- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-28
- Bylos Nr.
- e2S-763-544/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-01467-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Pareiškėjas
- V. K., J. K.
- Trečiasis asmuo
- M. V., Valstybiniam studijų fondui, AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „Visagino būstas“, AB SEB bankas, BAB bankas Snoras, UAB „Gelvora“, VĮ „Visagino energija“, UAB „Mokilizingas“, AB DNB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2S-763-544/2016
teisėjas Vaidas Vasiliauskas Teisminio proceso Nr. 2-11-3-01467-2015-3
2016 m. rugsėjo 28 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Ramunė Čeknienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų V. K. (V. K.) ir J. K. (toliau ir – pareiškėjai) atskirąjį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-862-844/2016 pagal pareiškėjų V. K. ir J. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, byloje esant tretiesiems asmenims: M. V., Valstybiniam studijų fondui, AB „Energijos skirstymo operatorius“, UAB „Visagino būstas“, AB SEB bankas, BAB bankas Snoras, UAB „Gelvora“, VĮ „Visagino energija“, UAB „Mokilizingas“, AB DNB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai V. K. ir J. K., vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 4 str., 5 str., 6 str., kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu (toliau ir – pareiškimas), prašydami teismo iškelti jiems fizinio asmens bankroto bylą; bankroto administratoriumi paskirti UAB „Skolvalda“; patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą bendrai iki 400 Eur sumai, reikalingą bankroto procedūroms atlikti; patvirtinti išlaidų sąmatą bendrai 1 730,00 Eur sumai, reikalingą pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti; nustatyti 4 mėnesių terminą, skaičiuotiną nuo teismo nutarties iškelti pareiškėjų bylą įsiteisėjimo dienos, mokumo atkūrimo plano projekto parengimui ir pateikimui teismui tvirtinti.
Pareiškėjai nurodė, kad jie yra nemokūs, kadangi negali vykdyti savo skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA). Nurodė, kad jų nemokumą sukėlė vaikų gimimas ir ekonominė krizė, nes jos metu nebegalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų, pradėjo didėti delspinigiai, palūkanos. (duomenys neskelbtini) m. jiems gimė sūnus D. K., (duomenys neskelbtini) m. - sūnus K. K., (duomenys neskelbtini) m. – duktė A. K.. 2006-10-24 tarp pareiškėjų ir AB DNB banko buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią jie įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) al. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Dėl ekonominės krizės krito nekilnojamojo turto kainos, mažėjo vartojimas, mažėjo gaunami atlyginimai – pareiškėjai susidūrė su finansinėmis problemomis. AB DNB bankas kreipėsi į teismą, ir 2010-05-04 Utenos rajono apylinkės teismas išdavė bankui vykdomąjį dokumentą dėl 20 015,90 Eur skolos, 11,51 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško įvykdymo išieškojimo. Pareiškėjai gavo antstolės S. K. raginimą įvykdyti sprendimą: pervesti į antstolės sąskaitą 24 723,54 Eur. Antstolė pareiškėjams pateikė siūlymą surasti iš varžytinių parduodamo turto (minėto buto) pirkėją. Siūlyme nurodyta, kad butas įkainotas 13 750 Eur. Pareiškėjai, manydami, jog jų turimo vienintelio nekilnojamojo turto vertė didesnė, antstolei pateikė prašymą atlikti turto vertinimą prieš vykdant varžytines. Pardavus turtą už didesnę, realią rinkos kainą, būtų įmanoma labiau patenkinti kreditorių interesus. Tačiau net ir pardavus turtą pareiškėjai neįstengs padengti kreditorinių įsipareigojimų bankui. Per FABĮ nustatytą laikotarpį nesudarė nesąžiningų sandorių ir neatliko nesąžiningų veiksmų, paskolas ėmė būtinų poreikių tenkinimui, todėl mano, jog yra visos sąlygas iškelti jiems bankroto bylą.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą pareiškėjams V. K. ir J. K.. Nurodė, kad pareiškėjų finansinių įsipareigojimų prisiėmimas nelaikytinas apdairiu ir sąžiningu elgesiu. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad dalis naujų pareiškėjų finansinių įsipareigojimų buvo prisiimti tuomet, kai jie jau buvo nemokūs (paskola iš M. V.). Pakankamai didelės vertės paskola iš M. V. nebuvo būtina ir buvo pernelyg didelė pragyvenimo išlaidoms. Šios paskolos suma sudaro didelę dalį pareiškėjų skolinių įsipareigojimų. Be to, byloje nėra duomenų, kad šis sandoris buvo sudarytas siekiant atsiskaityti su kreditoriais, kuriems buvo pasibaigę sandorių įvykdymo terminai, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai sąmoningai leido atsirasti naujai skolai. Kartu pirmosios instancijos teismas vertino, jog, atsižvelgiant į V. K. išsilavinimą ir einamas pareigas, pareiškėjas turėjo suvokti, jog šio finansinio įsipareigojimo įvykdyti negalės, o sudarydamas šį naują sandorį sunkina tiek savo finansinę padėtį, tiek mažina galimybes atsiskaityti su jau esamais kreditoriais. Vien tai, kad kreditorius M. V. sutinka laukti paskolos grąžinimo, kiek reikės, ir nereiškia reikalavimų, nepaneigia, jog tai yra sutartinis įsipareigojimas pagal sutartį, kuris turėtų būti įvykdytas, jeigu pareiškėjai gerbia savo sutartinius įsipareigojimus. Be to, paskolos M. V. grąžinimas mažintų pareiškėjų galimybes atsiskaityti su kitais savo kreditoriais. