patikrinimą dėl 2014-2015 metų mokestiniu laikotarpiu mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijose (FR0524) Įmonės pateiktų ir patvirtintų duomenų teisėtumo, Vilniaus RAAD pripažinus negaliojančiais pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus.

Patikrinimo metu 2018 m. rugpjūčio 8 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. K-26, kuriame padarytos išvados, kad Departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikinus VšĮ „Žaliasis taškas“ išrašytus Patvirtinimus, pareiškėja nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijų (forma FR0524) už atskirus 2014–2015 m. mokestinius laikotarpius, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Nurodytais veiksmais pareiškėja pažeidė MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus. Todėl, vadovaujantis MUATĮ 9 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu, apskaičiuota už 2014–2015 m. mokestinius laikotarpius privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 16 555 Eur.

Pareiškėja 2018 m. rugsėjo 10 d. rašytinėse pastabose (toliau – ir Pastabos) Departamentui nurodė, kad nesutinka su Patikrinimo akto teiginiais ir išvadomis. Pabrėžė, kad Bendrovė yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi ATĮ ir Įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t.y. sutarties su kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacija – VšĮ „Žaliasis taškas“ pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Bendrovei tinkamai ir laiku vykdžiusiai pareigas neturi ir negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga apskaičiuoti ir sumokėti Mokestį. Teigė, kad nėra Bendrovės neteisėtų veiksmų ar kaltės. Siekis, kad Bendrovė antrą kartą sumokėtų daug kartų didesnę sumą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, reiškia, kad Bendrovei yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė) nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiais pagrindais Patikrinimo aktas yra neteisėtas iš esmės. Nurodė, kad Bendrovė pagrįstai netikslino deklaracijos ir nemokėjo Mokesčio, kadangi Bendrovės pateikti deklaracijos duomenys pateikimo metu buvo teisingi, atitinkamai ir šiuo metu nėra galutinio ir neginčijamo sprendimo, kuriuo yra panaikinti Patvirtinimai. Nurodė pagrindus, dėl kurių mano, kad sprendimas, kurio pagrindu atliktas patikrinimas ir surašytas Patikrinimo aktas, yra neteisėtas. Argumentavo, kad Patikrinimo akto išvada, kad Bendrovė pažeidė MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatas yra nepagrįsta ir neteisėta. Prašė netvirtinti Patikrinimo akto ir jame nurodytų patikrinimo rezultatų. Bendrovė nurodė ir kitus nesutikimo su Patikrinimo aktu argumentus.

Departamentas 2018 m. rugsėjo 21 d. Sprendimu Nr. 83 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, įvertinęs Pastabas, vadovaudamasis MAĮ 132 straipsniu, patvirtino Patikrinimo aktą.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ 2018 m. kovo 13 d. apskundė Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. Sprendimą teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu (toliau – ir VAAT sprendimas) administracinėje byloje Nr. eI3-37-764/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00858-2018-5) atmetė VšĮ „Žaliasis taškas“ skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 panaikinimo.

VAAT sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 paliko nepakeistą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į 2025 m. liepos 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m spalio 29 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutarties 85 punktu, AB „Freda“ mokesčio perskaičiavimai atlikti už 2013 metus. 2014, 2015 metų Patikrinimo aktu paskaičiuotas ir Sprendimu patvirtintas paskaičiuotas mokestis įmonei perskaičiuotas. Atsižvelgiant į tai, bendra perskaičiuota mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis suma už 2013-2015 metus – 16 555 Eur. Po Departamento atlikto perskaičiavimo AB „Freda“ išlieka pareiga sumokėti 16 555 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinį laikotarpį.

Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos skundo argumentus, vertindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą, pirmiausia pasisako dėl atsakovo kompetencijos pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti panaikintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu ir lex retro non agit principo (įstatymas atgal negalioja) taikymo.

