Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-165-651/2019

Teisėjas Edmundas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36188-2018-0

2019 m. birželio 13 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės Lolitos Marcinkutės apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2019 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikaltimą.

Nukentėjusiosios R. M. civilinis ieškinys dėl 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 127,46 Eur gydymo išlaidoms atlyginti atmesti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Skundas atmetamas.

6. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl įrodymų vertinimo, tvirtinama, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad byloje nepakanka duomenų, patvirtinančių Ž. S. kaltę. Priešingai, nei nurodė apylinkės teismas, apeliantas mano, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, kad Ž. S. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Taigi apeliantai nesutinka su apylinkės teismo įrodymų vertinimu ir mano, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nuketėjusiąją sužalojo būtent Ž. S..

7. Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė. Byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kurie įpareigoja teismą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad nusikaltimą padarė būtent Ž. S.. Iš nuosprendžio, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, matyti, kad teismas išvadą padarė įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą. Teismas įrodymus vertino kiekvieną atskirai ir lygino juos tarpusavyje, nė vieniems įrodymams nesuteikė pirmenybės, teisingai nustatė jų patikimumą ir įrodomąją vertę. Teismas detaliai nurodė motyvus dėl įrodymų vertinimo ir apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, neturi jokio pagrindo su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis nesutikti.

9. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ž. S. buvo kaltinamas tuo, kad nežymiai sutrikdė R. M. sveikatą, t. y. išgertuvių metu tyčia sudavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų R. M. į galvą, taip padarydamas poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, abiejų akių vokuose. Ginčo, kad R. M. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nėra. Ginčas yra kilęs dėl to, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog nusikaltimą padarė būtent Ž. S.. Prokurorės įsitikinimu, nukentėjusiosios, liudytojų A. U., L. P. ir S. U. parodymai patvirtina, kad Ž. S. smurtavo prieš R. M., o netikėti jų parodymais nebuvo jokio pagrindo. Kolegija su tokia prokurorės pozicija nesutinka. Priešingai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad šių asmenų parodymai yra nepatikimi, yra teisėta ir pagrįsta.

10. Dėl nukentėjusiosios R. M. parodymų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad jie nebuvo nuoseklūs, todėl jais vadovautis kaip patikimais nebuvo pagrindo, juolab kad byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiosios versiją dėl jos sumušimo.

11. Bylos medžiaga nustatyta, kad R. M. 2018 m. liepos 29 d. pareiškime apie išžaginimą nurodė, kad ją 2018 m. liepos 26 d., apie 18.00 val., išžagino V. B.. Po to jis paskambino Ž. S. ir paprašė atvežti alaus. Pastarasis atvažiavęs šaukdamas puolė ją daužyti kumščiais, t. y. smūgiavo tik į galvą (t. 1, b. l. 1–2). Sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojui iškvietus policiją (2018-07-26 22.43 val.) R. M. dėl sužalojimų negalėjo nieko pasakyti, nes nieko neprisiminė, nežinojo, ar ji pati galėjo susižaloti, ar ją kas sumušė. Nurodė, kad girtavo apie savaitę laiko pas Ž. S., nors byloje nustatyta, kad ji girtavo pas V. B.. R. M. 2018 m. spalio 9 d. duodama parodymus nurodė, kad jai būnant pas V. B. Ž. S. kelis kartus buvo atvežęs alaus. Kai pirmą kartą jis buvo atvažiavęs, ji jam nesirodė ir visą laiką buvo namelyje, o visi trys vyrai gėrė lauke. Begerdami S. U. su Ž. S. sukonfliktavo, Ž. S. sumušė S., todėl jis pabėgo. Netrukus išėjo ir Ž. S. (t. 1, b. l. 29–31). Teismo posėdžio metu tvirtino, kad kai Ž. S. atėjo pirmą kartą, ji jam nesirodė. Kai kitą kartą Ž. S. ją pamatė, S. U. nebuvo. Kai Ž. S. ją pamatė, jie buvo namelyje su V. B. dviese (t. 2, b. l. 70–71). Tačiau liudytojas S. U. parodė, kad kai Ž. S. atėjo pas V. B., jis R. M. vadino visokiais necenzūriniais žodžiais, tačiau pats greitai išėjo ir daugiau nieko nematė (t. 1, b. l. 109). Taigi nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė, kad tuo metu, kai Ž. S. ją pamatė, S. U. nebuvo, nesutampa su S. U. parodymais. Jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti ar paneigti vieno iš jų nurodytą versiją, nėra. Be to, nukentėjusioji teismo posėdžio metu parodė, kad sugyventiniui pasakojo, jog buvo Ž. S., paskui sakė, kad gal buvo kažkas, bet tikrai neatsimena. R. M. parodė, kad gal tikrai ją ten daužė ne vienas. Tvirtino, kad visų detalių neatsimena, tačiau tai, kad jai sudavė Ž. S., tikrai prisimena. Paaiškino, kad buvo du vyrai – V. B. ir Ž. S., kuris jai sudavė į veidą. Tikslios dienos, kada Ž. S. ją sumušė, teismo posėdžio metu nukentėjusioji negalėjo nurodyti, nes neprisimena, visos dienos jai susimaišė. Negali pasakyti, kiek laiko praėjo po sumušimo, kai jos atvažiavo pasiimti A. U. ir L. P.. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad kai jai tyrėja pasakė, kad buvo kitų moterų, tai kažką pamena, kad buvo V. B. sesuo. Po kiek laiko, kai ji pradėjo galvoti, V. B. sesę gal kažkiek prisiminė. Tačiau nepamena, kad į namelį buvo atėjusi Ž. S. buvusi žmona L. S. (t. 2, b. l. 71).

