- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-16
- Bylos Nr.
- e2A-1131-163/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-06837-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alona Romanovienė, Erika Misiūnienė, Albina Pupeikienė
- Atsakovas
- J. V.
- Ieškovas
- UAB „S. IMPERIJA Creditor.lt“
Pranešėja Alona Romanovienė Civilinė byla Nr.e2A-1131-163/2016
2016 m. rugsėjo 16 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės, Albinos Pupeikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės J. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „S. IMPERIJA Creditor.lt“ ieškinį atsakovei J. V. dėl skolos priteisimo ir atsakovės J. V. priešieškinį ieškovei UAB „S. IMPERIJA Creditor.lt“ dėl sutarties sąlygų pakeitimo, išvadą byloje teikiančios institucijos Lietuvos bankas, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašė teismo priteisti iš atsakovės 253,42 Eur skolos, 572,72 Eur palūkanų, 1,95 Eur delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė 2015-11-27 sumažino savo ieškinio reikalavimus ir prašė priteisti 213,46 Eur kredito skolos, 20,16 Eur paskolos kainos, 1,81 Eur delspinigių, 531,49 Eur palūkanų, iš viso 766,92 Eur skolos. Nurodė, kad 2011-11-25 sutartimi ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovei kreditus, o atsakovė įsipareigojo gautus kreditus laiku grąžinti, sumokėti kreditų mokestį ir netesybas, jeigu atsiranda prievolė jas mokėti (sutarties 3.1. p.). 2011-11-25 ieškovė suteikė atsakovei 289,62 Eur kredito sumą. Nurodė, kad atsakovė atliko mokėjimus, kelis kartus pratęsė kredito grąžinimo terminą. 2013-03-22 suėjus terminui grąžinti kreditą su kredito mokesčiu, atsakovė turėjo ieškovei sumokėti 253,42 Eur. Atsakovei neatsiskaičius su ieškove, buvo pradėtos skaičiuoti palūkanos pagal šalių sutarties 6 punktą ir delspinigiai pagal sutarties 9.1. punktą (114,06 procentų metinių palūkanų nuo sutartimi nustatytos kredito grąžinimo dienos iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, t. y. iki atitinkamų sumų realaus sumokėjimo į sutartyje nurodytą kredito davėjo sąskaitą). Nurodo, kad kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui 0,05 procentų dydžio delspinigius (netesybas) per dieną už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku negrąžintų ir/ar nesumokėtų kitų nei kreditas pagal sutartį numatytų sumų). Nurodė, kad atsakovė 2013-03-22 iki 2015-05-29 jokių įmokų neatliko. Nurodė, kad atsakovei palūkanų priskaičiuota už 791 dieną – 572,72 Eur, delspinigių priskaičiuota už 180 dienų – 1,95 Eur.
Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašo pakeisti 2011-11-25 Vartojimo kredito sutarties Nr. 21958 specialiąsias sąlygas bei vėlesnių specialiųjų sąlygų Nr. 23125, Nr. 24237, Nr. 25187, Nr. 26325, Nr. 27705, Nr. 29816, Nr. 33373 pirmą skyrių, nustatant fiksuotąją metinę palūkanų normą 60 procentų, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2011-11-25 tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartimi ieškovė suteikė atsakovei 1000 Lt (289,62 Eur) paskolą 30 dienų terminui, kredito grąžinimo terminas iki 2011-12-26, kredito mokestis – 99 Lt (28,67 Eur). Vartojimo kredito sutarties Nr. 21958 specialiosiose sąlygose nurodyta metinė palūkanų norma yra 120,45 procentų, o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma (toliau BVKKMN) sudaro 215,36 procentus. Nurodė, kad ši kredito