- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-21
- Bylos Nr.
- P-4-143/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00144-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Atsakovas
- Narkotikų
- Pareiškėjas
- G. M.
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-90/2014 pagal pareiškėjo G. M. firmos skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. M. firma (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-229/12 (toliau – ir skundžiamas nutarimas).
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu nutarimu jam paskirta 1 250 Lt bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas, AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, nustačius, kad 2012 m. lapkričio 9 d. G. M. firmai priklausančioje kavinėje barmenė I. L. 22 val. 42 min. D. Ž. pardavė vieną 0,7 l talpos butelį brendžio „Grand Cavalier“, kurį paminėtas asmuo išsinešė iš kavinės. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu nutarimu, nurodė, kad 2013 m. sausio 8 d. Kauno miesto apylinkės teisme buvo pradėta nagrinėti administracinio teisės pažeidimo byla, kurioje I. L. kaltinama padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 164 straipsnio 3 dalyje, už tai, kad paminėto įvykio metu ji nesiėmė jokių veiksmų užtikrinti, jog gėrimas būtų vartojamas vietoje. Pareiškėjas teigė, kad I. L. teisme pareiškė, jog prieš parduodama brendžio butelį D. Ž. atsuko butelio kamštį ir padėjo jį šalia savęs netoli kasos, klientui padavė vienkartinio ar daugkartinio naudojimo indus alkoholio vartojimui, informuodama, kad alkoholį privaloma suvartoti kavinės patalpose, bei pasiūlė prisėsti bare prie stalo. Pareiškėjas pabrėžė, kad barmenė po kelių sekundžių pamatė, jog kliento nėra, ir suprato, kad jis išėjo.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad teisme apklausiamos policijos darbuotojos D. B. ir A. K. nurodė, kad jos buvo prie kavinės lango ir matė, kaip barmenė prasukusi alkoholinio gėrimo butelio kamštelį pardavė D. Ž. butelį brendžio. Atkreipė dėmesį, kad policijos darbuotojai E. M. ir R. Z. prisipažino, jog įvykio metu jie bei jų kolega G. T. sėdėjo tarnybiniame automobilyje ir nematė, kaip viskas įvyko, taip paminėti pareigūnai pripažino, jog savo tarnybiniuose pranešimuose pateikė neteisingą informaciją. Pareiškėjas nurodė, kad D. Ž. teisme taip pat patvirtino, jog kamštelį barmenė nusuko ir pasidėjo prie kasos, tačiau jis kamštelį pasiėmė, eidamas iš kavinės juo užsuko butelį, o išėjęs lauke buvo sulaikytas policijos darbuotojų.
Pareiškėjo teigimu, išanalizavus kavinėje įrengtas kameras, matyti, kad barmenė nusuko nuo butelio kamštį, pasidėjo jį prie kasos ir padavė pirkėjui indus alkoholiui vartoti, tačiau, kol barmenė tvarkė prekes, klientas ištiesė kairiąją ranką per visą baro plotį ir paėmęs prieš kelias sekundes nusukto butelio kamštį greitai išėjo iš baro. Vaizdo stebėjimo kamerų įrašai visiškai patvirtina barmenės I. L. paaiškinimą ir paneigia administracinio teisės pažeidimo faktą, tuo pačiu policijos darbuotojų aukščiau paminėtus tarnybinius pranešimus bei I. L. paaiškinimą, kurį įvykio dieną priėmė policijos darbuotoja A. K. Pabrėžė, kad skundžiamas nutarimas yra naikintinas dėl aukščiau nurodytų motyvų, kadangi administracinis teisės pažeidimas nepadarytas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjo G. M. firmos skundą kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje ginčas yra kilęs dėl Departamento skundžiamo nutarimo, kuriuo pareiškėjui skirta 1 250 Lt bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą.
