Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-04-11 · Administracinė byla Nr. eI2-8947-1247/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-04-11
Bylos Nr.
eI2-8947-1247/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00644-2025-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Linas Baublys, Justina Nasutavičienė, Ieva Saudargaitė
Pareiškėjas
O. S.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
uždaroji akcinė bendrovė „Oriksa“
Advokatai
Vaidotas Bacevičius
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-8947-1247/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00644-2025-6Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 11 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Baublio, Justinos Nasutavičienės ir Ievos Saudargaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Oksanai Babaitienei,

nuotolinio ryšio priemonėmis dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Vaidotui Bacevičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Oriksa“.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas O. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 25S31485 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta O. S. panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760396178 (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi), galiojantį iki 2026 m. spalio 23 d.

2. Skundą pareiškėjas grindžia šiais pagrindiniais argumentais.

2.1. Pareiškėjui 2024 m. spalio 23 d. buvo suteiktas Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jis ketino dirbti UAB ,,Oriksa” (toliau – ir Bendrovė). Pareiškėjui atvykus į Lietuvą ir susisiekus su Bendrovės atstovu, jam buvo paaiškinta, kad šiuo metu darbo nėra, todėl atvykti į darbą nereikia, jis turi palaukti ir jam bus pranešta, kada atvykti į darbą. Kadangi pareiškėjas neatsako už tai, kad Bendrovė delsė jį įdarbinti, jam negalėjo būti taikoma tokia sankcija – Leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Be to, prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo visi pateikti duomenys buvo teisingi ir atitinkantys pareiškėjo valią bei ketinimus – pareiškėjas nori dirbti Bendrovėje ir aiškiai tai patvirtino, todėl šiame kontekste Migracijos departamentas turėjo įspėti ar nubausti Bendrovę, o ne pareiškėją.

2.2. Pareiškėjas nekelia jokios grėsmės nacionaliniam saugumui ir (ar) viešajai tvarkai, taip pat nekilo nelegalaus darbo grėsmė, todėl nebuvo jokio pagrindo skubotai priimti Sprendimą. Pareiškėjas visus duomenis pateikė sąžiningai, visa pateikta informacija yra tokia, kokia jam buvo žinoma prašymo dėl Leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikimo metu.

2.3. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, kuriuo panaikino Leidimą laikinai gyventi, nesigilino į konkrečias situaciją, įvairiapusiškai nenagrinėjo esamų faktinių, individualių aplinkybių. Migracijos departamento motyvai yra deklaratyvūs, tikrovės neatitinkantys, neobjektyvūs ir negali būti taikomi pareiškėjui. Migracijos departamentas nenurodė, kokius klaidingus duomenis nurodė pareiškėjas savo prašyme išduoti Leidimą laikinai gyventi. Taigi, Migracijos departamentas Sprendime nepaaiškino, kodėl nusprendė panaikinti Leidimą laikinai gyventi, bausdamas pareiškėją, kurio veiksmuose nėra jokio pažeidimo ir kaltės.

2.4. Kadangi teisės aktai, pasak pareiškėjo, nenustatė pareigos jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir pradėti joje dirbti per aiškiai apibrėžtą laikotarpį, pareiškėjas, nesudaręs darbo sutarties, negalėjo būti laikomas pažeidusiu nustatytus reikalavimus.

2.5. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, Migracijos departamentas negalėjo nusišalinti nuo bendradarbiavimo su pareiškėju ir ignoruoti pareigą tinkamai (iš anksto) jį informuoti, kartu taip pažeistos ir Įstatymo nuostatos. Migracijos departamentas, vadovaudamasis gerąja viešojo administravimo praktika, privalėjo, prieš priimdamas Sprendimą, pranešti apie tai tiek Bendrovei, tiek pareiškėjui, taip sudarydamas galimybes pareiškėjui pateikti papildomus dokumentus, pašalinti galimus neesminius ir (ar) laikinus neatitikimus. Migracijos departamentas, turėjo pareigą pareiškėją iš anksto įspėti apie bet kokius trūkumus, juolab, kad Migracijos departamentas turi visas galimybes (tiek kontaktinę informaciją, tiek priemones) tai padaryti.

2.6. Šiuo atveju Migracijos departamentas peržengė savo kompetencijos ribas, vykdė išimtinai represinę funkciją, nesivadovavo gerąja viešojo administravimo praktika, nenurodė Bendrovei ir (ar) pareiškėjui, kad Bendrovė galimai neatitinka nustatytų sąlygų, būtinų leidimui laikinai gyventi darbo joje pagrindu išduoti, nenustatė jokio termino galimam neatitikimui pašalinti ir netgi apie jį neįspėjo.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais.

4.1. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė, 2025 m. sausio 25 d. gavęs Bendrovės pranešimą, kad pareiškėjas dirbti neatvyko. Patikrinus turimą informaciją apie pareiškėją Lietuvos Respublikos migracijos informacinėje sistemoje (MIGRIS), nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenimis pareiškėjas 2024 m. lapkričio 20 d. atvyko į Lietuvą. Pareiškėjui atvykus į Lietuvą, tačiau iki 2025 m. sausio 25 d. (pranešimo iš tarpininkavimo raštą teikusios įmonės gavimo dienos) į Bendrovę neatvykus ir darbo sutarties nesudarius, Migracijos departamentas turėjo pagrindą vertinti, kad pareiškėjas sudaryti darbo sutartį neturėjo tikslo. Taigi, kaip nurodo atsakovas, nors pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi kaip asmuo, ketinantis dirbti Lietuvoje, nesiekė atitikti šių reikalavimų. Todėl Migracijos departamentas vertina, kad pareiškėjas, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitiko tikrovės.

4.2. Remdamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), nuostatomis, jų turinį atskleidžiančia administracinių teismų praktika, pažymi, kad Aprašo 129² punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas, po kurio gali būti vertinamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (asmeniui siekiant dirbti pas konkretų darbdavį) išduoto leidimo laikinai gyventi pagrįstumas ir priimamas sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo, nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi sutvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte nurodytų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

4.3. Šiuo atveju Sprendimas, kuriuo panaikintas Leidimas laikinai gyventi, priimtas pagrįstai, praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo tokio leidimo išdavimo datos (2024 m. spalio 23 d.) ir nesant duomenų, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis. Be to, buvo gautas ir Bendrovės pranešimas, jog pareiškėjas dirbti neatvyko.

4.4. Įstatymų leidėjas nėra numatęs Migracijos departamentui diskrecijos teisės apsispręsti, ar taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jei darbo sutartis nesudaryta dėl darbdavio kaltės. Priešingai, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtina, kad, nesudarius darbo, sutarties leidimas laikinai gyventi panaikinamas.

4.5. Administracinių teismų praktikoje pabrėžiama, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Todėl pareiškėjas neturi pagrindo Leidimo laikinai gyventi panaikinimą vertinti kaip sankciją: leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas darbo pagrindu ir panaikintas, pareiškėjui darbo sutarties nesudarius.

Šalies argumentai

4.6. Pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas turėjo pareigą apklausti pareiškėją, yra nepagrįsti, nes Įstatymas nenustato tokios Migracijos departamento pareigos. Be to, šiuo atveju pareiškėjo paaiškinimai negalėtų turėti įtakos nustatytų objektyvių faktinių aplinkybių, turėjusių reikšmės priimant Sprendimą, vertinimui. Migracijos departamentas taip pat neturėjo pareigos nurodyti Bendrovės veiklos trūkumus, nustatyti terminą jiems pašalinti ir pan. Tuo tarpu pareiga įvertinti visas aplinkybes turi būti suprantama, kaip reiškianti įpareigojimą įvertinti visas sprendimo priėmimui būtinas ir pakankamas aplinkybes, o ne apskritai visas su pareiškėjo asmeniu ar veikla susijusias aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti, pakartodamas jame nurodytus argumentus. Papildomai pareiškėjo atstovas pažymėjo, kad Bendrovė tuo atveju, jeigu Leidimas laikinai gyventi nebūtų panaikintas, įdarbintų pareiškėją, nes egzistuoja toks poreikis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

6. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 25S31485, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui O. S. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760396178, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir teismo posėdžio metu pateiktais paaiškinimais, nustatytos šios nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios faktinės aplinkybės.

