Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2S-624-544/2018

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos T. S. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-1562-758/2018 dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys: Valstybinė įmonė (toliau – VĮ) „Visagino energija“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM), uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „SB lizingas“, bankrutuojanti akcinė bendrovė (toliau - BAB) bankas „Snoras“, Bendra Lietuvos – Vokietijos įmonė UAB „R.R.W. medical trade“, J. V., Luminor Bank AB, Lindorff Oy filialas, UAB „Lateko lizingas“, antstolė N. V., antstolis S.O. G., antstolis L. J., AB Telia Lietuva, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – VSDFV),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja T. S. patikslintu pareiškimu prašė iškelti jai bankroto bylą, o bankroto administratoriumi paskirti E. M., turintį leidimą teikti bankroto administravimo paslaugas.Nurodė, kad ji pareiškimo padavimo metu buvo registruota Utenos teritorinės darbo biržos Visagino skyriuje, gavo 122 Eur dydžio mėnesinę socialinę pašalpą. Banko sąskaitos yra antstolių areštuotos, pinigų likučio jose nėra, tačiau rezervuotos sumos yra 19549,53 Eur ir 17810,08 Eur. Nuo 2007 metų gyvena socialiniame būste. Šiuo metu įsidarbino UAB „Alionos studija“ kirpėja, gaunamas darbo užmokestis yra 2,74 eurai už vieną darbo valandą. Kartu pabrėžia, kad jos finansinė padėtis pablogėjo Ignalinos atominei elektrinei nutraukus savo veiklą, kai didžioji dalis gyventojų tapo bedarbiais, dėl ko jos prisiimti finansiniai įsipareigojimai vykdomos ūkinės veiklos (grožio salono) vystymui, būsto remontui bei buitinės technikos įgijimui tapo per didele finansine našta. Kartu pabrėžė, kad jos įmonei Panevėžio apygardos teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą ir 2013 m. rugsėjo 16 d. priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos. Bankrutavus įmonei, dėjo pastangas susirasti darbą Anglijoje, kur 2016 metais įsidarbino samdoma kirpėja, tačiau per mėnesį gaunamos 738 Eur pajamos buvo per mažos pragyvenimui Anglijoje ir kreditorinių įsipareigojimų vykdymui. Jokio registruoto turto neturi, o skola kreditoriams yra 24 957,97 Eur, skolos suma didėja dėl priteistų palūkanų. Pareiškėja vertino, kad yra visos sąlygos jai iškelti fizinio asmens bankroto bylą, juo labiau, kad jos sąžiningumą ir faktą, jog įsiskolinimai kreditoriams atsirado ne dėl jos jos kaltės, patvirtina Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro pažyma dėl priklausomybės ligų ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pažyma patvirtinanti, jog ji teista nebuvo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos T. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmetė.Teismas sprendė, jog, nors bendra pareiškėjos pradelstų kreditorinių įsipareigojimų suma viršija 25 MMA ir jos finansinė būklė yra kritinė, tačiau vien šis formalus pagrindas nėra pakankamas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui.Teismo nuomone, šiuo atveju į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėja dėjo pastangas susirasti geriau apmokamą darbą, atliko kitus veiksmus, siekdama gerinti savo finansinę padėtį, gauti pastovias pajamas būtinųjų poreikių tenkinimui, kreditorinių įsiskolinimų dengimui. Pažymėjo, kad pareiškėja, nors dirbo Anglijoje ir turėjo pajamų, net iš dalies nedengė kreditorių reikalavimų ir tik padavusi teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įsidarbino, Jos pačios nurodytų reikalingų išlaidų dydis (300 Eur), įvertinus sutartyje nurodomą darbo užmokesčio dydį, neleis atlikti jokių įmokų kreditoriams ir sumokėti bankroto administratoriui už administravimo paslaugas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja T. