- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-08
- Bylos Nr.
- 2A-208-524/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Misiūnienė (pirm.), Audrius Saulėnas, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- D. Š.
- Atsakovas
- VĮ Šilutės miškų urėdijos, Z. D., I. Š., D. A., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės
- Trečiasis asmuo
- B. L., L. S.
- Kategorijos
- 22.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 32.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Erikos Misiūnienės, kolegijos teisėjų Audriaus Saulėno, Alvydo Žerlausko, sekretoriaujant Jolantai Dryžienei, dalyvaujant ieškovei D. Š., jos atstovei adv. Virginijai Pluščiauskienei, atsakovės VĮ Šilutės miškų urėdijos atstovams A. B., adv. O. D. - Umbrei, atsakovių Z. D., I. Š., D. A., trečiųjų asmenų B. L., L. S. atstovei adv. V. Š., viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Š. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos Šilutės žemėtvarkos skyriui, D. B. B., VĮ Šilutės miškų urėdijai, Z. D., D. A., I. Š., tretiesiems asmenims B. L., L. S. dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo priimti įsakymą bei žemės ir kelio servituto nustatymo, ir ieškovės D. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2006-11-27 įsakymą Nr. 13.6.-6053; nustatyti žemės ir kelio servitutą bendro 0,3257 ha ploto sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal UAB „DRAVA“ parengtą projektą: suteikti atsakovams Dianai B. B., VĮ Šilutės miškų urėdijai, Zosei Dvylienei, B. A., D. A., I. Š. teisę neatlygintinai naudotis žeme po tvartu 4I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir apie jį, teisę važiuoti transporto priemonėmis, teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujančiam daiktui), teisę aptarnauti požemines ir antžemines komunikacijas (tarnaujančiam daiktui); įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininko administraciją nustatyti ieškovės D. Š., trečiųjų asmenų L. S., B. L., atsakovės VĮ Šilutės miškų urėdijos bendrosios nuosavybės teise naudojamo kitos paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalių dydį atsižvelgiant į kiekvienam pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturčiui (iš jų Valstybės turto valdytojui patikėjimo teise – Šilutės miškų urėdijai) priklausančią pastatų dalį pagal viešo registro kadastrinius duomenis. Nurodė, kad įsakymas turi būti panaikintas, kadangi prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 str. 2 d. bei LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų Valstybės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (2004-11-15 nutarimo „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ Nr. 1442 redakcija) 2.2 p., 2.7 p. bei nutarimo Nr. 1442 patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ 2.1 p., 2.4 p., 3 p., 6 p., 7 p., 8 p., 10 p., 12.4 p., 14.1 p., Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 19 str. 2 d., 23 str. bei detaliojo plano, sudaryto teritorijos prie pastatų Nr. 15, 17, 17A, 17A, 17A, 17D, 17E Nemuno gatvėje, Šilutėje, patvirtinto 2001-01-08 Šilutės rajono savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 8, reikalavimams, nes šiame detaliajame plane yra suformuotas sklypas Nemuno g. 17A, namo gyventojams, o ne tvarto, kuris yra (duomenys neskelbtini) (žymimas plane ir kadastro pažymėjimuose 4I1p., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), bendraturčiams, t. y. atsakovams.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-07-10 sprendimu ieškinį atmetė; iš ieškovės D. Š. priteisė bylinėjimosi išlaidas: atsakovei VĮ Šilutės miškų urėdijai 2280 Lt, atsakovei Dianai B. B. – 2000 Lt, atsakovei Zosei Dvylienei – 500 Lt, tretiesiems asmenims B. L. ir L. S. po 500 Lt, valstybei priteisė 123,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priimdama 2006-11-27 įsakymą Nr. 13.6-6053, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų taisyklių 8 punkte (2001-02-20 nutarimo Nr. 180 redakcija) žemės sklypo dalių nustatymo tvarkos nepažeidė, nes 3257 kv. m ploto žemės sklypo dalis nustatė visiems šiame žemės sklype esančių pastatų bendraturčiams, t. y. L. S., D. Š., B. L., Lietuvos Respublikai (patikėjimo teise valdo VĮ Šilutės miškų urėdija), I. Š., J. A. (dabar D. A.), Z. D. ir D. B. B., atsižvelgiant į nuosavybės teise priklausančių pastatų plotą. Pagrindo naikinti skundžiamą Klaipėdos apskrities viršininko įsakymą ir įpareigoti priimti įsakymą kitaip nustatant žemės sklypo dalis nėra. Ieškovė, neturėdama nuosavybės teisės žemės sklypui Nemuno g. 17A, Šilutės mieste, ir nebūdama žemės sklypo, kurio servituto teisiniuose santykiuose laikomas viešpataujančiu daiktu, savininke, negali reikšti reikalavimo nustatyti servitutą. Pažymėjo ir tai, kad ieškovė šioje byloje prašė nustatyti servitutą ne sau, o atsakovams.
