- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-30
- Bylos Nr.
- P-49-1188/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-66-3-00004-2025-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Beata Martišienė, Egidijus Šileikis (pran.)
- Pareiškėjas
- Piliečių
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. R-3-815/2025 pagal pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Piliečių referendumo iniciatyvinė grupė (toliau – ir Grupė, pareiškėjas) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. Sp-109 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir pažeidžia piliečių teisę tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2014 m. liepos 11 d. nutarimu, siūloma referendumo nuostata nepažeidžia jokių materialiųjų apribojimų, nes nekeičia valstybės nepriklausomybės, nekeičia demokratinės santvarkos ar žmogaus teisių apsaugos, nepažeidžia konstitucinės hierarchijos.
2.3. Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms (3 str., 9 str., 147 str., 148 str.).
2.4. VRK viršijo savo kompetenciją, nes VRK kompetencija apsiriboja sprendimo atitikties Konstitucijai ir įstatymo reikalavimams vertinimu, VRK negali iš anksto spręsti dėl referendumu siūlomo sprendimo turinio teisėtumo ar jo galimo prieštaravimo Konstitucijai. Sprendimu VRK vertino turinio konstitucingumą, kurį gali atlikti tik Konstitucinis Teismas.
2.5. Sprendimas apriboja Tautos teisę spręsti dėl Konstitucijos normos keitimo, nors formuluotė nėra dviprasmiška, atitinka konstitucinį stilių, neturi akivaizdaus prieštaravimo Konstitucijos branduoliui.
2.6. Siūloma pataisa nėra įstatymo leidyba – tai konstitucinės normos formavimas.
2.7. Konstitucijos 23 straipsnio papildymas įtvirtina konstitucinį principą dėl tam tikros nuosavybės apsaugos, o ne nustato konkrečius mokesčių tarifus ar lengvatas. VRK neteisingai traktuoja siūlomą pataisą kaip mokesčių reguliavimo priemonę, siūloma pataisa yra ne mokestinė, bet konstitucinė nuostata, įtvirtinanti papildomą asmens nuosavybės neliečiamumo apsaugą.
Žemesnės instancijos teismas
2.8. Siūlomas Konstitucijos 23 straipsnio 4 dalies tekstas (Nuosavas piliečio nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje neapmokestinamas) yra trumpas, aiškus ir vienareikšmiškas, ši formuluotė atitinka Lietuvos Respublikos referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VRK atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Grupės pateiktas sprendimo tekstas neatitinka Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų referendumui teikiamo sprendimo turiniui, t. y. neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų dėl išimtinės Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) kompetencijos nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatas (neapmokestinimą) (Konstitucijos 9 str. 1 d., 67 str. 15 d., 127 str.); Grupės pateiktas sprendimo tekstas nėra aiškus tiek savo apimties, tiek jos įgyvendinimo prasme, nes piliečių nekilnojamojo turto apmokestinimą reglamentuoja atskiri įstatymai – Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas, t. y. jis apima skirtingų (nesusijusių) įstatymų taikymo sritį.
4.2. VRK nagrinėjamu atveju vykdė jai Referendumo konstituciniu įstatymu numatytas pareigas vertinti Grupės referendumui teikiamo sprendimo atitiktį Konstitucijai ir savo įgaliojimų neviršijo. Tokie VRK veiksmai, priimant Sprendimą, negali būti vertinami kaip Tautos suverenios galios suvaržymas.
Atsiliepimas
4.3. Grupės siūlomoje nuostatos turinyje esamas žodis „neapmokestinamas“ liudija, kad minima nuostata siekiama, jog nuosavam piliečio nekilnojamam turtui neturėtų būti paskirti jokie mokesčiai, t. y. turi būti taikoma mokestinė lengvata – neapmokestinimas/atleidimas nuo mokesčio. Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, o tai, kad jie turi būti nustatyti Seimo priimamu įstatymu yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija.
4.4. Pareiškėjo argumentai, kad VRK netiksliai interpretuoja Konstitucinio Teismo nutarimus, minimus Sprendime, nes, pareiškėjo manymu, juose pateiktas Konstitucinio Teismo aiškinimas, kad pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu, kad pagal Konstituciją referendumu negali būti priimami įstatymai dėl valstybinių mokesčių ir kitų privalomų mokėjimų nustatymo, neva yra aiškinamojo, o ne rezoliucinio pobūdžio, yra nepagrįsti, nes VRK, priimdama Sprendimą, atsižvelgė į suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną, kad pagal Konstituciją referendumu negali būti priimami įstatymai dėl privalomų mokėjimų nustatymo, o privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu.
