Marijampolės apylinkės teismo nutartis

Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėja Teresė Klimienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi klausimą dėl pareiškėjų A. V. ir O. R. pareiškimo suinteresuotiems asmenims V. K., I. S., NŽT prie ŽŪM, attsovaujamai Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos skyriaus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme 2015-01-12 buvo gautas pareiškėjų A. V. ir O. R. pareiškimas suinteresuotiems asmenims V. K., I. S., NŽT prie ŽŪM, atstovaujamai Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos skyriaus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuris 2015-01-13 perduotas nagrinėti man .

Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometėse teritorijose, suteikiami nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha ploto. Siekdamos įgyvendinti šios įstatymo nuostatos suteikiamas teises, pareiškėjos kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto,- kad jų tėvai iki 1939 m. rugsėjo mėnesio Lenkijos okupacijos tuometinės Lenkijos Seinų apskirties Žaboriškių valsčiaus Slabados kaime nuosavybės teise valdė keturis žemės sklypus (V. K. valdė 16 ha ir 29,11 ha žemės sklypus, o B. K. valdė 13,5190 ha ir 18,7557 ha žemės sklypus), viso bendrai 77 ha 3847 kvadratinių metru žemės plotą, - nustatymo. Taigi, pareiškėjos prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvai tam tikru laikotarpiu turėjo daiktinę teisę į kitoje valstybėje esantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą. Pagal jau suformuotą kasacinio teismo praktiką tokiu atveju, tai yra kai ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjama civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, - jog asmeniui nuosavybės teise priklausė kitoje valstybėje esantis žemės sklypas,- nustatymo, byla laikytina turinčia tarptautinį elementą, ir jos teismingumas nustatomas pagal tarptautinio civilinio proceso normas. Teismas ex officio nustato, ar ji priklauso Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai (CPK 782 straipsnis). Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja nacionalinė teisė, dvišalės ir daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Lietuvos Respublika daugiašalės sutarties pagrindu 2004 m. gegužės 1 d. tapo Europos Sąjungos nare. ES institucijos bendriems siekiams įgyvendinti pagal konvenciniu pagrindu nustatytą kompetenciją išleidžia įvairius teisės aktus, todėl tarptautinio civilinio proceso šaltinis, sprendžiant civilinių bylų teismingumo klausimus, yra ir 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo (toliau – Reglamentas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje UAB „Bleiras“ v. TIMA TRANSPORTS, bylos Nr. 3K-3-170/2006). Kadangi Lietuvos Respublika ir Lenkijos Respublika yra Europos Sąjungos valstybės narės, tai nagrinėjamoje byloje aktualus yra Reglamento normų, nustatančių jurisdikcijos taisykles, taikymas. Nagrinėjamu atveju reikšmingos yra Reglamento 6 skirsnyje nustatytos išimtinės jurisdikcijos taisyklės. Pagal šio skirsnio 22 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą teismo procesuose, kurių objektas yra daiktinės (in rem) teisės į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, išimtinę jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra turtas, teismas. Pareiškėjų reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra susijęs su daiktinės (nuosavybės) teisės į nekilnojamąjį turtą pripažinimu, todėl pagal jau suformuotą kasacinio teismo praktiką konstatuojama, kad šio proceso objektas yra daiktinė teisė į nekilnojamąjį turtą, ir, vadovaujantis Reglamento 22 straipsnio 1 dalimi ir 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti pareiškimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2009).