Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pranešėjo ir pirmininko), Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 1 ( vienerių ) metų ir 6 ( šešių ) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio l ir 3 dalimis, prie paskirtos bausmės pridėta 2016 m. liepos 4 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis (20 dienų) ir P. K. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų, 6 (šešių) mėnesių ir 20 dienų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. K. nuteistas už tai, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), turėdamas vieningą tikslą užvaldyti svetimą turtą – pinigus, 2017 m balandžio 03 d. apie 18.44 val. iš IP adreso (duomenys neskelbtini) internetiniame tinklalapyje (duomenys neskelbtini) patalpino melagingą skelbimą apie tariamai išnuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), nurodymas savo kontaktinį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo 2017 m. balandžio 4 d. apie 10.00 val. pagal skelbimą paskambinusiai S. M., telefoninio pokalbio metu prisistatęs M. vardu, pažadėjo išnuomoti butą, nurodydamas jai pervesti 150 eurų kaip avansą į J. K. sąskaitą, esančią AB „SEB“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos, patikėjusi šia tikrovės neatitinkančia informacija, S. M. 2017 m. balandžio 4 d. pervedė į nurodytą J. K. sąskaitą, esančią AB „SEB“ banke Nr. (duomenys neskelbtini), tęsdamas nusikalstamą veiką, 2017 m. balandžio 4 d. apie 13.00 val. skelbime nurodytu telefonu paskambinusiai G. J., telefoninio pokalbio metu prisistatęs M. vardu, pažadėjo išnuomoti butą, nurodydamas jai pervesti 150 eurų kaip avansą į J. K. sąskaitą, esančią AB „SEB“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos, patikėjusi šia tikrovės neatitinkančia informacija, G. J. 2017 m. balandžio 6 d. pervedė į nurodytą J. K. sąskaitą, esančią AB „SEB“ banke Nr. (duomenys neskelbtini), po ko J. K., kuriai apie vykdomą nusikalstamą veiką nebuvo žinoma, vykdant P. K. nurodymus, 2017 m. balandžio 5 d. „Medicinos bankas“ UAB (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo poskyryje, esančiame (duomenys neskelbtini), pervedė pinigus į nurodytas jo (P. K.) sąskaitas, t. y. 60 eurų į (duomenys neskelbtini) pataisos namuose bausmę atliekančio G. K. AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), bei tą pačią dieną 90 eurų į A. V. AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą - nukentėjusiajai S. M. priklausančius 150 eurų bei nukentėjusiajai G. J. priklausančius 150 eurų, viso apgaule užvaldė 300 eurų vertės svetimą turtą.Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai, priimdami 2018 m. kovo 16 d. apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje esantys įrodymai pagrindžia P. K. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje padarymo, o paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas padarė išvadą, kad būtent realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimu bus pasiekti bausmės paskirties tikslai ir užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo peržiūrėti 2018 m. kovo 16 d. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų nuosprendį, iš naujo įvertinti byloje esančius įrodymus, atsižvelgti į jo jauną amžių ir į tai, kad anksčiau jis nėra teistas už sukčiavimą bei priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį arba taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, taip pat pakeisti jam paskirtą kardomąją priemonę - suėmimą į kitą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.Skunde teigiama, kad apylinkės teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, prieštaraujantį teisingumo ir protingumo principams. Teismas neatsižvelgė į tai, kad praeityje apeliantas nėra teistas už analogiškos veikos padarymą, t. y. už sukčiavimą, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, jis nepripažino padaręs šią veiką, jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę nebuvo surinkta, apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu priimtas remiantis vien prielaidomis. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nuteistasis turėjo vieningą tyčią apgauti kuo daugiau žmonių ir kuo daugiau svetimo turto užvaldyti, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta daugiau nukentėjusiųjų. Pabrėžiama, kad teismas nepagrįstai nuteisė apeliantą už 300 eurų svetimo turto pasisavinimą,visiškai neatsižvelgęs į tą aplinkybę, kad 150 eurų buvo grąžinta į nukentėjusiosios sąskaitą. Tuo tarpu, BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.Skune pabrėžiama, kad apylinkės teismas nepagrįstai neskyrė balso ekspertizės, kurį būtų patvirtinusi arba paneigusi, kad tai būtent su apeliantu kalbėjo nukentėjusiosios. Teismas taip pat nerinko įrodymų, kad tai būtent jis jungėsi prie telefoninio ryšio bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje. Skundo autorius sutinka, kad turėjo jo motinai priklausančios banko sąskaitos numerį, tačiau neesant jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę, tai nėra įrodymas, kad jis sukčiavo. Skunde taip pat keliamos abejonės dėl apylinkės teismo sprendimo pripažinti apeliantą recidyvistu. Praeityje jis nėra baustas už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, todėl skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė dėl jo pripažinimo recidyvistu yra nepagrįsta.