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai savo nemokumą sukėlusių priežasčių praktiškai neįvardijo. Vien ekonominės krizės vyksmas šalyje savaime nereiškia, kad asmenys tampa nemokūs. Kreditorius AB DNB bankas pateiktoje pozicijoje nurodė, kad abi su pareiškėjais sudarytos kredito sutartys dėl tinkamo įsipareigojimų nevykdymo buvo nutrauktos 2008-06-30, t. y. iki prasidedant ekonominei krizei. Pareiškėjų pajamos 2008 metais nesumažėjo ir buvo net didesnės nei 2007 metais. Teismas vertino, kad pareiškėjai turėjo galimybę sudėlioti prioritetus ir tinkamai mokėti įmokas už būstą, atsižvelgiant į tai, kad būstas yra šeimos gyvenamoji patalpa, kurioje gyvena ir mažamečiai vaikai, juo labiau, kad pareiškėjai nurodė tuo metu gavę bendras pajamas 2000 Lt per mėnesį, o DNB bankui pagal abu kreditus reikėdavo mokėti po 328 Lt. Be to, nors pareiškėjai nurodė daug pinigų investuodavę į verslą, dėl ko sutriko mokėjimai DNB bankui, tačiau pareiškėjai nurodė paėmę dar vieną paskolą, kurią skyrė verslo plėtrai. Taigi, verslui pareiškėjai buvo skyrę kitą pinigų šaltinį. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti bankroto bylą pareiškėjams, taip pat nurodė, kad 2002-2006 m. laikotarpiu pareiškėjai sudarė dešimt paskolos sutarčių, iš kurių trys buvo sudarytos pramogos prekėms pirkti: žvejybos reikmenims, echolotui, automobiliniam grotuvui ir garsiakalbiams. Nors pareiškėja nurodė, kad pramogos prekės buvo parduotos, o gautos piniginės lėšos, kaip ir paskola iš banko „Snoras“, panaudotos pragyvenimui, tačiau pareiškėja nepagrindė, kad šių finansinių įsipareigojimų prisiėmimas buvo būtinas ir neišvengiamas. Be to, pareiškėja J. K. iš Valstybinio studijų fondo yra pasiėmusi dar dvi paskolas pragyvenimo išlaidoms, pagal kurias taip pat susidarė įsiskolinimas. Papildomai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo metu pareiškėjos J. K. sudaryta darbo sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią pareiškėjos darbo užmokestis per mėnesį sudaro 1 MMA (30 Eur), neįrodo, jog taip dedamos pastangos didinti savo pajamas. Pareiškėjo V. K. darbovietei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta restruktūrizavimo byla, o tai taip pat nesuteikia pagrindo manyti, jog tokiu būdu pareiškėjas siekia padidinti savo pajamas, ir, jas gavęs, atsiskaityti su kreditoriais, juo labiau, kad pareiškėjai 2008 metais gaudavo didesnes pajamas, tačiau vis tiek nemokėjo įmokų už butą, todėl tais metais DNB bankas dėl tinkamo įsipareigojimų nevykdymo nutraukė sutartis su jais. Be to, teismo nuomone, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kokių aktyvių veiksmų pareiškėjai ėmėsi tam, kad gautų kuo didesnes pajamas ir atsiskaitytų su kreditoriais. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad viena iš savo nemokumo priežasčių pareiškėjai nurodė vaikų gimimą, tačiau pareiškėja teismo posėdžio metu teigė, kad vaikų gimimas šeimoje buvo planuojamas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. K. šiuo metu yra atostogose vaikui prižiūrėti iki vaikui sukaks dveji metai – iki 2017-06-16, o laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. ji taip pat buvo atostogose vaikui prižiūrėti. Be to, pareiškėjos nurodytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo užmokesčio dydis gali būti vertinamas kritiškai, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė J. S. yra pareiškėjos J. K. motina. Pareiškėjas V. K. dirba tėvo A. S. įsteigtoje įmonėje šeimos verslo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šios aplinkybės teismui sukėlė abejonių, ar teisingai nurodytas abiejų pareiškėjų darbo užmokesčio dydis. Be to, teismas, atsižvelgdamas į abiejų pareiškėjų jauną amžių, gerą sveikatos būklę, išsilavinimą, darbo patirtį, vertino, kad pareiškėjai turi galimybes susirasti geriau apmokamą darbą, ir tokiu būdu įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus kreditoriams. Negana to, pagal bylos duomenis, abiejų pareiškėjų pajamos per mėnesį šiuo metu yra apie 1 527,72 Eur (neatskaičius socialinio draudimo įmokų), tai yra mažesnės negu nurodė pareiškėjai (1 760,00 Eur), ir mažesnės negu nurodoma suma jų būtiniesiems poreikiams reikalinga suma (1 730,00 Eur). Pareiškėjai išreiškė poziciją, kad prie šeimos išlaikymo pagal galimybes prisideda pareiškėjų draugai ir tėvai, tačiau apie minėtų asmenų suteiktą finansinę pagalbą pareiškėjams byloje duomenų nėra. Teismas vertino, kad pareiškėjų pateikti duomenys apie pajamas yra neteisingi ir sudaro pagrįstas prielaidas juos manyti esant nesąžiningais kreditorių atžvilgiu. Remiantis nurodytais duomenimis, teismas pritarė kreditorių argumentams, kad pareiškėjai siekia tik “nurašyti“ skolas, kadangi kreditorių reikalavimų tenkinimui pagal pareiškėjų pateiktus duomenis nelieka lėšų.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjai V. K. ir J. K. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjų atžvilgiu iškelti fizinio asmens bankroto bylą ir išspręsti kitus pareiškime nurodytus prašymus.
Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo jų nesąžiningumą, kadangi 2006 m. būsto paskolos sudarymo metu jie mokumo problemų neturėjo. Pareiškėjams, kaip jaunai šeimai, buvo skirta 6500 Lt parama iš savivaldybės būstui įsigyti. Vien pareiškėjų išsilavinimas negali būti pagrindu spręsti, kad jie turėjo numatyti galimas krizės pasekmes ar savo finansinės padėties pasikeitimą. Nurodė, kad mokėjo įmokas pagal sutartis, vykdė savo įsipareigojimus ir šių aplinkybių pasikeitimą iš esmės lėmė konkrečios 2008 m. susiklosčiusios aplinkybės, t. y. pareiškėjų įsteigtos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas, pareiškėjo V. K. darbo netekimas, investicijos kvalifikacijos kėlimui siekiant įsidarbinti, žymus pajamų būtiniausiems šeimos poreikiams tenkinti stygius. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip vieną iš pareiškėjų nesąžiningumo įrodymų nurodė vandens skaitiklio parodymų nedeklaravimą, nors pareiškėja pirmosios instancijos teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad ji vandens skaitiklių parodymus deklaravo nesistemingai. Taigi nėra pagrįsto pagrindo vertinti, kad teismas tinkamai nustatė pareiškėjų sąžiningumą remiantis objektyviuoju ir subjektyviuoju kriterijais, tinkamai įvertino ir išanalizavo visas civilinei bylai reikšmingas ir svarbias aplinkybes, pareiškėjų išdėstytus argumentus ir pateiktus paaiškinimus.
Žemesnės instancijos teismas
Kitas atskirojo skundo argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino 2014 m. gruodžio 30 d. pareiškėjo V. K. ir M. V. sudarytą 10 000 Eur paskolos sutartį, kadangi ši paskolos sutartis niekaip nepablogino pareiškėjų finansinės padėties, nepadidino nemokumo, paskola buvo suteikta lengvatinėmis sąlygomis šeimos draugo. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjų tėvai ar draugai suteikia jiems finansinę pagalbą bei kad pareiškėjai nenurodė nemokumą lėmusių priežasčių, kadangi pareiškėjai tokius duomenis nurodė.
Šalies argumentai
Apeliantai nurodo ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo, kad paskolos sutartis pareiškėjai sudarė pramogos prekėms įsigyti, visiškai neįvertindamas to, kad šios paskolos buvo sudarytos 2002-2006 metais, t. y. jiems nesant nemokiems, nuo paskutinės paskolos sutarties šiuo metu jau yra praėję daugiau nei 10 metų, tik mažoji dalis paskolos sutarčių buvo sudarytos pramogos prekėms įsigyti, o kitos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti ir pragyvenimo išlaidoms. Visos pramogos prekės, kurios buvo įsigytos iš paskolos sutarčių, susidūrus su finansiniais sunkumais nedelsiant buvo parduotos, o gautos lėšos panaudotos šeimos poreikiams, pragyvenimui. Be to, lėšų suma, kuri buvo panaudota pramogos prekėms įsigyti, nenulėmė pareiškėjų nemokumo dėl sumos mažareikšmiškumo ir termino. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai, prisiėmę daug finansinių įsipareigojimų, nesiėmė veiksmų tam, kad juos sumažintų. Pareiškėja J. K., būdama vaiko priežiūros atostogose ir augindama tris nepilnamečius vaikus, sudarė darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ siekdama gauti papildomų pajamų. Pareiškėjas V. K. nuo 2016 m. vasario 1 d. tapo įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, o nuo 2016 m. balandžio 1 d. jam buvo pakeltas mėnesinis darbo užmokestis (šiuo metu jis yra 550 Eur). Be to, pareiškėja nuo 2016 m. rugsėjo ketina nutraukti vaiko priežiūros atostogas, grįžti į darbą Visagino savivaldybės administracijoje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“, o tai neabejotinai sustiprins ir pagerins jų finansinę padėtį. Papildomai pažymima, kad pareiškėjas V. K. aktyviai plėtoja veiklą UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepaisydamas fakto, jog 2016 m. sausio 6 d. įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, siekia išsaugoti darbo vietas tiek sau ir kitiems įmonėje dirbantiems darbuotojams.
Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė nepagrįstas abejones dėl pareiškėjų gaunamo darbo užmokesčio motyvuodamas tuo, kad pareiškėjai dirba artimiems giminaičiams priklausančiose įmonėse, tačiau jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų nenurodė. Vien šis faktas nesuteikia pagrindo preziumuoti pareiškėjų nesąžiningumą ir pajamų nepagrįstumą. Be to, teismas netinkamai vertino pareiškėjų nurodomos būtiniesiems poreikiams reikalingos sumos dydį, ko pasekoje padarė nepagrįstą išvadą, kad jų pateikti duomenys apie pajamas yra neteisingi ir sudaro pagrįstas prielaidas manyti, kad pareiškėjai yra nesąžiningi kreditorių atžvilgiu. Iš esmės tiksli ir konkreti suma, reikalinga pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti, turi būti nustatoma ir vertinama ne šioje proceso stadijoje, tačiau rengiant ir teikiant teismui tvirtinti fizinių asmenų mokumo atkūrimo planus. Nustačius, kad pareiškėjų būtinosios išlaidos iš esmės viršija jų pajamas, būtinos korekcijos mokumo atkūrimo plane būtų atliktos ir reali išlaidų suma būtų nustatyta. Be to, pareiškėjai augina tris nepilnamečius vaikus, kuriems kas mėnesį privalo būti teikiamas išlaikymas. Neiškėlus fizinių asmenų bankroto bylos, vienintelė šeimos gyvenamoji patalpa bus parduota iš varžytinių, keisis nepilnamečių vaikų socialinė aplinka, jiems bus padaryta žala ir bus pažeistas jų prioriteto principas.
Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, neatsižvelgė ir nesivadovavo esminiais Lietuvos teismų suformuotais tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo ypatumais, nes nepasisakė ir nenurodė, kokie konkretūs tariamai pareiškėju atlikti nesąžiningi veiksmai padarė (galėjo padarytai) reikšmingą įtaka pareiškėjų nemokumui ir kaip šie tariamai atlikti nesąžiningi veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėju nemokumu, o taip pat kokie objektyvūs įrodymai pagrindžia, kad tarp pareiškėjo V. K. ir M. V. 2014 m. gruodžio 30 d. sudaryta 10 000 Eur paskolos sutartis buvo nebūtina bei nesąžininga pareiškėjų kreditorių atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsiliepimais, kurie iš esmės yra analogiško turinio, kreditoriai Valstybinis studijų fondas ir VĮ „Visagino energija“ prašo pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė iškelti pareiškėjams fizinio asmens bankroto bylą, skundžiamoje nutartyje išsamiai analizavo pareiškėjų nemokumo atsiradimo aplinkybes, jų skolinių įsipareigojimų didėjimo istoriją ir ją išdėstė skundžiamoje nutartyje. Teismas konstatavo, kad abu pareiškėjai pagal savo išsimokslinimą ir darbo patirtį turėjo sugebėti valdyti savo finansus ir įvertinti finansinių įsipareigojimų neįvykdymo pasekmes. Nors pareiškėjai tvirtina, kad 2006 metais prisiimdami finansinius įsipareigojimus turėjo pakankamai pajamų, o savo įsipareigojimų vykdyti negalėjo dėl ekonominės krizės, tačiau teisme pareiškėja J. K. nurodė, kad šeimos finansinė padėtis pasidarė sunki jau 2007 m. Nagrinėjant civilinę bylą, paaiškėjo, kad pareiškėjų gaunamos pajamos 2008 m. laikotarpiu nesumažėjo, nors įsipareigojimai kreditoriams jau tuo metu buvo nevykdomi ir sutartys su pagrindiniu kreditoriumi AB DNB banku buvo nutrauktos dar iki ekonominės krizės. Taigi pareiškėjų argumentas, kad jie negalėjo numatyti ekonominės krizės ir dėl šios priežasties negali būti laikomi nesąžiningais, yra nepagrįstas. Abejonių kelia ir pareiškėjų teiginys, kad 2007 m. šeimos finansinė padėtis tapo sunki, nors didžiausią įsipareigojimų dalį sudarantys finansiniai įsipareigojimai buvo prisiimti 2006 m. pabaigoje. Pažymima, kad pareiškėjų nesąžiningumą teismas konstatavo išanalizavęs visą pareiškėjų finansinių įsipareigojimų, turėjusių įtakos nemokumui susidaryti, prisiėmimo ir vykdymo istoriją, o ne tik pavienius laikotarpius, dėl ko pareiškėjų nesąžiningumas buvo konstatuotas įvertinus bylai nagrinėti reikšmingų aplinkybių visumą bei apeliantų objektyviuosius ir subjektyviuosius sąžiningumo aspektus. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad pareiškėjai nepagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas konkrečiai nevertino, kokiu intervalu pareiškėjai turėjo deklaruoti skaitiklių duomenis. Tačiau šis argumentas yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino, jog pareiškėjai žinojo, kad skaitiklių rodmenis reikalinga deklaruoti, tačiau to nedarė, leisdami susidaryti skoloms. Šiuo atveju aplaidus pareiškėjų elgesys, žinant apie savo prievoles, tačiau sąmoningai jų nevykdant, leidžia teigti, jos asmenys yra nesąžiningi. Be to, kreditorių vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjų sąžiningumo, vertino V. K. su M. V. sudarytą paskolos sutartį, kadangi šie finansiniai įsipareigojimai atsirado 2014 m. gruodžio mėn., t. y. jau po to, kai pareiškėjai nebegalėjo vykdyti įsipareigojimų savo ankstesniems kreditoriams. Be to, minėti įsipareigojimai sudaro ženklią pareiškėjų skolinių įsipareigojimų dalį. Nepagrįstas yra ir pareiškėjų argumentas, kad minėta paskola buvo pagalba šeimai, kadangi suteikta paskola yra finansinis įsipareigojimas ir privalo būti vykdomas, o finansinių įsipareigojimų augimas, neturint lėšų juos vykdyti, savaime pažeidžia ir kitų kreditorių interesus, kadangi galimybės atgauti paskolintas lėšas mažėja. Prisiimdami šį finansinį įsipareigojimą pareiškėjai net nebandė bent iš dalies atsiskaityti su turimais kreditoriais. Atsiliepime kartu pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina pareiškėjai, atskirajame skunde nurodytas nemokumo priežastis išnagrinėjo bei aptarė itin detaliai, tačiau jos nėra pakankamos teigti, kad pareiškėjai buvo sąžiningi ir jiems gali būti iškeltos fizinio asmens bankroto bylos. Pabrėžiama, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjų ligą ar kitas objektyvias aplinkybes, kurios trukdytų rasti didesnes pajamas teikiantį darbą ir dėti maksimalias pastangas atsiskaityti su kreditoriais. Šiuo atveju asmuo, kuris neturėdamas pakankamai pajamų ir lėšų, tačiau norėdamas gyventi ne pagal pajamas, ima naujus vartojimo kreditus ar paskolas ir naudoja savo poreikiams tenkinti, o vėliau nusprendžia nusimesti finansinę naštą, negali būti laikomas sąžiningu asmeniu ir jam negali būti suteikiama teisė bankrutuoti ir