Teismas nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Pažymėjo, kad, nesant detalesnio šios Alkoholio kontrolės įstatymo normos įgyvendinimo reglamentavimo, šios nuostatos analizė leidžia daryti išvadą, kad ji jos taikymo subjektams, t. y. asmenims, prekiaujantiems alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, numato imperatyvų įpareigojimą nuo 22 iki 8 valandos alkoholiniais gėrimais prekiauti tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Šis įpareigojimas išpildomas, kai asmuo įgyvendina dvi sąlygas: 1) parduoti alkoholinius gėrimus tik atidarytoje pakuotėje ir 2) imtis protingų nuo jo valios priklausančių priemonių, jog jie būtų suvartoti vietoje.
Akcentavo, jog pirmosios sąlygos išpildymas priklauso nuo asmens, prekiaujančio alkoholiniais gėrimais, veiksmų, jis gali kontroliuoti šio Alkoholio kontrolės įstatymo nustatyto reikalavimo įgyvendinimą, todėl turi aktyviai veikti ir užtikrinti, kad pirkėjui alkoholiniai gėrimai būtų parduodami tik atidarytoje pakuotėje. Antroji sąlyga priklauso ne tik nuo pardavėjo, tačiau ir nuo pirkėjo valios. Pirkėjas, net pardavėjui ėmusis visų įmanomų nuo jo priklausančių priemonių, siekiant užtikrinti paminėtos Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos laikymąsi, dėl tam tikrų priežasčių gali siekti alkoholį vartoti ne vietoje, todėl visais atvejais reikalauti antrosios sąlygos išpildymo tik iš pardavėjo būtų neproporcinga.
Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, jog asmens, prekiaujančio alkoholiniais gėrimais, atsakomybės už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą kilimo ir ekonominių sankcijų skyrimo klausimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, įvertinant, ar pardavėjas ėmėsi protingų, nuo jo valios priklausančių priemonių antrosios sąlygos įgyvendinimui. Taigi turi būti įvertinta, ar pareiškėjas ėmėsi protingų, nuo jo valios priklausančių priemonių, Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos įgyvendinimui užtikrinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pabrėžė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. įsiteisėjusia nutartimi administracinėje byloje Nr. ATP-198-508/2013 konstatuota, jog savo veiksmais barmenė I. L. siekė, kad alkoholį pirkėjas vartotų vietoje, juolab kad, kaip matyti iš liudytojo D. Ž. parodymų, kurie sutampa ir su I. L. parodymais, ši jam nurodė, jog įsigytą alkoholinį gėrimą privalu vartoti vietoje. Taigi I. L. pardavė D. Ž. vieną 0,7 l talpos butelį brendžio „Grand Cavalier“ būtent vartoti vietoje. Nurodė, kad I. L. teiginiai, jog ji prieš parduodama butelį pirkėjui jį atidarė vartoti vietoje ir jog pirkėjas D. Ž. nepakluso įstatymo reikalavimui bei I. L. nurodymui alkoholį vartoti vietoje ir alkoholinį gėrimą iš prekybos vietos išsinešė savavališkai, nėra paneigti. Kauno apygardos teismas konstatavo, kad esant tokioms aplinkybėms negali būti laikoma, jog I. L. leido alkoholinį gėrimą pirkėjui išsinešti ir pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymą, bei pažymėjo, kad I. L. neturėjo galimybės pirkėją sulaikyti ir priversti nusipirktą alkoholinį gėrimą vartoti vietoje.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į paminėtą įsiteisėjusią Kauno apygardos teismo nutartį, padarė išvadą, kad pareiškėjo kavinėje dirbanti barmenė I. L. ėmėsi visų įmanomų nuo jos priklausančių priemonių, siekdama užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos laikymąsi, tačiau, teismo vertinimu, vien tik ūkio subjekto darbuotojo veiksmų teisėtumas paminėtos įstatymo nuostatos laikymosi atžvilgiu nešalina paties ūkio subjekto atsakomybės.
