- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-11
- Bylos Nr.
- 2A-56-278/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43225-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė, Zina Mickevičūtė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- BIO FACTORY COIN LTD
- Atsakovas
- A. T.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zinos Mickevičiūtės, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BIO FACTORY COIN LTD (bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Stilius tau“ teisių ir pareigų perėmėjo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3616-862/2017 pagal bankrutavusios UAB „Stilius tau“ ieškinį atsakovei A. T. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi UAB „Stilius tau“ nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2016-06-08 nutartimi įmonei iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto lyderiai“. Nurodė, kad 2016-06-08 nutartimi teismas įpareigojo bankrutuojančios įmonės valdymo organus per 10 kalendorinių dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui visą įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus įmonės dokumentus. Teigė, kad buvusi įmonės vadovė A. T. pateikė bankroto administratoriui tik dalį įmonės dokumentų, tačiau neperdavė pagal UAB „Stilius tau“ paskutinį VĮ „Registrų centras“ pateiktą balansą už 2015-01-01 - 2015-12-31 laikotarpį turėto 8 594 Eur vertės turto. Prašė teismo priteisti iš atsakovės A. T. 8 594 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 2017-07-13 teismo posėdžio metu 777,22 Eur suma ieškovė sumažino prašomą priteisti žalos atlyginimo dydį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Pirmosios instancijos teismas 2017-10-09 sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš UAB „Stilius tau“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Bankroto lyderiai“, atsakovės A. T. naudai 1 063,32 Eur bylinėjimosi išlaidas.
3. Teismas nustatė, kad ieškovas 2016-06-21 raštu įpareigojo atsakovę per 10 dienų nuo Vilniaus apygardos teismo 2016-06-08 nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Stilius tau“ įsiteisėjimo dienos, perduoti bankroto administratoriui visą bankrutuojančios įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus dokumentus.
4. Pažymėjo, jog įstatymų leidėjas numato tiek bankrutavusios įmonės vadovui, tiek bankroto administratoriui atitinkamas pareigas, iškėlus įmonei bankroto bylą. Nurodė, kad tarp šalių neiškilo ginčas dėl fakto, jog atsakovė teikė bankroto administratoriui įmonės dokumentus, tačiau ieškovė nurodė, jog bankroto administratoriui buvo perduoti ne visi įmonės dokumentai ir turtas, o atsakovė – jog administratoriui pardavė visus įmonės dokumentus. Teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kokius dokumentus ar turtą atsakovė perdavė administratoriui, nes dokumentų, daiktų perdavimo-priėmimo aktai nebuvo sudaryti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nėra galimybės daryti išvadą, kad atsakovė neperdavė bankroto administratoriui visų įmonės dokumentų.
5. Ištyręs byloje pateiktus šalių įrodymus, teismas darė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad egzistuoja atsakovės neteisėti veiksmai ir dėl šių veiksmų atsiradusi žala. Nurodė, jog įmonė 2016 metais vykdė veiklą, atsiskaitė su įmonės darbuotojais, mokėjo įmonei už teikiamas buhalterines paslaugas, todėl nėra aišku, kokiu būdu buvo apskaičiuota atsakovės galimai padaryta 7 816,78 Eur žala. Be to, nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė teigė, jog A. T., kaip įmonės vadovė, turėjo dėti pastangas ir perduoti bankroto administratoriui visą įmonės turtą ir įmonės dokumentus, tačiau pats bankroto administratorius nesielgė atsakingai ir nedėjo pastangų įrodyti, kokius įmonės dokumentus perdavė atsakovė, kokių įmonės dokumentų neperdavė bei nepriėmė atsakovės teikiamo įmonės turto. Teismas sprendė, kad negalima išvada, jog ieškovė įrodė, kad atsakovė padarė įmonei žalą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-10-09 sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti.
7. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes bei byloje surinktus įrodymus, nepašalino esamų abejonių ir todėl nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, kad bankroto administratoriui atsakovė perdavė ne visus bankrutavusios UAB „Stilius tau“ dokumentus. Teigia, jog vien faktas, kad administratoriui neperduotas UAB „Stilius tau“ balansas, sudarytas nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, patvirtina aplinkybę, kad administratoriui perduoti ne visi įmonės dokumentai. Be to, su atsiliepimu į ieškinį atsakovė teismui pateikė UAB „Stilius tau“ 2016 metų didžiosios knygos, kasos knygos, balansinės sąskaitos ataskaitos nuorašus, kas patvirtina aplinkybę, jog nustatytu terminu administratoriui nebuvo pateikti visi dokumentai.
8. Teigia, jog teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, nes dalies dokumentų negalėjo teismui pateikti dėl objektyvių priežasčių – šie dokumentai administratoriui nebuvo perduoti. Nurodo, kad aplinkybės, jog administratorius pakartotinai nesikreipė į teismą dėl baudos skyrimo ar neperdavė vykdomojo rašto vykdyti antstoliui, pati savaime nepaneigia aplinkybių, kad bankroto administratoriui nebuvo perduotas UAB „Stilius tau“ turtas, o atsakovė netinkamai vykdė savo pareigas. Byloje pateikti įrodymai, jog UAB „Stilius tau“ nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai turėjo trumpalaikio turto – prekių likučių, tačiau administratoriui jie nebuvo perduoti. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, nesiaiškino atsakovės perduodamų prekių kilmės, šių prekių realios vertės, nevertino atitinkamų faktinių aplinkybių ir administratoriaus paaiškinimų, jog atsakovės teikiamų atsargų (prekių likučių) kilmė nėra aiški, todėl administratorius negalėjo jų priimti.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. T. prašo sprendimą palikti nepakeistą.
