- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-20
- Bylos Nr.
- 2S-699-650/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-31-3-01273-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Jurgelienė
- Pareiškėjas
- A. V.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Jurgelienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 22 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijai, Valstybės įmonei Registrų centras, Valstybės įmonei Turto bankas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis, A. V., nuosavybės teise valdo nuo 2001 m. gruodžio 21 d. veršidę, (duomenys neskelbtini) (objekto koordinatės (duomenys neskelbtini)) (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), ir nuo 2001 m. liepos 18 d. mėšlidę, (duomenys neskelbtini) (objekto koordinatės (duomenys neskelbtini)).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir nutarė grąžinti pareiškėjui 2023 m. lapkričio 7 d. sumokėtą 73 Eur žyminį mokestį. Teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dviem pagrindais: pirma, kai ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka; antra, kai teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktai).
3. Teismas konstatavo, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis dėl tų pačių pastatų savo nuosavybės teisę pareiškėjas A. V. jau įrodinėjo byloje Nr. A2-5796-1184/2023, kurioje 2023 m. spalio 10 d. priimtas teismo sprendimas ir pareiškėjo prašymas nustatyti faktą, kad A. V. nuosavybės teise, įgyta įgyjamąja senatimi, valdo (duomenys neskelbtini), esančius nekilnojamuosius daiktus, t. y. mėšlidę (toliau – ginčo mėšlidė), kurios koordinatės yra (duomenys neskelbtini), ir veršidę (toliau – ir ginčo veršidė), kurios koordinatės yra (duomenys neskelbtini), registro numeris (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), buvo atmestas; dėl šio teismo sprendimo buvo paduotas apeliacinis skundas, apeliacinis procesas nėra pasibaigęs.
4. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui teikus pareiškimą motyvuojant ne dėl įgyjamosios senaties, o pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą, dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, toks pareiškimas, koks jis pateiktas, kokiais argumentais argumentuotas ir įrodymais pagrįstas, negalėtų būti nagrinėjamas teisme arba tenkinamas, kadangi pagal nurodytą teisės normą nustatinėjamas ne nuosavybės faktas, o tai, kad nuosavybė buvo įgyta įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas nurodė, kad pastatus nusipirko.
5. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes aktualiu laikotarpiu jau galiojo dabartinis Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (toliau – ir CK). Pagal CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktą notarine forma turėjo būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai. Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis). Taigi, pareiškėjas nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į nurodytus nekilnojamuosius daiktus įstatymų nustatyta tvarka, kadangi notarinių sandorių nesudarė. Tai reiškia, kad ir sandoriai yra negaliojantys, ir pareiškėjas niekada neturėjo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, kadangi nėra jokių sutarčių, sudarytų pas notarą ir patvirtintų notaro.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Atskiruoju skundu pareiškėjas A. V. prašo panaikinti 2023 m. lapkričio 22 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškimą, nes pareiškėjo prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai atitinka leistinumo reikalavimus;
6.2. Apeliantas nurodo, kad anksčiau pateikto pareiškimo ir šioje byloje teikiamo pareiškimo pagrindai yra visiškai skirtingi, nes anksčiau teikė reikalavimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, o dabar prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, todėl pirmosios instancijos teismo atsisakymas nagrinėti šį jo pareiškimą yra neteisėtas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo A. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.
9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; o teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04).
10. Su pirmiau nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija koreliuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet šios teisės realizavimo tvarkos nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal P. E. D. ir kt. kasacinį skundą, bylos Nr. 3K-7-518/2002).
11. Aplinkybė, kad apelianto pareiškimas neatitinka juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo reikalavimų, savaime nereiškia, kad teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Kaip jau nurodyta, asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis.
12. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).
13. Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis).
14. Civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatyminėms prielaidoms. Pagal CPK 444, 445 straipsnių nuostatas juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. nuo jų priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Jeigu yra dokumentai, patvirtinantys tą faktą, arba juos galima gauti ar prarastus atkurti kita tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (nenagrinėtinas teisme). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015; kt.).
15. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad pateiktas pareiškėjo pareiškimas yra analogiškas nagrinėtam civilinėje byloje Nr. A2-5796-1184/2023, todėl vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 5 punktu nėra pagrindo jo priimti. Taip pat sutiktina su argumentais, kad jeigu būtų vertinama, jog pareiškimas pateiktas kitokiu pagrindu (nors toks pareiškime nenurodytas), ginčas negalėtų būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka, iki kol nebus įsiteisėjęs galutinis teismo sprendimas byloje Nr. A2-5796-1184/2023, dėl kurios apeliacinis teismo procesas dar tik prasidėjo, siekiant kad neatsirastų du skirtingi teismų sprendimai dėl tų pačių daiktų.
16. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjo atveju nėra galimas pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kadangi pats pareiškėjas nurodė esminę aplinkybę, jog ginčo pastatai įgyti (duomenys neskelbtini) iš likviduojamos (duomenys neskelbtini), tuo metu jau galiojo naujojo CK nuostatos, pagal kurias daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai turėjo būti sudaromi notarine forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėjas neteikė jokių duomenų apie preliminarią sutartį su likviduojama (duomenys neskelbtini) ar kokį nors sandorį, sudarytą notarine tvarka, be to ginčo statiniai teismine tvarka buvo pripažinti bešeimininkiais ir jau faktiškai nugriauti įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ir nagrinėti naują apelianto pareiškimą dėl realiai nebeegzistuojančių nekilnojamųjų daiktų valdymo fakto nustatymo.
17. Sutiktina su galutine pirmos instancijos teismo išvada, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką tais atvejais, kai nekilnojamąjį daiktą pirkdavę asmenys nesilaikydavo notarinės sandorio formos, tokia situacija sprendžiama būtent įgyjamosios senaties teisinio instituto pagalba, o ne kitokiomis formomis. Pareiškėjas dėl įgyjamosios senaties į teismą jau kreipėsi, klausimas išnagrinėtas byloje Nr. A2-5796-1184/2023, apeliacinis procesas byloje nepasibaigęs, todėl pareiškėjo pageidaujamas daiktinių teisių klausimas galutinai turi būti išspręstas nurodytoje byloje, o nauja byla iš esmės tuo pačiu klausimu negali būti keliama. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
18. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra priimta nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, todėl atskirojo skundo argumentais ją naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.