- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-30
- Bylos Nr.
- 3K-3-550/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aloyzas Marčiulionis (pirm.), Gintaras Kryževičius (pran.), Egidijus Laužikas
- Ieškovas
- A. Ž.
- Atsakovas
- I. Ž., Vilniaus rajono savivaldybei, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Mickūnų
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus
- Kategorijos
- 114.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 29 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Ž. ieškinį atsakovams I. Ž. (I. Ž.), Vilniaus rajono savivaldybei, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Mickūnų seniūnijai, tretiesiems asmenims Vilniaus rajono notarų biurui, VĮ Registrų centrui dėl nuosavybės teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. Ž. teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančiais apylinkės (seniūnijos) 1996 m. sausio 16 d. pažymėjimą Nr. 14-28-18, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Mickūnų seniūno 1997 m. rugsėjo 4 d. pažymą Nr. 14-26-340 ir 1997 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus rajono notaro biuro išduotą paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimo dalį dėl 1/2 gyvenamojo namo bei ūkio pastato (7I/1/m), lauko virtuvės (9I/1/m), pirties (10I/1/m), sandėliuko (11I/1m), pašiūrės (13I/1/m) (duomenys neskelbtini) kaime; 2) iš dalies panaikinti ginčo pastatų teisinę registraciją I. Ž. vardu, atliktą 1997 m. rugsėjo 23 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu.
Ji nurodė, kad 1971 m. gegužės 15 d. susituokė su atsakovu I. Ž.; 2002 m. sausio 9 d. santuoką nutraukė. Gyvendamos santuokoje šalys pasistatė 4376 Lt vertės 1/2 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kaime, taip pat ūkio pastatą, lauko virtuvę, pirtį, sandėliuką ir pašiūrę. Vilniaus rajono Mickūnų apylinkės LDT Vykdomasis komitetas 1983 m. kovo 14 d. išdavė pažymą, kad 1/2 dalis gyvenamojo namo priklauso atsakovui (pagal ūkinės knygos įrašą Nr. 907), o 1/2 dalis – jo tėvui E. Ž. (pagal ūkinės knygos įrašą Nr. 884). Tai, kad turtas sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, įrodo draudimo liudijimai ir įmokų kvitai. Ginčijamo turto – namo dalies – statyba vyko nuo 1973 iki 1983 metų; tuo metu ieškovė dirbo ir dalį uždarbio skyrė statybai. Ji visą laiką buvo įsitikinusi, kad turtas registruotas buvusio sutuoktinio - atsakovo - vardu kaip bendroji jungtinė nuosavybė.
2002 metais Vilniaus rajono apylinkės teisme buvo pradėta nagrinėti civilinė byla dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. Tuomet ieškovė sužinojo, kad visas turtas, dėl kurio vyksta ginčas, registruotas atsakovo vardu, bet ne kaip įgytas bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, o kaip paveldėtas pagal testamentą iš motinos B. Ž. Ji pažymėjo, kad ginčijamas turtas B. Ž. niekada nepriklausė, nes buvo valdomas I. Ž. bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 29 sprendimu ieškinį atmetė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 10 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Nustatyta, kad 2005 m. vasario 3 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-00067-494/2005, atmestas ieškovės A. Ž. ieškinys atsakovui I. Ž. dėl turto, kuris yra asmeninė nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir dalių joje nustatymo. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nutartimi šis teismo sprendimas paliktas galioti. Šioje byloje nustatyta, kad ginčo turtas – 1/2 dalis gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini) kaime - yra asmeninė atsakovo nuosavybė, kad laikotarpiu nuo 1973 iki 1983 metų, kai, anot ieškovės, buvo vykdomos ginčo turto statybos, atsakovas nebuvo jo savininkas; viso gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų savininkai buvo atsakovo tėvas E. Ž. (miręs 1985 m. liepos 19 d.), po jo mirties – atsakovo motina B. Ž. Po jos mirties (1997 m. kovo 20 d.) turtą paveldėjo atsakovas. Ieškovė neginčijo nei atsakovo tėvų, ne jo paties nuosavybės teisių atsiradimo į ginčo pastatus pagrindo.
