Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. U. ir jo gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės, atstovaujančios mažametį nukentėjusįjį E. R., O. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo S. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš S. U. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei Pa. R. priteista 3 929,67 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 350 eurų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti; nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. B. priteista 31,33 Eur turtinei ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 350 eurų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui mažamečiui E. R. priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. U. nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo 12 d., laikotarpiu nuo 18.00 val. iki 20.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia ranka sudavė 2 smūgius į veidą bei pilvo sritį P. R., padarydamas pastarajam odos nubrozdinimą ir muštinę žaizdą su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva viršutinėje lūpoje, viršutinio kairiojo penkto danties išmušimą – sužalojimus, kurie neturėjo įtakos mirčiai, bei pilvo sumušimą, pasireiškusį masyvia minkštųjų audinių kraujosruva pilvo minkštuose audiniuose, kepenų ir didžiosios taukinės plyšimais, kraujosruva kepenų apvaliajame raištyje, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, nuo ko P. R. vietoje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. U. ir jo gynėjos advokatės Vitos Neverauskaitės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės, atstovaujančios mažametį nukentėjusįjį E. R., O. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir nuteistojo bei jo gynėjos apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas S. U. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl S. U. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai konstatavo, kad S. U. nusikalstami veiksmai atitinka BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų. Pažymėtina, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinė nutartis Nr. 2K-381/2011 ir kt.). Šiuo atveju, nagrinėjamojoje byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo P. R. mirtį, išskyrus nuteistojo S. U. panaudotą fizinį smurtą. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 337/15(01) yra nurodyta, kad P. R. mirtis įvyko nuo pilvo sumušimo, tai rodo: masyvi minkštųjų audinių kraujosruva pilvo minkštuose audiniuose, kepenų, didžiosios taukinės plyšimai, kraujosruva kepenų apvaliajame raištyje. Tai komplikavosi ūminiu vidiniu nukraujavimu (1750 g skysto kraujo ir tamsiai raudonų, standokų kraujo - 450 g pilvaplėvės ertmėje). P. R. mirtis galėjo įvykti 2-4 valandų laikotarpyje iki apžiūros įvykio vietoje (2015-03-12, 23.50 val.). Šis sužalojimas padarytas ne mažiau kaip vienu trauminiu poveikiu (būdingu smūgio sudavimui į pilvą) kietu buku daiktu (kuo galėjo būti spyris koja, kojos keliu, smūgis alkūne ar panašiai), - tai rodo sužalojimų pobūdis ir lokalizacija. Sužalojimai padaryti nuo keliasdešimt minučių iki keturių valandų laikotarpyje iki mirties, tai rodo sužalojimų makroskopiniai ir mikroskopiniai požymiai (t. 1, b. l. 85-92). Šią išvadą pateikęs specialistas J. P. ją patvirtino pirmosios instancijos teisme. Specialistas paaiškino, jog mirusysis turėjo akivaizdžią kepenų cirozę, dėl ko kepenys tampa trapesni, todėl jėgos sužaloti kepenis reikia mažesnės, bet sužalotas yra ir apvalusis kepenų raištis bei taukinė, kurie yra visiškai paslankūs, jų trapumas nesikeičia. Smūgis į pilvo sritį turėjo būti labai stiprus, kad plyštų kepenys, būtų sužalota taukinė ir apvalusis kepenų raištis (t. 3, b. l. 92-93). Taigi smurtiniai S. U. veiksmai vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs, be to, šie veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra svarbiausia jos priežastis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp S. U. veiksmų suduodant smūgius ir atsiradusių padarinių, nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas J. P. nurodė, jog laiku suteikus tinkamą medicininę pagalbą nukentėjusysis galėjo būti išgelbėtas, nagrinėjamu atveju tai nepaneigia priežastinio ryšio tarp nuteistojo padarytos veikos ir kilusių padarinių. Byloje nustatyta, kad P. R. mirė nuo komplikacijų, kilusių dėl jam nuteistojo padarytų sužalojimų. Aplinkybė, kad medicininė pagalba nužudytajam buvo suteikta tik praėjus tam tikram laikui nuo sužalojimų padarymo ir tai, anot apeliantų, galėjo turėti įtakos jo sveikatai ir komplikacijų kilimui, nepašalina priežastinio ryšio tarp S. U. veiksmų ir P. R. mirties. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad apygardos teismo išvada, jog nuteistasis S. U. padarė P. R. sužalojimus, sukėlusius jo mirtį, yra teisinga ir pagrįsta.