4.5. Pareiškėjas netinkamai supranta ir aiškina Konstitucijos nuostatas (69 str. 4 d., 148 str.). Konstitucijos 69 straipsnio 4 dalies nuostata „Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu“ nėra taikytina, nes ji, atsižvelgiant į Konstitucijos skirsnį, kuriame ši nuostata įtvirtinta (V skirsnis „Seimas“) reiškia, kad referendumu gali būti priimamos Seimo priimamų įstatymų pagal jam nustatytą kompetenciją nuostatos.
4.6. Grupė teikia ne Seimo įstatymų, nustatančių piliečių nuosavo nekilnojamo turto apmokestinimą / neapmokestinimą papildymą/keitimą (Žemės mokesčio įstatymas, Nekilnojamo turto mokesčio įstatymas), o inicijuoja Konstitucijos 23 straipsnio papildymą. Konstitucijos 148 straipsnis kalba apie Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų keitimą referendumu, o nagrinėjamu atveju Grupės siūlė ne keisti jau esamą konkrečią Konstitucinę nuostatą, o siūlė papildyti Konstitucijos 23 straipsnį nauja 4 dalimi, kuris yra įtvirtintas antrame skirsnyje „Žmogus ir valstybė“.
4.7. VRK, priimdama Sprendimą, vadovavosi Konstitucinio Teismo nutarimais, kuriuose išaiškinta, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta Seimo prerogatyva nustatyti mokesčius. Konkrečią mokestinę nuostatą dėl piliečių nekilnojamo turto neapmokestinimo, t. y. mokesčio lengvatos (0 mokesčio tarifo nustatymo) įtvirtinus Konstitucijoje, būtų pažeista Konstitucijos nuostatų darna, tai prieštarautų 67 straipsnio 15 dalyje, 127 straipsnyje įtvirtintoms nuostatoms.
Atsiliepimas
4.8. Grupės siūlomas Konstitucijos papildymas VRK nariams kėlė neaiškumų ir jos apimties ir įgyvendinimo prasme.
II.
5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės skundą atmetė.
6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad VRK, vykdydama įgaliojimus registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, atlieka ne tik procedūrinio, bet ir materialinio teisinio pobūdžio kontrolės funkcijas ir, pripažinusi siūlomų įstatymo nuostatų neatitikimą Konstitucijai bei įstatymams, turi teisę ir pareigą atsisakyti registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę.
7. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog VRK ir Konstitucinio Teismo įgaliojimai yra visiškai skirtingi. Pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieštarauja bet kuriam aukštesnės galios aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, būtent: ar bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, ar bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar bet kuris Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui, ar bet kuris Respublikos Prezidento aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, ar bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams“. Konstitucinis Teismas atlieka teisės aktų posteriori (lot. paskesnę) konstitucinę kontrolę, jis negali tikrinti ir netikrina teisės aktų projektų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Tuo tarpu VRK atlieka būtent aktų projektų kontrolę, kurią atlikti ją įgalina Konstitucijos ir Referendumo konstitucinio įstatymo nuostatos.
8. VRK 2025 m. gegužės 22 d. įvykusio posėdžio protokole Nr. P-21, jo 7 psl., aiškiai praleistas žodis „sprendimą“, t. y. turėjo būti nustatyta, kad „nutarta priimti sprendimą „Dėl piliečių referendumo iniciatyvinės grupės iniciatyvos dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio papildymo ketvirta dalimi“. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tokio žodžio praleidimas nereiškia, kad VRK 2025 m. gegužės 22 d. įvykusio posėdžio protokole Nr. P-21 yra nuspręsta kitaip negu Sprendime. Minėtame protokole nustatyta, jog posėdžio pirmininkė teikė balsuoti dėl sprendimo projekto, jog, vadovaujantis Referendumo konstitucinio įstatymo 7 straipsniu, 11 straipsnio 3 ir 4 dalimis bei atsižvelgus į šio sprendimo projekte pateikiamus argumentus, buvo siūloma neregistruoti piliečių referendumo iniciatyvinės grupės dėl privalomojo referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio papildymo ketvirta dalimi, taip pat nurodyta, kad būtent už tokį projektą balsavo 10 narių, prieš balsavo 1 narė, o susilaikė 2 nariai. Vadinasi, iš VRK 2025 m. gegužės 22 d. įvykusio posėdžio protokolo Nr. P-21 matyti, kad VRK narių daugumos valia buvo priimtas sprendimas, kuriuo atsisakyta registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo.