Pažymėjo, jog būtent ūkio subjektas privalo užtikrinti įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymą, t. y. ūkio subjekto vadovas privalo darbą organizuoti taip, kad būtų maksimaliai pašalintos prielaidos pirkėjui nesilaikyti reikalavimo suvartoti alkoholį vietoje. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad atsukto butelio kamštelis buvo padėtas šalia butelio, o pirkėjas įsigijo vieną 0,7 l talpos butelį brendžio „Grand Cavalier“, nėra. Teismo vertinimu, tokio kiekio ir tokio stiprumo alkoholio įsigijimas vieno asmens iš karto galėjo sukelti abejonių dėl galimumo vienam asmeniui tokį alkoholio kiekį suvartoti vietoje, be to, pirkėjas nurodė, kad jis be jokių kliūčių pasiėmė kamštelį, užsisuko butelį ir išėjo, todėl nagrinėjamu atveju iš surinktų ir ištirtų įrodymų, pirmosios instancijos teismo vertinimu, matyti, kad pareiškėjas nesiėmė efektyvių priemonių, jog alkoholis nebūtų išsineštas. Teismas konstatavo, kad G. M. firma pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimą.
Atsakomybė už šį pažeidimą nustatyta Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje. Už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo 500 iki 2 000 Lt dydžio bauda. Kadangi pareiškėjo atžvilgiu nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai paskirtas baudos vidurkis.
Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, nusprendė, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl Departamento 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-229/12 kaip teisėtą ir pagrįstą paliko nepakeistą, o pareiškėjo G. M. firmos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 21 d. sprendimu patenkino pareiškėjo G. M. firmos apeliacinį skundą. Teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – patenkino pareiškėjo G. M. firmos skundą ir panaikino Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-229/12.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimo Nr. ATK2-229/12, kuriuo nuspręsta taikyti pareiškėjui G. M. firmai ekonominę sankciją už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu, 34 straipsnio 3 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-351/2013.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas iš esmės buvo nubaustas už tai, kad po 22 val. fiziniam asmeniui pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjui priklausančioje kavinėje-bare, taip pažeisdamas įstatyme įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu. Pareiškėjas, pradėdamas administracinį ginčą, nesutiko su tokiu situacijos vertinimu ir teigė, jog Departamentas nepagrįstai paskyrė jam baudą, nes jis nepadarė jokio pažeidimo bei laikėsi Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais priklausančioje kavinėje-bare, esančioje Kaune, (duomenys neskelbtini), AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu laiku pardavė alkoholinius gėrimus atidarytoje (nusuktas kamštelis, kuris buvo padėtas šalia butelio) pakuotėje, kuriuos pirkėjas iš baro išsinešė, taip pareiškėjas nesiėmė visų įmanomų efektyvių priemonių, jog alkoholis nebūtų išsineštas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutiko su tokiu pirmosios instancijos teismo aiškinimu ir teigė, jog negali jėga suvaržyti žmogaus laisvės ir paimti jo nuosavybę (prekę, už kurią sumokėta).
