Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos išieškojimo, trečiasis asmuo BUAB „Optimalūs statybos sprendimai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas V. K. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė klaidingai nustatęs ginčo šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį, dėl ko skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Nustatyta, kad ieškovas ir trečiasis asmuo 2007 m. kovo 28 d. sudarė Lizingo sutartį Nr. LT049225, kuria ieškovas įsigijo langų gamybos stakles ir perdavė jas valdyti bei naudotis trečiajam asmeniui, kuris įsipareigojo mokėti lizingo įmokas (b. l. 5-10, 13-15). Trečiojo asmens įsipareigojimų pagal Lizingo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas atsakovo laidavimo, atsiradusiu tarp ieškovo ir atsakovo 2007 m. kovo 28 d. sudarytos Laidavimo sutarties Nr. LT049225 /L (toliau ir Laidavimo sutartis) pagrindu (b. l. 11-12). Lizingo sutartis ieškovo vienašališkai buvo nutraukta 2008 m. rugpjūčio 20 d. (b. l. 17), o ieškinys atsakovui, laidavusiam už trečiąjį asmenį, pareikštas 2012 m. kovo 8 d. (b. l. 1). Pirmos instancijos teismas ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad nepriklausomai nuo to, ar atsakovo laidavimas buvo terminuotas ar neterminuotas ieškinys buvo pareikštas praleidus CK 6.88 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.89 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus ieškiniui pareikšti. Toks teismo vertinimas prieštarauja Laidavimo sutarties turiniui.

Pagal Laidavimo sutarties 21 punktą jos galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal Lizingo sutartį. Tokia nuostata reiškia, jog ieškovas ir atsakovas susitarė, kad laidavimas galios iki visiško laidavimu užtikrintos prievolės įvykdymo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško prievolių įvykdymo, netaikomas ne tik CK 6.88 straipsnio 1 dalyje, bet ir CK 6.89 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-550/2012). Taigi pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškinęs atsakovo laidavimo apimties ribas, be pagrindo taikė CK 6.88 straipsnio 1 dalį ir 6.89 straipsnio 1 dalį.

Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies galima spręsti, jog ieškinys buvo atmestas ir todėl, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas. Nors teismas nenurodė, koks ieškinio senaties terminas šio ginčo atveju turėtų būti taikomas, tačiau iš byloje pateikto trečiojo asmens atsiliepimo į ieškinį ir sprendime išdėstytų teismo motyvų galima spręsti, jog omenyje buvo turimas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 216,14 Lt nuostolių, 21 422,87 Lt papildomų išlaidų, 15 066,39 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo pagal Lizingo sutartį. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl ieškovo pareikšto ieškinio dydžio, reikalaujamų sumų pagrįstumo klausimų, netyrė šiuo klausimu susijusių pateiktų įrodymų, taip pat nenustatė ir ieškovo prašomos priteisti žalos atsiradimo momento, todėl minėta teismo išvada dėl ieškinio senaties termino praleidimo yra nemotyvuota.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai lemia, kad apeliacinės instancijos teismas negali nustatinėti naujų bylos aplinkybių, kurios nesiaiškintos pirmosios instancijos teisme.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nepakankamai išsiaiškino ginčo esmę, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos CK 6.88, 6.89 straipsnių taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl ko teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas (CPK 320 str., 329 str. 1 d.). Panaikinus teismo sprendimą, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo vertinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, tiriami pateikti įrodymai, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui, nes neatskleista bylos esmė, o bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra negalimas, kadangi reikštų ginčo išsprendimą iš esmės, o tai sąlygotų byloje dalyvaujančių asmenų teisės į teismo sprendimo peržiūrėjimą apeliacine tvarka suvaržymą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.