9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog Sprendime nėra visiškai korektiškai konstatuojama, kad pagal Konstituciją tik Seimas ir tik įstatymu nustato mokesčius. Pagal Konstituciją tik Seimas, kaip Tautos atstovybė ir kaip įstatymų leidžiamoji valstybės valdžia, t. y. vienintelė iš valstybės valdžios šakų, gali įstatymais nustatyti mokesčius (Konstitucijos 67 str. 15 p., 127 str. 3 d.). Tačiau konstitucinės jurisprudencijos, jog aukščiausias suverenas – Tauta – negali priimti Konstitucijos pataisų, susijusių su mokesčiais, nėra. Šiuo aspektu minėti Sprendimo argumentai negali būti laikomi korektiškais, pagrindžiančiais Sprendimo rezoliucinę dalį. Visgi, teismo vertinimu, siūlomas Konstitucijos 23 straipsnio 4 dalies tekstas (Nuosavas piliečio nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikos teritorijoje neapmokestinamas) nėra aiškus ir vienareikšmiškas, nes tokia nuostata suponuoja, kad bet koks tik piliečio nekilnojamasis turtas Lietuvoje būtų neapmokestinamas, t. y. tiek žemės ūkio paskirties žemė, kurios kiekvienas pilietis gali turėti iki 500 ha (su išimtimis) (žr., Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 3 str. 2 d.), bet kokie statiniai, kurių skaičius nuosavybės teise nėra ribojamas, ir t. t. Tokia nuostata taip pat sudarytų prielaidas Konstitucijoje įtvirtintų lygiateisiškumo (Konstitucijos 29 straipsnis) ir valstybės geopolitinės orientacijos (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimą) principų prieštaravimui, nes užsienio piliečių (ypač Europos Sąjungos ir Šiaurės Atlanto organizacijos valstybių narių piliečių), kurie Lietuvoje gali turėti ir turi nekilnojamojo turto, nuosavybė būtų apmokestinama, taip be jokio konstitucinio pagrindo diferencijuojant Lietuvos ir užsienio piliečius. Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime konstatavo, jog materialiniai Konstitucijos keitimo apribojimai kyla iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo ir yra skirti universalioms vertybėms, kuriomis grindžiama Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė ir visuomenės sutartis, ir valstybė, kaip bendras visos visuomenės gėris, ginti, taip pat šių vertybių, Konstitucijos nuostatų darnai apsaugoti. Konstituciniame akte „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ inter alia nustatyti konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai, kurių neįtvirtinus Konstitucijoje Lietuvos Respublika negalėtų būti visateise Europos Sąjungos nare. Šie konstituciniai Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindai įtvirtinti Konstitucijoje vykdant referendume pareikštą Tautos valią, kad Lietuvos Respublika būtų Europos Sąjungos narė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad patys šie pagrindai, Tautos suverenios valios pareiškimas, kaip jų šaltinis, lemia reikalavimą Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 ir 2 straipsnio nuostatas pakeisti ar panaikinti tik referendumu. Konstitucijos pataisomis negali būti pažeista Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių darna. Pagal Konstituciją, referendumu nepanaikinus minėtų konstitucinių Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindų, įtvirtintų Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1, 2 straipsniuose, negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai. Su Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitine orientacija yra susijusi pagarba tarptautinei teisei, kuri taip pat yra konstitucinė vertybė. Nepagrįstai, be jokio konstitucinio pagrindo, diferencijuojant Lietuvos piliečių ir užsienio piliečių (ypač Europos Sąjungos piliečių) teises, būtų nepaisoma ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų. Nagrinėjamas atvejis negali būti laikomas vien vidaus situacija – jis susijęs su kapitalo judėjimu, kaip tai suprantama pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 63 straipsnio 1 dalį. Pagal suformuotą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją SESV 63 straipsnio 1 dalyje apskritai draudžiamas kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ribojimas. Šiuo klausimu svarbu priminti, kad tarp pagal SESV 63 straipsnio 1 dalį draudžiamų priemonių yra tos, kurios gali atgrasyti ne