10. Nurodo, jog perdavusi bankroto administratoriui visus įmonės dokumentus, kuriuos turėjo bankroto bylos iškėlimo dienai, tame tarpe ir tuos, kurių kopijos pridėtos prie atsiliepimo į ieškinį. Aplinkybė, jog nesudarė įmonės balanso bankroto bylos iškėlimo dienai, 2016-06-21, nepatvirtina, jog ji nėra perdavusi kitų įmonės dokumentų.
11. Nurodo, jog neneigia aplinkybės, kad įmonės prekių likučio, 2 423,69 Eur vertės prekių, skirtų perparduoti, administratoriui neperdavė, tačiau ieškovė neturi pagrindo reikalauti iš jos nuostolių atlyginimo už neperduotą prekių likutį, nes prekes ji turi, bet jas administratorius atsisako priimti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš buvusios įmonės vadovės atsisakė priteisti žalą, grindžiamą aplinkybėmis, jog įmonės vadovė A. T. bankroto administratoriui neperdavė įmonės dokumentų ir turto.
14. Įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas - neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį bei kaltę (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). CK 6.246 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.247 straipsnį pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę.
15. LR Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio nuostatos numato, kad valdymo organai privalo per laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis bei visus įmonės dokumentus. Jeigu asmuo, kurį teismas įpareigojo per jo nustatytą terminą perduoti administratoriui turtą ir visus dokumentus, turto ir dokumentų neperduoda arba perduoda ne visą turtą ir (ar) ne visus dokumentus, teismas arba teisėjas gali skirti jam iki 2 896 eurų baudą.
16. Byloje nėra ginčo, jog Vilniaus apygardos teismas 2016-06-08 nutartimi UAB „Stilius tau“ iškėlus bankroto bylą, dalis bankrutavusios įmonės dokumentų administratoriui buvo perduoti. Nors atsakovė A. T. nurodė, kad bankroto administratoriui yra perdavusi visus, teismo nutarties iškelti UAB „Stilius tau“ bankroto bylą įsiteisėjimo dieną, turėtus įmonės dokumentus, tačiau nepaneigta, jog bankroto administratoriui nebuvo perduotas sudarytas įmonės balansas nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienai. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog A. T. nepateikė ir kitų dokumentų, nes nebuvo sudarytas dokumentų perdavimo-priėmimo aktas. Be to, administratorius nenurodė ir kokių konkrečiai kitų dokumentų atsakovė jam pateikė. Aplinkybė, jog atsakovė nesudarė įmonės balanso ir jo neperdavė bankroto administratoriui, nesudaro pakankamo pagrindo priteisti iš įmonės vadovės žalą, nes, kaip minėta, už teismo įpareigojimų nevykdymą buvusiam įmonės vadovui gali būti skiriama bauda, ar apribojama teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, ar būti kolegialaus valdymo organo nariu (ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis).
17. Įvertintina ir ta aplinkybė, jog vien pareigos pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą nevykdymas nerodo, jog atlikti neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl turto netekimo ir dėl ginčo turto neperdavimo bankrutuojančios įmonės administratoriui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad jeigu byloje sprendžiama dėl vadovų įmonei padarytos žalos, atsiradusios jiems netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala gali būti padaryta turto netekimu, tačiau tam, kad būtų galima spręsti apie atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, pirmiausia turi būti nustatyta, kad administratoriaus nurodytas turtas bendrovėje buvo. Šis faktas turi būti patvirtinamas įrodymais ir tik esant neginčijamų duomenų apie tokio turto buvimą, galima spręsti, kad atsakovei kilo pareiga šį turtą perduoti bankroto administratoriui. Įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti, tačiau vertinant jame esančius duomenis būtina vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis; pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).
