Kauno apygardos teismo nutartis

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2017-01-31 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento T. T. ir L. V. H. 2013-08-19 sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį; pripažino negaliojančiu nuo priėmimo momento L. V. H. 2013-08-19 vienintelio akcininko sprendimą Nr. 13/08/19 dėl UAB „BIMBIRIMBAM“ direktoriaus atleidimo ir naujo direktoriaus paskyrimo; priteisė iš atsakovo T. T. 16 492,25 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016-04-06) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei bankrutavusiai UAB „BIMBIRIMBAM“.Teismas nustatė, kad akcijos pagal ginčijamą Sutartį buvo perleistos 25 metų amžiaus Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečiui L. V. H. Oficialių duomenų, kad toks asmuo Sutarties sudarymo metu apkritai buvo Lietuvoje, byloje nėra. Visi L. V. H. vardu pasirašyti dokumentai yra parengti lietuvių kalba. Patikimų duomenų, kad dokumentus pasirašiusiam asmeniui į jam suprantamą kalbą buvo išverstas šių dokumentų turinys, jam buvo išaiškinta ir suprantama šių dokumentų reikšmė ir teisinės pasekmės, pasirašydamas šiuos dokumentus asmuo išreiškė tikrąją savo valią, byloje taip pat nėra. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo T. T. paaiškinimų galima spręsti, kad jokių derybų su L. V. H. dėl Sutarties sudarymo ir jos sąlygų jis nevedė, akcijas nupirkti buvo pažadėjęs kitas asmuo, kurio T. T. taip pat nepažįsta, žino tik asmens vardą, tačiau vėliau tas nežinomas asmuo jam pristatė vietnamietį, nurodęs, kad akcijas pirks ne jis pats, o vietnamietis, nes jam reikalingas leidimas gyventi Lietuvoje. Tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad akcijas pagal ginčo sutartį įsigijęs L. V. H. turėjo ketinimų gyventi Lietuvoje, nes į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos toks asmuo nesikreipė nei dėl vizos, nei dėl leidimo laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas nustatė, kad po Sandorio sudarymo, tą pačią dieną atsakovas L. V. H. priėmė sprendimą atleisti atsakovą T. T. iš Įmonės vadovo pareigų ir į šias pareigas paskirti save, taip pat šalys pasirašė materialiojo turto ir dokumentų perdavimo-priėmimo aktus. Tačiau, paskyręs save Įmonės vadovu, L. V. H. jokių Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje, CK 2.87 straipsnyje vadovui priskiriamų funkcijų nevykdė, neįgyvendino savo pareigų bendrovei. Net SODRAI nebuvo pateikti duomenys apie naują darbuotoją (naują vadovą L. V. H.). Todėl teismas sprendė, kad tik formalūs akcijų perleidimą ir vadovavimo perėmimą įtvirtinantys veiksmai (sprendimo atleisti buvusį vadovą ir paskirti save vadovu priėmimas, turto ir dokumentų perdavimo aktų pasirašymas) nepatvirtina akcijas įgijusio asmens siekio toliau vykdyti įmonės ūkinę veiklą, vykdyti akcininko ir įmonės vadovo teises ir pareigas. Priešingai, paties atsakovo T. T. paaiškinimai dėl Sutarties sudarymo aplinkybių leidžia teigti, jog atsakovas L. V. H. tebuvo asmens, kurio tapatybės atsakovas T. T. nežino arba nenori atskleisti, statytinis.Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas T. T., kaip jis pats teigia, ketindamas realiai perleisti Įmonę asmeniui, ketinančiam atnaujinti ir vykdyti jos veiklą, žinodamas apie sunkią Įmonės finansinę padėtį, įsipareigojimus (įskaitant ir užtikrintus įkeitimu), būdamas atsakingas už jo žinioje buvusį įkeistą Įmonės turtą, Įmonės turto teisės aktų nustatyta tvarka neinventorizavo, perduodamas įmonės turtą ir dokumentus naujajam akcininkui ir vadovui L. V. H., preliminarios finansinės atskaitomybės nesudarė, neužtikrino net to, kad nustatyta tvarka būtų parengtas ir Juridinių asmenų registrui pateiktas bent praėjusių, t. y. 2012 metų finansinių ataskaitų rinkinys, nors tokią pareigą jis turėjo (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis, Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnis), kas vertintina