sutarties sąlyga prieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje bendrai vartojimo kredito kainai taikomiems reikalavimams. Bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalies pakeitimai jau buvo įsigalioję nuo 2012-01-01. Sutarties Nr. 21958 pakeitimai buvo daromi 2012–2013 metais, keičiant specialiąsias sąlygas. Nurodė, kad dėl to atsirado teisinis pagrindas prašyti teismo pakeisti vartojimo kredito sutarties Nr. 21958 specialiųjų sąlygų punktus, nustatančius palūkanų normas, mažinant jas iki 60 procentų. Nuo 2012-01-14 iki 2013-02-20 ieškovei sumokėjo 1670,92 Lt (483,93 Eur). Atsakovės pateiktuose skaičiavimuose nurodyta palūkanų norma beveik 13 kartų viršija vidutinę fiksuotą metinę palūkanų normą, kuri buvo skelbiama 2011 m. lapkričio mėn. Lietuvos banko statistikoje (4,69 procentai), bet esant ir tokiai fiksuotai metinei palūkanų normai, paskola, palūkanos, kompensacinės palūkanos bei delspinigiai būtų jau visiškai padengti 2013-02-20 ir nebūtų pagrindo ieškovei reikalauti priteisti skolą. Atsakovės prašoma palūkanų norma pasirinkta vadovaujantis naujomis Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, galiojančiomis nuo 2016-02-01, pagal kurias maksimali bendrojo vartojimo kredito kainos metinė norma negali viršyti 75 procentų, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančias vienai vartojimo kredito dienai – ne didesnės kaip 0,04 procentai bendros vartojimo kredito sumos. Nurodė, kad sutartis Nr. 21958 ir sutarties specialiosios sąlygos buvo ieškovės iš anksto paruoštos ir atsakovė neturėjo galimybės padaryti įtakos sutarties sąlygoms bei keisti joje numatytos palūkanų normos.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-02-29 sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė ir nusprendė pripažinti ieškovės UAB „S. IMPERIJA Creditor.lt“ ir atsakovės J. V. prie 2011-11-25 Vartojimo kredito sutarties Nr. 21958 sudarytose Specialiosiose sąlygose 2012-01-14 Nr. 23125, 2012-03-06 Nr. 24237, 2012-04-20 Nr. 25187 ir 2012-06-05 Nr. 26325 pagrindinėse sąlygose nustatytas Bendros vartojimo kredito kainos metines normų dalis, viršijančias 200 procentų, negaliojančiomis nuo sandorių sudarymo momento; priteisti ieškovei UAB „S. IMPERIJA Creditor.lt“ iš atsakovės J. V. 213,46 Eur kredito skolos, 20,16 Eur paskolos kainos, 1,81 Eur delspinigių, 531,49 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 766,92 Eur sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2015-06-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 17 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas byloje nustatė, kad iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 2011-11-25 atsakovė sudarė su ieškove vartojimo kredito sutartį (toliau – Sutartis), kurios pagrindu ieškovė 2011-11-25 suteikė atsakovei 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio kreditą 30 dienų, o atsakovė įsipareigojo grąžinti jį iki 2011-12-26 Sutartyje nustatyta tvarka bei Sutartyje nustatytomis sąlygomis. 2012-01-14 atsakovė įmokėjo 47,10 Eur. Po atlikto įmokėjimo 2012-01-14 Specialiųjų sąlygų kreditu Nr. 23125 (priedas Nr. 1 prie vartojimo kredito sutarties Nr. 21958) kreditas pratęstas iki 2012-02-13. 2012-03-06 atsakovė įmokėjo 50,01 Eur. Po atlikto įmokėjimo 2012-03-06 Specialiųjų sąlygų kreditu Nr. 24237 (priedas Nr. 2 prie vartojimo kredito sutarties Nr. 21958) kreditas pratęstas iki 2012-04-05. 