Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Dovilės Jazdauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Giedrės Kairienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. I. (N. I.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2025 m. gruodžio 11 d. sprendimo atsisakyti išduoti vizą teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 2025 m. lapkričio 7 d. prašymu prašė išduoti Šengeno vizą. Prašyme pareiškėja nurodė savo pilietybę – (duomenys neskelbtini) ; kelionės tikslą – šeimos ar draugų lankymas; kelionės tikslo valstybę – Lietuva; prašoma leisti atvykti daug kartų.

Informacija apie darbinę veiklą, pateikta iš (duomenys neskelbtini) pensijų ir socialinio draudimo fondo informacinių išteklių, patvirtina, kad pareiškėja 2002 m. dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rajono skyriuje; 2003–2004 m. dirbo (duomenys neskelbtini); 2004–2005 m. dirbo (duomenys neskelbtini) inspekcijoje.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2025 m. gruodžio 1 d. tarnybiniame pranešime (10)-4Ž-4928 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės N. I.“ nurodė, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę vidaus saugumui, ir rekomendavo neišduoti jai daugkartinės Šengeno C tipo vizos. Pranešime taip pat atkreiptas dėmesys, kad galima daryti išvadą, jog pareiškėja vizos paraiškoje nurodė klaidingą kelionės tikslą. Valstybės saugumo departamentas vertinimą, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę vidaus saugumui, todėl rekomenduoja neišduoti pareiškėjai vizos, pateikė užsieniečių registro vizų modulyje.

2025 m. gruodžio 11 d. Užsieniečių registro vizų modulyje Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą atsisakyti išduoti Šengeno vizą pareiškėjai, atsižvelgusi į konsultacijos su Valstybės saugumo departamentu rezultatus.

2025 m. gruodžio 11 d. standartinėje pranešimo apie atsisakymo išduoti vizą, vizos panaikinimo ar atšaukimo priežastis formoje nurodyta, kad išnagrinėjus pareiškėjos prašymą, nuspręsta atsisakyti išduoti vizą, nes viena ar kelios valstybės narės pareiškėją laiko keliančia grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Pastabose paaiškinta, kad remiantis Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos vertinimu, pareiškėjos buvimas kelia grėsmę vidaus saugumui.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas), 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 2019/1155 (toliau – Vizų kodeksas).

Šengeno viza – vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 810/2009 ir Šengeno teisyno nuostatomis, Šengeno valstybės išduodama viza, kuria užsieniečiui leidžiama atvykti į Šengeno valstybių teritoriją ir būti joje ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį arba vykti tranzitu per Šengeno valstybių teritoriją (Įstatymo 2 straipsnio 27⁴ dalis). Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse (Įstatymo 12¹ straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 34 dalis).

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Minėto 21 straipsnio 3 dalies d papunktyje, be kita ko, nustatyta, kad tikrindami, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas arba centrinės valdžios institucijos patikrina, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad vizą išduoti atsisakoma, jeigu prašymą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui (Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunktis).

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad išnagrinėjus pareiškėjos prašymą išduoti Šengeno vizą, buvo priimti du atskiri dokumentai: sprendimas standartizuota forma ir kitas tos pačios dienos sprendimas, kuriame nurodyti atsisakymo išduoti vizą motyvai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas administracinio sprendimo pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad administracinis sprendimas būtų surašytas vientisame dokumente (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-126-575/2025). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinusi tai, kad šiuo atveju abu sprendimai priimti iš esmės dėl to paties klausimo – pareiškėjos prašymo išduoti vizą, daro išvadą, kad abu dokumentai turi būti vertinami kaip vientisas sprendimas.

Nagrinėjamu atveju nuspręsta pareiškėjai atsisakyti išduoti vizą, vadovaujantis konkrečiu teisiniu pagrindu – Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto vi papunkčiu, pagal kurį vizą išduoti atsisakoma, jeigu prašymą pateikęs asmuo laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės vidaus saugumui. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad priimant Sprendimą atsisakyti išduoti vizą buvo atlikta konsultacija su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu. Konsultacijoje, kurią Valstybės saugumo departamentas pateikė užsieniečių registro vizų modulyje, teigiama, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos vidaus saugumui, todėl Valstybės saugumo departamento rekomendacija yra neišduoti vizos pareiškėjai. Iš standartinės formos Sprendimo matyti, kad jame aiškiai pažymėta, jog vizą atsisakyta išduoti ir nurodyta vizos neišdavimo priežastis – viena ar kelios valstybės narės jus laiko keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui (Sprendimo 7 punktas). Pastabose paaiškinta, kad remiantis Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos vertinimu, pareiškėjos buvimas kelia grėsmę vidaus saugumui. Esant tokioms aplinkybės, pareiškėjos skundo argumentai dėl Sprendimo prieštaringumo ir motyvuoto įgaliotų tarnybų pranešimo dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į aktualų geopolitinį kontekstą, Valstybės saugumo departamento surinkti duomenys, jog pareiškėja 2002–2005 m. dirbo (duomenys neskelbtini) strateginę reikšmę turinčiame finansų sektoriuje ir valstybės institucijose (2002 m. dirbo (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities skyriuje; 2003–2004 m. dirbo (duomenys neskelbtini); 2004–2005 m. dirbo (duomenys neskelbtini) Federalinės mokesčių tarnybos (duomenys neskelbtini) inspekcijoje), yra pakankami spręsti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog lojalumo (duomenys neskelbtini) valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems (duomenys neskelbtini) valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1301-968/2025). Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovės nurodytos aplinkybės, kad yra praėjęs labai ilgas laiko tarpas nuo to laiko, kai pareiškėja dirbo minėtose darbovietėse, savaime nereiškia, kad pareiškėja nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėja nagrinėjamu atveju nepateikė faktinių duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento nurodytas aplinkybes. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad ji siekė gauti vizą, jog atvyktų į Lietuvą kartu su sutuoktiniu lankyti jo giminių, pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2139-789/2024).