Šalies argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo“ patvirtintose taisyklėse ir kituose teisės aktuose vartojamos sąvokos nebuvo teisiškai įvertintos pagal byloje surinktus įrodymus. Pažymėjo, kad valstybinės įmonės, valdančios turtą patikėjimo teise, neturi teisės pirkti namų valdos sklypų, žemės nuomos klausimus tokioms įmonėms reguliuoja kiti teisės aktai. Administracinės patalpos yra viešos, todėl joms priskirti žemės sklypai yra vieši, negali būti bendri su privačių asmenų turimomis namų valdomis. Paaiškina, kad L. S., Šilutės miškų urėdijai negalėjo būti įskaitomos priklausinio ir administracinių patalpų turimos dalys.. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų taisyklių nurodyta 2.4p. išimtis, kad negalima parduoti žemės sklypų prie pastatų, kurie kadastre įregistruoti kaip ūkinės veiklos pobūdžio ir tarnauja pagrindiniam daiktui. Pirmosios instancijos teismas šios išimties nepaisė ir klaidingai išaiškino. Valstybinės žemės valdytojai - apskričių viršininkai - turėjo teisę būti detaliojo plano organizatoriai. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad aiškinamasis raštas, patvirtintas kartu su detaliuoju planu, nėra sprendinys. Šilutės miškų urėdijos turtas kadastre įregistruotas patikėjimo teise, todėl Lietuvos Respubliko Vyriausybės nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo“ patvirtintų taisyklių nuostatos negalėjo būti taikomos. Apeliantės nuomone, priimtas sprendimas neatitinka teisės aktų reikalavimų, nenustatytos bylos aplinkybės, pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
Atsiliepimas
Atsakovė VĮ Šilutės miškų urėdija atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Atsakovės D. B. B., Z. D., D. A., I. Š. ir tretieji asmenys B. L., L. S. atsiliepimu prašo palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad 2004-02-20 Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-250 (t.1, b.l. 27) buvo suformuotas ginčo sklypas privatizavimui tik atsižvelgiant į gyvenamojo namo ir administracinių patalpų nuosavybės teise bei patikėjimo teise turimas dalis, tačiau šis įsakymas įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažintas negaliojančiu (t.1, b. l. 28-34). 2006-09-04 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje (t.1, b. l. 35-40) buvo išanalizuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos‘‘ taikymas šio ginčo atveju ir konstatuota, kad ginčo žemės sklypas turėjo būti suformuotas ne tik gyvenamųjų namų, bet ir kitų statinių, iš jų ir tvarto, esančio Nemuno g.17 A, Šilutėje, bendraturčiams. Ieškovės ginčijamas 2006-11-27 įsakymas (t.1, b.l.9) priimtas vykdant įsiteisėjusius teismo sprendimus ir bendraturčiams nesusitarus bendrame žemės sklype buvo nustatytos naudojimosi juo dalys atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančių visų pastatų dalis. Apeliantė šį teismo įsakymą prašo naikinti nurodydama, kad administracinėms patalpoms pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimą Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos‘‘ žemės sklypo dalis negali būti paskirta, nes valstybinės įmonės valdo turtą patikėjimo teise ir žemės sklypai negali būti bendri su fizinių asmenų privačia nuosavybe. Šio nutarimo 2.4 p. nurodyta, kad negalima parduoti žemės sklypų prie pastatų, kurie kadastre įregistruoti kaip ūkinės paskirties ir tarnauja pagrindiniam daiktui. Be to, nurodo, kad detaliajame plane nėra išskirta žemės sklypo dalis, reikalinga ūkinio pastato ir administracinio pastato eksploatacijai. Tačiau apeliantės pozicija neparemta įstatymu.