2012-04-20 atsakovė įmokėjo 43,22 Eur. Po atlikto įmokėjimo 2012-04-20 Specialiųjų sąlygų kreditu Nr. 25187 (priedas Nr. 3 prie vartojimo kredito sutarties Nr. 21958) kreditas pratęstas iki 2012-05-20. 2012-06-05 atsakovė įmokėjo 44,19 Eur. Po atlikto įmokėjimo 2012-06-05 Specialiųjų sąlygų kreditu Nr. 26325 (priedas Nr. 4 prie vartojimo kredito sutarties Nr. 21958) kreditas pratęstas iki 2012-07-10. 2012-08-10 atsakovė įmokėjo 63,60 Eur. Po atlikto įmokėjimo 2012-08-10 Specialiųjų sąlygų kreditu Nr. 27705 (priedas Nr. 5 prie vartojimo kredito sutarties Nr. 21958) kreditas pratęstas iki 2012-09-09. 2012-10-23 atsakovė įmokėjo 67,75 Eur. Po atlikto įmokėjimo 2012-10-23 Specialiųjų sąlygų kreditu Nr. 29816 (priedas Nr. 6 prie vartojimo kredito sutarties Nr. 21958) kreditas pratęstas iki 2012-11-22. 2013-02-20 atsakovė įmokėjo 168,04 Eur. Po atlikto įmokėjimo 2013-02-20 Specialiųjų sąlygų kreditu Nr. 33373 (priedas Nr. 7 prie vartojimo kredito sutarties Nr. 21958) kreditas pratęstas iki 2013-03-22. Nuo to laiko atsakovė daugiau įmokų ieškovei nemokėjo. Teismas dėl atsakovės argumentų, jog ji negalėjo derėtis dėl ieškovo siūlomų Kredito sutarties sąlygų, taip pat kad palūkanų dydis ir skaičiavimo tvarka jai buvo neaiškūs, nustatė, kad ieškovė sutarties sąlygas susipažinimui teikia viešai, todėl atsakovės pareiga buvo su jomis susipažinti, prieš priimant sprendimą sudaryti sutartį. Šalys niekieno neverčiamos susitarė dėl sutarties sąlygų, todėl sutartis turi būti vykdoma. Dėl galimybės pakeisti sutarties sąlygas teismas pastebėjo, kad atsakovė neprivalėjo sudaryti sandorio su ieškove, jei jos netenkino tam tikros sutarties sąlygos. Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė su ieškove 2011-11-25 vartojimo kredito sutartį pratęsė 7 kartus. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad kredito gavėjo kredito mokumo deklaracijoje nebuvo pateikti duomenys, kad atsakovės finansinė padėtis yra sudėtinga, todėl kredito davėjas neturėjo priežasties atsisakyti suteikti kreditą atsakovei. Taigi teismas konstatavo, kad atsakovės teiginiai apie tai, kad ji neturėjo galimybės susipažinti su sutarties sąlygomis, laikytini nepagrįstais. Be to, teismas nurodė, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 str. 1 d.), todėl, atsakovei tinkamai vykdant sutartį, t. y. laiku grąžinus visą paskolą, jokios pasekmės jai nebūtų kilusios.
Dėl per didelės vartojimo kredito kainos metinės normos, teismas nustatė, kad palūkanų normos viršijo Vartojimo kredito 21 straipsnio 2 dalies redakcijos leistiną maksimalią palūkanų normą, todėl ex officio pripažino negaliojančiomis tarp ieškovės ir atsakovės sudarytose prie 2011-11-25 vartojimo kredito sutarties Nr. 21958 Specialiosiose sąlygose numatytas BVKKMN normas: 2012-01-14 Nr. 23125 – 215,36 procentai, 2012-03-06 Nr. 24237 – 215,36 procentai, 2012-04-20 Nr. 25187 – 215,36 procentai, 2012-06-05 Nr. 26325 – 212,64 procentai negaliojančiomis nuo sandorių sudarymo momento ta apimtimi, kiek jos viršija 200 procentų (CK 1.80 str. 1 d., 6.154 str. 1 d., 6.189 str. 1 d., Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d. (straipsnio redakcija galioja nuo 2012-01-01). Atsižvelgiant į tai, 2012-01-14 Nr. 23125, 2012-03-06 Nr. 24237, 2012-04-20 Nr. 25187 ir 2012-06-05 Nr. 26325 nustatyta BVKKMN sumažinta iki 200 procentų nuo sandorių sudarymo momento.