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą, o tuo atveju, jei atskirasis skundas dėl bankroto bylos iškėlimo nebūtų patenkintas – panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.Nurodo, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į duomenis, rodančius, kad jos nemokumas pradėjo formuotis 2010 metų pradžioje, kada atominė elektrinė visiškai nutraukė elektros energijos gamybą, didžioji dalis Visagino miesto gyventojų tapo bedarbiais, dėl ko 2013 metais bankrutavo jos 2008 metais įkurtas verslas – grožio salonas. Apeliantės nuomone, teismas nepakankamai įvertino duomenis, patvirtinančius jos darbo paieškas nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2014 m. birželio 26 d., o taip pat tai, kad jos pajamos dirbant Anglijoje nebuvo didelės, ji viena augino nepilnametį sūnų, todėl pajamų nepakako kreditoriniams įsipareigojimams vykdyti. Tai, kad ji, siekdama susirasti geriau apmokamą darbą Anglijoje, mokėsi anglų kalbą, gyveno pas brolį, patvirtina jos sąžiningumą bei siekį pagerinti savo finansinę padėtį, tačiau privalėjo grįžti į Lietuvą prižiūrėti sergančią motiną. Negana to, teismas nenustatė Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalyje numatytų sąlygų, užkertančių kelti bankroto bylą ar patvirtinančių pareiškėjos nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu, taip pat nenustatė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises. Priešingai, pirmos instancijos teismas, išnagrinėjęs klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nekonstatavo nesąžiningumo ir nemokumo priežastinio ryšio, ir, ignoruodamas byloje esančius faktinius duomenis, klaidingai konstatavo, kad pareiškėja ilgą laiką t. y. nuo 2013 iki 2016 metų, nevykdė jokios veiklos, nedirbo, nedėjo jokių aktyvių pastangų gauti pajamų.Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl fizinio asmens nesąžiningumo, kaip pagrindo atsisakyti iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui.Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamu atveju nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad vien formalus FABĮ nuostatų egzistavimas savaime neleidžia asmeniui iškelti fizinio asmens bankroto bylą, kadangi nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja T. S. dėjo pastangas susirasti geriau apmokamą darbą ar atliko kitus veiksmus siekdama gerinti savo finansinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nėra pagrindo iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą, nes jos elgesys negali būti pripažįstamas sąžiningu bei patvirtinančiu pareiškėjos nemokumą.FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog FABĮ paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi, sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (toliau – MMA) (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis).Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamoje nutartyje nustatytomis išdėstytomis aplinkybėmis, dėl kurių nėra ginčo: kad pareiškėjos įsipareigojimai kreditoriams viršija 25 MMA, kad šių įsipareigojimų įvykdymo terminai yra suėję; kad pareiškėja neturi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto ar transporto priemonių; kad ji yra neteista ir Psichikos sveikatos centre dėl psichikos ir priklausomybės ligų neregistruota. Šie duomenys išties sudarė pagrindą svarstyti klausimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, kadangi formaliai pareiškėja atitiko daugelį FABĮ nustatytų reikalavimų. Nepaisant to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, asmens nemokumas ir formalus įstatymo nuostatų atitikimas automatiškai nelemia fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką fizinių asmenų bankroto bylose, yra pažymėjęs, kad neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo priežastis, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015).Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nuo atskirajame skunde ir nutarties 19 punkte cituojamos teismų praktikos nenukrypo. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nustatyti faktai apie pareiškėjos nepakankamas pastangas susirasti geriau apmokamą darbą bei gautų pajamų nuslėpimą nuo kreditorių neleidžia spręsti, jog pareiškėja yra sąžininga FABĮ nuostatų prasme ir kad yra faktinis bei teisinis pagrindas iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas su šiomis teismo išvadomis, argumentais ir motyvais iš esmės sutinka, todėl visų jų nekartoja. Vertinant atskirojo skundo argumentus pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų – Utenos teritorinės darbo biržos Visagino skyriaus 2018 m. kovo 6 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) dėl bedarbio registravimo laikotarpių, pareiškėjos paaiškinimų apie jos gyvenimo ir darbo sąlygas Anglijoje, Anglijos institucijų pažymos apie pareiškėjos gautas pajamas, matyti, kad pareiškėja nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. vasario 19 d. nebuvo registruota darbo biržoje ir vykdė individualią veiklą. Tą patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, iš kurių matyti kad civilinėje byloje Nr. B2-437-212/2013 2013 m. rugsėjo 