kaip siekis paslėpti duomenis apie įmonės tikrąją turtinę-finansinę padėtį. Minėtų veiksmų neatlikimas, taip pat tai, kad atsakovas T. T. visiškai nesidomėjo akcijų pirkėjo asmeniu, jo patikimumu, gebėjimu ir siekiu užtikrinti tolesnę įmonės veiklą mažinant ar likviduojant įsiskolinimus kreditoriams, ką atsakovas T. T. kaip apdairus, rūpestingas, sąžiningas verslininkas (įmonės vadovas ir akcininkas), žinodamas apie įmonės sunkią turtinę padėtį, įsiskolinimus įmonės kreditoriams, turėjo padaryti, teismo vertinimu, taip pat patvirtina kad Sutartimi nebuvo siekiama realių teisinių padarinių – L. V. H. perduoti bendrovės valdymą.Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, atsakovas T. T., susidūręs su dideliais Įmonės vykdytos veiklos sunkumais, kai Įmonei nevykdant jokios realios ūkinės-komercinės veiklos ir negaunant jokių pajamų akivaizdžiai grėsė bankrotas, siekdamas paslėpti duomenis apie įmonės tikrąją turtinę-finansinę padėtį, išvengti jam kaip akcininkui ir vadovui tenkančių pareigų bankroto procese, taip pat galinčios kilti atsakomybės tiek prieš pačią bendrovę, tiek prieš jos kreditorius, nusprendė parduoti bendrovės akcijas, kad įmonės vadovo ir akcininko atsakomybės už įmonės veiklos padarinius perkeltų kitam asmeniui, o ne tam, kad kaip tokių sandorių atveju įprasta, atsakovas L. V. H. perimtų bendrovės akcijas, siekdamas tęsti jos veiklą ir tokiu būdu tenkintų savo, kaip bendrovės savininko, interesus. Todėl teismas sprendė, kad toks tikrasis nuslėptas ginčijamo sandorio tikslas ir siektos pasekmės sudaro pagrindą akcijų pirkimo - pardavimo sutartį kvalifikuoti tiek kaip tariamą, tiek kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei sandorį ir pripažinti jį negaliojančiu nuo sudarymo momento (CK 1.81, 1.86 straipsniai).Teismas taip pat sprendė, kad pripažinus 2013-08-19 sudarytą akcijų perleidimo sutartį niekine ir negaliojančia CK 1.81 ir 1.86 straipsnių pagrindu, pripažintina, jog 2013-08-19 vienintelio akcininko sprendimo Nr. 13/08/19 priėmimo metu jį priėmęs L. V. H. nebuvo Įmonės akcininku. Todėl jo priimtą sprendimą dėl vadovo atleidimo iš pareigų ir naujo vadovo paskyrimo, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 20 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktams), teismas taip pat pripažino negaliojančiu nuo jo priėmimo momento (CK 2.82 straipsnio 4 dalis).Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad žalos faktą ir dydį ieškovė grindė 2012-04-20 sutartinio įkeitimo lakštu (b. l. 18-19) ir 2012-04-18 Įmonės pažyma apie įkeičiamą turtą (b. l. 20), kurie patvirtina, kad Įmonė 2012 m. balandžio mėn. turėjo 24 738,38 Eur (85 416,69 Lt) vertės turto, kuris buvo įkeistas KU „Vilniaus taupomoji kasa“, užtikrinant Įmonės įsipareigojimų pagal 2012-02-15 paskolos sutartį įvykdymą, ir kurį Įmonė buvo įsipareigojusi be raštiško kreditoriaus sutikimo niekam neperleisti, užtikrinti jo saugojimą. Atsižvelgdamas į tai, kad jokie Įmonės dokumentai bankroto administratoriui perduoti nebuvo, Juridinių asmenų registrui nustatyta tvarka nebuvo pateiktas nei vienas Įmonės balansas, nesant jokių kitų duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti įmonės turto sudėtį, taip pat nesant įrodymų, kad 2012-04-18 pažymoje apie įkeičiamą turtą išvardintą turtą (ar jo dalį) Įmonė kam nors teisėtai perleido, ar šis turtas (jo dalis) dėl nusidėvėjimo ar kitų priežasčių nustatyta tvarka buvo nurašytas, paminėtus dokumentus pripažino tinkamu įrodymu nustatant, koks turtas turėjo būti išsaugotas ir perduotas bankroto administratoriui. Todėl nustatęs, kad 2012-04-18 pažymoje apie įkeičiamą turtą išvardintas turtas bankroto administratoriui yra neperduotas, teismas pripažino, kad Įmonei buvo padaryta žala dėl 2012-04-18 pažymoje išvardinto turto netekimo (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).Teismas nurodė, jog byloje konstatuotos aplinkybės, kad atsakovai, sudarydami