Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje privataus kaltinimo tvarka

V. V., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, išsituokusi, turinti vidurinį išsilavinimą, nedirbanti, gyv. (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2012-06-06 teismui pateiktame nukentėjusiojo E. V. skunde privataus kaltinimo tvarka V. V. buvo kaltinama tuo, kad ji Šiaulių apygardos teismui per Joniškio rajono apylinkės teismą pateiktame 2012 m. vasario 21 d. procesiniame dokumente – „Apeliaciniame skunde dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-78-457/2012 dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu“ tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią E. V., pakertančią pasitikėjimą juo, kaip asmeniu ir G. V., gim. (duomenys neskelbtini), tėvu, o būtent: „Dar gyvendama santuokoje su E. V. patirdavau smurtą, būdavo keliamas triukšmas, vaikas to pasekoje yra bijantis tėvo“, todėl yra pagrindo manyti, kad V. V. padaryta veika atitinka BK 154 str. 1 d. numatytos veikos požymius.

2012-12-11 nukentėjusysis E. V. teismui pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo LR BPK 256 str. pagrindu, kuriame V. V. kaltinama tuo, kad ji Šiaulių apygardos teismui per Joniškio rajono apylinkės teismą pateiktame 2012 m. vasario 21 d. procesiniame dokumente – „Apeliaciniame skunde dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-78-457/2012 dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu“, 2012 m. rugsėjo 26 d. (duomenys neskelbtini) namo kieme LNK televizijos laidos „24 valandos“ komandos akivaizdoje ir darant vaizdo įrašą, kuris vėliau buvo parodytas per LNK televiziją 2012 m. spalio 18 d. laidoje „24 valandos“, tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią E. V., pakertančią pasitikėjimą juo, kaip asmeniu ir G. V., gim. (duomenys neskelbtini), tėvu, o būtent, kad V. V., gyvendama santuokoje su E. V., patirdavo smurtą, būdavo keliamas triukšmas, vaikas bijo tėvo“.

Kaltinamoji V. V. savo kaltės nepripažino ir paaiškino, kad jos buvęs sutuoktinis E. V. yra nekartą smurtavęs prieš ją ir vaiką G. V. G., kai buvo 2 mėnesių amžiaus, buvo išmesta iš lovytės. Tėvams ji neskambindavo, nes bijojo, būdavo paimti telefonai. E. V. savo mamai pateikdavo tokią versiją, kad jis geras, o ji bloga. E. V. buvo primušęs ir jos brolį V. K., kai šis ją mušamą užstojo. Ne vieną sykį E. V. yra triukšmavęs, kaimynai belsdavo į duris, tada E. V. nusiramindavo. Su dukra leidžia tėvui bendrauti, bet šis pats neatvažiuoja. E. V. neleisdavo jai bendrauti su tėvais, psichologiškai smurtavo, atimdavo telefoną, vadino ją necenzūriniais žodžiais. Kai buvo nėščia ir gyveno Linkaičiuose, E. V. motina ir sesuo E. ją primuštą nuvežė pas save. Ji paskambino tėvų kaimynams ir prašė mamos, kad ją parsivežtų. Mama atvažiavo su broliu T. ir parsivežė. Skustis negalėjo, nes E. V. grasino susidorojimu. Jos tėvams buvo uždrausta lankyti anūkę. Kai atvažiavo, buvo išvaryti jėga, E. V. pasakė „Tokių šiukšlių man nereikia“. Laidoje „24 valandos“ sakė ir procesiniame dokumente parašė tiesą. E. V. smurtavo, gąsdino, kad nesiskųstų. Kai prasidėdavo barniai, ją tą patį vakarą ar kitą rytą išveždavo su gresiančiais persileidimais. Gydytojams nieko nesakydavo, meluodavo, kad užsigavo, nes bijojo. Policijai pareiškimų dėl vyro elgesio nerašė, nes šis sakydavo „aš turiu 2 grupę, ką man policija padarys“. Nesakė tėvams, jog vyras smurtauja, nes bijojo, be to, mylėjo vyrą, kentėjo, bandė išsaugoti šeimą. Tiesą pradėjo sakyti, kai grįžo gyventi pas tėvus, nes tada nebebijojo. Visiems sakė, kad skiriasi su E. V. dėl pastarojo vartojamo smurto. Dukra dabar bijo tėvo. Savo skunde parašė ir laidoje pasakė taip, kaip buvo. Neturėjo tikslo pakirsti pasitikėjimo E. V., nesiekė ir nesuprato, kad tai gali atsiliepti E. V. gyvenime.

Nukentėjęs asmuo E. V. parodė, kad su V. V. santuoką sudarė 2009-10-24, apie pusę metų gyveno dviese, o 2010-06-09 gimė dukra G. Prieš buvusią sutuoktinę V. V. ir dukrą G. nesmurtavo, netriukšmavo ir dukra jo nebijo. Kaltinamosios pareiškimai apeliaciniame skunde ir laidos „24 valandos“ metu pažemino jo reputaciją. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai iš pradžių nebuvo apie jį geros nuomonės, nes V. V. buvo pripasakojusi. Jam kaltinamoji neleidžia matytis su dukra motyvuodama, jog vaikas jo bijo. 2011 m. lapkričio mėnesį nuvykus pas gydytoją neurologę, pastaroji su juo blogai bendravo, Joniškyje pas dukros gydytoją pusę valandos turėjo klausytis koks jis tėvas. Kaltinamosios parašytas sakinys apeliaciniame skunde jį paniekino, pakirto pasitikėjimą juo. Į teismą privataus kaltinimo tvarka kreipėsi tik po 4 mėnesių, nes laukė kol su V. V. sudaryta sutartis įsigalios ir jis galės ramiai lankyti dukrą. V. V. neleidus matytis su dukra, jis dėl bendravimo su vaiku kreipėsi į Žagarės policiją. Tik paskambinus įgaliotiniui, V. V. jį įleido. V. V. buvo iškvietusi „24 valandas“, ir kieme teigė, jog jis smurtaudavo, kėlė triukšmą, vaikas jo bijo. Tai yra netiesa, jis nesmurtavo. Šeimoje būdavo konfliktų, bet ne triukšmas, vaikas jo nebijo. Visa tai sukėlė jam neigiamas pasekmes, jis yra visiškai izoliuotas nuo vaiko, turi kaimynams, visiems kitiems įrodinėti, kad yra normalus žmogus, o ne smurtautojas. Tiek Joniškio rajono savivaldybės, tiek Šiaulių savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojai įsitikino, kad vaikas saugiai jaučiasi su tėvu. Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė civilinėje byloje prašė skirti psichologine ekspertizę, nes vaikas bijo tėvo, jis privalėjo 3 mėn. lankyti kursus kaip elgtis su vaiku. Mano, kad apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad vaikas jo bijo, įtakojo psichologinės ekspertizės skyrimą. Palaiko savo reikalavimą dėl neturtinės žalos 5000 Lt sumai. Neturtinė žala pasireiškė sukeltais nemalonumais Vaiko teisių apsaugos skyriuje, policijoje, patirtas stresas.

Liudytojas V. K. parodė, kad kaltinamoji yra jo sesuo. Jis yra matęs kaip E. V. stūmė jo nėščią seserį, matydavo ant sesers V. rankų „mėlynes“. Brolis T. K. yra parsivežęs primuštą seserį pas tėvus, kai ši dar buvo nėščia. Po to, V. V. atsiprašė V., kad ši sugrįžtų. Vaikas bijo tėvo, net apie pastarąjį paminėjus. E. V. buvo pagrobęs dukrą G. jėga. Kai sesuo dar gyveno santuokoje su E. V., pas pastaruosius jis lankydavosi retai, nes E. V. neleisdavo normaliai bendrauti su seserimi, visada stovėdavo šalia. Kai paskambindavo seseriai, visada atsiliepdavo E. V.

