- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-10
- Bylos Nr.
- 2S-817-413/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algirdas Remeika
- Pareiškėjas
- R. E. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 106.8.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Palubinskaitės, Algirdo Remeikos,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto R. E. K. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-4721-848/2010 pagal pareiškėjo R. E. K. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. E. K. pareiškimu (b. l. 2-4) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelio V. Ž. Raudondvario valsčiuje, Lampėdžių kaime iki nacionalizacijos nuosavybės teise visa turėta 3 ha ploto žemė, tame tarpe ir 5105 kv. m. žemės plotas, nebuvo valdoma pagal rėžinę žemės sistemą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. sausio 27 d. nutartimi (b. l. 5-6) pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakė priimti. Nutartyje nurodė, kad pareiškėjas iš esmės reiškia analogišką reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad pareiškėjo senelio V. Ž. valsčiuje Lampėdžių iki nacionalizacijos nuosavybės teise visa turėta 3 ha ploto žemė, tame tarpe ir 5105 kv. m. plotas, nebuvo valdoma pagal rėžinę žemės sistemą, kaip ir buvo pareiškęs Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-00302-52/2006, kuri 2007-08-06 Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-391-153/2007 buvo nutraukta, nes suformuluotas pareiškėjo pareiškime juridinio fakto nustatymas nesukels jam teisinių pasekmių. Todėl teismas sprendė, kad CPK 137 str. 2 d. 4 p. įtvirtintas ieškinio (pareiškimo) atsisakymo priėmimo pagrindas turi būti taikomas ir pareiškėjo reiškiamam pareiškimui, kadangi jis yra iš esmės toks pats, kaip ir Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-00302-52/2006 ir civilinėje byloje Nr. 2-6586-773/06, t. y. paduotas dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Šalies argumentai
Apeliantas R. E. K. atskiruoju skundu (b. l. 10-11) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad teismo išvada dėl pareikšto reikalavimo tapatumo su anksčiau išnagrinėtomis bylomis nepagrįsta, kadangi tokios rūšies pareiškimo anksčiau teismui nėra pareiškęs. Anksčiau į teismą kreipėsi dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo civ.b. Nr. 2-00302-52/2006, kad jo senelis V. Ž. iki nacionalizacijos Lampėdžių kaime valdė 3 ha žemės, tame tarpe ir 5105 kv. m. ploto žemės sklypą. Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškimą, prašomą faktą nustatė, tačiau suinteresuotiems asmenims sprendimą apskundus, Kauno apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi (civ.b. Nr. 2A-391-153/2007), bylą nutraukė. Šia nutartimi teismas pareiškėjui užkirto kelią atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – senelio žemę, kadangi buvus rėžinei žemės sistemai, nuosavybės atkūrimo į žemę tvarka yra visiškai skirtinga. Nurodo, kad jis kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo civ.b. Nr. 2-00302-52/2006, tačiau teismas 2008-12-18 nutartimi prašymą atmetė (c.b. Nr. A2-01999-375/2008) ir nurodė, jog iš pateikto dokumento nėra pagrindo daryti kategoriškas ir vienareikšmes išvadas, paneigiančias aplinkybę, jog Lampėdžių kaime žemė buvo valdoma pagal rėžinę žemės sistemą. Ši teismo nutartis buvo palikta galioti Kauno apygardos teismo nutartimi civ.b. Nr.A2-479-264/2009. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nurodė konkretų prašymą tik vieno V. Ž. atžvilgiu, patvirtinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad būtent jo nuosavybės teise valdoma žemė buvo išskirstyta į viensėdžius. Tokio prašymo teismui nebuvo pateikta, jis teisme nesvarstytas ir nėra priimtas joks sprendimas. Nenustačius fakto, kaip senelio turėta žemė buvo valdoma, jis negali įgyvendinti savo teisių į nuosavybės atkūrimą.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkinamas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su Kauno miesto apylinkės teismo 2006-12-20 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-00302-52/2006, 2007-08-06 Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-391-153/2007, Kauno miesto apylinkės teismo 2007-04-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6586-773/06, Kauno miesto apylinkės teismo 2008-12-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-1999-375/2008, Kauno apygardos teismo 2009-03-23 nutartimi civilinėje byloje A2-479-264/2009, nustatė, kad šiose bylose pareiškėjas teismui reiškė analogiško turinio reikalavimus – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelis V. Ž. Raudondvario valsčiuje Lampėdžių kaime, keliose vietose, nuosavybės teise valdė 3 ha žemės, tame tarpe ir 5105 kv.m. ploto žemės sklypą, taip pat prašė atnaujinti procesą paaiškėjus, jog minėtas žemės plotas nebuvo valdomas pagal rėžinę žemės sistemą, tačiau teismai nustatė, kad informacija apie Lampėdžių kaimo rėžinės žemės sistemos nebuvimą pareiškėjui galėjo būti žinoma ne tik iš 2004-12-10 ar 2007-09-25 Žemėtvarkos skyriaus raštų, bet ir iš civilinės bylos Nr.2-302-52/2006 medžiagos. Todėl pareiškėjas faktiškai jau nuo 2004-12-10 žinodamas, kad nėra duomenų apie rėžinę žemės sistemą, galėjo ir privalėjo imtis priemonių išsiaiškinti dėl tikslios žemės sistemos ir nurodyti tai ankstesniuose pareiškimuose dėl juridinio fakto nustatymo. Be to, Kauno apskrities viršininko administracija niekada neginčijo fakto, jog pareiškėjo seneliui priklausė 3 ha žemės Lampėdžių kaime, todėl Kauno apygardos teismas civilinę bylą Nr. 2-00302-52/2006 nutraukė dėl to, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels jam teisinių pasekmių.