Civilinėje byloje Nr. 2-00067-494/2005 pateiktoje 1998 m. lapkričio 4 d. Vilniaus rajono Darbo deputatų Mickūnų apylinkės tarybos vykdomojo komiteto pažymoje Nr. 410 nurodyta, kad remiantis ūkinės knygos įrašu Nr. 884, E. Ž. asmeninės nuosavybės teise priklauso 113,52 kv. m bendrojo naudingo ploto (81,87 kv. m gyvenamojo ploto) vienaukštis medinis gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai: tvartas, daržinė, rūsys (duomenys neskelbtini) kaime, Dzeržinskio vardo kolūkio teritorijoje; pateiktose 1985 m. lapkričio 5 d. Vilniaus rajono valstybinio draudimo inspekcijos pažymoje Nr. 379 ir 1985 m. lapkričio 5 d. Vilniaus rajono finansų skyriaus pažymoje Nr. 334 nurodyta, kad E. Ž. vardu yra registruoti pastatai (duomenys neskelbtini) kaime, jų draudiminis įkainojimas – 6771 rublių, draudimo ir mokesčių įsiskolinimo nėra. 1985 m. lapkričio 4 d. Vilniaus rajono vykdomojo komiteto pažymoje Nr. 411 nurodyta, kad E. Ž. iki mirties gyveno savo name (duomenys neskelbtini) kaime kartu su žmona B. Ž. 1986 m. sausio 21 d. ir 1986 m. sausio 22 B. Ž. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai pagal įstatymą, kurių pagrindu ji po savo vyro mirties paveldėjo vieno aukšto gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) kaime, ir piniginius indėlius. Paveldėjimo teisės liudijimai buvo įregistruoti 1986-1988 metų ūkinėje knygoje Nr. 1470; B. Ž. nurodyta kaip ginčo nekilnojamojo turto savininkė. To paties laikotarpio ūkinėje knygoje Nr. 1471 nurodyta, kad atsakovas ir jo šeimos nariai gyvena motinai priklausančiame name, savo gyvenamojo namo neturi. Atsakovo motina 1989 m. kovo 1 d. surašė testamentą, kuriuo gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) kaime, paliko sūnui, atsakovui I. Ž. Po jos mirties testamento pagrindu atsakovui 1997 m. rugsėjo 23 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas.
Teismai konstatavo, kad pagal tuo metu galiojusius įstatymus (iki 1991 m. liepos 25 d.), nuosavybės teisės į pastatus ir patys pastatai, esantys kaimo vietovėse, buvo registruojami vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose kaip namų valda. Į namų valdos sąvoką įėjo gyvenamasis pastatas, garažai ir kiti nekilnojamieji daiktai kaip gyvenamojo namo priklausiniai. Pagal Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos nuostatas, jeigu pastatai buvo pastatyti iki šios instrukcijos įsigaliojimo, jie registruojami nekilnojamojo turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą, patvirtinančią, kad vietinio vykdomojo komiteto ūkinėse knygose yra įregistruota namų valda. Teismai padarė išvadą, kad ūkinių knygų duomenys apie atsakovo tėvo nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą, vykdomojo komiteto pažymos, B. Ž. vardu išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, ūkinių knygų duomenys apie B. Ž. vardu turėtą nekilnojamąjį turtą, jos testamentas – yra galiojantys, nenuginčyti, todėl ieškinį tenkinti nėra pagrindo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinį skundą ji grindžia šiais argumentais:
Teismai sprendė, kad tiek Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 3 d. sprendimu, tiek Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nutartimi, priimtais civilinėje byloje Nr. 2-00067-494/2005, nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Teismų argumentai neteisingi, nes, reikšdama ieškinį, ieškovė į procesą įtraukė kitus asmenis, kurie nebuvo šalimis pirmiau paminėtoje byloje – Vilniaus rajono savivaldybės administraciją ir Mickūnų seniūniją. Teismų išvados padarytos neteisingai taikant CPK 182 straipsnio 2 punktą.
Bylos aplinkybė, kad ginčijamas turtas – namo dalis ir jos priklausiniai – yra bendroji jungtinė šalių nuosavybė, įrodyta įrašais ūkinėse knygose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas įrodymas nuosavybės teisei į pastatus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/1999; 2000 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2000; 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2003). Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti. Jis teigia, kad kasatorė nenurodo nė vienos faktinės aplinkybės, kuri, jos nuomone, buvo netinkamai nustatyta ar iš viso nenustatyta, nenurodo, kokiu būdu ji buvo teismų netinkamai vertinama ir kaip ji privalėtų būti tinkamai vertinama, todėl kasatorės išdėstyti bendro pobūdžio teiginiai dėl materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimų neatitinka tikrovės ir negali būti teisinis pagrindas teismų priimtiems sprendimui ir nutarčiai pripažinti negaliojančiais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Civilinėje byloje Nr. 2-00067-494/2005 dėl santuokinio šalių turto padalijimo nustatyta, kad ginčo turtas yra asmeninė atsakovo I. Ž. nuosavybė. Laikotarpiu nuo 1973 iki 1983 metų, kai, anot ieškovės, buvo vykdomos nekilnojamojo turto statybos, atsakovas nebuvo jo savininkas - viso gyvenamojo namo ir ūkio pastatų savininkas buvo atsakovo tėvas E. Ž., o po jo mirties (1985 m. liepos 19 d.) savininke tapo jo žmona - atsakovo motina B. Ž. Po motinos mirties, t. y. 1997 m. kovo 20 d., turtą paveldėjo atsakovas ir tapo jo savininkas.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, apskųstus sprendimus ir nutartis patikrina teisės taikymo (interpretavimo) aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas kasacinio skundo ribų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Byloje teisės taikymo aspektu vertintina, ar pagrįstai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 3 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-00067-494/2005) nustatytas aplinkybes pripažįsta prejudiciniais faktais šioje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis).