Pareiškėja, ginčydama Sprendimą, taip pat nurodo, kad anksčiau jai buvo išduotos vizos, jokios aplinkybės šiuo metu nėra pasikeitusios. Atsakant į šiuos pareiškėjos argumentus pažymėtina, kad faktas, jog pareiškėjai anksčiau buvo išduotos vizos, neatima iš Valstybės saugumo departamento reikšmingas pareiškėjos biografijos ir jos dabartinio gyvenimo aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos.

Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes jai nebuvo pateikti Sprendimo motyvai. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėja, gavusi standartinė formos Sprendimą, pateikė skundą teismui. Inicijavus bylą teisme pareiškėja turėjo galimybę susipažinti su Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) sprendimu, kuriame nurodyti atsisakymo išduoti vizą motyvai, taip pat teismo posėdžio metu galėjo išdėstyti visus nesutikimo su ginčijamais sprendimais argumentus, todėl, atsižvelgus į šioje byloje susiklosčiusią individualią situaciją, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisminę gynybą, ar kad buvo apribota pareiškėjos galimybė suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas standartinės formos Sprendimas. Pažymėtina, jog tokios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-218-821/2026).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Nenustačius jokių ginčijamo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Atsakovė pateikė prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, nurodydama, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą rengiant procesinius dokumentus, susipažįstant su bylos medžiaga ir atstovaujant teisme bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka byloje yra 1500 Eur ir 65,41 Eur už dokumentų vertimus, iš viso 1565,41 Eur.

Teismo sprendimas priimtas atsakovės naudai, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovės patirtas išlaidas už vertimus – 65,41 Eur (0,41 Eur komisinis atlyginimas bankui) – patvirtina 2026 m. sausio 22 d. sąskaita-faktūra, 2026 m. sausio 23 d. mokėjimo nurodymas, 2026 m. sausio 30 d. sąskaita, 2026 m. vasario 11 d. mokėjimo nurodymas. Dokumentai, kurių vertimai pateikti į bylą, yra susiję su byloje keltais klausimais. Taigi prašoma priteisti suma už dokumentų vertimus yra pagrįsta, todėl priteistina iš pareiškėjos.

Atsakovė taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant procesinius dokumentus, susipažįstant su bylos medžiaga ir atstovaujant teisme bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. AS143-375/2008) yra konstatavusi, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas, tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką. Plėtodamas šią praktiką, vėlesnėse nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad viešojo administravimo subjektas, veikdamas specifinėje srityje, privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020, 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5449-575/2019). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos veiklos valdymo ir teisinių klausimų grupės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2023 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. V-278, 6.9 punktą vienas iš pagrindinių Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos veiklos valdymo ir teisinių klausimų grupės veiklos tikslų yra užtikrinti ministerijos interesų atstovavimą Lietuvos Respublikos teismuose, Lietuvos Respublikos ikiteisminėse ginčų nagrinėjimo ir teisėsaugos institucijose. Teisminių procesų, kuriuose dalyvauja Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, koordinavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2021 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. V-409 (Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2023 m. gruodžio 8 d. įsakymo Nr. V-431 redakcija) 16 punkte nustatyta, kad ministerijos kancleris sprendimą dėl advokato pasitelkimo konkrečioje byloje priima atsižvelgdamas į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu suformuota), bylos apimtį ir sudėtingumą, į proceso dalyvių pozicijų formulavimą byloje, į skundo ar ieškinio pagrindą ir dalyką, į tai, ar bylos baigtis gali daryti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat ir viešajam interesui, į kitas svarbias aplinkybes ir į Veiklos valdymo ir teisinių klausimų grupės, Generalinės inspekcijos ir kitų bylos baigtimi suinteresuotų ministerijos administracijos padalinių parengtoje pažymoje pateiktą informaciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo keliama nauja teisinė problematika, byla nėra sudėtinga nei faktinių aplinkybių, nei teisės aiškinimo bei taikymo klausimais. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos veiklos valdymo ir teisinių klausimų grupės veiklos tikslus, įvertinus tai, kad byla nėra sudėtinga nei dėl jos apimties, nei dėl įrodymų vertinimo ar ginčui taikytinos teisės taikymo, darytina išvada, kad atsakovė turėjo galimybę savo pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą jos interesams. Taigi prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus. Dėl nurodytų priežasčių ir išdėstytų argumentų atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už advokato pagalbą netenkinamas.

Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos N. I. (N. I.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai iš pareiškėjos N. I. (N. I.) priteisti 65,41 Eur (šešiasdešimt penkis eurus 41 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmus.