Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Donato Jatužio ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. J. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. J. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 45 MGL (1694,70 Eur) bauda.

Pagal BK 64¹ straipsnį ši bausmė jam sumažinta iki 30 MGL (1129,80 Eur) baudos.

Iš P. J. buvo priteista J. U. 1700 Eur turtinei žalai atlyginti.

Taip pat iš jo buvo nuspręsta išieškoti 11,40 Eur proceso išlaidų valstybei ir 200 Eur J. U. už jo išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. P. J. buvo nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 28 d. apie 15 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), transporto priemonės „Renault Espace“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartyje, kurios šabloną su grafoje „Pardavėjas“ nurodytu „V. S.“ ir grafoje „Transporto priemonę pardavėjas“ nurodytas „V. S.“ bei pasirašytą jau turėjo, įrašė tikrovės neatitinkančius rankraštinius įrašus, o būtent : grafoje „Sutarties sudarymo vieta“ įrašė „Vilnius“, grafoje „Transporto priemonės kaina“ įrašė skaičių „100“ ir žodžius „vienas šimtas eurų“, taip suklastojo šį tikrą dokumentą, nes realiai sutartį sudarė Panevėžyje, automobilį pardavė už 1700 Eur, sutartyje nurodė melagingus pardavėjo duomenis bei šį žinomai suklastotą dokumentą realizavo, pateikdamas J. U. pasirašyti automobilio „Renault Espace“ pirkimo – pardavimo sandorio metu, taip išvengiant mokėti gyventojų pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo bei valstybinio socialinio draudimo įmokas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio padavė nuteistojo P. J. gynėjas. Jis nurodo, kad P. J. nusikalstama veika pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra mažareikšmė, kas sudaro pagrindą jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsniu. Taip pat jis nesutinka su nukentėjusiajam J. U. priteistu turtinės žalos atlyginimu ir jo išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti išieškojimu iš nuteistojo. Be to, gynėjas apeliaciniame skunde pateikia argumentus, susijusius su nuteistajam paskirtos baudos bausmės dydžiu. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, išdėsto išvadas dėl šio apeliacinio skundo esmės.

7. Apeliaciniame skunde gynėjas reikalavimą atleisti P. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį vadovaujantis BK 37 straipsniu (dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo) grindžia šiais esminiais argumentais : 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad P. J. savo veiksmais išvengė mokėti gyventojų pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo bei valstybinio socialinio draudimo įmokas; 2) P. J. savo veiksmais, t. y. pirkimo – pardavimo sutarties suklastojimu bei jos realizavimu, nukentėjusiajam J. U. jokios žalos tiesiogiai nepadarė. Kolegija, sutikdama su tuo, jog taikant BK 300 straipsnį būtina įvertinti, ar tikro dokumento suklastojimas bei disponavimas juo padarė esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, sprendžia, kad, įvertinus byloje surinktus įrodymus, P. J. veika buvo išties pavojinga bei užtraukianti jam baudžiamąją atsakomybę.

8. Visų pirma, kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje nustatydamas, jog P. J., suklastodamas automobilio „Renault Espace“ pirkimo – pardavimo sutartį bei ją realizuodamas, išvengė mokėti gyventojų pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo bei valstybinio socialinio draudimo įmokas, šios savo išvados niekaip nemotyvavo bei nepagrindė bylos įrodymais. Negana to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šių kaltinime bendrai nurodytų P. J. inkriminuojamų aplinkybių nėra pagrindo ne tik tikslinti, bet ir vertinti, kadangi BK 300 straipsnio 1 dalies sudėtis yra formali, t. y. nereikalaujanti padarinių kilimo. Tačiau kolegija su tuo nesutinka ir pažymi, kad bet kuri baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui inkriminuojama aplinkybė turi būti pagrįsta byloje surinktais bei ištirtais įrodymais ir prielaidomis joks nuosprendis negali būti grindžiamas. Nagrinėjamu atveju iš bylos matyti, kad aplinkybės dėl galimo P. J. minėtų mokesčių valstybei nesumokėjimo išsamiau net nebuvo tirtos. Ikiteisminiame tyrime buvo apsiribota tik bendro pobūdžio informacijos gavimu iš Valstybinės mokesčių inspekcijos apie tai, kad, pardavus automobilį per 3 metus nuo jo įgijimo momento, privaloma deklaruoti gautas pajamas ir į biudžetą sumokėti apskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį. Todėl, byloje netyrus, kokių ir kiek mokesčių P. J. galimai išvengė mokėti į valstybės biudžetą, šios aplinkybės negali būti laikomomis nustatytomis. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl galimo P. J. gyventojų pajamų mokesčio, privalomojo sveikatos draudimo bei valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo išvengimo šalintinos iš nuosprendžio. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