Apeliantai skunde taip pat nurodo, jog S. U. nenumatė, kad jo smūgis galėjo atimti gyvybę, todėl jo nusikalstami veiksmai turi būti vertinami kaip neatsargus gyvybės atėmimas. BK 132 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. BK 132 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis požymis – kaltė – yra neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis: nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnis). Jei kaltės forma yra neatsargi, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). BK 129 straipsnyje numatytos veikos padaromos tik tyčia: tiesiogine arba netiesiogine (BK 15 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010 ir kt.). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (kasacinė nutartis 2K-46-895/2015 ir kt.).

Apeliantai skunde tvirtina, kad S. U. nesiekė ir nenorėjo P. R. mirties, neturėjo nei motyvų, nei tyčios jo nužudyti, nenumatė tokių pasekmių ir jų nesuvokė. Tokie apeliantų teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės nužudžius P. R.. Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad nuteistasis norėjo P. R. mirties, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesuteikia pagrindo nuteistojo nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargius. Aplinkybė, kad nuteistasis nenorėjo P. R. mirties, rodo tik tai, jog nužudymas padarytas neveikiant tiesiogine tyčia, tačiau nepaneigia, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Tuo tarpu, baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 straipsnį kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistojo S. U. veiką vertinti kaip neatsargią nėra jokių teisinių prielaidų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad S. U. kilusio asmeninio konflikto su P. R. metu tyčia sudavė jam ranka du smūgius į veidą bei į pilvo sritį, padarydamas jam pilvo sumušimą, pasireiškusį masyvia minkštųjų audinių kraujosruva pilvo minkštuose audiniuose kepenų ir didžiosios taukinės plyšimais, kraujosruva kepenų apvaliajame raištyje, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, nuo ko P. R. mirė, bei padarė jam odos nubrozdinimą ir muštinę žaizdą su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva viršutinėje lūpoje, viršutinio kairiojo penkto danties išmušimą, kas neturėjo įtakos P. R. mirčiai. Šie S. U. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Smūgių sudavimo vieta – veidas ir pilvas – gyvybiškai svarbios. Kaip nurodė pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas J. P., smūgis į pilvo sritį turėjo būti labai stiprus. Šie S. U. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, nors ir neblaivus, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas itin stiprų smūgį į gyvybiškai svarbią kūno vietą (pilvą), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet leido jiems atsirasti, taigi, nužudė P. R., veikdamas netiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. U. veiksmus įvertino kaip nužudymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl civilinių ieškinių.

Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo S. U. ir jo gynėjos prašymų yra atmesti nukentėjusiosios O. B. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos ir E. R. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė O. B., atstovaujanti mažametį nukentėjusįjį E. R., apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendį pakeisti ir mažamečiui nukentėjusiajam E. R. priteistą neturtinę žalą padidinti iki 70 000 eurų.

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji O. B. (nužudytojo buvusi sugyventinė) pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydama iš nusikalstamą veiką padariusio asmens jos naudai priteisti 30000 eurų neturtinės žalos (t. 1, b. l. 156-158). Nukentėjusioji O. B., atstovaujanti mažametį nukentėjusįjį E. R. (nužudytojo sūnų), taip pat pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, prašydama iš nusikalstamą veiką padariusio asmens E. R. naudai priteisti 8952 eurų turtinės žalos ir 70000 eurų neturtinės žalos (t. 1, b. l. 162-166). Apygardos teismas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkino iš dalies ir iš nuteistojo S. U. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. B. priteisė 31,33 Eur turtinei bei 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui mažamečiui E. R. priteisė 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nuteistasis ir jo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, jog apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad P. R. mirtis nulėmė mažamečio jo sūnaus E. R. mikčiojimą, atitinkamai, kad jam buvo padaryta 331,33 eurų dydžio turtinė žala. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Iš 2015 m. gegužės 28 d. Medicinos dokumentų išrašo/siuntimo matyti, kad po psichologinės traumos E. R. pradėjo mikčioti, lanko logopedo užsiėmimus, rekomenduojami atitinkami vaistai ir psichologo konsultacija (t. 3, b. l. 43-44). Iš Išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad O. B. su E. R. 2015 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės Vaiko raidos centrą, kur E. R. buvo taikytas psichiatrinis ištyrimas, diagnozuotos kitos reakcijos į stresą F 43.8, rekomenduojami atitinkami vaistai, lankyti vaikų ugdymo kolektyvą, teikti logopedo, psichologo pagalbą, užimtumas pagal pomėgius, vaikų ir paauglių psichiatro priežiūra (t. 3, b. l. 42). Nukentėjusiajai O. B. nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dėl E. R. teiktų logopedo paslaugų ir kelionės išlaidų dydis yra paremtas nukentėjusiosios pateiktais rašytiniais įrodymais: prekių (paslaugų) pirkimo pardavimo kvitais – iš viso 245 eur (t. 3, b. l. 46, 136-137, 147), kvitais – iš viso 86,33 eur (t. 3. b. l. 137-138,147), bendrai 331,33 eur sumai, jis yra realus ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad S. U. iš dalies atlygino O. B. žalą, sumokėdamas 300 eur (t. 3, b. l 149), todėl šią sumą išminusavus iš priteistinos 331,33 eur sumos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai O. B. priteisė 31,33 eur turtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Joje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Civilinis įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo ribų, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui, kuris atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Neturtinės žalos dydžio nustatymo specifika neteisėto gyvybės atėmimo bylose pasireiškia tuo, kad taip pat turi būti atsižvelgiama ir į ryšį bei santykius tarp ieškovo ir mirusio asmens, tokio ryšio glaudumą, intensyvumą, kadangi tai turi tiesioginę įtaką patiriamų dvasinių ir emocinių išgyvenimų stiprumui, gilumui, o kartu ir galinčios juos kompensuoti piniginės sumos nustatymui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiesiems O. B. ir E. R. padarytą neturtinę žalą ir jos dydį, apygardos teismas tinkamai įvertino visas įstatyme įtvirtintas aplinkybes. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis šiems nukentėjusiesiems yra proporcingas nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo atveju tyčiniais nuteistojo nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės – dėl tokių nusikalstamų S. U. veiksmų nukentėjusysis E. R. staiga ir netikėtai neteko tėvo, O. B. – buvusio sugyventinio. Tokia staigi smurtinė mirtis neabejotinai sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą nukentėjusiesiems, neigiamai paveikė jų gyvenimą.

