Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-18-3-00019-2012-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.1.1.; 2.1.2.7.; 2.1.15.3.3.3.; 2.3.6.3.; 2.3.6.4.4.1.

2014 m. liepos 11 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. V. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 154 straipsnio 1 dalį išteisinta jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. 2012 m. birželio 6 d. teismui pareiktame nukentėjusiojo E. V. skunde privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama tuo, kad ji Šiaulių apygardos teismui per Joniškio rajono apylinkės teismą pateiktame 2012 m. vasario 21 d. procesiniame dokumente – „Apeliaciniame skunde dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu“ tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią E. V., pakertančią pasitikėjimą juo, kaip asmeniu ir G. V., gim. 2010 m. birželio 9 d., tėvu, o būtent: „Dar gyvendama santuokoje su E. V. patirdavau smurtą, būdavo keliamas triukšmas, vaikas to pasekoje yra bijantis tėvo“, todėl yra pagrindo manyti, kad V. V. padaryta veika atitinka BK 154 str. 1 d. numatytos veikos požymius.

2012 m. gruodžio 11 d. nukentėjusysis E. V. teismui pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnio pagrindu, kuriame V. V. buvo kaltinama tuo, kad ji Šiaulių apygardos teismui per Joniškio rajono apylinkės teismą pateiktame 2012 m. vasario 21 d. procesiniame dokumente – „Apeliaciniame skunde dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-78-457/2012 dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu“, 2012 m. rugsėjo 26 d. (duomenys neskelbtini) namo kieme LNK televizijos laidos „24 valandos“ komandos akivaizdoje ir darant vaizdo įrašą, kuris vėliau buvo parodytas per LNK televiziją 2012 m. spalio 18 d. laidoje „24 valandos“, tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią E. V., pakertančią pasitikėjimą juo, kaip asmeniu ir G. V., gim. 2010 m. birželio 9 d., tėvu, o būtent, kad V. V., gyvendama santuokoje su E. V., patirdavo smurtą, būdavo keliamas triukšmas, vaikas bijo tėvo“.

Joniškio rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžiu V. V. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisino jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis E. V. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendį kaip neteisėtą ir priimti naują nuosprendį: V. V. pripažinti kalta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, jo civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti jam iš V. V. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Arba, panaikinus šį nuosprendį, bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį V. V. atžvilgiu, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes tinkamai neišanalizavo ir neįvertino teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų, neatskleidė jų turinio, nevertino jų kompleksiškai, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje apsiribojo trumpu dalies posėdžio metu ištirtų įrodymų bei nustatytų aplinkybių aprašymu, nepaminėjo dalies byloje esančių įrodymų, taip pat nenurodė motyvų ir argumentų dėl to, kokie konkrečiai įrodymai ir kodėl patvirtina nustatytas aplinkybes, kodėl vienus ar kitus duomenis teismas atmetė, o kitais vadovavosi.

Pasak nukentėjusiojo E. V., akivaizdu, kad ir 2012 m. vasario 21 d. apeliaciniame skunde Šiaulių apygardos teismui civilinėje byloje, ir įrašant laidą „24 valandos“, V. V. pateikė informaciją (faktus, žinias), o ne savo nuomonę, ar pasvarstymus, jos išdėstyti teiginiai yra melagingi ir neatitinka tikrovės.