9. Kita vertus, kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad P. J. automobilio „Renault Espace“ pirkimo – pardavimo sutarties suklastojimu ir jos realizavimu, pateikiant ją pasirašyti J. U., jokios turtinės žalos pastarajam tiesiogiai nepadarė. Priešingai, byloje nustatyta, kad P. J. iš nukentėjusiojo J. U. 1700 Eur už automobilį „Renault Espace“ gavo jo paties suklastotos šio automobilio pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Bylos duomenimis, nukentėjusysis J. U. iš P. J. įsigyto automobilio „Renault Espace“ negalėjo įregistruoti VĮ „Regitra“, kadangi šis automobilis priklausė lizingo bendrovei. Vėliau iš J. U. automobilis buvo paimtas bei grąžintas savininkui. Byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad P. J., įsigydamas šį automobilį, žinojo, jog automobilio J. U. savo vardu įregistruoti negalės, kadangi automobilis priklausė lizingo bendrovei (prieš jį buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį). Nepaisant to, nagrinėjamu atveju nukentėjusysis J. U. realią turtinę žalą patyrė ne tada, kai šio automobilio negalėjo įregistruoti VĮ „Regitra“ savo vardu, o jau tada, kai suklastotos automobilio pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu jis sumokėjo P. J. 1700 Eur. Taigi, J. U. neteko ir savo pinigų, ir iš jo buvo paimtas automobilis „Renault Espace“. Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje P. J. buvo nuteistas ne tik už tai, kad jis suklastojo automobilio „Renault Espace“ pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau ir už tai, kad ją realizavo, t. y. pateikė J. U. pasirašyti. Savaime suprantama, kad šiuo konkrečiu atveju P. J., suklastodamas automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, dar jokios turtinės žalos nukentėjusiajam nepadarė. Tačiau, P. J. realizavus šį dokumentą, t. y. pateikus jį pasirašyti nukentėjusiajam bei jam pasirašius, J. U. kilo prievolė už automobilį nuteistajam sumokėti, ką jis ir padarė. Taigi, P. J., suprasdamas, kad pinigus už automobilį iš J. U. paėmė jo paties suklastotos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, jis suprato ir tai, kad pinigus jis gavo neteisėtai ir šia suma jis nepagrįstai praturtėjo. Iš neteisės negali kilti teisė. Tokiu būdu, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad P. J. padarė 1700 Eur turtinę žalą nukentėjusiajam J. U..

10. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016). Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia klausimą, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

11. Nagrinėjamu atveju P. J. buvo nuteistas iš esmės net už dvi BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytas alternatyvias veikas – automobilio „Renault Espace“ pirkimo – pardavimo sutarties suklastojimą bei šio dokumento realizavimą, pateikiant ją pasirašyti nukentėjusiajam. Šio dokumento realizavimo pasekmė – nukentėjusiajam J. U. buvo padaryta 1700 Eur turtinė žala. Byloje nustatyta ir tai, kad P. J. automobilio pirkimo – pardavimo sutartį pildė įvykio vietoje, t. y. prieš pat nukentėjusiajam automobilį įsigyjant. Be to, pagal nukentėjusiojo parodymus, prieš įsigyjant automobilį, P. J. jį skubino apsispręsti. Vadinasi, P. J. iš anksto buvo sumanęs suklastoti automobilio pirkimo – pardavimo sutartį bei tokį dokumentą realizuoti, taigi, jis veikė tiesiogine tyčia. Nuteistojo P. J. parodymai, kad tokį jo elgesį nulėmė jo siekis sumažinti automobilio buvusių savininkų skaičių, jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo nemažina. Tokiu būdu, kolegija sprendžia, kad P. J. aptarti veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, nepadariusiais žalos baudžiamojo įstatymo saugomai valdymo tvarkai ir kitiems teisiniams gėriams, t. y. P. J. veika negali būti laikoma mažareikšme. Todėl nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu.