13. Prokurorė nesutinka su teismo argumentu, jog nukentėjusioji negalėjo atsiminti visų aplinkybių dėl nustatyto psichikos sutrikimo dėl alkoholio vartojimo, ir teigia, kad to nepatvirtina gydymo įstaigos pateikti duomenys, kuriuose nurodyta, kad būklė vertintina kaip sąmoninga, kontaktiška, su paciente buvo galimybė atlikti ir buvo atliekami koordinaciniai mėginiai. Tokia prokurorės pozicija yra visiškai nepagrįsta. Pirma, kad visų aplinkybių nukentėjusioji neprisimena dėl kelias dienas vartoto alkoholio, nurodė ir pati nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Antra, iš Ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodytų duomenų, priešingai, nei nurodo prokurorė, galima teigti, kad R. M. negalėjo atsiminti visų aplinkybių dėl ilgą laiką vartoto alkoholio. Ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodyta, kad nukentėjusioji ne į visus klausimus atsakė, nuolat kartojo, kad nori pamatyti savo gydytoją, mąstymas buvo lėtas, stokojo nuoseklumo, dėmesio koncentracija apsunkinta. Nukentėjusiajai buvo nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas dėl alkoholio vartojimo, ūminė intoksikacija (t. 1, b. l. 130–131).

14. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusiosios Ž. S. pavardės paminėjimas policijos pareigūnams neabejotini patvirtina, kad R. M. pamena, jog būtent jis jai ir sudavė smūgį į veidą, dėl ko ji po to prarado sąmonę. Pirmosios instancijos teismas įvertino šią aplinkybę, tačiau jos nelaikė patvirtinančia Ž. S. kaltę. Kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą. Vien asmens paminėjimas, nenurodant, kad būtent jis sumušė, nesudaro pagrindo manyti, kad jis ir sužalojo nukentėjusiąją. Nukentėjusioji policijos pareigūnams nurodė, kad ji girtavo pas Ž. S., o tai nėra tapatu tam, jog jis ją ir sumušė. Kita vertus, byloje neginčijamai įrodyta, kad ji girtavo pas V. B., o ne pas Ž. S.. Policijos pareigūnams paminėdama asmenį, pas kurį neva girtavo, ji negalėjo nurodyti jokių aplinkybių, susijusių su jos sužalojimu. Todėl iš jos nurodytų aplinkybių, kurios, be kita ko, neatitinka tikrovės, daryti išvadą, jog nukentėjusioji neabejotinai prisiminė smūgį jai sudavusį asmenį, nėra jokio pagrindo.

16. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas detaliai išanalizavo liudytojų A. U. ir L. P. parodymus, palygino juos tarpusavyje, su nukentėjusiosios duotais parodymais bei kitais rašytiniais įrodymais ir sprendė, kad tikėti jų parodymais kaip patikimais dėl jų nenuoseklumo ir liudytojų artimo ryšio su nukentėjusiąją nėra pagrindo. Kolegija, įvertinusi šių liudytojų parodymus, nemato pagrindo daryti priešingą išvadą.

17. Nustatyta, kad liudytojas L. P. parodė, kad jam V. B. pasakė, kad R. M. sumušė St. ar Sp., tiksliai nežino pavardės (t. 1, b. l. 79). Teismo posėdžio metu patvirtino, kad jam paklausus, kas sudaužė R. M., V. B. atsakė, kad Ž. S.. Policijos pareigūnams pasakė, kad nežino, kas sudaužė R. M.. Kai atvažiavo į ligoninę ir kalbėjosi su policija, A. U. sėdėjo mašinoje. R. M. sakė, kad ją sudaužė Ž. S.. Kitą dieną girdėjo, kaip R. M. A. U. pasakojo, kad Ž. S. ją sumušė po to, kai V. B. išprievartavo. Sakė, kad susiginčijo su Ž. S. ir ją tada sudaužė. Sakė, kad davė į galvą (t. 2, b. l. 74–75). Liudytoja A. U. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvykusi į sodo namelį pamatė sumuštą R. M., o V. B. šaukė: „ne aš, ne aš, o S.“. Pati R. M. nieko nesakė, kas ją sumušė. Liudytoja paaiškino, kad R. M. vežė į ligoninę, tačiau ji medikų apžiūros pabaigos nesulaukė ir paprašė, kad L. P. parvežtų namo, nes buvo su mažamečiu sūnumi ir jau buvo vėlus metas (t. 1, b. l. 92). Teismo posėdžio metu tvirtino, kad, jai atvykus pasiimti R. M., V. B. pasakė, kad ją sumušė S. R. M. klausė, kas ją sumušė, bet ji nieko nepasakojo. Vėliau nurodė, kad R. M. jiems, medikams ir policijai sakė, kad ją sumušė Ž. S.. Tačiau byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtinta, kad R. M. apie jai padarytus sužalojimus nei policijai, nei medikams negalėjo paaiškinti, nes nieko neprisiminė. Be to, liudytojas L. P. parodė, kad A. U. tuo metu, kai jis kalbėjosi su policija ligoninėje, sėdėjo mašinoje. Vadinasi, ji negalėjo girdėti, kad R. M. tikrai pasakė, jo ją sužalojo Ž. S.. Kita vertus, minėta, kad Ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodyta, kad R. M. negalėjo nurodyti aplinkybių dėl jos sumušimo. A. U. parodymai prieštarauja ir nesutampa su liudytojo L. P. parodymais ir prieštarauja rašytinei bylos medžiagai, todėl teismas pagrįstai jų nelaikė patikimais ir jais nesivadovavo kaip patvirtinančiais nukentėjusiosios versiją. Šiuo atveju kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad remiantis šių liudytojų parodymais tvirtinti, kad R. M. medikams ir policijos pareigūnams nurodė Ž. S. kaip ją sumušusį asmenį, negalima. Be to, negalima ir tvirtinti, kad, jiems atvykus pasiimti R. M., V. B. tikrai jiems pasakė, kad R. M. sumušė būtent Ž. S..

