Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dariaus Kantaravičiaus ir Nerijaus Meilučio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 7 mėnesių laisvės apribojimo bausme, vietoj intensyvios priežiūros įpareigojant laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje ir uždraudžiant laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiąja N. P., jei tai nesusiję su dalyvavimu daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos valdymo organų veikloje.

Iš nuteistojo V. T. nukentėjusiajai N. P. priteista 500 Eur nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistojo V. T. nuspręsta nepriteisti valstybės naudai 423,75 Eur už advokato atstovavimą nukentėjusiajai baudžiamojoje byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. T. nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 15 d., apie 10.40 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, tyčia rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajai N. P. į apatinę lūpą, po ko ši kaire ranka, ties jos vidiniu dilbiu, atsirėmė į laiptinėje esančius turėklus, tuo padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva bei nubrozdinimais apatinėje lūpoje, kraujosruva kairiame dilbyje.

2. Apylinkės teismas, pripažindamas nuteistąjį V. T. kaltu, nurodė, kad nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje buvo iš esmės vienodi ir logiški. Nukentėjusioji N. P. viso proceso metu dėl byloje tiriamų aplinkybių buvo nuosekli, konkrečiai nurodė kada, kurioje vietoje ir kokius smurtinius veiksmus jos atžvilgiu atliko kaltinamasis, kaip ji reagavo į jos atžvilgiu panaudotą smurtą bei kaip elgėsi iš karto po įvykio kaltinamasis. Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad viskas vyko ryte po dešimtos valandos ryto, patvirtina Policijos informacinėje sistemoje „Polis“ fiksuoti duomenys. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai M. S. ir I. S. parodė, kad atvykus į įvykio vietą kaltinamojo jau neberado, o nukentėjusioji jiems nurodė tą patį ką ir skambindama bendrajam pagalbos centrui, t. y., kad kaltinamasis pasišalino iš įvykio vietos. Nusikalstamos veikos padariniai, nukentėjusiai padaryto sužalojimo mastas, o taip pat priežastinis ryšys tarp kaltinamojo neteisėtų veiksmų ir padarinių neginčijamai nustatyti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2774/2019(02). Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad įvykio metu kaltinamasis jai sudavė ranka į veidą sužalodamas lūpą, po ko ji atsirėmusi į laiptinės turėklą ir susižalojo kairės rankos dilbį, taip pat patvirtina Viešosios įstaigos Kauno klinikinės ligoninės 2019 m. spalio 15 d. 11.06 val. medicinos dokumentų išraše siuntime pateikiami duomenys apie poodinę hematomą apatinėje lūpoje. Kaltinamasis nukentėjusiąją sužalojo veikdamas tyčia – suduodamas vyresnio amžiaus moteriai ranka į veidą, jis neabejotinai suvokė savo veikos pobūdį ir pavojingumą bei numatė galimus padarinius, t. y., kad moteriai gali būti sukeltas fizinis skausmas arba kad ji gali būti sužalota, nors jų ir nekonkretizavo. Teismas sprendė, kad kaltinamasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl jo veika kvalifikuojama pagal faktiškai kilusius padarinius. Kad kaltinamojo netenkino nukentėjusiosios, kaip daugiabučio namo savininkų bendrijos pirmininkės, veikla ir kad jis savo nepasitenkinimą aiškiai demonstravo namo savininkų susirinkimuose, patvirtino liudytojomis apklaustos daugiabučio namo gyventojos A. V. ir L. K..

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji bei jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. T. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino V. T. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

7. Pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Taigi, bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nors nagrinėjamu atveju nuteistasis turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo, vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tačiau tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, rėmėsi duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, padarė nepagrįstas išvadas dėl V. T. kaltės.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo V. T. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas V. T. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu V. T. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius.

9. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad įvykio metu nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo konfliktiški (V. T. netenkino nukentėjusiosios, kaip daugiabučio namo savininkų bendrijos pirmininkės, veikla ir jis savo nepasitenkinimą aiškiai demonstravo namo savininkų susirinkimuose, tą patvirtino ir liudytojomis apklaustos daugiabučio namo gyventojos A. V. ir L. K.), todėl kiekvienos šalies poziciją viena kitos atžvilgiu reikia vertinti labai atidžiai, tačiau vien dėl tokių aplinkybių nukentėjusiosios parodymai savaime negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo tik nukentėjusioji ir nuteistasis, todėl tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra, tačiau įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti tiek V. T., tiek N. P. parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, tarp jų – ir netiesioginių įrodymų (liudytojų M. S., I. S. parodymų, specialisto parodymų ir specialisto išvados) ir pagrįstai nustatė, kad būtent ne nuteistojo, o nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas.