16 d. buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjos individualios įmonės (toliau – IĮ) „Tiera“ veiklos pabaigos dėl bankroto. Laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 26 d. iki 2017 m. lapkričio 7 d. pareiškėja registruota darbo biržoje nebuvo, tačiau Anglijos institucijų išrašytos pažymos bei pačios pareiškėjos nurodomos aplinkybės patvirtina, kad ji šiuo laikotarpiu dirbo Anglijoje ir gaudavo pajamas, kurios laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2017 m. siekė apie 700 Eur per mėnesį. Byloje nustatyta, kad apie šias gautas pajamas bei įsidarbinimą Anglijoje pareiškėja nei kreditoriams, nei antstoliams nepranešė, gera valia įsiskolinimų kreditoriams nepadengė net menka dalimi. Tokios aplinkybės leidžia pagrįstai vertinti, kad pareiškėja nebuvo sąžininga savo kreditorių atžvilgiu, kad tai yra jos sąmoningas neveikimas, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.Nutarties 21 punkte nurodytą vertinimą papildomai pavirtina ir pačios pareiškėjos nenuoseklus aplinkybių, susijusių su Anglijoje gautu ir išleidžiamu darbo užmokesčiu, dėstymas. Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo bei atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad Anglijoje gyveno pas savo brolį, kuris ją išlaikė, suteikė gyvenamąją vietą ir maistą iki ji pradėjo gyventi savarankiškai 2016 metais. Tačiau kitoje vietoje apeliantė nurodo, kad ji visą gautą darbo užmokestį išleisdavo būtiniesiems pragyvenimo poreikiams. Kartu pareiškėja nepateikė duomenų, bent iš dalies pagrindžiančių jos tvirtinimą, kad iš gautų pajamų nebuvo jokios galimybės bent iš dalies pradėti vykdyti skolinius įsipareigojimus bei kad ji išties buvo pradėjus gyventi savarankiškai. Tokia situacija, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, neleidžia daryti kategoriškos išvados ir dėl pareiškėjos nemokumo, kas sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas, 6 straipsnio 1 dalis). Jeigu pareiškėja ir privalėjo grįžti iš Anglijos į Lietuvą tam, kad prižiūrėtų sergančią motiną bei vėl registravosi darbo biržoje, tai niekaip nekeičia apeliantės mokumo/nemokumo vertinimo ir nepaneigia jos, kaip sąžiningos skolininkės, pareigos apie darbo santykius ir/ar apie gaunamas pakankamai dideles apie 700 Eur kasmėnesines pajamas informuoti kreditorius, antstolius ar mokėti skolas gera valia. Įvertinęs visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie pareiškėjos gautas ir siektas gauti pajamas, darbo ar geriau apmokamo darbo paieškas ir šiuo apsektu padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas (CPK 185 straipsnis) bei nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Sutiktina su skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo išvada, kad į pareiškėjos sudarytą išlaidų, reikalingų jos poreikiams tenkinti, sąrašą, nėra įtrauktos išlaidos bankroto administratoriui, taip pat nenurodoma, kokiais terminais, tvarka, iš kokių lėšų pareiškėja vykdys skolinius įsipareigojimus kreditoriams, kai, pagal pačios pareiškėjos nurodomas aplinkybes, jos galimas darbo užmokestis bus apie 400 Eur, o jos pačios būtinos išlaidos - 300 Eur.Taigi, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti pareiškėjos nesąžiningumą neatskleidžiant pagerėjusios finansinės padėties bei neinformuojant kreditorių ir antstolių apie gaunamą darbo užmokestį, kas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, neleidžia konstatuoti pareiškėjos nemokumo ir bei iškelti asmeniui fizinio asmens bankroto bylą.Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog dalis finansinių įsipareigojimų, kad ir ne itin didelio dydžio, yra kilę iš 2016 metais suteiktų paslaugų sutarčių (UAB „Oriflame“ bei UAB „Stockmann“ suteiktos paslaugos). Sudarydama šiuos sandorius, pareiškėja jau turėjo reikšmingo dydžio piniginių skolų, tačiau elgėsi nepakankamai apdairiai ir prisiėmė naujų finansinių įsipareigojimų. Be to, svarstant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ji nurodė negalinti tiksliai pasakyti visų kreditorių ir tikslaus skolos dydžio, kas tik sustiprina manymą, jog apeliantė siekia skolų nurašymo ir neketina siekti teisingo skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros balanso. Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010).Įvertinęs virš išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė galiojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2018 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.