taip išvengti nesąžiningais veiksmais prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjų nurodomą lėšų dydį, reikalingą jų būtiniausiems poreikiams tenkinti, kadangi reikia nustatyti, kiek lėšų fizinio asmens bankroto metu bent apytiksliai liktų kreditorių reikalavimams tenkinti. Taigi matydamas, kad kreditorių reikalavimai pareiškėjų bankroto procedūros metu galimai išvis nebus tenkinami, teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad ši bankroto procedūra nepasieks FABĮ įtvirtintų tikslų, todėl negali būti pradėta. Papildomai pažymima ir tai, jog pareiškėjai nepagrįstai nurodo, kad skundžiamoje nutartyje teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, kadangi teismas, vertindamas asmenų sudarytus sandorius, jų nemokumą sukėlusias priežastis ir sąžiningumą, rėmėsi naujausia teismų praktika, o visos reikšmingos aplinkybės buvo išanalizuotos ir įvertintos sistemiškai ir išsamiai.
Atsiliepimu kreditorius DNB bankas prašo pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą Visagino miesto apylinkės teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, o atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti. Išdėstytais argumentais pareiškėjai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų apie jų nesąžiningumą kreditorių atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos tinkamai ir pagrįstai įvertinus tiek apeliantų veiksmus per pastaruosius 3 metus iki kreipimosi į teismą, tiek ir atsižvelgus į apeliantų elgesį ankstesniu metu, kai pareiškėjai didžiajai daliai kreditorių pradėjo nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Atsiliepime pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pareiškėjo su M. V. sudarytą paskolos sutartį, kadangi šia sutartimi akivaizdžiai buvo padidintas pareiškėjų nemokumas, o apeliantai nepateikė įrodymų, kad tokio dydžio įsipareigojimų prisiėmimas yra objektyviai pateisinamas. Be to, pagal byloje esančius duomenis negalima teigti, kad apeliantų gaunamų pajamų nepakaktų būtiniems šeimos poreikiams patenkinti. Tai, kad jie savo poreikiams tenkinti skolindamiesi lėšas iš kitų asmenų išleidžia sumas, neatitinkančias jų pajamų, ir tokiu būdu tik dar labiau didina savo įsipareigojimus, atsižvelgiant į apeliantų turimų finansinių įsipareigojimų mąstą ir kreditorių gausą, negali būti laikoma sąžiningu jų elgesiu FABĮ prasme. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad pareiškėjų nemokumą sukėlė įsipareigojimų kreditoriams nevykdymas ir jų interesų ignoravimas iš esmės visas savo pajamas sąmoningai skiriant savo poreikių tenkinimui arba verslo kūrimui. Apeliantams prioritetą teikiant savo reikmėms, o ne subalansuotam įsipareigojimų vykdymo ir savo reikmių paskirstymui, pareiškėjai, veikdami savo rizika, savo pačių veiksmais sąlygojo nemokumo atsiradimą. Tai, kad apeliantams galiausiai nepasisekė vystytas verslas, o 2008 m. pabaigoje Lietuvą ištiko finansų krizė, 2009 m. kovo mėnesį atsirado apeliantų šeimos pagausėjimas, nepaneigia to, kad apeliantų įsipareigojimų nevykdymas ir nemokumas pirmiausia atsirado dėl jų pačių neatsakingų veiksmų. Dėl to pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, spręsdamas dėl pareiškėjų sąžiningumo, įvertino ir jų išsilavinimą. Kartu nurodoma, jog, atsižvelgiant į FABĮ 6 str. 1 d. 4 p. nuostatas bei asmens pareigą visose proceso stadijose teismui teikti teisingą informaciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjų nurodytą sumą, skirtą būtiniausiems poreikiams tenkinti, juo labiau, kad pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir prašydami nustatyti pareiškime nurodytą sumą būtinųjų poreikių tenkinimui, kurią (arba panašią) tikėtinai kiekvieną mėnesį išleisdavo ir iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditorių atžvilgiu ir toliau elgiasi nesąžiningai. Be to, pareiškėjai visiškai nepagrįstai remiasi nepilnamečių vaikų interesų prioriteto principu, kadangi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas savaime nereiškia, kad apeliantams priklausantis įkeistas nekilnojamasis turtas bus nerealizuotas priverstine tvarka.
Atskirasis skundas atmetamas, o Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartis paliekama nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320, 338 str.). Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta.
Nagrinėjamoje byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis FABĮ nuostatomis, pareiškėjams V. K. ir J. K. atsisakyta iškelti bankroto bylą nustačius, jog pareiškėjų finansinis elgesys nebuvo apdairus ir sąžiningas, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, apeliantams teigiant, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias skolininko sąžiningumą ir todėl nepagrįstai atsisakė iškelti bankroto bylą. Tačiau su tokiais atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.
Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas išsamiai bei detaliai išnagrinėjo pareiškėjų pateiktus įrodymus bei argumentuotai pagrindė padarytas išvadas. Atskiruoju skundu pareiškėjai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai konstatavo jų nesąžiningumą, dėl ko priimtas procesinis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamą nutartį, į bylą pateiktus procesinius dokumentus, o taip pat byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia skundžiamoje nutartyje padarytų išvadų bei nedaro jos neteisėtos ar nepagrįstos.
FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Pagal FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį bankroto byla asmeniui gali būti keliama ne tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką fizinių asmenų bankroto bylose, yra pažymėjęs, kad fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-516/2014; Nr. 3K-3-342-248/2015; Nr. e3K-3-434-686/2015; kt.).
Be to, FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 str. 4 d.), kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.); sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 str.), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 str.), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 str.), tiek ją vykdant (CK 6.200 str.), tiek taikant restituciją (CK 6.222 str.). Svarbu pažymėti, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013; kt.).
Atskirajame skunde apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo jų nesąžiningumą, kadangi 2006 m. būsto paskolos sudarymo metu pareiškėjai mokumo problemų neturėjo; jokių objektyvių priežasčių tuo metu buvusią finansinę padėti vertinti kitaip nėra; pareiškėjams, kaip jaunai šeimai, buvo skirta 6500 Lt parama iš savivaldybės būstui įsigyti. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos nagrinėjimo metu pati pareiškėja J. K. nurodė, jog šeimos finansinė padėtis pasidarė sunki jau 2007 metais, nors pareiškėjų gaunamos pajamos 2008 m. laikotarpiu nesumažėjo ir buvo net didesnės nei 2007 metais – V. K. 2008 m. gavo 1605,46 Lt (neatskaičius socialinio draudimo įmokų), o 2007 m. – 469,46 Lt (t. 1, b.l. 170-171), J. K. pajamos 2008 m. buvo 3336,70 Lt (neatskaičius socialinio draudimo įmokų), o 2007 m. – 1898,99 Lt (1 t., 175 – 177 b. l.). Tuo tarpu finansiniai įsipareigojimai, sudarantys didžiąją dalį pareiškėjų prievolių, buvo prisiimti 2006 metų pabaigoje ( 2006-10-24 m. – 23169,60 Eur; 2006-12-28 – 5611,57 Eur; 2006-12-28 – 5792,40 Eur). Negana to, nors apeliantai ir turėjo eilę finansinių įsipareigojimų (laikotarpiu nuo 2002 metų iki 2006 metų pareiškėjai buvo sudarę net 10 įvairių paskolų sutarčių) ir gaudavo pakankamai dideles pajamas, jie faktiškai reikšmingiau nevykdė prisiimtų finansinių įsipareigojimų ir kitų piniginių prievolių ir toliau juos didino reikšmingomis apimtimis. Toks apeliantų elgesys yra ne tik prieštaringas jų pačių nurodomoms aplinkybėms dėl 2007 metais susidariusios sunkios finansinės padėties bei negalėjimo numatyti artėjančios ekonominės krizės, tačiau nesudaro pagrindo pagrįstai manyti, kad pareiškėjai buvo apdairūs ir sąžiningai vertino įsipareigojimus kreditoriams. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai nenurodė įtikinamų argumentų, kodėl jie nustojo mokėti kredito įmokas už įkeistą AB DNB bankui būstą, nors pagal savo išsilavinimą ir individualias savybes neabejotinai turėjo suvokti galimas neigiamas tokio elgesio pasekmes, juo labiau, kad, kaip nurodoma atskirajame skunde, planavo šeimos pagausėjimą. Atskirojo skundo argumentas, kad pareiškėjai daug piniginių lėšų investavo į verslą ir dėl to negalėjo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų taip pat nėra pagrįstas, kadangi byloje yra pačių apeliantų pateikti duomenys kad jiems viena paskola buvo suteikta būtent verslo plėtrai. Pažymėtina, kad apeliantai, nurodydami, koks turtas jiems priklauso nuosavybės teise, neįrodo, koks verslas ir akcijos, kurių plėtrai ir įgijimui tvirtina skyrę lėšas, jiems priklauso ar priklausė (CPK 178 str.).
Apeliantai nurodo, kad vien jų išsilavinimas ir netinkamas pareigos mokėti už komunalines paslaugas vykdymas negali būti pagrindu spręsti, kad jie turėjo numatyti galimas krizės pasekmes ar savo finansinės padėties pasikeitimą. Šis atskirojo skundo argumentas nėra pagrįstas. Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi konkrečių asmens savybių įvertinimas yra reikšmingas sprendžiant, ar asmuo pagal savo gebėjimus, užimamas pareigas, išsilavinimas bei bendrąjį išprusimą galėjo suvokti, kad jis finansine prasme elgiasi nerūpestingai. Šiuo atveju, įvertinus byloje esančių duomenų visumą, įskaitant ir tai, kad pareiškėja J. K. dirbo Visagino savivaldybės administracijoje projektų koordinatore bei ėjo vyriausiosios buhalterės pareigas, o pareiškėjas buvo komercijos direktorius, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjų išsilavinimas, nors ir neleido jiems numatyti artėjančios finansinės krizės, tačiau buvo pakankamas suvokti, kad finansinius įsipareigojimus pagal sutartis privaloma vykdyti juose numatytais terminais ir tvarka, kad su savo finansais reikia elgtis atsakingai, o kreditorių atžvilgiu – sąžiningai.