ginčijamą akcijų-pirkimo pardavimo sutartį, nesiekė sukurti tarp šalių civilinių santykių, atsakovas L. v. H. nesiekė tęsti Įmonės veiklos, išorinė sandorio forma buvo panaudota tik tam, kad būtų paslėpti duomenys apie įmonės tikrąją turtinę-finansinę padėtį, atsakovas T. T. išvengtų jam kaip vadovui ir akcininkui tenkančių pareigų ir galimos atsakomybės, patvirtina atsakovo T. T. neteisėtus veiksmus. Teismas sprendė, kad tai leidžia taip pat konstatuoti, jog ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtinta pareiga perduoti bankroto administratoriui turtą neįvykdyta ir dėl atsakovo T. T. kaltės.Teismo vertinimu, atsakovo T. T. pateiktas 2013-08-19 ilgalaikio materialiojo turto perdavimo-priėmimo aktas (b. l. 65-66), kuriuo jis įrodinėjo tai, kad visą Įmonės turtą perdavė atsakovui L. V. H., nepaneigia atsakovo T. T. kaltės prezumpcijos dėl turto neperdavimo bankroto administratoriui. Pažymėjo, kad paminėtas turto perdavimo-priėmimo aktas yra sudėtinė tariamo akcijų pirkimo - pardavimo sandorio dalis, o patį sandorį pripažinus tariamu, jo sudėtiniame dokumente esantys įrašai, nesant jokių kitų realių jame išvardinto turto perdavimą atsakovui L. V. H. patvirtinančių įrodymų, taip pat negali būti laikomi tikrais. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie tai, kokį turtą turėjo Įmonė realiai 2013-08-19, t. y. akto pasirašymo metu. Todėl dokumentų nebuvimas, teismo vertinimu, šiuo atveju reiškia, kad atsakovas T. T. byloje nepaneigė to, jog perduodamas turtas perdavimo-priėmimo akte buvo nurodytas fiktyviai, siekiant sukurti sandorio tikrumo iliuziją.Nustatydamas žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad 2012-04-18 pažymoje turtas buvo įvertintas jo įsigijimo kaina. Iš šioje pažymoje nurodytų duomenų teismas nustatė, kad turtas naudojimui buvo perduotas 2012-04-02. Bylos duomenimis teismas taip pat nustatė, kad Įmonė veiklą vykdė iki 2013 m. balandžio mėnesio, kas, teismo vertinimu, reiškia, jog šis turtas buvo naudojamas pagal paskirtį vienerius metus, o dėl nusidėvėjimo naudojant, jo vertė mažėja. Atsižvelgdamas į tai, teismas 2012-04-18 pažymoje nurodytą turto įsigijimo vertę sumažino vienu trečdaliu ir priteistinos žalos dydį dėl turto bankroto administratoriui neperdavimo (praradimo) nustatė 16 492,25 Eur.

Apeliaciniame skunde atsakovas T. T. prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neteisingai įvertinus bylos faktines aplinkybes ir pažeidus teisės normas. Pripažindamas ginčijamą sutartį tariamu sandoriu teismas nukrypo nuo teismų praktikoje suformuluotos CK 1.86 straipsnio aiškinimo taisyklės, kad faktiškai vykdomi sandoriai negali būti laikomi tariamaisiais – turinčiais paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą, jog neturi jokių realių padarinių. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad L. V. H. neatliko tolimesnių veiksmų su įmone, negali būti siejama su apeliantu, nes, perleidęs įmonę, apeliantas nesidomėjo tolimesne jos veikla ir kaip ji tvarkosi su įgytu turtu, perimtais įsipareigojimais. Pardavęs įmonę apeliantas atliko aktyvius veiksmus ir nuvykęs į VSDFV teritorinį skyrių užpildė dokumentus dėl buvimo nemokamose atostogose. Perleidęs įmonę, apeliantas išvyko į užsienį ir jokios veiklos nevykdė. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, tiek akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, tiek vienintelio akcininko sprendimo pripažinimas negaliojančiais yra neteisėtas. Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimas negaliojančia iš esmės keičia apelianto, kaip buvusio savininko, padėtį ir sukuria naujai atsiradusias aplinkybes bei iš jų kylančius padarinius. Bankroto administratorės siunčiamus informacinius pranešimus, susijusius su įmonės veikla, apeliantas ignoravo, nes įmonė buvo parduota prieš tris metus, todėl apeliantas galvojo, kad tai įmonės savininko klausimai, o apeliantui informacija pateikiama kaip buvusiam savininkui tiesiog žiniai. Apeliantui nebuvo suteikta laiko pateikti reikiamus dokumentus. Apeliantas, pardavęs įmonę, nelaikė savęs jos savininku, todėl negali būti traktuojama, kad jis neįvykdė pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turto. Apeliantas neginčija fakto, kad buvo prastas įmonės vadovas, netinkamai vykdė savo pareigas, t. y. neprižiūrėjo, ar tinkamai vedama apskaita, ar pateikiami reikiami finansiniai dokumentai, pasirinko galimybę parduoti įmonę, o ne tęsti veiklą, ir už tai jis yra nubaustas – jam atimta teisė eiti juridinio asmens vadovo pareigas.Teismas ištyrė ne visus bylai reikšmingus įrodymus, neišreikalavo balanso iš įmonės savininko L. V. H. bankroto bylos iškėlimo dienai, o rėmėsi tik 2012-04-20 įkeitimo lakštu ir 2012-04-18 pažyma apie įkeičiamą turtą. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas nepaneigė kaltės prezumpcijos. Įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti, bet įkeitimo lakštai ar įmonės pažyma apie įkeičiamą turtą negali būti vertinami kaip įrodymai, kad įmonė duotuoju momentu turi juose minimą turtą. Šių dokumentų duomenys neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu ir pan. Parduodamas įmonę ir perduodamas turtą, apeliantas jau neturėjo dalies turto minimoje pažymoje, nes jis buvo sugedęs arba nusidėvėjo visiškai. Taip pat dalis turto buvo integruotas nuomojamose patalpose, o jo perkėlimas, išėmimas būtų sugadinęs tiek patį turtą, tiek nuomojamas patalpas. Taigi, apelianto nuomone, įkeitimo pažymos duomenys neatspindi įmonės turto vertės ir negali būti pakankamas pagrindas nustatyti žalos, kurią įmonė ir jos kreditoriai patyrė dėl turto praradimo, dydį. Be to, nuo 2012-04-18 pažymos apie įkeičiamą turtą pateikimo dienos, kurios pagrindu teismas nustatė įmonės turto vertę bei padarytos žalos faktą ir dydį, nuo įmonės perleidimo (pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo) buvo praėję vieneri metai ir trys mėnesiai, o iki bankroto bylos iškėlimo – beveik keturi metai. Manytina, kad per tokį laikotarpį įmonės turto sudėtis ir vertė gerokai pakito ir visiškai neatitiko bankroto bylos iškėlimo dieną buvusios padėties įmonėje. Apeliantas pažymi ir tai, kad pagal pažymos duomenis, didžiąją dalį įmonės turto sudarė nenauji, nuolatos naudojami daiktai. Šio turto sudėties bylą nagrinėjęs teismas nesiaiškino ir nenustatė. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „BIMBIRIMBAM“ prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Kritiškai vertintina apelianto pozicija, neva jam buvo apribotos procesinės teisės pateikti dokumentus. Pats apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad bankroto administratoriaus siunčiamus pranešimus jis paprasčiausiai ignoravo. Taip pat būtina atsižvelgti, kad per visą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikotarpį apeliantas nesusisiekė su bankroto administratoriumi, nepateikė jam jokios reikšmingos informacijos apie įmonės turto buvimo vietą, jo perleidimo aplinkybes, nors tokią pareigą turėjo. Lietuvos teismų praktikoje visuotinai pripažįstama, kad pareigą teikti informaciją, reikšmingą vykdant bankroto procedūras, turi ne tik paskutinis bankrutuojančios įmonės vadovas, tačiau ir buvę įmonės vadovai, jei tokia informacija padėtų nustatyti įmonės turto buvimo vietą, dydį, perleidimo aplinkybes ir pan. Apeliantas visiškai ignoravo bankroto administratoriaus pranešimus, tokiu būdu vengė savo įstatyminių pareigų vykdymo.Apeliantas pats patvirtina, kad buvo prastas vadovas ir netinkamai vykdė vadovo pareigas, neprižiūrėjo, ar tinkamai vedama apskaita, ar pateikiami reikiami finansiniai dokumentai bei pasirinko parduoti įmonę. Šios byloje neginčytinai nustatytos aplinkybės, patvirtintos paties apelianto, yra reikšmingos vertinant tiek 2013-08-19 akcijų perleidimo sandorio teisėtumą, tiek apelianto civilinės atsakomybės sąlygas. Apeliantas patvirtina, kad įmonės atžvilgiu elgėsi