Skunde pažymima, kad CK 2.24 straipsnio 9 dalyje nurodyta, jog asmens garbės ir orumo gynimas netaikomas teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako. Tačiau CK 2 knygos komentare yra aiškiai pasakyta, jog komentuojamo straipsnio 9 dalyje įtvirtintas absoliutus imunitetas civilinei atsakomybei pagal šį straipsnį už tikrovės neatitinkančių duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą, paskleidimą teismo posėdyje. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad 2012 m. vasario 21 d. apeliaciniame skunde Šiaulių apygardos teismui civilinėje byloje tikrovės neatitinkančios žinios buvo paskleistos ne teismo posėdyje, o siekiant sau naudos – neleisti jam bendrauti su vaiku. Pasak nukentėjusiojo, faktas, kad V. V. savo poziciją dėl E. V. naudoto smurto, triukšmo kėlimo, bei nuomonę, kad vaikas bijo tėvo, teigė nuo pat civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo iki šiol, neturi jokios teisinės reikšmės ir įtakos jos atsakomybei.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje pažymima, jog nuomonė turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taipogi akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų atribojimas ir aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas (2001 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Feldek prieš Slovakiją). „Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, t. y. perdavusiam žinias“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio mėn. 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645). „Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio mėn. 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012).

Apelianto teigimu, visa baudžiamosios bylos medžiaga liudija, kad jis niekada nesmurtavo ir vaikas jo visiškai nebijo. Atkreipia dėmesį, kad V. V. niekada nėra kreipusis į jokias įstaigas dėl jo smurtavimo, byloje nėra jokių objektyvių ir nepaneigiamų įrodymų, jos teiginius patvirtina tik jos pasikviesti liudytojai – šeimos nariai. Teigia, kad tiek pačios V. V., tiek jos liudytojų parodymais stengiamasi pasiekti tik vieną tikslą – kad jam būtų nustatyta kuo rečiau bendrauti su dukra. Dėl šios priežasties yra išsigalvojami nebūti dalykai, jis yra šmeižiamas.

E. V. taip pat atkreipia dėmesį, kad Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013 m. balandžio 2 d. rašte antstolei V. Š. „Rekomendacijos dėl vaiko perdavimo“ nurodyta, kad nuo 2013 m. kovo 6 d. iki 2013 m. birželio 20 d. G. V. buvo pas tėvą, jo gyvenamojoje vietoje. Vaikas puikiai jautėsi su tėvu, žaidė, smagi lakstė po kambarius, ėjo į lauką pasivaikščioti su tėvu E. V.. Antstolės V. Š. padėjėjos 2014 m. sausio 3 d. akte nurodyta, kad nuvykus pas V. V. vykdyti teismo sprendimą, mergaitė noriai bendravo su tėčiu.

Apelianto teigimu, įrodymų, patvirtinančių, kad jis naudojo smurtą prie V. V., byloje nėra. Tokių duomenų nepateikė ir V. V.. Byloje nustatytos faktinės įvykio aplinkybės, kurias ir patvirtino teismo ištirti įrodymai, rodo, kad V. V., paskleisdama teismo procesiniame dokumente bei televizijos laidoje apie jį neigiamo pobūdžio informaciją, galinčią jį pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą juo, siekė suformuoti visuomenės neigiamą požiūrį į jį, tikėdamasi suformuoti jo, kaip smurtautojo, įvaizdį, ir jam tuo pakenkti. Taigi, anot E. V., V. V. veikė tiesiogine tyčia.

Nukentėjusysis skunde pažymi, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog melagingų žinių paskleidimo pasekoje tomis žiniomis patikėtų pašaliniai asmenys, t. y. baudžiamasis įstatymas nereikalauja pasekmių, užtenka melagingas žinias tik paskleisti. Mano, kad skelbdama šias žinias V. V. veikė tyčia, t. y. suvokė, kad jos skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos, neatitinka tikrovės, žeminančios ir įžeidžiančios, suprato, kad tokie jos veiksmai sukels man itin neigiamas pasekmes ir būtent to siekė. Paskleisdama apie jį tikrovės neatitinkančią, užgaulią, žeminančią, šmeižiančią informaciją televizijos pagalba, V. V. suvokė, kad jas išgirs ir pamatys bei jomis patikės daug žmonių, daugiausia jį pažįstantys Joniškio gyventojai, todėl iš jo bus atimtas geras vardas.