Atskirojo skundo argumentas apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje aptarė ir vandens skaitiklio duomenų deklaravimą, neturi esminės reikšmės, kadangi aplinkybė, ar pareiškėjai išvis nedeklaruodavo vandens skaitiklio rodmenų, ar juos deklaruodavo periodiškai su tam tikrais netikslumai, nepaneigia byloje esančių ir pačių pareiškėjų neginčijamų aplinkybių, kad jie turi ženklaus dydžio ilgalaikius įsiskolinimus faktiškai už visas į butą tiektas komunalines paslaugas ir šilumos energiją. Šiuo atveju svarbi aplinkybė yra ta, kad apeliantai net ir tuo metu, kai gavo pakankamai dideles pajamas, vis tiek nemokėjo bankui nei būsto paskolos įmokų, nei komunalinių mokesčių, todėl yra pagrindas spręsti, jog prisiimtos prievolės buvo nevykdomos sąmoningai. Apeliantų išsilavinimo reikšmė ir teikiamų paslaugų skaitiklių duomenų deklaravimas (nedeklaravimas) nebuvo esminės aplinkybės teismui konstatuojant jų nesąžiningumą, kadangi pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančių įrodymų visumą, kurią, be minėtų aplinkybių, sudarė ir jų prisiimtų įsipareigojimų kiekis, apimtis bei laikotarpis, nurodytos nepagrįstos nemokumo priežastys, įsiskolinimų susidarymo laikotarpiu gaunamos pajamos bei kiti veiksniai. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantai, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pareiškėjų sąžiningumą remiantis objektyviuoju ir subjektyviuoju kriterijais, tinkamai įvertino ir išanalizavo visas civilinei bylai reikšmingas ir svarbias aplinkybes, o taip pat pareiškėjų išdėstytus argumentus ir pateiktus paaiškinimus, susijusius su nemokumo susidarymo priežastimis ir aplinkybėmis (CPK 185 str.).
Kitas atskirojo skundo argumentas yra tas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino 2014 m. gruodžio 30 d. pareiškėjo V. K. ir M. V. sudarytą 10 000 Eur paskolos sutartį, kadangi ši sutartis niekaip nepablogino pareiškėjų finansinės padėties, nepadidino nemokumo, paskola buvo suteikta lengvatinėmis sąlygomis šeimos draugo. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjų tėvai ar draugai suteikia jiems finansinę pagalbą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų prisiimtas 10 000 Eur finansinis įsipareigojimas yra reikšmingas visų įsiskolinimų kontekste, nes, nors ir galimai sudarytas palankiomis sąlygomis, tačiau jis buvo prisiimtas trijų metų laikotarpyje (2014-12-30) iki kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo ir tuomet, kai pareiškėjai jau buvo nemokūs, kai negalėjo vykdyti įsipareigojimų pagal eilę paskolos sutarčių, kai jau buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš bankui įkeisto būsto. Pažymėtina, kad apeliantai neįrodė, kad nors dalis minėtos paskolos pinigų buvo panaudota kreditorių reikalavimams tenkinti. Atskirojo skundo argumentai, kad ši paskola niekaip nepablogina pareiškėjų padėties, yra nelogiški ir prieštarauja ne tik teisiniam reglamentavimui, bet ir bendriesiems principams, kad prisiimtų įsipareigojimų privaloma laikytis ir juos vykdyti, juo labiau, kad pareiškėjų finansinis įsipareigojimas yra itin reikšmingos apimties. Papildomai pažymėtina, kad tokį finansinį įsipareigojimą vertinti, kaip pagalbą šeimai taip pat nėra pagrindo, kadangi sutartis nenuginčyta, pinigų suma turi būti grąžinama kreditoriui, o šiuo metu jos grąžinimo terminas jau yra suėjęs (2015 m. gruodžio 1 d.). Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šiuo klausimu, aptarti pareiškėjų veiksmai po nemokumo atsiradimo yra vertinami kaip asmens veiksmai, turintys nesąžiningumo požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-87-701/2016; Nr. 3K-3-516/2014). Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į šį sandorį vertindamas pareiškėjų sąžiningumą.
Atskirajame skunde apeliantai nurodo ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų nemokumo priežastys nebuvo įvardintos, kad pareiškėjai, prisiėmę daug finansinių įsipareigojimų, nesiėmė veiksmų tam, kad juos sumažintų, o taip pat kad teismas nepagrįstai neįvertino, jog pramogų prekių paskolos buvo sudarytos 2002-2006 metais, t. y. pareiškėjams nesant nemokiems, o visos pramogos prekės, kurios buvo įsigytos iš paskolos sutarčių, pareiškėjams susidūrus su finansiniais sunkumais, nedelsiant buvo parduotos. Tokie atskirojo skundo argumentai taip pat nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip jau minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas vertino bendrąjį pareiškėjų elgesį vykdant savo finansinius įsipareigojimus bei skirstant gaunamas pajamas. Šiuo atveju aplinkybė, jog pareiškėjų nurodomos prekės buvo parduotos, o gautos lėšos panaudotos buitiniams poreikiams, kaip tik patvirtina, kad jų elgesys nebuvo finansiškai atsakingas, o gaunamos pajamos neleidžia mažinti turimų finansinių įsipareigojimų. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjai viso civilinės bylos nagrinėjimo teismine tvarka metu teigė, jog praktiškai visos jų gaunamos pajamos, įskaitant ir pajamas už virš minėtas prekes, buvo skiriamos buitiniams šeimos poreikiams tenkinti. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kokių aktyvių veiksmų iš esmės iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui pateikimo dienos pareiškėjai ėmėsi tam, kad gautų kuo didesnes pajamas ir atsiskaitytų su kreditoriais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino bendrą pareiškėjų finansinį elgesį, atsižvelgdamas ir į konkrečių finansinių įsipareigojimų pobūdį bei tikslą. Kartu pabrėžtina, jog atskirajame skunde pareiškėjų nurodytos nemokumo priežastys pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai išnagrinėtos ir aptartos, tačiau, įvertinus jas, nenustatyta, kad jos leistų spręsti, jog pareiškėjai buvo sąžiningi ir jiems gali būti iškeltos fizinio asmens bankroto bylos. Dėl to nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjų nemokumo priežasčių ar netinkami vertino konkrečius jų atliktus veiksmus, susijusius su finansinių įsipareigojimų vykdymu.