rezidentus investuoti valstybėje narėje arba minėtos valstybės narės piliečius tai daryti kitose valstybėse narėse (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2023 m. spalio 12 d. sprendimą BA (Successions – Politique sociale de logement dans l’Union) byloje C-670/21, EU:C:2023:763, ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi nacionalinės teisės, be kita ko, Konstitucijos, nuostatos, kurios sukuria skirtingą teisinį režimą asmenims vien dėl jų pilietybės ar gyvenamosios vietos, kai toks skirtingas požiūris nėra objektyviai pateisinamas ir proporcingas siekiamam tikslui, laikytinos pažeidžiančiomis laisvo kapitalo judėjimo principą, įtvirtintą Europos Sąjungos teisėje. Minėta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, esanti Konstitucijoje įtvirtintų principų bei žmogaus teisių turinio aiškinimo šaltiniu, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo siūloma pataisa sudaro prielaidas paneigti Konstitucijoje įtvirtintus lygiateisiškumo (Konstitucijos 29 straipsnis) ir valstybės geopolitinės orientacijos (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimą) principus, nepagrįstai išbalansuotų Konstitucijos, kaip vientiso ir darnaus akto, sistemą.
10. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad VRK Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakyta registruoti Piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo. VRK Sprendimo skunde nurodomais argumentais nėra teisinio pagrindo naikinti.
III.
11. Pareiškėjas Piliečių referendumo iniciatyvinės grupė pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. R-3-815/2025, kuriame prašo atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.
12. Pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas sprendime pasisakė dėl argumentų, kurie nebuvo naudoti bylos šalių procesiniuose dokumentuose ir nebuvo aptariami bylą nagrinėjant iš esmės, o būtent tai, kad Grupės siūloma Konstitucijos pataisa pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje nurodytą lygiateisiškumą (teismas nenurodė, kieno lygiateisiškumas pažeidžiamas) ir prieštarauja valstybės geopolitiniams principams, pasirėmė Lietuvos Respublikos Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, nurodė, kad tai pažeistų laisvo kapitalo judėjimo Europos Sąjungoje principą, tačiau nepaaiškino, kokias kliūtis laisvam kapitalo judėjimui sudarytų Grupės siūloma Konstitucijos pataisa, nes ja nesiūloma nustatyti jokių ribojimų jokiam kapitalui įsigyti nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokiu būdu teismas sprendimu šiukščiai pažeidė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, nes įvertino ginčijamo teisės akto politinį ir ekonominį tikslingumą.
Atsiliepimas
12.2. Sprendime teismas išėjo iš ginčo ribų, nes sprendime atsirado teisinės analizės aspektai, kurie nebuvo kelti nei pareiškėjo skunde, nei VRK atsiliepime, nebuvo VRK sprendimo dalykas, nebuvo ginčo dalykas šioje byloje. Teismas ėmėsi vertinti galimą referendumo projekto prieštaravimą Konstitucijos normų sisteminei darnai, nors tai nei VRK Sprendime, nei VRK atsiliepime į skunde nebuvo aiškiai nurodyta; spręsti apie galimą būsimą įstatymų leidybos procesų deformaciją, mokesčių sistemos nestabilumą, įgyvendinimo problemas ir interpretacinius sunkumus, nors šių argumentų nebuvo pateikusios šalys; nagrinėti teorinį pataisos poveikį kitoms Konstitucijos normoms, nors VRK neteigė, tik aiškino, jog mokesčiai – tai išskirtinė Seimo kompetenciją; vertinti, ar pilietis gali nuosavybės teisėmis įsigyti neribotą nekilnojamojo turto vienetų skaičiaus, kas pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnį ir neteisėtai riboja lygias piliečių teises; suformuoti papildomą konstrukciją dėl ES teisės taikymo galimo pažeidimo, kuri papildė VRK atsiliepime nurodytus tik bendro pobūdžio ES normų paminėjimus.
12.3. Teismas pats ėmėsi vertinti siūlomos konstitucinės pataisos turinio atitiktį Konstitucijos normoms, konstitucinei darnai, materialiniams apribojimams, Europos Sąjungos teisės bei Konstitucinio Akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ normas. Tokiu būdu LVAT peržengė įstatymų leidėjo aiškiai nustatytas ribas ir faktiškai naudojosi Konstitucinio Teismo teisėmis.