10. Nuteistasis kelis kartus apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodymus duoti atsisakė (1 t., b. l. 94, 99). Apklaustas pirmosios instancijos teisme, V. T. nurodė, kad kaltinime nurodytoje vietoje, nurodytu laiku nebuvo, apie įvykį sužinojo tik tuomet, kai jam buvo įteiktas šaukimas atvykti į policijos komisariatą. Mano, kad nukentėjusioji jį apkaltino nusikaltimo padarymu norėdama, kad jis išsikraustytų iš namo. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei ištyrusi įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto nurodytą įvykių versiją ir ja nesivadovavo, kadangi ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėmis.

11. Nukentėjusioji N. P., apklausta pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad ji yra namo bendrijos pirmininkė. Įvykio dieną ji ėjo į darbą ir V. T. sutiko stovintį laiptinėje prie jo buto durų. Konfliktas įvyko tarp pirmo ir antro aukšto ant laiptų. V. T. buvo jai užstojęs praėjimą. V. T. pradėjo jos reikalauti dokumentų, puolė žodžiais ir netikėtai sudavė į veidą du kartus ranka, tuomet ji atsirėmė į laiptinės turėklą. V. T. išėjo po smūgių sudavimo, kai pamatė, kad ji kviečia policiją. Priešingai nei kad teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu esminėse detalėse buvo nuoseklūs, t. y. ji nuosekliai tvirtino, kad nuteistasis laiptinėje užstojo jai kelią, trenkė ranka į veido sritį, po konflikto iš įvykio vietos pasišalino. Nors nukentėjusioji viso proceso metu teigė, kad jai buvo suduoti du smūgiai į veidą - vienas smūgis į apatinę lūpą, kitas į kairią veido sritį ties ausies sritimi, tačiau teismas šią aplinkybę, t. y., kad V. T. rankos kumščiu sudavė du kartus, iš kaltinimo pašalino, kadangi teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas nurodė, kad nėra galimybės nustatyti tikslaus suduotų smūgių skaičiaus. Taip pat, iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad kaltinamasis sudavė nukentėjusiajai į kairės ausies sritį, kadangi byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų nukentėjusiosios parodymus apie šį sužalojimą. Taigi, vienintelis nesutapimas jos parodymuose yra dėl to, ar nukentėjusiajai buvo suduota į kairės ausies sritį, tačiau jis laikytinas neesminiu, kadangi nukentėjusios parodymai bet kokiu atveju patvirtina fizinio smurto vartojimą, be to, paaiškinamas nukentėjusiosios patirtu stresu. Visiškai natūralu, kad stresinė situacija turi įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui, o aplinkybė, kad nukentėjusios atžvilgiu buvo panaudoti smurtiniai veiksmai nustatyta taip pat įvertinus liudytojų M. S., I. S., specialisto G. A. C. parodymus bei kitus rašytinius įrodymus. Tad vien dėl to, kad nukentėjusioji nurodė, jog jai buvo suduota į kairę veido sritį ties ausimi, tačiau pirmosios instancijos teismas šią kaltinimo dalį pašalino, nesudaro pagrindo visus jos parodymus laikyti prieštaringais ir jais nesivadovauti, sprendžiant V. T. kaltės klausimą, nėra pagrindo, juolab, kad, kaip ir minėta, likusioje dalyje jos parodymai viso proceso metu nekito, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

12. Iš Bendrojo pagalbos centro skambučių išklotinės matyti, kad N. P. 2019 m. spalio 15 d., 10 val. 43 min. nurodė, kad prieš kelias minutes 23 buto kaimynas trenkė ranka į veidą. Greitoji medicinos pagalba reikalinga, sumušta lūpa (1 t., b. l. 6). Kad nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs kraujosruva bei nubrozdinimais apatinėje lūpoje, konstatuota ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2774/2019(02) (1 t., b. l. 49). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, specialistas savo išvadą patvirtino. Nurodė, kad nukentėjusiajai buvo nustatyti du sužalojimai – tai kraujosruva su nubrozdinimu apatinėje lūpoje iš vidaus ir mėlynė kairiame dilbyje. Apatinės lūpos sužalojimas – tai kraujosruva bei nubrozdinimas, kurie galėjo būti padaryti ne mažiau vienu trauminiu poveikiu į burnos sritį. Specialistas taip pat nurodė, kad smūgių galėjo būti ir daugiau, tačiau nėra galimybės nustatyti, ar smūgis buvo vienas ar du, ar trys. Tokie eksperto paaiškinimai patvirtina nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją pavartoto fizinio smurto pobūdį, o taip pat paneigia apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati.

13. Nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad prieš ją smurtavo nuteistasis, patvirtina ir liudytojų M. S., I. S. parodymai. Nors šie liudytojai paties N. P. sužalojimo momento nematė, tačiau minėti policijos pareigūnai iškart po incidento atvyko į įvykio vietą, bendravo su nukentėjusiąja, matė, kokia yra jos būsena, kokie sužalojimai padaryti nukentėjusiajai. Liudytoja I. S. nurodė, kad nuvykus į įvykio vietą buvo rasta sužalota moteris. Kadangi įtariamasis buvo pasišalinęs, tai kolega išvažiavo automobiliu jo ieškoti aplinkinėse gatvėse, o ji pasiliko su nukentėjusiąja, kuri buvo perduota atvykusiems medikams. Buvo patinusi nukentėjusiosios lūpa, nukentėjusioji buvo labai susijaudinusi, sudėtinga buvo gauti jos dokumentus. Nukentėjusioji pati nurodė anketinius kaltinamojo duomenis ir pasitelkus „Polis 2“ duomenų bazę buvo nustatyta kaltinamojo asmenybė – toje duomenų bazėje yra nuotrauka pagal kurią ir buvo ieškomas pasišalinęs asmuo. Nukentėjusioji nurodė kaimyno vardą, pavardę ir amžių. Iš esmės analogiškus parodymus davė ir liudytojas M. S.. Liudytoja L. K. taip pat nurodė, kad po įvykio matė, jog kaimynės veidas buvo raudonas, kaimynė nurodė, kad Vladimiras sudavė į veidą ir pastūmė. Akivaizdu, kad šių liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiosios duotus parodymus, kad prieš ją smurtavo būtent V. T.. Taigi, liudytojų parodymai, policijos informacinės sistemos duomenys, specialisto išvada ir jo parodymai duoti teisminio nagrinėjimo metu vieni kitus papildo ir sudaro nuoseklų ir logišką įvykių sekos vaizdą, kuris leidžia spręsti, jog V. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

14. Apeliantas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tam tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

15. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas V. T. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. V. T. padarė vieną nesunkų (BK 140 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimą. Nuteistasis neteistas, administracinėmis nuobaudomis baustas, yra gerbiamas savi profesinėje veikloje daug pasiekęs asmuo, taip pat įvertino tai, kad nusikalstama veika buvo atsitiktinė. Teismas įvertino ir tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

16. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į BK 55 straipsnio nuostatas, pagrįstai, įvertinęs tai, kad lengviausia bausmės rūšis – viešieji darbai neskirtina dėl jo pensijinio amžiaus, V. T. už jo padarytą nusikalstamą veiką skyrė – laisvės apribojimą, kurio dydį nustatė mažesnį nei sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, paskiriant įpareigojimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga bei savo rūšimi ir dydžiu atitinka bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis). Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo teisinę padėtį nėra pagrindo.

17. Įvertinus aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad V. T. kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinimui duomenų pakanka, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms arba yra tik subjektyvaus ir gynybinio pobūdžio. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 6 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

18. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

19. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistinos antrinės teisinės pagalbos 189 Eur dydžio išlaidos, kurios susidarė teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai N. P. (2 t., b. l. 103).

20. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiama į baudžiamosios bylos pobūdį (nesudėtinga), į tai, kad teisinėmis advokatės E. Grucytės paslaugomis nukentėjusioji naudojosi ir ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmę, advokatės ruoštų dokumentų pobūdį ir skaičių (atsiliepimas į apeliacinį skundą), į tai, kad nukentėjusiosios dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra jos teisė, o ne pareiga, įvertinusi nuteistojo turtinę padėtį (pensininkas, gaunantis 342,30 Eur senatvės pensiją (2 t., b. l. 65), į tai, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje iš dalies tenkintas nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms V. T. turtinę padėtį, įvertinus jo turimus finansinius įsipareigojimus nukentėjusiajai, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo atlyginti 189,00 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro advokato užmokestis.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.