Anot apelianto, neabejotina, kad apibūdindama jį ir jo galimus veiksmus, V. V. pateikė negatyvų jo, kaip asmens, vertinimą. Nors vertinamieji teiginiai yra subjektyvaus pobūdžio, tačiau jie turi būti pagrįsti faktais. E. V. taip pat pažymi, kad tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimo motyvai, kuriuos nurodė V. V. (ji nenorėjo jo apšmeižti) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi – pakanka, kad asmuo suvokia, jog tokia tikrovės neatitinkanti informacija paniekins ir pažemins kitą asmenį“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-596/2005).

Be to, pasak E. V., teismas, nustatęs, kad V. V. veikoje nebuvo šmeižimo požymių, o tik siekis jį įžeisti, galėjo pats perkvalifikuoti veiką iš BK 154 straipsnio l dalies, į BK 155 straipsnio l dalį. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. išteisinamajame nuosprendyje V. V. ne kartą pavadinta nuteistąja, o tai prieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui ir yra pagrindas panaikinti skundžiamą nuosprendį.

Nukentėjusiojo E. V. apeliacinis skundas atmetamas.

BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo ir, kai ta informacija neatitinka tikrovės. Nustatant ar buvo padaryta nusikalstama veika, atsižvelgiama į objektyvius kriterijus, įvertinant visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą, visuotinai priimtas elgesio taisykles tiek teisės, tiek moralės atžvilgiu. Nustatant veikos subjektyviąją pusę, būtina įrodyti, kad asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, tai padarė tyčia. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Kaip jau minėta, šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013).