18. Nagrinėjamu atveju ieškovė teismui nurodė, kad neteisėti atsakovės veiksmai pasireiškė bendrovės turto neperdavimu bankroto administratoriui, o žalos dydį grindė balansine neperduoto turto verte. Iš UAB “Stilius tau“ 2015-01-01 – 2015-12-31 balanso matyti, kad minėtu metu įmonė neturėjo ilgalaikio turto, o trumpalaikį turtą sudarė 8 594 Eur (atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 4 703 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 3 891 Eur). Byloje nustatyta, jog iki nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Stilius tau“ vykdė veiklą ir administratorius šios aplinkybės neginčija. Esant minėtiems duomenims, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog įmonės balansas už ataskaitinį 2015-01-01 - 2015-12-31 laikotarpį, kuriame nurodoma, jog įmonė minėto laikotarpio pabaigoje turėjo 8 594,00 Eur turto, finansinės situacijos įmonėje neatspindėjo bei juo vienareikšmiškai vadovautis, sprendžiant apie įmonės turėtą turtą 2016-06-08 nutarties įsiteisėjimo dienai, negalima. Iš byloje pateiktų įrodymų, liudytojų parodymų, nustatyta, jog įmonė UAB „Stilius tau“ 2016-01-01 - 2016-04-30 laikotarpiu išmokėjo darbuotojams atlyginimus bendrai 4 718,76 Eur sumai. Be to, iki 2016-04-30 įmonei buvo teikiamos UAB „Verslo sintezė“ buhalterinės paslaugos, už kurias įmonė turėjo atsiskaityti. Kaip minėta, 2015-12-31 įmonei priklausė 3 202 Eur trumpalaikio turto, kurį sudarė atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 2 424 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 778 Eur. UAB „Stilius tau“ kasos knygoje už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2016-04-30 nurodoma, jog įmonė turėjo 1,35 Eur kasoje, „Paysera“ sąskaitoje – 777,22 Eur, AB „Swedbank“ sąskaitoje – 0,14 Eur. Pažymėtina, jog nustatytų aplinkybių pagrindu bankroto administratorius, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsisakė dalies reikalavimo - 777,22 Eur, esančių „Paysera“ sąskaitoje, priteisimo iš atsakovės. Apeliantas aukščiau nustatytų aplinkybių neginčija ir iš esmės pateikia tik argumentus dėl įmonės prekių likučio, kuris administratoriui nėra perduotas.
19. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad bankroto administratoriui nustačius, jog bankrutuojančioje įmonėje yra konkretus turtas, įvertintas konkrečia pinigų suma ir nesant dokumentų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą tretiesiems asmenims, minėtas turtas natūra ir privalo būti perduotas administratoriui. Nustačius, kad šis turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo) bei nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto turto vertės sumažėjimą, juridinio asmens valdymo organas turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose (CK 2.87, 6.245 – 6.249, 6.263 straipsniai). Atsakovė A. T. neneigia aplinkybės, jog įmonės prekių likučio, 2 423,69 Eur vertės prekių, skirtų perparduoti, bankroto administratoriui savalaikiai neperdavė. Tačiau byloje nustatyta, jog konkretus turtas, užfiksuotas įmonės buhalteriniuose dokumentuose yra pas atsakovę, jis nebuvo ir nėra prarastas. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovė tiek asmeniškai, tiek per kurjerių tarnybą, siekė šį turtą perduoti administratoriui, tačiau priimti prekes buvo atsisakyta, nurodant, jog neaiški turto vertė ir jo kilmė. Nustatyta, kad pagal administratoriaus reikalavimus, atsakovė sudarė įmonės prekių likutį, detaliai išvardijo prekes, jų kiekius, kainą, tačiau ir po to administratorius šias prekes priimti atsisakė. Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas aiškiai nenurodė priežasčių dėl kurių atsisakoma priimti atsakovės perduodamą įmonės turtą, nes nepriėmus siunčiamų prekių, bankroto administratorius negalėjo nustatyti, jog perduodami daiktai neatitinka UAB „Stilius tau“ vidaus dokumentų. Esant minėtiems duomenims darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas neįrodė atsakovės A. T. neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą (CPK 178 straipsnis).
20. Dėl minėtų prekių likučio kilmės bei vertės teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, šiuo atveju, neturėjo pareigos aiškintis atsakovės perduotino įmonės likutinio turto – perpardavimui skirtų drabužių – realios vertės ar kilmės, kaip, kad apeliaciniu skundu teigia apeliantas, nes pats administratorius šio išlikusio įmonės turto nėra priėmęs ir nėra palyginęs su įmonės dokumentuose nurodytomis šio turto kilmės aplinkybėmis, kas yra būtent jo, o ne teismo pareiga. Aplinkybė, jog nagrinėjama byla yra susijusi su bankrutuojančia įmone, nereiškia, jog teismas privalėjo analizuoti įmonės dokumentus bei spręsti prekių likučių kilmę, vertę ar lyginti jų kiekius su užpajamuotais įmonės apskaitoje, nes šiuos veiksmus privalėjo atlikti pats administratorius, vykdydamas savo, kaip administratoriaus, pareigas ir tik nustatęs prekių neatitikimus įmonės dokumentams, turėjo pagrindą kreiptis į teismą, reikšdamas reikalavimą atsakovei dėl galimai bankrutavusiai įmonei padarytos žalos priteisimo.
21. Ieškovė turi pareigą įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą bei priežastinio ryšio egzistavimą. Įrodinėjimas civiliniame procese suprantamas kaip procesas, kurio metu tarpusavyje besirungiančios bylos šalys savo pozicijai pagrįsti pateikia įstatymo leidžiamus įrodymus, kuriuos ištyręs ir įvertinęs teismas priima sprendimą dėl bylai reikšmingų aplinkybių egzistavimo ar neegzistavimo (CPK 176, 177 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bankrutavusi įmonė neįrodė atsakovės A. T. civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų, todėl tenkinti ieškinį pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo.
22. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakoma. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).
23. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.