neteisėtai ir savo veiksmų neteisėtumą bei priešingumą įmonės interesams aiškiai suprato. Apeliantas į bylą nepateikė jokių duomenų, kad tinkamai įstatymų nustatyta tvarka inventorizavo įmonės turtą prieš akcijų perleidimą, inventorizacijos duomenis tinkamai įformino, perdavė įmonės turtą naujam akcininkui, nesudarė įmonės finansinės atskaitomybės perleidimo dienai, be to, nebuvo sudaręs ir atitinkama tvarka išviešinęs įmonės finansinės atskaitomybės praėjusių finansinių metų duomenimis (2012 m.).Teismas tinkamai įvertino, kad 2013-08-19 akcijų perleidimo sandorio sudarymo metu įmonė nevykdė jokios veiklos, neturėjo darbuotojų, neturėjo jokios ūkinės komercinės veiklos apyvartos, akcijas įsigijęs asmuo Vietnamo Respublikos pilietis L. V. H. neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje. Šių faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas neveikė bona fide įmonės interesais, o akcijų perleidimo sutartimi nebuvo siekiama tikrųjų tokiems sandoriams būdingų tikslų ir pasekmių. Todėl teismas tinkamai ir pagrįstai įvertino, kad 2013-08-19 akcijų pirkimo pardavimo sutartis yra tariamasis sandoris, tinkamai įvertino, kad toks sandoris prieštarauja viešosios tvarkos ir geros moralės standartams ir pagrįstai jį pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo momento LR CK 1.81 ir 1.86 straipsnių pagrindais. Šį sandorį pripažinus negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, L. V. H. vienintelio akcininko 2013-08-19 sprendimas dėl vadovo atleidimo iš pareigų ir naujo vadovo paskyrimo pagrįstai pripažintas negaliojančiu nuo jo priėmimo momento LR CK 2.82 straipsnio 4 dalies pagrindu.Teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl apelianto neteisėtų veiksmų (nesudarytos finansinės atskaitomybės, turtas niekada neinventorizuotas, fiktyviai perleistos akcijos) nėra objektyvių galimybių nustatyti įmonės turto faktinio dydžio nei nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, nei fiktyvaus akcininkų pasikeitimo dienos duomenimis. Todėl apeliantas negali remtis aplinkybėmis, kurios susidarė jo neteisėtų veiksmų pasėkoje - objektyvių duomenų apie įmonės turto sudėtį ir dydį negalima atkurti dėl aplaidaus apelianto elgesio jo vadovavimo įmonei laikotarpiu. Tai, kad apeliantas nebuvo rūpestingas ir aplaidžiai vykdė savo pareigas iki 2013-08-19 akcijų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo ir šią sutartį sudarant, ne kartą pripažino pats apeliantas, dėl to nekyla ginčas. 2012 - 2013 metais turtas, kurio neperdavus įmonės administratoriui buvo padaryta žala, buvo naudojamas įmonės veikloje ir šio turto įmonė neteko būtent apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų dėl minėto turto likimo, buvimo vietos ir dydžio, tačiau apeliaciniame skunde remiasi paviršutiniškais pasvarstymais, neva jo vertė galėjo skirtis nuo tos, kuri nurodyta turto įkeitimo pažymoje.Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įmonei apelianto neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydį, pagrįstai taikė LR CK 6.249 straipsnio 1 dalies teisės nuostatą, kuri suteikia teismui teisę vertinti padarytos žalos dydį, jei jos tiksliai įrodyti nėra galimybių. Teismas tinkamai įvertino, kad minėtas turtas buvo naudojamas įmonės veikloje maždaug metus, iki 2013 m. balandžio mėnesio, kai Įmonė faktiškai nutraukė savo veiklą. 2012-04-18 pažymoje yra nurodyta turto rinkos vertė, t. y. vertė 2012-04-02 duomenimis, kuria įmonė turtą įsigijo, todėl natūralu, kad nesant kitų duomenų apie turto vertės pasikeitimus, šie duomenys laikytini atskaitos tašku vertinant galimą turto vertę tuo metu, kai įmonei buvo padaryta žala. Įvertinus tai, kad minėto turto nėra, t. y. apeliantas jo neišsaugojo ir neperdavė administratoriui, logiška laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad turto vertė mažintina trečdaliu, atsižvelgiant į tai, kad 2013 m. balandžio mėnesį įmonė nutraukė savo veiklą.