12.4. Nors LVAT sprendime nurodė, kad siūlomas reguliavimas galėtų lemti tai, kad Lietuvos Respublikos piliečiai įgytų privilegijuotą padėtį, lyginant juos su kitais asmenimis – užsienio valstybių piliečiais ar net piliečių neturinčiais asmenimis, turinčiais nuosavybę Lietuvos teritorijoje, tačiau šiuo metu Konstitucija numato skirtingas teises piliečiams ir ne piliečiams įvairiose srityse (pvz., Konstitucijos 33, 34, 55, 9 ir 147, 38 str.). Taigi Konstitucijoje pilietybės institutas jau yra diferencijos kriterijus, o pilietybė yra Konstitucijoje objektyviai leistinas diferenciacijos pagrindas. Pilietybė šiuo atveju nėra diskriminacijos pagrindas, o yra konstituciškai leistinas ir pateisinamas diferenciacijos kriterijus. Konstitucijoje jau dabar yra numatyta, kad tik piliečiai turi teisę balsuoti, būti renkami ar užimti tam tikras valstybės tarnybas. Tai reiškia, kad pilietybė savaime yra leistinas pagrindas diferencijuoti teises ir pareigas, jeigu toks diferencijavimas kyla iš pačios valstybės suvereniteto logikos. Referendumo klausimas dėl mokesčių lengvatos piliečiams turi būti traktuojamas ne kaip diskriminacija, o kaip pozityvi privilegija, susieta su lojalumo ir priklausomybės valstybei aspektu. Tokia diferencijacija yra analogiška toms situacijoms, kuriose valstybė išskiria piliečius iš visų kitų asmenų, suteikdama jiems ypatingas teises ar privilegijas, būtent dėl jų ypatingo teisinio ryšio su valstybe.
13. Atsakovas VRK atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo pareiškėjo prašymą atmesti.
14. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
14.1. VRK 2025 m. gegužės 22 d. įvykusio posėdžio protokole Nr. P-21 prie nutarimo priėmimo žodžio „sprendimas“ praleidimas nereiškia, kad VRK 2025 m. gegužės 22 d. įvykusio posėdžio protokole Nr. P-21 yra nuspręsta kitaip nei Sprendime bei jog tai yra naujai paaiškėjusi aplinkybė, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis 2 punktu, yra nepagrįstas. Minėta klaida, t. y. praleistas žodis „sprendimas“ protokolo nutariamojoje dalyje, buvo ištaisyta VRK 2025 m. birželio 12 d. posėdžio metu.
14.2. Teismo sprendime nurodyti papildomi Grupės ginčijamo VRK sprendimo teisiniai argumentai dėl iniciatyvinės grupės privalomajam referendumui neregistravimo, nėra laikytini nei ginčo dalyku, nei papildomais įrodymais byloje. Skundo dalykas yra pareiškėjų skundžiamas teisės aktas, o ginčo ribas apibrėžia pareiškėjo reikalavimai, kurie suformuluoti skundžiant konkretų teisės aktą ir grindžiami atitinkamomis skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais įrodymais (ABTĮ 24 str. 2 d. 6, 7 ir 8 p.). Teismas turi pareigą veikti ex officio (pagal pareigas) ir nurodyti papildomus teisinius pagrindus ginčo objekte gindamas viešąjį interesą. Konstitucijos normų priėmimas yra laikytinas viešuoju interesu, todėl teismas turi pareigą ex officio (pagal pareigas) vertinti Grupės referendumui teikiamo Konstitucijos pataisų projekto tekstą bei kelti klausimą tiek dėl šio projekto neatitikimo tiek Konstitucijos, tiek dėl ES teisės nuostatoms net ir tais atvejais, kai bylos šalys skundo ar atsikirtimų pagrindu jų neįvardija. Tai užtikrina proceso veiksmingumą, sklandų procesą bei apsaugo nuo didesnio laiko sąnaudų, kurios būtų neišvengiamos, vertinant naujus teisinius pagrindus. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, teismas neišėjo už skundo reikalavimo (bylos ginčo) ribų, nes vertino tik ginčijamą Sprendimą, jo teisėtumą ir pagrįstumą. Taip pat teismas nevertino ginčijamo VRK Sprendimo politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu – tai aiškiai matyti ir teismo sprendimo tekste, kuriame yra nurodomi tik teisiniai argumentai, kodėl teismas nenaikina Sprendimo.