18. Liudytojas V. B. neigia sakęs, kad R. M. sumušė Ž. S., ir ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu tvirtino, kad ją sumušė Ž. S. žmona ar draugė L. S.. Aplinkybių, kas ir kada atvažiavo pasiimti iš jo namų R. M., negalėjo nurodyti, nes neprisimena. Liudytojai A. B. bei V. B. parodė, kad V. B. jiems teigė, kad R. M. sumušė Ž. S. žmona. Tiek A. B., tiek V. B. tai pasakė pats V. B. (t. 1, b. l. 73, 61, t. 2, b. l. 73, 110). Liudytoja L. S. neigė sumušusi R. M., tačiau patvirtino, kad buvo atvykusi į sodą ir atvežė V. B. alaus. Atvykusi pamatė R. M. visiškai nuogą, jos veidas buvo sumuštas, tada juos abu nufotografavo, tai buvo 2018-07-26. Jokių žymių ant kūno nematė. Su R. M. ji nesikalbėjo ir nesusipyko. Prokurorė, atsižvelgdama į R. M. ir S. U. parodymus, abejoja, kad L. S. apskritai buvo atvykusi į sodą pas V. B. ir vežė alkoholio. Tačiau netikėti šia aplinkybe teismas neturi jokio pagrindo. Pirma, nukentėjusioji daug aplinkybių nepamena, o S. U. nurodymas, kad L. S. nebuvo ten pasirodžiusi, yra niekuo nepagrįstas. Visų pirma, L. S. neneigia, kad ji ten buvo, antra, ji pateikė nuotrauką, darytą būnant pas V. B. sodo namelyje. Taigi manyti, kad gal L. S. ten iš viso nebuvo, nėra pagrindo.

19. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių liudytojų parodymus, jų nesutapimą su nukentėjusiosios parodymais bei rašytiniais įrodymais, sprendė, kad R. M. parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nors prokurorė tvirtina, kad teismas nepagrįstai sumenkindamas liudytojų A. U. ir L. P. parodymus nepagrįstai patikėjo V. B. parodymais, kad R. M. sumušė L. S., tačiau pažymėtina, kad teismas V. B. parodymus vertino visų kitų įrodymų kontekste ir sprendė, kad jų visuma neleidžia teigti, kad R. M. sumušė būtent Ž. S.. Teismas nepadarė išvados, kad R. M. sumušė L. S., ir vien dėl to išteisino Ž. S.. Analizuojamu atveju teismas, įvertinęs šio bei kitų liudytojų parodymus, tik sprendė, kad nesant galimybės patikrinti vieno ar kito asmens išsakytą versiją negalima teigti, kad nukentėjusiąją tikrai sumušė Ž. S.. Taigi, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, V. B. parodymams nebuvo suteikta didesnė įrodomoji reikšmė nei kitiems įrodymas, o jie buvo vertinti kitų įrodymų kontekste.

20. Įvertinus liudytojų parodymus, akivaizdu, kad tik pati nukentėjusioji tvirtina, kad ją sumušė Ž. S., tačiau ir jos pačios parodymai yra nenuoseklūs ir painūs. Liudytojai A. U. ir L. P. nematė, kas sumušė R. M., tik papasakojo, ką jiems vėliau pasakojo pati R. M. ir ką sakė V. B., kurie tuo metu buvo visiškai girti. Be to, jų parodymai taip pat yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl teismas pagrįstai jų nevertino kaip patikimų. Jokių duomenų, neginčijamai patvirtinančių, kad R. M. sumušė Ž. S., byloje nėra. Iš byloje apklaustų liudytojų parodymų negalima tiksliai nustatyti, kas kokiu laiku buvo atvykę į V. B. sodą, kas girtavo, o kas tik vežė alkoholį. Iš jų parodymų matyti, kad girtaujama buvo apie savaitę laiko ir asmenys keitėsi. Be nustatytų asmenų, buvo ir kitų byloje nenustatytų asmenų, buvo ir daugiau moterų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visetu, padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo objektyviai tikėti nukentėjusiosios duotais parodymais, nes jai dėl ilgą laiką vartoto alkoholio nustatytas psichikos ir elgesio sutrikimas. Įvertinus nenuoseklius pačios nukentėjusiosios parodymus ir nesant jos parodymus neginčijamai patvirtinančių kitų įrodymų vienareikšmiškai teigti, kad nukentėjusioji tikrai pamena, kad ją sumušė Ž. S., negalima.

21. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti (t. y. nėra galimybės) pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001 ir kt.).

22. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, įvertinęs, jog byloje esama abejonių, kurios negali būti pašalintos ir turi būti aiškinamos kaltinamo asmens naudai, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas Ž. S. pagal kaltinimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisino pagrįstai, neįrodžius, kad Ž. S. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

23. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti skundžiamą Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2019 m. kovo 19 d. nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir Ž. S. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės Lolitos Marcinkutės apeliacinį skundą.