Sumažinus BVKKMN iki 200 procentų 2012-01-14 Nr. 23125, 2012-03-06 Nr. 24237, 2012-04-20 Nr. 25187 ir 2012-06-05 Nr. 26325, buvo atlikti skaičiavimai ir sumažinus reikalavimus ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 213,46 Eur kredito skolos, 20,16 Eur paskolos kainos, 1,81 Eur delspinigių, 531,49 Eur palūkanų, iš viso 766,92 Eur. Atsakovė atsiliepimu nurodė, kad pavėluotais įmokų mokėjimo atvejais jai negalėjo būti skaičiuojamos palūkanos – tik 0,05 proc. dydžio delspinigiai, taip pat atsakovė prašė nustatyti visose specialiosiose sąlygose fiksuotąją metinę palūkanų normą 60 procentų. Pirmosios instancijos teismas atmetė abu atsakovės reikalavimus, kadangi tam nėra teisinio pagrindo.
Šalies argumentai
Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai prioritetinę teisių apsaugą suteikė paskolos teikėjui, o ne įstatymo nustatytai vartotojų interesų apsaugai. Teismas nevertino nesąžiningų ieškovo veiksmų, reikalavimų mokėti didesnes nei Vartojimo kredito įstatyme nurodytas maksimalias taikytinas palūkanas. Atsakovė nesutinka su ieškovės teiginiu, kad per klaidą buvo nustatytos palūkanų normos, viršijančios leistinas normas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kredito sutartis buvo keista keturis kartus, todėl ieškovė, kaip savo srities specialistė, neva suklydo net keturis kartus. Taip pat teismas netinkamai taikė teismų praktiką analogiškose bylose.
Atsiliepimas
Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Dėl vartotojų teisių prioritetinio gynimo atsakovė nurodo, kad nesąžiningų sutarties sąlygų institutas negali būti taikomas nesąžiningam vartotojui ginti, vartojimo sutarties šalių interesų pusiausvyra turi būti teisinga ir verslininkui CK 1.137 straipsnyje įtvirtintas civilinių teisinių santykių dalyvių elgesio dispozityvumo principas – laisvė savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis. Atsakovė iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
LR CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl skolos priteisimo pagal vartojimo kredito sutartį iš atsakovės. Ieškovė UAB „S. Imperija Creditor.lt“ pateikė ieškinį su reikalavimu priteisti iš atsakovės J. V. 253,42 Eur skolos, 572,72 Eur palūkanų, 1,95 Eur delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Dėl reikalavimo sumažinti metinę palūkanų normą ir BVKKMN pirmosios instancijos teismas ex officio sumažino metinę palūkanų normą ir ieškinį tenkino, priteisdamas ieškovei UAB „S. IMPERIJA Creditor.lt“ iš atsakovės J. V. 213,46 Eur kredito skolos, 20,16 Eur paskolos kainos, 1,81 Eur delspinigių, 531,49 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 766,92 Eur sumą už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme 2015-06-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 17 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą.
Dėl metinės fiksuotos palūkanų normos sumažinimo
Apeliantė nurodo, kad priešieškiniu prašė sumažinti fiksuotų palūkanų dydį iki 60 procentų, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2016-02-01 įsigaliojo Vartojimo kredito įstatymo pataisos, numatančios mažesnes leistinas maksimalias palūkanas. Taip pat teismas nesivadovavo teismų praktika analogiškose bylose.
Žemesnės instancijos teismas
Visų pirma atmestinas apeliantės argumentas, kad fiksuotas palūkanų dydis turi būti mažintinas iki 60 procentų, kadangi nuo 2016-02-01 įsigaliojo Vartojimo kredito įstatymo pataisos. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutartis sudaryta 2011 metais, todėl ginčui dėl vartojimo kredito sutarties taikoma tuo metu galiojusi Vartojimo kredito įstatymo redakcija. 2016-02-01 Vartojimo kredito įstatymo redakcija šioje byloje negali būti taikoma, kadangi pagal bendrą taisyklę civiliniai įstatymai atgal negalioja.