12. Konstatavus, jog nuteistasis P. J. savo veiksmais padarė turtinės žalos nukentėjusiajam J. U., atmetamas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš nuteistojo priteisė nukentėjusiajam 1700 Eur turtinei žalai atlyginti. Šioje byloje nukentėjusysis J. U. pareiškė 1700 Eur civilinį ieškinį dėl P. J. pagal jo suklastotą automobilio „Renault Espace“ pirkimo – pardavimo sutartį sumokėtų 1700 Eur, po ko šis automobilis iš nukentėjusiojo buvo paimtas bei grąžintas savininkui. Kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo abejoti šios apskaičiuotos turtinės žalos dydžiu. Kad J. U. už automobilį „Renault Espace“ sumokėjo 1700 Eur, nuteistasis ir neginčijo. Byloje taip pat nustatyta, jog civiliniame ieškinyje nurodytą 1700 Eur sumą už automobilį „Renault Espace“ nuteistasis P. J. gavo neteisėtai – realizuodamas suklastotą šio automobilio pirkimo – pardavimo sutartį. Byloje nustatyta ir tai, jog šią žinomai suklastotą automobilio pirkimo – pardavimo sutartį nukentėjusiajam tyčia pateikė nuteistasis P. J.. Visa tai patvirtina, kad nuteistojo P. J. veiksmai – automobilio „Renault Espace“ pirkimo – pardavimo sutarties suklastojimas ir jos realizavimas, susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nukentėjusiajam J. U. padaryta turtine žala. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai iš nuteistojo P. J. priteisė nukentėjusiajam J. U. 1700 Eur turtinei žalai atlyginti.

13. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad P. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo paskirta per didelė baudos bausmė, tačiau kolegija įvertinusi bylos įrodymus bei nuteistąjį charakterizuojančius duomenis to nenustatė.

14. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi, teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

15. BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas arba laisvės atėmimas iki 3 metų. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą, už nesunkų nusikaltimą buvo numatyta bauda iki 500 MGL (2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1350 redakcija). Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę už šį nusikaltimą, atsižvelgė į teismų praktiką bei vadovavosi bausmių skyrimo pagrindais bei sąlygomis, numatytais BK 54, 61 straipsniuose, ir bausmės skyrimą pakankamai motyvavo. Šie motyvai aiškūs, konkretūs bei išsamūs, atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek P. J. nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek jo asmenybę bei padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti už nusikaltimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį jam paskyrus 45 MGL baudą. Su pirmosios instancijos teismo motyvais kolegija sutinka.

16. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas P. J. bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, visiškai pagrįstai nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis prisipažino padaręs šį nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad jis nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas – tai jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Buvo atsižvelgta ir į kitus P. J. charakterizuojančius bylos duomenis – kad jis baustas administracine tvarka, nedirba, neregistruotas Užimtumo tarnyboje. Todėl, įvertinus tai, kad P. J. nusikalstamą veiką padarė nepraėjus nė pusmečiui po ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės atlikimo, jis, bendrai imant, gali būti charakterizuojamas labiau neigiamai. Įvertintina ir tai, kad P. J. šioje byloje buvo nuteistas už dvi BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytas alternatyvias veikas – už tikro dokumento suklastojimą bei jo realizavimą. Atsižvelgdama į visa tai, kolegija daro išvadą, kad nuteistajam P. J. paskirta įstatyme numatytam minimaliam dydžiui artima 45 MGL baudos bausmė nėra per griežta, ji yra proporcinga jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, jo asmenybei ir būtina pasiekti bausmės tikslus. Ją dar labiau mažinti jokio pagrindo nėra.

17. Gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria buvo nuspręsta iš nuteistojo išieškoti 200 Eur nukentėjusiajam už jo išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Kolegija šį argumentą atmeta. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinus kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis J. U. pateikė dokumentus, kad jis už advokato paslaugas surašant civilinį ieškinį sumokėjo 200 Eur ir prašė šią sumą išieškoti iš P. J.. Byloje esantis 2019 m. balandžio 4 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 870823 patvirtina, kad advokatui už jo teisines paslaugas buvo sumokėta 200 Eur (3 t., 109 b. l.). Priešingai nei skunde teigia apeliantas, nukentėjusiojo prašymas išieškoti iš nuteistojo išlaidas advokato paslaugoms apmokėti yra pagrįstas, nes teisinių paslaugų teikimas buvo susijęs su jo interesų gynimu baudžiamajame procese. Kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, atsižvelgus į nukentėjusiojo advokato darbo ir laiko sąnaudas bei suteiktų paslaugų apimtį, nukentėjusiojo prašoma išieškoti 200 Eur suma nėra aiškiai per didelė, ji yra proporcinga advokato darbui. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai išsprendė klausimą dėl nukentėjusiojo išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti išieškojimo iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 23 d. nuosprendį:

Pašalinti iš nuosprendžio aplinkybes, kad P. J. išvengė mokėti gyventojų pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo bei valstybinio socialinio draudimo įmokas.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.