Aptariamu aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, redakcija galiojo iki 2018 m. birželio 21 d. Aprašas priimtas, be kita ko, vadovaujantis ATĮ 34²⁵ straipsnio 1 dalimi. 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833 (TAR, 2017, Nr. 2017-16092) nustatyta, kad 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą išrašomi, ataskaitos apie išrašytus 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą teikiamos pagal iki įsakymo Nr. D1-833 įsigaliojimo galiojančią tvarką. 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971 (TAR, 2018, Nr. 2018-18671) nustatyta, kad įsakymo Nr. D1-971 1 punkto nuostatos taikomos išrašant 2018 metų laikotarpio ir vėlesnių laikotarpių gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Pastebėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Teismas pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikė išaiškinimus dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios ATĮ bei Įstatymo vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, Įstatymo, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais (patvirtinančiais) dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant ATĮ, Įstatymo bei MUATĮ nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais, inter alia (be kita ko), reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, o tai lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl, nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendusi, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Aptariamoje norminėje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta ATĮ bei Įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin glaudžiai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 išdėstytų argumentų kontekste Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 papunkčiu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, kad jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis ATĮ 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai, Aplinkos ministerijai, inter alia, įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus, buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas. Jo 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintu Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimu iš esmės numatyta analogiška tvarka, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos (toliau – organizacijos), kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – ir patvirtinimas).

Nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus RAAD sprendimu neteisėtais pripažinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai pareiškėjai buvo išrašyti 2014–2015 m. Minėta, kad 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktus išaiškinimus dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, teismas daro išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d., t. y. iki įsigaliojant Aprašo pakeitimams, VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju, atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą, principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad ji nebuvo įtraukta į Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai procesą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Organizacijos patikrinimas ir jos atžvilgiu surašytas sprendimas nėra tiesioginis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėja buvo įtraukta į šioje administracinėje byloje ginčijamo Sprendimo priėmimo procedūrą, nes po atlikto jos patikrinimo, pareiškėja teikė Pastabas dėl Patikrinimo akto. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo Sprendimo turinio suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-191-624/2025, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Taigi, pareiškėjai buvo suteikta galimybė būti išklausytai prieš priimant skundžiamą administracinį Sprendimą.

Pasisakant dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pažymi, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. MUATĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pagal MUATĮ 9 straipsnio 1 dalį Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis).

MAĮ 13 straipsnio 8 punkte ir 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Vadovaujantis ATĮ 32 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Remiantis aktualios ginčui Įstatymo redakcijos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 5 dalį gamintojų ir importuotojų pareigos, susijusios su atliekų tvarkymo organizavimu, gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkant patiems arba perduodant jas teisę tvarkyti turinčiam atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavedant pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai, tapus tokios organizacijos dalyviu arba veikiant sutartiniais pagrindais). Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Aptartose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

Pagal ATĮ 34³¹ straipsnio 3 dalį sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

MUATĮ nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Tai yra, tuo atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga įrodyti (pagrįsti) aplinkybę, jog yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka mokesčio mokėtojui, siekiančiam pasinaudoti apmokestinimo išimtimi (lengvata). Būtent mokesčių mokėtojas, siekdamas pasinaudoti MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatose įtvirtinta apmokestinimo išimtimi, turi pateikti duomenis (įrodymus), sudarančius pagrindą taikyti apmokestinimo išimtį (mokestinę lengvatą), t. y. duomenis, patvirtinančius gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį (žr., pvz., LVAT 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-189-789/2025; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025; kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju būtent pareiškėja turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, pateikdama duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuočių atliekų kiekį.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis mokesčio suma apskaičiuota už 2014-2015 m. laikotarpį, t. y. pagal Patvirtinimus apie metalinės pakuotės sutvarkymą Nr. 1414VI0001-4687-6126 už 2014 m. ir Nr. 1514VI0001-4687-6126 už 2015 m. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, šioje administracinėje byloje neliko ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai išduoti – 2014 m. Patvirtinimas dėl 7,869 t. metalinių pakuočių kiekio ir 2015 m. Patvirtinimas dėl 0,511 t. metalinių pakuočių kiekio yra pripažinti negaliojančiais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis).

Teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju svarbu įvertinti, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, kad Užduotis už 2014–2015 m. buvo pilnai įvykdyta. Teismui nagrinėjant bylą, pareiškėja taip pat tokių įrodymų nepateikė, todėl daroma išvada, kad ji neturėjo teisės pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjos skundo argumentų, kad šiuo atveju nebuvo jos kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, teismas papildomai pastebi, kad mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, pagal nacionalinę mokesčių teisę gali sudaryti pagrindą atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių. Tačiau aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, pagal nacionalinę mokesčių teisę nėra ir negali būti vertinama kaip sudaranti pagrindą atleisti mokesčių mokėtoją nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) taikyti apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvata), kai mokesčių mokėtojas neatitinka visų įstatymų leidėjo nustatytų materialiųjų apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygų (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-691-624/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025; kt.).

Pažymėtina ir tai, kad kolektyvus atliekų tvarkymas neatleidžia pakuočių gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose nustatytų pareigų. Jokiais nacionaliniais mokesčių įstatymais nenumatyta, jog už prievolę sumokėti aplinkos teršimo mokestį yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, aplinkybė, kad jie (VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Teismas vertina, kad pareiškėjos skundo argumentai, kad jai Sprendimu taikoma sankcija, yra tik jos subjektyvi nuomonė, nes skundžiamame Sprendime buvo apskaičiuotas aplinkos teršimo mokestis už į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį, skirtas pareiškėjai (gamintojai /importuotojai), nepagrindusiai teisės pasinaudoti šio mokesčio lengvata. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad mokesčio mokėtojo pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas patiekė į rinką atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Mokestis už aplinkos teršimą, apskaičiuotas pagal apmokestinamųjų pakuočių atliekų, faktiškai išleistų į rinką, kiekį, nėra sankcija. Atvejai, kai yra paneigiama mokesčio mokėtojo teisę pasinaudoti apmokestinimo išimtimi, nes nėra tenkinamos mokesčio įstatymo nuostatose nustatytos apmokestinimo išimties (mokestinės lengvatos) taikymo sąlygos, taip pat nėra pripažįstami sankcija (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimą byloje Société Oxygene Plus prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 76959/11), 40–51 punktus; taip pat LVAT 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025).

Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad atsakovas turėjo pozityvią pareigą laiku tikrinti VšĮ „Žaliasis taškas“ ir atliekų tvarkytoją UAB „Metrail“, tačiau to nepadarė. Teismas šiuo aspektu pažymi, kad tai, kad pareiškėjos pavedimu Užduoties nevykdė VšĮ „Žaliasis taškas“ ir atliekų tvarkytojas UAB „Metrail“, kurie yra licencijuoti ir valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga vertinant pareiškėjos mokestines prievoles (jų apimtį), nes MAĮ pareiškėjai aiškiai nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Atkreiptinas dėmesys, kad mokesčio mokėtojas (pareiškėja), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie įrodytų (pagrįstų), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2014–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2014–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Taigi, teismas, vadovaudamasi aktualių teisės aktų nuostatomis, prieina prie išvados, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja neįgijo teisės į MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatose įtvirtintą apmokestinimo išimtį (mokestinę lengvatą) ir turėjo pareigą mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja atitiko įstatymo nuostatose nustatytas sąlygas ginčo laikotarpiu naudotis minėta apmokestinimo išimtimi (mokestine lengvata), t. y. kad pareiškėja įvykdė nustatytą atliekų tvarkymo užduotį. Atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėja galėjo turėti teisėtus lūkesčius tikėtis, jog ginčo laikotarpiu ji turėjo teisę naudotis apmokestinimo išimtimi (mokestine lengvata). Be to, pareiškėja iki Departamento vykdyto patikrinimo pradžios nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2014–2015 m. Taigi, darytina išvada, kad 16 555 Eur dydžio mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2014–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai.

Papildomai teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja teismui nenurodė jokių argumentų ir nepateikė įrodymų, kad Mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai. Taigi, tarp bylos šalių nėra ginčo dėl apskaičiuoto Mokesčio dydžio. Teismas nenustatė, kad Mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, panaudoti netikslūs duomenys apie pareiškėjos į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes ar pritaikyta neteisinga mokesčio apskaičiavimo formulė.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, Spendimas pagrįstas aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Departamento Sprendimas pripažintinas pagrįstu, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėja prašo priteisti šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju sprendžiama, kad skundą atmetus, sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos yra nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos akcinės bendrovės „Freda“ skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Romanas KlišauskasIndrė Pukanasytė-BiekšėIndrė Žvaigždinienė