Liudytoja S. K. parodė, kad kaltinamoji yra jos dukra. E. V. yra vartojęs prieš jos dukrą ir fizinį, ir psichologinį smurtą. Konkrečios datos nepamena, tačiau dukra buvo apie 5 mėn. nėščia, kai pastarosios primuštos važiavo parsivežti ji su sūnumi T. Matydavo ant dukters kūno „mėlynes“, bet ši tylėdavo, bijojo skųstis, nes E. V. grasino susidorojimu. Numanė, kad žentas smurtauja, nes kai paskambindavo dukrai, girdėdavo triukšmą, verkdavo vaikas. Gimus anūkei, E. V. jiems neleido lankytis, yra ją išstūmęs iš buto. Tik kai išsiskyrė su E. V., dukra ėmė pasakoti. Vaikas nenori matyti tėvo, pastarasis yra pagrobęs vaiką iš kiemo. E. V. nelankė savo dukros tik rašė skundus Vaiko teisių apsaugos skyriui. Laidą „24 valandos“ dukra iškvietė, nes norėjo iš E. V. atsiimti vaiko lovytę bei drabužėlius, kadangi dukra kai skyrėsi pasiėmė tik savo daiktus.

Liudytoja D. M. parodė, kad dirba kultūros darbuotoja. E. V. pažįsta senai, pastarasis 15 metų vaidina jos vadovaujamame kolektyve, o V. V. pažįsta kaip E. V. buvusią sutuoktinę. Kartais E. V. veždavosi žmoną ir dukrą į pasirodymus. Tada V. dukra dar buvo iki metų amžiaus. Bendraudavo gražiai. Jai žinoma, kad E. V. bendrauja su pirmąja žmona, myli vaikus iš pirmos santuokos. Matė laidą „24 valandos“, nepatikėjo tuo, ką apie E. V. sakė V. V. Minėtą laidą matė ir kiti kolektyvo nariai, apie tai kalbėjosi. Niekas iš jų nepatikėjo, kad E. V. galėjo smurtauti, kad vaikas jo bijo. Laidos metu pateikta V. V. informacija nepakirto jų pasitikėjimo E. V., nepakeitė jų nuomonės apie E. V.

Liudytoja G. V. parodė, kad nukentėjusysis ir privatus kaltintojas yra jos sūnus, o kaltinamoji – buvusi marti. Kai sūnus ir marti gyveno santuokoje, dažnai lankydavausi pas juos. Marti niekada nėra sakiusi, kad kas nors blogai šeimoje, kad vyras smurtauja. Jai buvo keista, kad marti nebendravo su savo tėvais, sakė, kad tėvai jos nemylėjo, skriaudė. Viskas jos nuomone buvo normaliai sūnaus šeimoje. Nėra girdėjusi, kad būtų kviesta policija, kaimynai nėra sakę, kad triukšmaujama ar vyksta barniai. Kad vaikas bijo tėvo, tai tik kaltinamosios žodžiai. Vaikas nebijojo tėvo. Kaltinamoji neleidžia vaikui bendrauti su tėvu. Jos santykiai su marčia buvo normalūs, pasikalbėdavo, bendravo beveik kiekvieną dieną, kartu maudydavo mergaitę. Kai sūnus pasakė, kad marti su mergaite išvažiuoja, jai buvo smūgis. Buvo marčios tėvai, policija, nes sūnus neleido išvežti vaiko. Viskas prasidėjo, kai mergaitė buvo nuvežta pas neurologą, nes jie pastebėjo, kad mergaitė nesivysto taip, kaip turėtų. Sūnus su marčia ginčijosi, nesutarė dėl vaiko gydymo. Matė laidą „24 valandos“. Po tos laidos niekas iš pažįstamų nieko blogo nepasakė apie jos sūnų.

Liudytoja G. E. parodė, kad dirba Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje nuo 2012-09-04. Skaitė byloje minimą apeliacinį skundą, žiūrėjo laidą „24 valandos“. Laidoje ir skunde pateikta informacija neturėjo įtakos skyriaus darbuotojų nuomonei apie E. V. Nors V. V. tvirtina, kad vaikas bijo tėvo, tačiau skyriaus darbuotojai matė, kad vaikas tėvo nebijo. Civilinėje byloje prašė paskirti psichologinę-psichiatrinę ekspertizę, nes kitaip negalima išspręsti E. V. bendravimo su vaiku tvarkos, kadangi šalys geranoriškai nesutaria dėl bendravimo su vaiku.