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Nuteistojo P. K. apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi bylos duomenis, susipažinusi su nuteistojo P. K. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados dėl P. K. kaltės yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais, nuteistojo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Remiantis teismų praktika sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti, t. y. apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-7-27-746/2015). Nuteistasis P. K. viso proceso metu ir pateiktame apeliaciniame skunde neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo, iš esmės ginčydamas surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms. Nuteistasis tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, jog tai jis patalpino melagingą skelbimą interneto svetainėje „(duomenys neskelbtini)“ dėl tariamai nuomojamo buto, kad tai jis kalbėjo su nukentėjusiosiomis telefonu ir nurodė joms pervesti pinigus į savo motinos sąskaitą už tariamai išnuomotą butą. Tvirtina, kad motinos banko sąskaitos numeris jam buvo reikalingas tam, kad nuteistieji, kuriems jis pardavė modemus galėtų pervesti pinigus už gautas prekes. Tačiau su P. K. apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinant ne atskirus duomenis, o jų visumą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus įstatymo reikalavimus, darytina išvada, kad Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, P. K. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką bei šios veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį yra pagrįstos tinkamai įvertintais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį P. K. atžvilgiu pagrįstai grindė nukentėjusiųjų S. M. ir G. J., liudytojos J. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir ištirtus teisiamajame posėdyje, liudytojų A. V. ir G. K. parodymais, duotus teisiamojo posėdžio metu, rašytine bylos medžiaga – nukentėjusiųjų protokoluose-pareiškimuose policijai, J. K. AB „SEB“ banke turimos sąskaitos išraše, tarnybiniame pranešime dėl mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) telefoninių ryšių išklotinių analizės, „(duomenys neskelbtini)“ skelbimo išraše užfiksuotomis aplinkybėmis ir duomenimis bei kitais baudžiamojoje byloje esančiais rašytiniais dokumentais bei atmetė nuteistojo pateiktą įvykių versiją. Apylinkės teismas aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir neturi jokio teisinio pagrindo jais abejoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog P. K. iš anksto buvo paprašęs savo mamos banko sąskaitos numerio, kurį vėliau panaudojo tam, kad apgautos nukentėjusiosios į šią sąskaitą pervestų pinigus. Nuteistasis teigia, kad mamos sąskaitos numerio jis buvo paprašęs tam, kad nepažįstami nuteistieji, kuriems jis pardavė 10 modemų po 60 eurų galėtų pervesti jam pinigus už gautas prekes. Apeliantas taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų, neginčytinai patvirtinančių, kad tai jis jungėsi prie ryšio bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Kai matyti iš bylos duomenų, pats apeliantas neginčija fakto, jog buvo prašęs iš savo mamos jos banko sąskaitos numerio. Liudytoja J. K., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nurodė, kad buvo davusi sūnui savo banko sąskaitos numerį, jis iš anksto jai paskambindavo ir pasakydavo kada iš draugų bus pervesti pinigai ir juos reikės išgryninti. Ji taip pat nurodė, kad 2017 m. balandžio 4 d. ir 2017 m. balandžio 6 d. į jos sąskaitą buvo pervesta 450 eurų, kuriuos ji išgrynino savo sūnaus P. K. nurodymu ir pervedė asmenims, atliekantiems bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose. Dėl apelianto teiginio, jog nėra neginčytinai nustatyta, jog 2017 m. balandžio 3 d. būtent jis jungėsi prie mobiliojo ryšio bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog mobilaus ryšio telefono abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) melagingo skelbimo internetinėje svetainėje „(duomenys neskelbtini)“ patalpinimo dieną, t. y. 2017 m. balandžio 3 d., jungėsi prie mobilaus ryšio bokšto, esančio netoli (duomenys neskelbtini) pataisos namų ((duomenys neskelbtini)), kuriuose nuteistasis tuo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Taip pat nustatyta, kad į šį telefono numerį (t. y. (duomenys neskelbtini)) 2017 m. balandžio 4 d. 18.45 val. iš apelianto mamos J. K. telefono numerio buvo siųsta SMS žinutė, o 2017 m. balandžio 3 d. laikotarpiu nuo 16.44 val. iki 19.12 val. būtent iš minėto numerio buvo patalpintas melagingas skelbimas interneto svetainėje „(duomenys neskelbtini)“ dėl tariamai nuomojamo buto. Taigi, byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai neginčytinai patvirtina, kad tai P. K. sąmoningai ir tyčia apgaule atliko kaltinime nurodytus veiksmus ir apgaulės būdu savo ir kitų naudai įgijo svetimą nukentėjusiosioms priklausantį turtą. Apeliantas ginčydamas savo kaltę, taip pat nurodo, kad byloje nebuvo atlikta jo balso ekspertizė, todėl teismas negalėjo daryti neginčytinos išvados, jog tai būtent P. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, jog tai nuteistasis, būdamas įkalinimo įstaigoje, bendravo su nukentėjusiosiomis, kurios susisiekė su juo melagingame skelbime nurodytu telefono numeriu (duomenys neskelbtini), patvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys – telefono numerio (duomenys neskelbtini), kuriuo nuteistasis bendravo su nukentėjusiosiomis, telefoninių ryšių išklotinių analizė (1 t., 117). Gauti duomenys patvirtina, jog 2017 m. balandžio 3 d. minėtas telefonas jungėsi prie mobilaus ryšio bokšto, esančio (duomenys neskelbtini), netoli (duomenys neskelbtini) pataisos namų, taip pat, jog šis numeris, naudodamas IP adresą (duomenys neskelbtini), internetinėje svetainėje „(duomenys neskelbtini)“ patalpino skelbimą dėl neva nuomojamo buto, taip pat, kad 2017 m. balandžio 4 d. į šį minėtą telefono numerį buvo atsiųsta žinutė iš J. K. telefono numerio. Visos šios aplinkybės kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais, neabejotinai patvirtina, kad tai P. K. bendravo su nukentėjusiosiomis telefonu ir nurodė joms pervesti pinigus į savo mamos banko sąskaitą už tarimai nuomojamą butą. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų rinkimas baudžiamajame procese nėra begalinis, jis tikslingas tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad nauji įrodymai galėtų pakeisti išvadą dėl svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis. Remdamasis anksčiau išdėstytų duomenų visuma, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistasis P. K. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti skundžiamą Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendį ir P. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Kaip matyti iš P. K. apeliacinio skundo turinio jis kelia ir skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, teigiant, jog jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Vertinant šiuos apelianto argumentus, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas P. K. bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Nuosprendyje tinkamai įvertinta, kad P. K. veikdama tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą nusikaltimą (BK 182 straipsnio 1 dalis), priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), kad veika yra turtinio pobūdžio, padaryta siekiant asmeninės naudos ir atliekant bausmę pataisos namuose, kas rodo, kad nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro ir nesistengia keisti savo nusikalstamo elgesio. Teismo nuosprendžiu pagrįstai nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką P. K. padarė būdamas recidyvistas, t. y. turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).Kaip matyti iš bylos duomenų, P. K. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas 6 kartą, anksčiau yra teistas ir už nusikaltimus nuosavybei. Skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką P. K. padarė turėdamas neišnykusį teistumą, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę už tyčinių nusikaltimų padarymą, būdamas ne kartą baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimus, alkoholio vartojimą viešose vietose. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad bausmės atlikimo metu P. K. baustas tris kartus už vidaus tvarkos taisyklių ir režimo nesilaikymą, pataisos namuose nesimoko ir nedalyvauja jokiose socialinės reabilitacijos programose, kas akivaizdžiai rodo jo nenorą keistis ir keisti savo elgesį teigiama linkme bei nihilistinį jo požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Atsižvelgiant į aptartus P. K. charakterizuojančius duomenis, nuosprendyje apylinkės teismo išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, įvertinus tai, kad nuteistajam jau ne kartą buvo skirtos švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės rūšys, tačiau jos nebuvo efektyvios, jis ir vėl sistemingai nusikalsta, darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai priėmė sprendimą skirti BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju P. K. skirta 1 metų ir 6 mėnesių, t. y. sankcijos vidurkiui lygi laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Ši bausmė, nepažeidžiant BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatų, tinkamai subendrinta su 2016 m. liepos 4 d. Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, P. K. paskirta galutinė 1 metų 6 mėnesių ir 20 dienų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir proporcinga jo neigiamai charakterizuojamai asmenybei. Pažymėtina, kad išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti P. K. teisinę padėtį taikant bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnis), šioje byloje nenustatyta. Apeliaciniame skunde nuteistojo nurodomos aplinkybės dėl jauno amžiaus ir nuteisimo pirmą kartą už sukčiavimą, taip pat nesudaro prielaidų švelninti jo teisinę atsakomybę.Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. kovo 16 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o P. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.