Pagal CPK 259 straipsnio 1 dalį teismas išsprendžia iš esmės bylą priimdamas sprendimą. Įsiteisėjus išnagrinėtoje byloje priimtam teismo sprendimui, šalių teisės ir pareigos tampa nustatytos, pasiekiamas tam tikras procesinis rezultatas, dėl kurio ir vyko procesas. Kartu subjektinė teisė kreiptis į teismą laikoma įgyvendinta ir ji išnyksta. Tam, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų, CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo teisme pareikšti tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. B.; bylos Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Z. R. konsultacinė įmonė v. UAB „Buhalterinės ekspertizės“, bylos Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. techninių paslaugų kooperatinė bendrovė „Kotenas“, bylos Nr. 3K-3-489/2007; ir kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Faktinis ieškinio pagrindas yra ieškinio pareiškime nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą.
Iš pareiškėjo 2005 m. rugsėjo 15 d. (c/b Nr. 2-00302-52/2006) ir nagrinėjamos bylos Nr. 2-4721-848/2010 pareiškimų teismui dėl juridinio fakto nustatymo matyti, kad pareiškimų pagrindas ir dalykas nėra tapatūs. Pirmojoje byloje (c/b Nr. 2-00302-52/2006) pareiškėjas, patikslinęs reikalavimą, prašė nustatyti juridinį faktą, kad jo senelis V. Ž. Raudondvario valsčiuje, Lampėdžių kaime, keliose vietose, nuosavybės teise valdė 3 ha žemės, tame skaičiuje 5105 kv.m. ploto žemės sklypą, geodezinėje nuotraukoje pažymėtą Nr. 1, tokiu būdu pretenduodamas atkuri nuosavybės teises į žemę natūroje konkrečioje vietoje. Šis reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad Kauno miesto žemėtvarkos skyrius negali nustatyti, kurioje konkrečioje vietoje buvo pareiškėjo senelio žemės sklypai iki nacionalizacijos, kadangi nėra išlikusios iki 1940 metų šios vietovės kartografinės medžiagos. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelio V. Ž. Raudondvario valsčiuje, Lampėdžių kaime iki nacionalizacijos nuosavybės teise visa turėta 3 ha ploto žemė, tame skaičiuje ir 5105 kv. m. žemės plotas, nebuvo valdoma pagal rėžinę žemės sistemą. Šis prašomas nustatyti juridinis faktas nesusijęs su žemės nuosavybės teise valdymo fakto nustatymu CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, kaip tai buvo nagrinėjama c/b Nr. 2-00302-52/2006, bet siejamas su nuosavybės teise priklausančios žemės sistemos (teritorijos, kurioje buvo rėžių sistema, ar teritorijos, kuri buvo išskirstyta į vienkiemius) nustatymu, kadangi įstatymas skirtingai reglamentuoja žemės grąžinimo nurodytose teritorijose tvarką (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 2 d, 4 dalys, 5 str. 2 d. 1 p.). Be to, pareiškėjo pareiškimas nagrinėjamoje byloje buvo grindžiamas ir skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą tuo pačiu pagrindu ir dėl to pateis dalyko laikytina nepagrįsta.
Remdamasi išdėstyti teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, dėl ko nutartis naikintina ir pareiškimo priėmimo klausimas grąžintinas teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Pažymėtina, kad teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Todėl sprendžiant pareiškimo priėmimo klausimą reikalinga taip pat patikrinti, ar pareiškimo turinys atitinka CPK 447 straipsnio reikalavimus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
nutaria:
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 27 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo R. E. K. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.