2012 m. vasario 21 d. apeliantės V. V. apeliaciniame skunde dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-78-457/2012 dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu yra sakinys „dar gyvenant santuokoje su E. V. patirdavau smurtą, būdavo keliamas triukšmas, vaikas to pasekoje ir dabar dar yra bijantis tėvo“ (5-7 b. l.).

CD užfiksuotas laidos „24 valandos“ vaizdo įrašas, iš kurio matyti kaip kaltinamoji, privatus kaltintojas, liudytojos S. K., G. V. bendrauja tarpusavyje bei su laidos kūrybinės grupės nare (45 b. l.).

V. V. 2012-10-02 paaiškinime antstolei Vaivai Šimkienei nurodyta, kad tėvas E. V. vaiką lanko retai, „dukrytė tėvo neprisileidžia prie savęs, jį stumia, duoda tėvui per rankas ir pradeda verkti“, „Tėvas negali paimti į rankas, dukrytė pradeda verkti“ (136-137 b. l.).

Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013-02-15 rašte Nr. (17.7.)-SV-165 antstolei V. Šimkienei „Rekomendacijos dėl vaiko perdavimo“ nurodyta, kad V. V. teismo sprendimo dėl bendravimo su vaiku tvarkos gera valia nevykdo, neleidžia vaiko tėvui E. V. matytis su dukra. Siekiant, jog būtų užtikrinta vaiko teisė bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu, atsižvelgiant į vaiko interesus, buvo pravesti prevenciniai pokalbiai, abu tėvai užrašyti į pozityviosios tėvystės įgūdžių ugdymo kursus. Vaiko teisių apsaugos skyrius įvertinęs susidariusią situaciją, rekomenduoja kviesti psichologą-psichiatrą, kad įvertintų ar pasimatymas su tėvu traumuoja vaiką psichologiškai, ar nustatyta ir teismo patvirtinta bendravimo su vaiku tvarka kenkia vaiko brandai ir pasaulėžiūrai. Kai kompromisinis susitarimas tarp tėvų neįmanomas, būtų tikslinga vaiko ir tėvo pasimatymus organizuoti neutralioje teritorijoje, dalyvaujant psichologui. V. V. tikslinga įpareigoti paruošti mergaitę G. V., gim. (duomenys neskelbtini), bendravimui su tėvu E. V. ir perdavimui jam pagal galiojantį teismo sprendimą, taikant psichologo pagalbą (138-139 b. l.).

Joniškio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013-04-02 rašte Nr. (17.7.)-SV-293 antstolei V. Šimkienei „Rekomendacijos dėl vaiko perdavimo“ nurodyta, kad nuo 2013-03-06 iki 2013-06-20 vaikas G. V. buvo pas tėvą, jo gyvenamojoje vietoje. Vaikas puikiai jautėsi su tėvu, žaidė, smagi lakstė po kambarius, ėjo į lauką pasivaikščioti su tėvu E. V. V. V. kreipėsi į policiją dėl vaiko G. V. neteisėto paėmimo, pareikalavo dukrą grąžinti, pranešė policijai apie vaiko pagrobimą. Vykdant antstoliui teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo išieškotojui, siekiant užtikrinti vaiko teisių apsaugą, vykdymo procese rekomenduotinas psichologo dalyvavimas (140-142 b. l.).

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2013-12-04 rašte Nr. SVT-3124 E. V. „Dėl bendravimo su dukra“ nurodyta, kad V. V. teigia, jog dukra bijo vykti kartu su tėvu, šiai dienai nėra susiformavę glaudūs emociniai ryšiai tarp dukters ir tėvo (143 b. l.).

Antstolės V. Šimkienės padėjėjos 2014-01-03 akte Nr. 0071/12/01041 nurodyta, kad nuvykus pas V. V. vykdyti teismo sprendimą, mergaitė noriai bendravo su tėčiu (144 b. l.).

Iš Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013-08-01 nutarties matyti, kad teismas, siekdamas nustatyti pareiškėjo E. V. ir suinteresuoto asmens V. V. nepilnametės dukters G. V., gim. (duomenys neskelbtini), individualius psichologinius ypatumus, jos emocinę būseną, santykį su kiekvienu iš tėvų, prisirišimo prie jų aspektus bei jų tarpusavio santykių ypatumus, paskyrė teismo psichologijos ekspertizę (145-147 b. l.).