Kaip matyti iš V. V. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ji nurodė, kad E. V. ne sykį yra prieš ją smurtavęs, ne sykį yra triukšmavęs, vartojo prieš ją psichologinį smurtą, vadindavo necenzūriniais žodžiais, vaikas dabar bijo tėvo, nors ji leidžia, tačiau E. V. nelanko dukters. Taip pat teigė, kad ji tiek procesiniame dokumente – apeliaciniame skunde, tiek laidoje „24 valandos“ nurodė teisingus faktus, sakė tiesą. Tiek skunde parašė, tiek laidoje pasakė taip, kaip buvo. Tikslo pakirsti pasitikėjimą E. V. neturėjo, nesuprato, kad tai gali neigiamai atsiliepti jo gyvenime (1 t. 132-133 b. l.). Akivaizdu, kad liudytojai, kaltinamosios brolis V. K. ir mama S. K. patvirtino kaltinamosios V. V. parodymus, jog E. V. smurtavo prieš V. V., G. V. bijo tėvo (1 t. 129-131 b. l.), o liudytojai D. M., G. V. ir G. E. šių aplinkybių nepatvirtino (1 t. 131-132, 149-150 b. l.). Kadangi objektyvių duomenų, galinčių neginčijamai patvirtinti ar paneigti V. V. parodymus nėra, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamosios naudai. Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad V. V. niekada niekur dėl jo smurtavimo nesikreipė, atkreipiamas dėmesys, kad pastaroji teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog niekam apie tai nesakė, nes bijojo, be to, mylėjo E. V. ir norėjo išsaugoti šeimą. Kartu pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, teisėjams ir kt. asmenims) dėl jų teisės aktais reglamentuotų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu <...> (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-56/2004). Bylos duomenys liudija, kad V. V. 2012 m. vasario 21 d. apeliacinį skundą pateikė Šiaulių apygardos teismui, duomenų, kad jis būtų pateiktas ne bylos nagrinėjimo teisme dalyviams, nėra. Taigi, byloje nenustatytas BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinasis objektyviosios pusės požymis – informacijos paskleidimas tretiesiems asmenims. Taip pat pastebėtina, kad Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenims, dėl V. V. 2012 m. vasario 21 d. apeliacinio skundo Šiaulių apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 4 d. priėmė nutartį, iš kurios matyti, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino V. V. skunde nurodytų aplinkybių, kad ji, gyvendama su E. V., patirdavo smurtą, „būdavo keliamas triukšmas, vaikas to pasekoje ir dabar dar yra bijantis tėvo“ ir priimdamas sprendimą į šias aplinkybes neatsižvelgė.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentu, kad televizijos laidoje „24 valandos“ V. V. paskleidė apie jį neigiamo pobūdžio informaciją, galinčią jį pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą juo, ir taip, veikdama tyčia, siekė suformuoti visuomenės neigiamą požiūrį į jį. Iš byloje esančiame kompaktiniame diske užfiksuoto televizijos laidos „24 valandos“ vaizdo įrašo (45 b. l.) matyti, kad V. V. kreipėsi į minėtos laidos kūrėjus norėdama, kad E. V. atiduotų vaiko lovelę, o ne turėdama tikslą paskleisti apie savo buvusį sutuoktinį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti, pakirsti pasitikėjimą juo. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad E. V. prieš filmavimo kameras primygtinai V. V. prašant atsakyti, ar vaikas jo bijo, V. V. nepasakė, kad vaikas bijo, tik paaiškino, kad dukra yra atpratusi nuo tėvo, nes pastarasis ją retai lanko. Kaip jau minėta, V. V. teisme paaiškino, kad ji tikslo pakirsti pasitikėjimą E. V. neturėjo, ji tik nurodė faktus, kurių teisingumu neabejoja, visiškai nesuvokdama, kad tai gali neigiamai atsiliepti E. V. gyvenime. Be to, iš liudytojų D. M., G. V. ir G. E. parodymų matyti, kad po laidos „24 valandos“ jų nuomonė apie E. V. nepasikeitė, nuomonė apie jį liko tokia, kokia buvusi, kaip nurodė G. V., niekas iš pažįstamų po tos laidos nieko blogo apie E. V. nepasakė, nes žino koks jis yra iš tiesų. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad V. V. tiek apeliaciniame skunde, tiek laidos „24 valandos“ metu pateikta informacija apie buvusį sutuoktinį E. V. atitiko įprastą V. V. ir E. V. nesutarimų dėl bendravimo su vaiku pobūdį. Šias aplinkybes patvirtina ir antstolei rašytas V. V. paaiškinimas bei Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštuose užfiksuota informacija. Taigi, konstatuojama, kad V. V. laidos „24 valandos“ metu taip pat nepaskleidė apie E. V. tikrovės neatitinkančios, galinčios jį paniekinti ir pakirsti pasitikėjimą juo, informacijos, ji nesiekė paniekinti ar pažeminti E. V., nesiekė suformuoti visuomenės neigiamo požiūrio į jį. Byloje nenustatyta, kad V. V. būtų suvokusi, jog jos pateikta informacija, kuri be kita ko jos įsitikinimu yra teisinga, paniekins ir pažemins E. V..

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 154 straipsnio nuostatas, pagrįstai nustatė, jog V. V. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje požymių, ir pagrįstai pastarajai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 301 ir 305 straipsnių reikalavimų, nuosprendį grindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais.

Nesuprantamas apelianto skundo argumentas, kad teismas, nustatęs, jog V. V. veikoje buvo tik siekis jį įžeisti, galėjo jos veiksmus perkvalifikuoti į BK 155 straipsnio 1 dalį – akivaizdu, kad teismas nenustatė, jog V. V. veikoje būtų nusikalstamos veikos požymių, priešingai, teismas V. V. išteisino kaip nepadariusią veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priėmęs tokį procesinį sprendimą teismas pagrįstai vadovavosi BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatomis ir nukentėjusiojo E. V. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.

Nors, kaip teisingai pastebėta E. V. skunde, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje keletą kartų pavadino V. V. nuteistąją, tai laikytina rašymo apsirikimu, neturinčiu įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apelianto skundą jame išdėstytais motyvais ir naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nukentėjusiojo E. V. apeliacinį skundą.