Teismas atkreipė dėmesį, kad iš ūkio subjekto, teisės aktuose tiesiogiai neįtvirtinus ūkio subjektų darbuotojų ar kitų asmenų teisės pirkėjo atžvilgiu taikyti tam tikras prievartos priemones, kuomet pirkėjas atidarytoje pakuotėje parduotą gėrimą rengiasi išsinešti ar nešasi iš ūkio subjekto patalpų, nepagrįsta reikalauti elgtis neteisėtai ir prievarta užtikrinti gėrimo vartojimą vietoje, t. y. pardavėjas neturi teisės imtis prievartos veiksmų prieš pirkėją, siekdamas užtikrinti, kad pastarasis neišsineštų parduoto alkoholinio gėrimo ar kad jį suvartotų vietoje. Teismo vertinimu, šis aspektas svarbus analizuojant pareiškėjo priemonių, kurių konkrečiu atveju jis ėmėsi siekdamas nepažeisti imperatyvaus įstatymo reikalavimo prekiauti alkoholiniais gėrimais parduodant juos tik vartoti vietoje, pakankamumą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjo darbuotoja alkoholinį gėrimą (0,7 l brendžio butelį) į kavinę-barą atėjusiam asmeniui pardavė be kamštelio, t. y. atidarytoje pakuotėje. Šiuo klausimu teismas pažymėjo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nesiėmė efektyvių priemonių tam, kad alkoholis nebūtų išsineštas, vien dėl to, kad atsuktą kamštelį pareiškėjo darbuotoja padėjo šalia butelio. Tai, kur buvo padėtas nusuktas kamštelis, neturi reikšmės, nes asmuo, siekdamas išsinešti alkoholinį gėrimą, galėjo jį išsinešti ir be kamštelio. Esminė sąlyga, kuri turi būti išpildyta, yra ta, kad gėrimai turi būti parduodami atidarytoje pakuotėje. Atkreipė dėmesį, kad gėrimo pakuotė atidaryta, kai yra iš esmės pažeidžiama, t. y. yra pažeidžiamas pakuotės funkcionalumas ir sudaroma galimybė pakuotėje esantį gėrimą išpilstyti ar tiesiogiai vartoti iš pakuotės. Šiuo atveju taip ir buvo padaryta. Pareiškėjo kavinės-baro darbuotoja davė pirkėjui D. Ž. vienkartinį plastikinį stikliuką. Taigi pardavėja gėrimą pardavė atidarytoje pakuotėje ir aprūpino jį įsigijusį asmenį indu, reikalingu vartojant gėrimą vietoje.
Teismas taip pat nustatė, kad pardavėja įspėjo alkoholinį gėrimą įsigyjantį asmenį, jog jo perkamas brendis gali būti vartojamas tik bare, šią faktinę aplinkybę patvirtino ir pats alkoholį pirkęs asmuo. Pirminiame brendį įsigijusio asmens paaiškinime nurodyta, jog jis po pardavėjos įspėjimo vis tiek išėjo iš kavinės-baro, nes jam reikėjo nueiti prie automobilio, o butelio palikti bare nenorėjo. Barmenė pirminiame paaiškinime nurodė, jog brendį įsigijęs asmuo sakė, kad jo bare nevartos, bei patikino, kad apie būtinybę parduodamus alkoholinius gėrimus vartoti vietoje klientą įspėjo. Remdamasis byloje esančiu Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 18 d. nutarimu, kurį Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 4 d. nutartimi paliko nepakeistą, teismas nustatė, kad brendžio pirkėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog, paprašius brendžio, pardavėja pasakė, jog jį reikės gerti vietoje ir jog jo negalima išsinešti. Kauno apylinkės teismas paminėtu nutarimu nustatė, kad, peržiūrėjus vaizdo įrašus, išklausius D. Ž., yra akivaizdu, jog I. L. pardavė D. Ž. vieną 0,7 l talpos butelį brendžio „Grand Cavalier“ ne išsinešti, o vartoti vietoje, t. y. bare, nes, kaip paaiškino D. Ž., I. L. jam nurodė, kad alkoholį tuo metu jis privalo vartoti vietoje. Pareiškėjo darbuotoja, atsukusi butelio kamštelį, padėjo jį ant prekystalio bei padavė vienkartinį stikliuką. Tai užfiksuota vaizdo įraše.