Nukentėjęs asmuo ir privatus kaltintojas E. V. bei jo atstovė kaltinimą palaikė, prašė tenkinti pareikštą civilinį ieškinį dėl 5000,00 Lt neturtinės žalos bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kaltinamosios gynėjas baigiamosiose kalbose nurodė, kad teismas turėtų išteisinti V. V., nes kaltinamoji neturėjo tyčios apšmeižti nukentėjusįjį. Be to, patikslintas kaltinimas suformuluotas ydingai, neaiškiai, todėl trukdo tinkamai gintis. Prašo spręsti kaltinamosios kaltės klausimą pagal pirminį kaltinimą, nes patikslintu kaltinimu privatus kaltintojas prijungė naują veiką, dėl kurios turėtų būti užvesta nauja byla. LR CK 2.24 str. 9 d. įtvirtintas imunitetas atsakomybei už tikrovės neatitinkančių duomenų paskelbimą teismo procesiniuose dokumentuose. Tarp apeliaciniame skunde ir laidos „24 valandos“ metu V. V. padarytų pareiškimų ir pasekmių, kurias nurodo E. V. nėra jokio priežastinio ryšio. Tai, kad V. V. nesikreipė dėl smurto į policiją, kad tai anksčiau neiškilo viešumon, dar nereiškia, kad smurto nebuvo. Be kaltinamosios apie E. V. smurtavimą davė parodymus liudytojai S. K. ir V. K. Neįrodyta, kad V. V. padarė veiką, kuria yra kaltinama, o visos abejonės yra kaltinamojo naudai.

Privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą palaiko nukentėjusysis (BPK 408 str. 1 d.), kuris dalyvaudamas nagrinėjant bylą teisme, palaiko kaltinimą, pateikia įrodymus ir dalyvauja juos tiriant (BPK 34 str. 2 d.).

Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

BK 154 straipsnyje numatyta atsakomybė už tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimą. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis bei Konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tiek Konvencijoje, tiek Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo aspektų – asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Pagal Europos žmogaus teisių teismo suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas Almeida Azevedo prieš Portugaliją). Siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 9 dalis įtvirtina absoliutų imunitetą civilinei atsakomybei už teismo procesiniuose dokumentuose paskelbtą informaciją. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas už teismo procesiniuose dokumentuose paskelbtą informaciją nenumato net švelnesnės – civilinės atsakomybės, akivaizdu, kad baudžiamoji atsakomybė už tą pačią veiką tuo labiau negalima.

Šmeižimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti, apšmeižti. Byloje nėra duomenų, kad V. V. būtų turėjusi tikslą 2012 m. vasario 21 d. apeliaciniame skunde Šiaulių apygardos teismui civilinėje byloje ar kviesdama laidos „24 valandos“ kūrybinę grupę, tyčia E. V. apšmeižti, paniekinti ar pažeminti. Pirmu atveju V. V. ginčijo teismo sprendimą civilinėje byloje, nesutikdama su nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, antru atveju kreipėsi į laidą „24 valandos“, siekdama atsiimti iš buvusio sutuoktinio nepilnametės dukters lovytę, kitus daiktus. Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų akivaizdu, kad privatų kaltintoją ir nuteistąją sieja ilgalaikiai nesutarimai dėl bendravimo su dukra tvarkos, dominuoja konfliktinė situacija. V. V. savo poziciją dėl E. V. naudoto smurto, triukšmo kėlimo bei nuomonę, kad vaikas bijo tėvo teigė nuo pat civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo iki šiol. Iš į bylą privataus kaltintojo pateiktų dokumentų matyti, kad V. V. tas pačias aplinkybes yra nurodžiusi ne tik minėtame apeliaciniame skunde ir laidos „24 valandos metu“, tačiau ir savo paaiškinime antstolei, Joniškio rajono savivaldybės administracijos bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriams, taip pat civilinės bylos nagrinėjimo metu. Nukentėjusysis ir jo pakviesta liudytoja G. V. tvirtino, kad V. ir E. V. šeimoje triukšmo, smurto nebuvo. Kaltinamoji ir jos pakviesti liudytojai V. K., S. K. tvirtino, kad buvęs V. V. sutuoktinis E. V. vartojo prieš V. V. ir fizinį, ir psichologinį smurtą. Byloje oficialių duomenų apie E. V. smurtavimą buvusios sutuoktinės V. V. atžvilgiu nėra, tačiau atsižvelgiant į tai, kad smurtas artimoje aplinkoje yra viena iš latentiškiausių nusikalstamų veikų, teismas negali daryti kategorišką išvadą, kad jokio smurto V. ir E. V. šeimoje nėra buvę. Šiuo atveju kiekviena abejonė turi būti vertinama kaltinamosios naudai.

Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu ištirtus duomenis, daro išvadą, kad nuteistosios V. V. nuomonės apie E. V. elgesį santuokos metu išdėstymas apeliaciniame skunde civilinėje byloje ir laidos „24 valandos“ metu negalėjo E. V. išskirtinai paniekinti ar pakirsti pasitikėjimą juo kaip asmeniu, ir G. V. tėvu. Nei vienas iš bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų nenurodė, kad po laidos „24 valandos“ parodymo per televiziją būtų pakeitęs nuomonę apie E. V., ėmęs apie pastarąjį blogiau galvoti, nepasitikėti E. V. kaip asmeniu ar vaiko tėvu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai vedė prevencinius pokalbius ne vien su E. V., o su abiem vaiko G. V. tėvais, abu tėvai buvo užrašyti į pozityviosios tėvystės įgūdžių ugdymo kursus, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus, o ne todėl, kad V. V. apeliaciniame skunde ir laidos „24 valandos“ metu nurodė, jog E. V. vartojo smurtą, triukšmavo ir vaikas bijo tėvo. Pakruojo rajono apylinkės teismas nutartimi paskyrė civilinėje byloje teismo psichologijos ekspertizę, siekdamas nustatyti vaiko G. V. individualius psichologinius ypatumus, jos emocinę būseną, santykį su kiekvienu iš tėvų, prisirišimo prie jų aspektus bei jų tarpusavio santykių ypatumus, o ne todėl, kad V. V. apeliaciniame skunde ir TV laidoje galimai paskleidė apie E. V. neigiamą informaciją. Akivaizdu, kad V. V. apeliaciniame skunde ir laidos „24 valandos“ metu pateikta informacija apie buvusį sutuoktinį E. V. atitiko įprastą kaltinamosios V. V. ir nukentėjusiojo E. V. nesutarimų dėl bendravimo su vaiku pobūdį, todėl nėra pagrindo išvadai, jog E. V. galėjo pasijusti išimtinai paniekintas ar pažemintas būtent po apeliacinio V. V. skundo padavimo ar laidos „24 valandos“ filmavimo ir transliacijos. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, nuteistosios V. V. neigiami pasisakymai apie E. V. asmenį savaime negali būti vertinami kaip galintys paniekinti ar pažeminti pagal BK 154 straipsnio prasmę. Teismo nuomone nepritartina tokiai praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu veikimu, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Teismas, remdamasis tuo kas išdėstyta, daro išvadą, kad byloje surinktų duomenų visuma nepatvirtina, kad V. V. siekė paniekinti ar pažeminti E. V., kad V. V. apeliaciniame skunde ir laidos „24 valandos“ metu pateikta informacija apie E. V. siekia tokį pavojingumo lygį, kad būtų taikomos baudžiamosios teisės priemonės ir konstatuoja, kad V. V. veiksmuose nenustatyta jos tyčia paniekinti ar pažeminti E. V., pakirsti pasitikėjimą juo kaip asmeniu ir vaiko G. V. tėvu, todėl ji išteisintina, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas

Išteisinus V. V., nukentėjusiojo E. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir, vadovaudamasis BPK 297-298 str., 301-302 str., 303 str. 5 d. 1 p., 304-305 str., 307-308 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. V. išteisinti pagal BK 154 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

E. V. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą Joniškio rajono apylinkės teisme.