7.1. Pareiškėjas 2024 m. rugsėjo 26 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kuriame nurodė, kad planuoja dirbti UAB „Oriksa“ betonuotoju. Kartu su šiuo prašymu buvo pateiktas UAB „Oriksa“ tarpininkavimo raštas Nr. 20240926-179953, kuriame Bendrovė nurodė, kad prašo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi 2 metams, o O. S. planuoja dirbti betonuotoju Bendrovėje.

7.2. O. S. 2024 m. spalio 23 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760396178, galiojantis iki 2026 m. spalio 23 d.

7.3. UAB „Oriksa“ 2025 m. sausio 21 d. pranešimu Nr. 2501-PRNŠ-1532 informavo Migracijos departamentą, kad O. S. neatvyko dirbti.

7.4. Kaip matyti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos 2025 m. sausio 30 d. išrašo, fiksuotas O. S. išvykimas iš Lietuvos 2024 m. lapkričio 18 d. ir jo atvykimas į Lietuvą 2024 m. lapkričio 20 d.

7.5. Migracijos departamentas 2025 m. sausio 30 d. priėmė sprendimą Nr. 25S31485, kuriuo nusprendė panaikinti O. S., Turkijos Respublikos piliečiui, išduotą Leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2026 m. spalio 23 d. Leidimas laikinai gyventi panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, taip pat 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Kaip nurodoma Sprendime, jis priimtas nustačius, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat kad darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Sprendime pažymima, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. kaip asmeniui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Kadangi, Migracijos departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis nedirba, konstatuota, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

7.6. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu pateikė, kaip nurodoma, UAB „Oriksa“ direktorės paaiškinimą, kuriame pažymima, kad Bendrovė palaiko pareiškėjo skundą, ir patvirtinama, jog pareiškėjas bus nedelsiant priimtas dirbti, jeigu jis turės galiojantį leidimą laikinai gyventi. Kaip nurodoma, pareiškėjas laiku neatvyko į darbą dėl netikslios Bendrovės atstovės komunikacijos, o pareiškėjas bus aprūpintas darbu, jeigu tik į jį atvyks.

8. Remiantis Įstatymu (byloje taikytina aktuali Įstatymo redakcija), Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolę (4 str. 3 d.), jam, be kita ko, yra suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu (40 str. 1 d. 4 p.), taip pat išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti, jeigu nustatomi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje bei 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai.

9. Kaip minėta, Migracijos departamentas Sprendimu pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi panaikino dviem savarankiškais pagrindais – pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas pagrindas, ir pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

10. Pagal Įstatymo 50 straipsnio, įtvirtinančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

11. Kaip minėta, UAB „Oriksa“ 2025 m. sausio 21 d. pranešimu Nr. 2501-PRNŠ-1532 informavo Migracijos departamentą, kad O. S. neatvyko dirbti. Šiuo atveju byloje nėra ginčo (pareiškėjas taip pat neginčijo šios aplinkybės), kad darbo sutartis su tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikusiu darbdaviu – UAB „Oriksa“ – sudaryta nebuvo. Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad Įstatymo 5­0 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme su O. S. darbo sutartis nesudaryta. Vadinasi, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Migracijos departamentui nustačius minėtas aplinkybes, egzistavo pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

12. Pažymėtina, kad, remiantis nuosekliai formuojama administracinių teismų praktika, užsieniečiui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2553-1047/2024 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024 ir kt.).

13. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pagrįstai, egzistuojant imperatyvaus pobūdžio pagrindui, nurodytu pagrindu panaikino Leidimą laikinai gyventi. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia ir pareiškėjo atstovo teiginiai, kad darbo sutartis su pareiškėju būtų sudaryta, jeigu Leidimas laikinai gyventi galiotų, o ji nebuvo sudaryta dėl Bendrovės darbuotojos kaltės. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš administracinių teismų praktikos, pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomos aplinkybės, susijusios su ginčo situacijos priežastimis ir dėl to atsakingo asmens (pareiškėjo ar darbdavio, šiuo atveju – jo darbuotojo) kalte, nėra reikšmingos, nes pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Taigi, asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes sprendimas buvo priimtas nustačius savarankišką imperatyvų Įstatyme įtvirtintą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025). Šiame kontekste pabrėžtina, kad pati Bendrovė pranešė Migracijos departamentui apie tai, kad darbuotojas neatvyko į darbą. Tuo tarpu tai, kad, kaip nurodyta pareiškėjo pateiktame dokumente, Bendrovė apgailestauja dėl netikslios jos atstovės komunikacijos, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga ir nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą, kadangi pareiškėjas neginčytinai nesudarė darbo sutarties su Bendrove, o pati Bendrovė informavo apie tai Migracijos departamentą. Pažymėtina, kad visuma byloje esančių įrodymų ir remiantis jais nustatytų aplinkybių, nesudaro pagrindo išvadai, kad susiklostė tokia išimtinė situacija, dėl kurios pareiškėjui neturėjo būti taikomas imperatyvus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas pagrindas panaikinti Leidimą laikinai gyventi.

14. Pareiškėjas šiame kontekste, be kita ko, nurodo ir tai, kad jis neturėjo konkrečios pareigos įsidarbinti per tam tikrą laiką, nes Įstatymas nenustato tokios pareigos, todėl jis negali būti laikomas pažeidusiu Įstatyme nustatytus reikalavimus. Kitaip tariant, kaip matyti iš pareiškėjo argumentų, Įstatyme, pasak pareiškėjo, nenustačius konkretaus termino, per kurį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavęs ir į ją atvykęs asmuo turėtų įsidarbinti įmonėje, dirbti kurioje jam buvo išduotas minėtas leidimas, šią pareigą jis gali įgyvendinti iš esmės neribotą laiką.

14.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Aprašo 129² punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos, priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

14.2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 129² ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, jog Aprašo 129² punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi susitvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Migracijos departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte įtvirtintų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes, spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021, 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024).

14.3. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą administracinių teismų praktiką, kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo teiginius, kad šiuo atveju Leidimas laikinai gyventi jam negalėjo būti panaikintas, nes nebuvo nustatytas terminas, per kurį asmuo turi įsidarbinti įmonėje, dėl įsidarbinimo kurioje jis gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiame kontekste pabrėžtina, kad teisės aktais buvo nustatytas protingas terminas, taikomas šiame kontekste, o pareiškėjui buvo žinoma, kad Leidimas laikinai gyventi buvo išduotas būtent darbo konkrečioje įmonėje pagrindu, todėl pareiškėjas negalėjo pagrįstai tikėtis, kad jis gali neatitikti sąlygų įgyti (turėti) Leidimą laikinai gyventi ilgesnį laikotarpį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.). Taigi, priešingas aiškinimas (aiškinimas, kad asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, gali iš esmės neribotą laiką neįsidarbinti įmonėje, kuri tarpininkavo dėl leidimo laikinai gyventi jam išdavimo) būtų nesuderinamas su pačia leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jo išdavimo proceso esme.

15. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai. Remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

16. Kaip minėta, pareiškėjui Leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Remiantis Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka nustatytas sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą (a) papunktis), taip pat pateikiama darbdavio informacija arba apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu (b) papunktis). Pagal to paties straipsnio 6 dalį, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas darbo pagrindu, pageidauja pakeisti darbdavį, Migracijos departamentas, nustatyta tvarka priimdamas sprendimą, vertina, ar jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas sąlygas. Taigi, remiantis Įstatymo 44 straipsnio nuostatomis, viena iš sąlygų, su kuria siejamas leidimo laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu suteikimas užsieniečiui – konkretaus darbdavio įsipareigojimas priimti užsienietį ir atitinkamai užsieniečio įsipareigojimas dirbti pas tą konkretų darbdavį arba, pasikeitus aplinkybėms, imtis veiksmų pakeisti darbdavį teisės aktuose nustatyta tvarka.

17. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad užsieniečiui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2553-1047/2024 ir kt.).

18. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui Leidimas laikinai gyventi suteiktas, jam siekiant įsidarbinti UAB „Oriksa“, taip pat kad pareiškėjas nustatyta tvarka neįsidarbino Bendrovėje. Vadinasi, nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentui nustačius minėtas faktines aplinkybes, sudarančias prielaidas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas gavo Leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis dirbs UAB „Oriksa“, tačiau pareiškėjas nepradėjo dirbti Bendrovėje, darbo sutartis nebuvo sudaryta ir jis negavo nurodyto darbo užmokesčio), egzistavo pagrindas išvadai, kad pareiškėjas neatitiko Įstatyme nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti darbo pagrindu. Pabrėžtina, kad pareiškėjas šiame kontekste neįrodė išimtinių aplinkybių, lėmusių sistemingą pažeidimą sąlygų, taikomų asmenims, kuriems išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; taigi, neįrodė tų aplinkybių, kurios galėtų sudaryti prielaidas vertinti, kad šiuo atveju egzistavo pagrindas nepanaikinti pareiškėjui išduoto Leidimo laikinai gyventi.

19. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, Migracijos departamentas konstatavo, kad yra pagrindas naikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, remiantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu – duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

19.1. Pažymėtina, kad naujausioje administracinių teismų praktikoje konstatuota, jog Migracijos departamentui patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu), o ne tos pačios dalies 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2495-463/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024).

19.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nurodytą naujausią administracinių teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, kuriuo Migracijos departamentui surinkus duomenis, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas, nes neatvyko, tačiau kartu nesant prielaidų išvadai, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis ketina įsidarbinti, nors to neketino daryti, darytina analogiška išvada, kad ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu), o ne tos pačios dalies 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju Migracijos departamentas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, tačiau padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą.

19.3. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, remiantis naujausia administracinių teismų praktika, aplinkybė, jog administracinis sprendimas grindžiamas teisiniu pagrindu, kurį teisėjų kolegija pripažino netinkamu susiklosčiusioms teisinėms aplinkybėms, galėtų sudaryti pagrindą panaikinti administracinį sprendimą tik tuo atveju, jeigu atsakovas turėtų diskreciją ginčo klausimais ir galėtų priimti kitokį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024 ir kt.). Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas tokios diskrecijos neturi ir gali priimti tik tokį sprendimą, kuris iš esmės sukelia tas pačias teisines pasekmes kaip ir ginčijamas administracinis sprendimas, dėl minėtos atsakovo padarytos teisinio kvalifikavimo klaidos ginčijamas Sprendimas negali būti panaikintas, nes jis pagrįstas kitais teisiniais motyvais – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu).

19.4. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą pareiškėjui išduoto Leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinį pagrindą (taikomą kartu su Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu) iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į tos pačios dalies 14 punktą.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, be kita ko, nurodo, kad Migracijos departamentas privalėjo jį ir (ar) Bendrovę informuoti apie būsimą sprendimą, daugiau dėti pastangų su juo išsiaiškinti situaciją, atsižvelgti į tai, kad jis nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų. Taip pat pareiškėjas pabrėžia, kad Sprendimas neatitinka gero administravimo principo reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Taigi, ir šiuo atveju Migracijos departamentas neturėjo pareigos atskirai pareiškėją informuoti apie būsimą sprendimą arba atskirai apklausti pareiškėją dėl to, kodėl darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta.

21. Pažymėtina ir tai, kad nuosekliai formuojamoje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, be kita ko, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam. Vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019). Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar duotų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo iš esmės pažeisti viešojo administravimo principai.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimą, jame nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas iš esmės tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino visas ginčo išnagrinėjimui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas yra priimtas įvertinus visas jo priėmimui svarbias aplinkybes, jį priimant nebuvo padaryti esminiai viešojo administravimo subjekto sprendimo priėmimo procedūros pažeidimai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 30 d. sprendime Nr. 25S31485 nurodytą leidimo laikinai gyventi Nr. 760396178 Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjų kolegija Linas BaublysJustina NasutavičienėIeva Saudargaitė