Teismas, remdamasis administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.8.-160-825/2013, pažymėjo, jog šiuose I. L. veiksmuose Kauno apylinkės teismas 2013 m. sausio 18 d. nutarimu nenustatė administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl dėl šių veiksmų jos nepatraukė administracinėn atsakomybėn. Šis teismo nutarimas yra įsiteisėjęs, todėl juo konstatuotos faktinės aplinkybės (jų vertinimas ATPK 164 str. 3 d. taikymo prasme, tuo pačiu ir su šia teisės norma sietino Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 d. 13 p. taikymo prasme) yra reikšmingos šiai administracinei bylai (ABTĮ 14 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į šį teismo nutarimą (kuris pirmosios instancijos teismo nebuvo įvertintas nagrinėjant šią administracinę bylą), teismas padarė išvadą, kad nurodytas alkoholinių gėrimų pardavimas pareiškėjo bare 2012 m. lapkričio 9 d. negali būti įvertintas kaip Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas. Todėl pareiškėjo skundžiamas atsakovo nutarimas negali būti pripažintas pagrįstu, bei konstatavo, kad pareiškėjas ėmėsi proporcingų atsargos priemonių reikalavimui, jog AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų reikalavimų būtų laikomasi, t. y. jo konkrečioje situacijoje pritaikytų priemonių visuma atitiko teisingą pusiausvyrą siekiamam tikslui. Be to, pareiškėjas negalėjo pagrįstai numatyti, jog, jam ėmusis paminėtų priemonių, alkoholinis gėrimas vis tiek bus išsineštas iš kavinės-baro, t. y. nebus vartojamas vietoje. Todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog byloje vertinamu atveju pareiškėjas nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų.
Teismo nuomone, daryti priešingą išvadą byloje nesuteikė pagrindo ir atsakovo pozicija. Atkreipė dėmesį, jog pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent Departamentas, kaip pažeidimą inkriminuojanti institucija, turi jį neabejotinai įrodyti (žr., pvz., mutatis mutandis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Tai reiškia, kad būtent pastarasis subjektas turi išdėstyti visas faktines aplinkybes bei jas motyvuotai kvalifikuoti kaip pažeidimą, kartu įrodydamas ir pažeidėjo kaltę. Tačiau analizuojamu atveju, nors Departamentas nutarime ir konstatavo, jog pareiškėjas nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti AKĮ numatytos imperatyvios pareigos – neprekiauti alkoholiniais gėrimais nustatytu laiku, jis nedetalizavo savo teiginio, t. y. konkrečiai nenurodė, kokių dar veiksmų pareiškėjas turėjo imtis, kad patektų į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos išimties taikymo sritį, o tik apsiribojo teiginiu, jog tam, kad būtų nustatytas aptariamos įstatymo nuostatos pažeidimas, pakanka nustatyti, kad alkoholiniai gėrimai yra parduodami draudžiamu laiku nuo 22 val. iki 8 val. Toks argumentas, teismo vertinimu, konkrečiu atveju nėra pakankamas bei neatitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog nutarime turi būti, be kita ko, nurodomi pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas nutarimas.
Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas padarė prielaidą, jog tokio kiekio ir tokio stiprumo alkoholio įsigijimas vieno asmens iš karto galėjo sukelti abejonių dėl galimumo vienam asmeniui tokį alkoholio kiekį suvartoti vietoje. Pažymėjo, kad ši prielaida nėra pagrįsta, nes nei teismas, nei pareiškėjo darbuotoja negalėjo žinoti tikrųjų pirkėjo ketinimų, o prielaidomis teismo sprendimas negali būti grindžiamas.
Teismas apibendrindamas padarė išvadą, jog byloje vertinamu atveju nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas. Priešingai, pareiškėjo priemonių, pritaikytų ginčo situacijoje, visuma byloja apie tai, jog pareiškėjo elgesys atitiko šioje teisės normoje įtvirtintą draudimo išimtį. Teismo vertinimu, pareiškėjas ėmėsi proporcingų ir protingų priemonių tam, kad būtų užtikrintas aptariamos išimties iš imperatyvaus reikalavimo laikymasis. Konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Todėl pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkino, o Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. ATK2-229/12 panaikino.
IV.