Prejudiciniais faktais yra pripažįstamos aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Vertinant ieškovės argumentus, kad nurodytuose teismų sprendimuose nustatytos aplinkybės nėra prejudiciniai faktai šioje byloje, nes joje dalyvauja ne tie patys asmenys – atsakovas yra ne tik Ivanas Žuralovičius, bet ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Mickūnų seniūnija, būtina aiškinti procesinės teisės normas apibrėžiant procesinę sąvokos „tie patys asmenys“ sampratą. Procesinė sąvoka „tie patys asmenys“ yra vartojama CPK 182 straipsnio 2 punkte. Šios sąvokos turiniui atskleisti remiamasi CPK 279 straipsnio 4 dalimi, kurioje apibrėžiama, kokie asmenys negali kitoje byloje ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus faktus ir teisinius santykius – šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys. Atsižvelgiant į tai, kad prejudicinių faktų taisyklė tiesiogiai susijusi su asmenų teise į teisminę gynybą ir teise teikti įrodymus, yra pagrindas daryti išvadą, jog aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pripažįstamos prejudicinėmis ir negali būti ginčijamos tik tiems asmenims, kurie dalyvavo procese. Tokia jų galia išlieka visą laiką procesiniame santykyje tarp tų pačių asmenų, nepriklausomai nuo jų procesinės padėties bylose. Toks teisės aiškinimas pagrįstas prezumpcija, kad byloje, kurioje įsiteisėjo sprendimas, nustatyti faktai ir teisiniai santykiai buvo tik toje byloje dalyvavusių asmenų ginčo dalykas ir neturi įtakos kitų, joje nedalyvavusių asmenų, teisėms ir teisėtiems interesams, todėl teismo keliu apgintos asmenų materialinės subjektinės teisės ar pažeisti ar ginčijami įstatymų saugomi interesai yra saugomi ir procesinėmis priemonėmis, t. y. draudimu, įtvirtintu CPK 182 straipsnio 2 punkte bei 279 straipsnio 4 dalyje. Tačiau kai kitoje byloje procese dalyvauja nauja šalis - ginčo teisinių santykių dalyvė, kaip yra šiuo atveju, kai seniūnija dalyvauja teisiniuose santykiuose kaip ūkines knygas tvarkanti institucija, kurios įrašų pagrindu atliekama statinių nuosavybės teisinė registracija, prejudicinio fakto galia naujoje byloje išnyksta ir procesiniame santykyje tarp šalių, dalyvavusių byloje, kurioje įsiteisėjusiame sprendime buvo nustatytos prejudicinę galią turinčios aplinkybės. Priešingai aiškinant teisę, būtų be teisėto pagrindo varžoma asmenų teisė į teisminę gynybą ir teisė teikti įrodymus. Pažymėtina, kad minėta taisyklė nėra absoliuti, nes, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, įsiteisėjusiu sprendimu nustatytos aplinkybės prejudicinio fakto reikšmę gali turėti ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Tokie atvejai yra sprendimai dėl pripažinimo. Jų res judicata taikoma visiems asmenims.
Dėl paminėtų argumentų kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai be pagrindo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 3 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-00067-494/2005) nustatytas aplinkybes pripažįsta prejudiciniais faktais šioje byloje, tačiau tai neturi įtakos priimtų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Vertinant kasacinio skundo argumentus dėl turto – namo dalies ir priklausinių – kaip bendrosios jungtinės šalių nuosavybės, pažymėtina, kad nuo 1986 m. ūkinėse knygose, asmeninė sąskaita Nr. 1470 (civilinė byla Nr. 2-00067-494/2005, T. 2, b. l. 128), įrašyta, kad visas gyvenamasis namas ir ½ išvardytų ūkio pastatų yra atsakovo motinos B. Ž. nuosavybė remiantis 1986 m. sausio 21 d. išduotu paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą. Šiame paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą (civilinė byla Nr. 2-00067-494/2005, T. 2, b. l. 81) nurodoma, kad paveldimas turtas yra gyvenamasis medinis namas, 113,52 kv. m bendro naudingo ploto, 81,87 kv. m gyvenamojo ploto, tvartas, daržinė ir rūsys. Nuo 1986 m. ūkinėse knygose, (asmeninė sąskaita Nr. 1471 (civilinė byla Nr. 2-00067-494/2005, T. 2, b. l. 129), įrašyta, kad ieškovė ir atsakovas bei jų vaikai gyvena atsakovo motinos name, namo ir ūkio statinių neturi. Ieškovė šioje byloje neginčija atsakovo motinos nuosavybės teisės į paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą nurodytą turtą įgijimo pagrindų, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai taikė teisę konstatuodami, jog atsakovo nuosavybės teisės į namą ir ūkio statinius įgijimo pagrindo - motinai nuosavybės teise priklausiusio turto paveldėjimo (1964 m. CK 95, 109, 109¹, 568, 575, 598 straipsniai) - teisėtumas nepaneigtas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, yra teisėta, o kasacinis skundas nepagrįstas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.