Atskirajame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė nepagrįstas abejones dėl pareiškėjų gaunamo darbo užmokesčio motyvuodamas tuo, kad pareiškėjai dirba artimiems giminaičiams priklausančiose įmonėse, tačiau jokių objektyvių išreikštas abejones patvirtinančių aplinkybių teismas nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais iš dalies sutinka, kadangi byloje išties nėra objektyvių įrodymų, kad pareiškėjai šiose darbovietėse gautų kitokius (didesnius) atlyginimus ar išmokas. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas į apeliantų užimamas pareigas ir gaunamą atlyginimą atsižvelgė tik kaip į papildomą aplinkybę, kuri nebuvo pagrindinė priežastis, lėmusi pareiškėjų nesąžiningumo konstatavimą, dėl to tai nedaro skundžiamos apylinkės teismo nutarties nepagrįsta ar neteisėta.
Apeliantai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino jų nurodomos būtiniesiems poreikiams reikalingos sumos dydį, ko pasekoje padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjų pateikti duomenys apie pajamas yra neteisingi ir sudaro pagrįstas prielaidas manyti, kad pareiškėjai yra nesąžiningi kreditorių atžvilgiu. Tačiau FABĮ 6 str. 3 d. 4 p. įtvirtina, kad teismo nutartyje iškelti fizinio asmens bankroto bylą turi būti nurodyta ir lėšų suma, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti bankroto procedūroms atlikti, fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Negana to, FABĮ 1 str. 1 d. numatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo, turėjo įvertinti ir asmens galimybes bent iš dalies vykdyti kreditorių reikalavimus. Atsižvelgiant visas virš išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas į pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti ketinamą skirti sumą atsižvelgė bei ją vertino visiškai pagrįstai ir tinkamai.
Pareiškėjai atskirajame skunde nurodo, jog augina tris nepilnamečius vaikus, kurių interesams užtikrinti yra itin reikšmingas gyvenamasis būstas. Tačiau nepilnamečių vaikų interesų prioriteto principo įgyvendinimas nėra pagrindas pareiškėjams iškelti fizinių asmenų bankroto bylą. Pažymėtina, kad FABĮ 28 str. nuostatos įtvirtina galimybę parduoti vienintelį gyvenamąjį būstą, kai kartu su fiziniu asmeniu gyvena jo nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) ir (ar) jo globojami (rūpinami) asmenys. Taigi apeliantų pareiškimo tenkinimas neabejotinai neužtikrintų, jog jų gyvenamasis būstas, kuriame gyvena ir nepilnamečiai vaikai, nebūtų parduodamas. Pažymėtina, kad prioritetinės vaiko teisių gynybos principas negali lemti tėvų piktnaudžiavimo šiuo principu, pažeidžiant kitų asmenų teises. Būtent tėvai pirmiausiai privalo rūpintis nepilnamečiu vaiku, jį auklėti, globoti, išlaikyti. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje taip pat nustatyta, kad vaiko teisę į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2006; kt.).
Atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjų V. K. ir J. K. nesąžiningų veiksmų bei jų nemokumo, dėl ko nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad fizinio asmens bankroto byla pareiškėjams privalėjo būti iškelta. Būtent toks nagrinėjamoje byloje esančių duomenų visumos (sudarytų sandorių, nemokumą sukėlusių priežasčių) vertinimas, atsižvelgiant į virš išdėstytas bei pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, priešingai nei tvirtina pareiškėjai, neprieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-516/2014, 3K-3-496-219/2015, 3K-3-269-219/2015, 3K-3-65/2015, 3K-3-394-415/2015; 3K-3-87-701/2016).
Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, nes, teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus ir nustatytas aplinkybes, jie neturi įtakos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Įvertinęs virš išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 str.).
Apeliacinės instancijos teisme 2016 m. birželio 23 d. buvo gautas dokumentas, kuriame nurodyta, jog tai yra kreditoriaus M. V. rašytiniai paaiškinimai. Tačiau šis dokumentas nėra priimamas, kadangi jo autentiškumas kelia pagrįstų abejonių – dokumentas gautas paštu, tačiau ant voko nėra nurodyti konkretūs siuntėjo duomenys – asmens vardas, pavardė, siuntėjo adresas. Be to, kyla abejonių dėl pasirašiusio asmens parašo originalumo. Kadangi pateiktas įrodymas neatitinka jam keliamų reikalavimų ir leistinumo reikalavimų, jį priimti atsisakoma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.