Atsakovas 2014 m. birželio 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-90/2014, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduodamas nepažeidžiant ABTĮ 156 straipsnio numatyto trijų mėnesių termino: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta 2014 m. kovo 21 d., prašymas paduodamas 2014 m. birželio 20 d. Teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, kad ši pažaida yra esminė, nulėmusi neteisėto sprendimo priėmimą, ir kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas) ir Alkoholio kontrolės įstatyme (18 str. 3 d. 13 p.) numatyto reikalavimo „alkoholiniai gėrimai parduodami tik vartoti vietoje“ turinio aiškinimo ir taikymo. Pažymi, kad šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo, kaip juridinio asmens, kaltės klausimo ir pareigos užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje. Pareiškėjo įstatymą pažeidusi veika pasireiškė neveikimu, t. y. pastarasis neužtikrino, kad bare alkoholiniai gėrimai būtų parduodami tik vartoti vietoje (pardavė alkoholinio gėrimo butelį ir paliko jo kamštelį tokį butelį užsisukti). Pirkėjui buvo sudarytos visos galimybės tokį alkoholinį gėrimą išsinešti gamyklinėje taroje, nes pareiškėjas pats palikdamas parduodamų alkoholinių gėrimų kamštelius klientams išreiškia savo valią išsinešti tokius alkoholinius gėrimus, o ne vartoti vietoje. Pareiškėjas nesiėmė visų galimų efektyvių, protingų veiksmų, siekdamas išvengti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo. Tiek įspėjimai, tiek vienkartinio stikliuko pateikimas yra tik pasyvūs elementai, kuriais siekiama sudaryti įspūdį, jog alkoholiniai gėrimai buvo parduoti vartoti tik vietoje. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1749/2013, 2013 m rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1018/2013. Pažymi, kad už tą patį įstatymo pažeidimą administracinėn atsakomybėn gali būti patrauktas fizinis ir juridinis asmuo. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-845/2013, 2013 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-123/2013, 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011, 2005 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-39/2005). Fizinio asmens byloje priimtas nutarimas nepanaikina juridinio asmens atsakomybės už šį pažeidimą. Teismas, neobjektyviai ir nevisapusiškai išnagrinėjęs bylos medžiagą ir byloje esančius įrodymus, teismų praktiką, priėmė nepagrįstą sprendimą, dėl to jis yra naikintinas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atmestinas.
Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus (b. l. 141–147).
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Tokia išvada darytina įvertinus prašymo atnaujinti procesą argumentus. Pažymėtina, kad aptariamo pagrindo taikymas sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl jau pateikto aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti. Kaip matyti, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 suformuota praktika. Atsakovas iš esmės nepagrindė, kad šis aiškinimas yra akivaizdžiai neteisingas. Priešingai, jis pats rėmėsi paminėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sukurtu precedentu, kurio nuosekliai laikosi administraciniai teismai. Kita vertus, atsakovo argumentai dėl teismo analizuojant faktines aplinkybes padarytų išvadų nepagrįstumo yra byloje esančių įrodymų įvertinimo klausimas, kuris yra ginčą iš esmės išsprendusio teismo, o ne prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva. Tai taip pat nepagrindžia šio proceso atnaujinimo pagrindo. Taigi prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra nepagrįstas.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atsakovas tokių įrodymų irgi nepateikė. Visų pirma, jo subjektyvus teismų praktikos interpretavimas savaime negali būti siejamas su aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu pagal jo taikymo prasmę. Be to, teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, jei bylos yra analogiškos, t. y. identiškos ginčo faktinės aplinkybės, sprendžiant ginčą pritaikyta ta pati teisės norma. Iš esmės dėl individualaus vertinimo specifikos analogiškomis nelaikytinos atsakovo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos bei jose priimti procesiniai sprendimai. Įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje yra pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu (ABTĮ 57 str. 6 d.). Prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat yra nepagrįstas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-90/2014 pagal pareiškėjo G. M. firmos skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.