Pagal CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai, ši taisyklė yra teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška. Aiškinant proceso teisės normas dėl prejudicinių faktų taikymo, teismų praktikoje laikomasi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2007m. lapkričio 30d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2007, 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008, 2010 m. vasario 17d. nutartis civilinėje byloje Nr,3K-3-85/2010). CPK 279 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Taigi būtina sąlyga, teismo sprendimui suteikianti prejudicinio fakto galią, yra jo įsiteisėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Linova“ v. D. P., bylos Nr. 3K-3-36/2004). Paminėtas įsiteisėjęs teismo sprendimas leidžia padaryti išvada, jog buvo konstatuota, kad tais atvejais, kai priklausinys yra atskirtas nuo pagrindinio daikto ir nėra pagrindinio daikto esminė dalis, žemės sklypo dalis priskirtina pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 ,,Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos‘‘ patvirtintų taisyklių 8 p., todėl apeliacinio skundo motyvų dėl žemės sklypo skyrimo ūkiniam pastatui plačiau analizuoti nėra teisinio pagrindo.
1995 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 17 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žemės sklypų savininkai, valdytojai ir naudotojai detaliuosius planus privalo rengti tada, kai yra numatytas bent vienas iš šių veiksmų ar veikų: 1) statyba, rekonstrukcija arba griovimas; 2) žemės naudojimo ir veiklos pobūdžio pakeitimas; 3) teritorijos užstatymo režimo, pastatų ar statinių paskirties nustatymas arba pakeitimas ir kt. Šio straipsnio 3 dalyje numatyti atvejai , kada detalieji planai nerengiami. Teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas – tai detaliųjų planų sprendiniuose nustatyta teritorijos naudojimo būdo ar pobūdžio ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visuma, privaloma rengiant statinių statybos ir kitos veiklos projektus. Teritorijų planavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad vienas iš detaliojo teritorijų planavimo uždavinių yra nustatyti ar pakeisti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą statinių statybos projektams rengti ir žemės sklypui naudoti; 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rengiant detaliuosius planus, nustatomas teritorijos (žemės sklypo) naudojimo būdas ir (ar) pobūdis, leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas, leistinas sklypo užstatymo intensyvumas ir kt. Paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje buvo išaiškinta, kad detalusis planas gali būti keičiamas , tačiau byloje nėra duomenų, jog jis priimant ginčo įsakymą buvo pakeistas. Ginčo teritorijos detalusis planas buvo patvirtintas 2001-01-08 (t. 2, b. l. 78) ir jame pagal Teritorijų planavimo įstatymo galiojusią jo patvirtinimo metu redakciją, 2 str.14 p. teritorijų planavimo dokumento sprendinys yra raštu ar grafiškai išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas, nusakantis teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo ir plėtojimo pobūdį, sąlygas ir tvarką, todėl pagrįsta atsakovų pozicija, kad aiškinamasis raštas nėra detalaus planavimo sprendinys. Be to, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo normų dėl detaliojo planavimo aiškinimas leidžia padaryti išvadą, kad detaliojo planavimo dokumentai yra skirti esamiems statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Nurodyti duomenys, kaip viešojo registro duomenys, yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), todėl jų pakeisti aiškinamasis raštas negali. Pažymose (t.1, b. l. 69-84) yra nurodyta šalims nuosavybės teise priklausančių pastatų paskirtis, o ginčo įsakyme bei žemės sklypo kadastro duomenyse nurodyta ginčo žemės sklypo paskirtis – kita (t.2, b. l. 42-43), todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog ginčo įsakymas prieštarauja detaliojo planavimo aiškinamajam raštui.
Pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.4 punktą asmenys turi teisę įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, kurių reikia įsigytiems ar įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, šie žemės sklypai parduodami pagal detaliuosius planus arba žemėvaldų projektus (planus) (kaimo gyvenamojoje vietovėje). Visi nuosavybės teisės subjektai - fiziniai asmenys, viešieji bei privatūs juridiniai asmenys, valstybė - turi teisę naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatų ir statinių eksploatavimui, taip pat teisės aktų nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti. Lietuvoje yra šios nuosavybės teisės rūšys: valstybės, privati ir mišrioji, remiantis CK 2.36 str. valstybė yra civilinių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, ji kaip ir fiziniai asmenys gali turėti civilines teises ir prisiimti pareigas, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog valstybė kartu su fiziniais asmenimis negali būti ginčijamų teisinių santykių dalyvė.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl servituto nustatymo, apeliaciniu skundu iš esmės šie motyvai neskundžiami. Šioje byloje nėra sprendžiamas nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą klausimas, todėl darytina išvada, kad ieškovė, nebūdama žemės sklypo savininke, negali prašyti nustatyti servituto atsakovams.
Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, todėl skundžiamo teismo sprendimo naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d. 1p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-07-10 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.