Nukentėjusioji O. B. civiliniame ieškinyje nurodė, kad ji yra nužudytojo P. R. mažamečio sūnaus motina, gyvenimo draugė, juos siejo glaudus artimas tarpusavio ryšys, jie kartu gyveno apie 8 metus, vedė bendrą ūkį, juos siejo šeimyniniai santykiai. Nors paskutinius pusę metų O. B. ir P. R. kartu negyveno, tačiau artimas ryšys tarp jų nebuvo nutrūkęs, juos siejo bendras vaikas ir tarpusavio artimi santykiai. Iš P. R. ji visada jautė nuolatinę globą, jis rūpinosi ja ir jų bendru vaiku. Staigi P. R. mirtis jai sukėlė emocinį sukrėtimą, suprastėjo gyvenimo kokybė, mylimo vyro netektis pažeidė jos vidinę būseną (t. 1, b. l. 156-158). O. B. apklausta pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad P. R. buvo jos sugyventinis, sūnaus tėvas, jie kartu pragyveno 8 metus, pažįstami buvo apie 10 metų, vedė bendrą ūkį kaip ir normali šeima. Nurodė nežinojusi, kad P. R. gyveno (duomenys neskelbtini), nes jis buvo sakęs, jog gyvena pas draugą sodyboje (duomenys neskelbtini). Nors pastaruoju metu kartu negyveno, tačiau jie kiekvieną dieną kalbėjo per Skype, mylėjo vienas kitą, kartu rūpinosi sūnumi, turėjo ateities planų išvažiuoti kartu gyventi į užsienį (t. 3, b. l. 94-95). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu. Šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, kuriems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai. Be to, šeimos santykiams turėtų būti būdingi ir bendri ūkiniai, buitiniai, asmeninės prigimties reikalai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2013). Iš O. B. parodymų matyti, kad ji su P. R. 8 metus gyveno neįregistravusi santuokos, vedė bendrą ūkį, jų bendro gyvenimo metu jiems (duomenys neskelbtini) gimė sūnus, t. y. juos siejo tarpusavio atsakomybės, įsipareigojimų, emociškai glaudūs, šeimos santykiams prilyginami santykiai. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatydamas O. B. priteistinos neturtinės žalos dydį pagrįstai atsižvelgė į tai, kad O. B. su P. R. prieš jo mirtį ir jo mirties metu kartu negyveno, ji nežinojo, kad P. R. nuomojosi butą Vilniuje, iš liudytojų J. S. ir L. S. parodymų matyti, kad paskutiniu metu P. R. su O. B. pykosi, taigi, pastaruoju metu ją su P. R. siejo tik trumpalaikiai bendravimo telefonu ir per Skype santykiai. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai O. B. prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino iki 5 000 Eur.