Atsiliepimas
14.3. Tai, kad pareiškėjas kitaip supranta Konstitucijos 102 straipsnio nuostatas, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti procesą bei vertinti, kad teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pareiškėjo nepritarimas teismo Konstitucijos 29 straipsnio aiškinimui ir vertinimui konkrečiu nagrinėjamu atveju ir kitoks jos supratimas savaime nereiškia, kad teismo sprendime šios normos pateiktas aiškinimas ir taikymas yra neteisingas.
Šalies argumentai
14.4. Pareiškėjui prašyme nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, jo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Pareiškėjas Piliečių referendumo iniciatyvinės grupė siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. R-3-815/2025 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.
16. Teismų praktikoje proceso atnaujinimas pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-48-442/2023; kt.). Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018; kt.).
17. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011; kt.).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
18. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010; ir kt.).
19. Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pirmiausia pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; ir kt.).
20. Pareiškėjas, siekdamas proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, pasisakė dėl argumentų, kurių nebuvo nurodžiusios proceso šalys, taip pat, pažeisdamas ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, įvertino ginčijamo teisės akto politinį ir ekonominį tikslingumą.
21. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tačiau tiria, ar viešojo administravimo institucija nepažeidė jai suteiktos diskrecijos išorinių ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimą. Administracinė jurisprudencija. 2012, 23, p. 542–877, taip pat 2018 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2-822/2018).
22. Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas 2025 m. birželio 12 d. sprendime, vertinamas VRK 2025 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. Sp-109, kuriuo atsisakyta registruoti piliečių referendumo iniciatyvinę grupę dėl privalomojo referendumo paskelbimo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymo, pasisakė dėl siūlomo Konstitucijos 23 straipsnio 4 dalies teksto atitikties Konstitucijoje įtvirtintam lygiateisiškumo bei Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytam valstybės geopolitinės orientacijos principams. Priešingai nei prašyme nurodo pareiškėjas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vadovavosi Konstitucija, Konstitucinio Teismo praktika bei Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, nurodydamas, jog negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismas atliko ginčijamo VRK sprendimo vertinimą politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.
23. ABTĮ 80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės.
24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad ginčo administracinėje byloje ribas apibrėžia pareiškėjo skundo reikalavimai. Nors, remiantis ABTĮ 80 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, vis dėlto teismo aktyvumas ir galios negali būti beribės. Teismas neturi teisės keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva ir, nagrinėjant bylą, paprastai negali išeiti iš reikalavimo ribų. Teismas pats neturėtų spręsti dėl skundo dalyko, nes tai taip pat galėtų sukelti abejonių teismo nešališkumu, pažeistų rungimosi, dispozityvumo principus (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1734/2014).
25. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo matyti, kad teismas vertino tik ginčijamo VRK 2025 m. gegužės 22 d. Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taigi, priešingai nei teigia prašyme pareiškėjas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neišėjo už skundo reikalavimo ribų. Šiuo atveju teismas tik nurodė papildomus teisinius argumentus ir tai jis padarė pareiškėjo skundo reikalavimo bei faktinio pagrindo ribose.
26. Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus dėl, jo teigimu, apeliacinės instancijos teismo padarytų pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių akivaizdžių aplinkybių, jog buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas prašyme pateikia tik savo subjektyvų vertinimą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išėjo už skundo ribų ir atliko ginčijamo teisės akto politinį ir ekonominį tikslingumą, tačiau nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikydamas, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį, o prašyme nurodyti argumentai nepatvirtina esminio materialiosios teisės normos pažeidimo akivaizdumo. Prašymu dėl proceso atnaujinimo atsakovas iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu įvertintas aplinkybes ir įrodymus, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
27. Išanalizavus pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad jis iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, jog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu teisės aiškinimu ir taikymu bei priimtu procesiniu sprendimu, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014 ir kt.).
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
28. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašyme nenurodė jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo, priimto analogiško pobūdžio byloje, todėl pagal prašyme nurodytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Tai reiškia, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą ir pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą.
30. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. R-3-815/2025 (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. R-3-815/2025 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. R-3-815/2025 pagal Piliečių referendumo iniciatyvinės grupės skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.