Nukentėjusioji O. B., atstovaujanti mažametį nukentėjusįjį E. R., civiliniame ieškinyje nurodė, kad E. R. yra nužudytojo mažametis sūnus. Tarp nužudytojo ir jo sūnaus buvo ypatingas tarpusavio ryšys, kuris turėjo lemiamą reikšmę E. R. asmenybės formavimuisi. P. R. bendravimas su sūnumi buvo globojantis, reaguojantis į visas vaiko problemas, visus išgyvenimus, džiaugsmus ir poreikius. Tėvas sūnui buvo saugumo pagrindas, autoritetas, paramos, gerovės ir ateities perspektyvų šaltinis. Staiga nutraukti santykiai sukėlė vaikui emocinį sukrėtimą, kas pasireiškė psichologine trauma – vaikas pradėjo mikčioti. Vaikui būtinos logopedo paslaugos. Psichiniai pakenkimai vaiko vystymui, jo psichologinei raidai, ateities lūkesčiams yra ilgalaikiai, iškarto negali būti pašalintos jų pasekmės, kurių šalinimas susijęs su įvairių psichinės sveikatos grąžinimo metodų taikymu (t. 1, b. l. 162-166). O. B. apklausta pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad P. R. ryšys su sūnumi buvo labai glaudus, jie kartu praleisdavo vasarą sodyboje, kartu viską darydavo, sūnus po to labai užsidarė savyje (t. 3, b. l. 94-95). Iš anksčiau nurodytų medicininių dokumentų matyti, kad po psichologinės traumos E. R. pradėjo mikčioti, lanko logopedo užsiėmimus, jam buvo taikytas psichiatrinis ištyrimas, diagnozuotos kitos reakcijos į stresą F 43.8, rekomenduojami atitinkami vaistai, lankyti vaikų ugdymo kolektyvą, teikti logopedo, psichologo pagalbą, užimtumas pagal pomėgius, vaikų ir paauglių psichiatro priežiūra (t. 3, b. l. 42-44). Šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatuoti, kad nužudytąjį P. R. ir jo sūnų siejo artimi santykiai, stiprus emocinis ryšys, vaikas po tėvo mirties patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, stresą, emocinį sukrėtimą. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatydamas E. R. priteistinos neturtinės žalos dydį pagrįstai atsižvelgė į nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės, atstovaujančios mažametį nukentėjusįjį E. R., O. B. apeliaciniame skunde nurodomas aplinkybes. Kita vertus, įvertinus nuteistojo turtinę padėtį (S. U. nedirba, jo pajamos yra tik netekto darbingumo pensija, jokio nekilnojamojo turto jis neturi), taip pat, kad jis dalinai atlygino O. B. patirtą žalą, bei vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais pirmosios instancijos teismas pagrįstai prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino iki 10 000 Eur.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas byloje nustatytas neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Vertinti apygardos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį – 5000 eurų nužudytojo buvusiai sugyventinei, kaip aiškiai per didelį, ir 10000 eurų nužudytojo sūnui, kaip aiškiai per mažą, nėra pagrindo.

Dėl bausmės.

Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo S. U. ir jo gynėjos prašymų yra pripažinti S. U. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei kad iš dalies atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, ir atsižvelgti į jas skiriant bausmę.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Tačiau, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį nuostolių ar pašalina dalį žalos. Tačiau tokiu atveju atlygintos žalos dalis turi sudaryti žymią dalį padarytos ir priteistos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-437/2007, 2K-420/2007). Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš nuteistojo S. U. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei Pa. R. priteista 3 929,67 Eur turtinei ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 350 eurų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti; nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei O. B. priteista 31,33 Eur turtinei ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 350 eurų advokato teisinėms paslaugoms apmokėti, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui mažamečiui E. R. priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. U. motina M. U. atlygino tik 600 Eur nukentėjusiesiems padarytos žalos (t. 3, b. l. 149-150). Tai tik nedidelė S. U. nusikalstamais veiksmais padarytos žalos dalis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Apeliantai skunde nurodo, kad nuteistasis prisipažino sudavęs jam inkriminuojamus smūgius ir dėl savo veiksmų gailisi, tik nepripažino, kad P. R. nužudė tyčia. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, būtina nustatyti dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių; 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-7-54-677/2015 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet ir kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 56, 63-64, 72-73, 75-82), tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 69, 91-92) bei apeliacinės instancijos teisme S. U. pripažino esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, t. y. kad kilus konfliktui tyčia ranka sudavė 2 smūgius į veidą bei pilvo sritį P. R., tik nepripažino, kad P. R. gyvybę atėmė tyčia. S. U. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad labai gailisi dėl to, kas įvyko, stengėsi sušvelninti padarytos veikos padarinius, t. y. iš dalies atlygino nukentėjusiosioms Pa. R. ir O. B. padarytą žalą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės duoda pagrindą S. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atsižvelgusi į tai, jog S. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas, nuteistajam S. U. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, sumažinus pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nuosprendį.

Pripažinti nuteistojo S. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Nuteistajam S. U. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki aštuonerių metų šešių mėnesių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės, atstovaujančios mažametį E. R., O. B. apeliacinį skundą atmesti.