Dėl fiksuotų metinių palūkanų sumažinimo, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai byloje nustatė faktines aplinkybes, kad Sutarties 3.1. punkte 3.1.1. papunktyje numatyta, kad kredito gavėjo pareiga laiku grąžinti kredito davėjo suteiktą kreditą, sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą, kitas pagal sutartį kredito davėjui mokėtinas sumas. Šalių sutarties Bendrosiose sąlygose 1.1. dalyje „Sąvokos“ nustatyta, kad metinė palūkanų norma – palūkanų norma kasmet taikoma pagal sutartį kredito gavėjui išmokėtam kreditui ir kurią kredito gavėjas įsipareigoja mokėti kredito davėjui sutartyje nustatyta tvarka už naudojimąsi jam suteiktu kreditu. Bendrosios sutarties 6 skyriuje reglamentuojamos palūkanos, kur šalys susitarė, kad už faktiškai paimtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėjas privalo mokėti kredito davėjui sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo pinigais. Kredito palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, t. y. iki dienos (imtinai), kai visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Kreditas laikomas tinkamai (faktiškai) sugrąžintu kredito davėjui, kai kredito suma yra įskaitoma į kredito davėjo sąskaitą (Bendrųjų sąlygų 6.2. p.). Specialiosiose sąlygose, šalių pasirašytose 2011-11-25, 2012-01-14, 2012-03-06, 2012-04-20 ir 2012-06-05, šalys sutarė dėl 120,45 proc. dydžio metinių palūkanų dydžio, 2012-08-10 ir 2012-10-23 – dėl 114,37 proc. metinės palūkanų normos, 2013-02-20 – dėl 114,06 proc. fiksuotos metinės palūkanų normos. Pirmosios instancijos teismas itin detaliai ir tiksliai sprendime išaiškino pelno ir kompensuojamųjų palūkanų panašumus ir skirtumus bei nustatė, kad vartotojas pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais sutinka mokėti mokėjimo palūkanas ir netesybas (0,05 proc.). Įstatymas nedraudžia kreditoriaus reikalauti mokėjimo palūkanų ir netesybų ar kompensacinių palūkanų kartu (Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 2 d. 11 p.). Ieškovė savo 2015-09-10 paaiškinimuose nurodo, kad ieškovo negautas pajamas sudaro negautos pelno (mokėjimo) palūkanos. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir šalių sudarytos sutarties turinį, pagal kurią palūkanos už kreditą mokamos iki visiško jo įvykdymo, konstatuoja, kad šalių sutarties Bendrosios ir Specialiosios sutarties sąlygose dėl pavėluotų įmokų atvejais mokamų netesybų ir palūkanų aiškiai nurodyta, jog už laiku nesumokėtą kredito sumą iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo skaičiuojamos metinės palūkanos atlieka mokėjimo funkciją ir nėra kompensuojamojo pobūdžio. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad LRCK expressis verbis nustatyta tik netesybų mažinimo teisė (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), o teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės nurodytas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika analogiškose bylose, yra atmestinas, kadangi nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje 2A-131/2012m palūkanos buvo sumažintos, konstatavus, kad netesybos (kaip kompensacija už neįvykdytą prievolę laiku) yra per didelės. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl per didelių netesybų neiškilo, todėl nebuvo pagrindo mažinti palūkanų, kaip mokesčio už naudojimąsi pinigais (pelno palūkanos), šiuo pagrindu. Taigi byloje nustačius, kad fiksuotos metinės palūkanos yra kreditoriaus nustatytos pelno palūkanos, jos priteistinos pagal šalių susitarimą. Dėl apeliantės nurodytos pirmosios instancijos teismų praktikos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismai, spręsdami bylas paprastai vadovaujasi tik tos pačios arba aukštesnės instancijos teismų precedentais, siekiant formuoti vientisą teismų praktiką. Taigi vadovaujantis tuo, kas išdėstyta anksčiau, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą dėl fiksuotųjų palūkanų reglamentavimo ir mokėjimo.
Dėl bendros vartojimo kredito kainos metinės normos sumažinimo
Apeliantė nurodo, kad kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta metinė palūkanų norma yra 120,45 procentų, o bendra vartojimo kredito kainos metinė norma (BVKKMN) sudaro 215,36 procentų. Ši kredito sutarties sąlyga prieštarauja Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje bendrai vartojimo kredito kainai taikomiems reikalavimams. Nors pirmosios instancijos teismas ir sumažino palūkanų normą iki 200 procentų, laikytina, kad tokia palūkanų norma yra neproporcingai per didelė, todėl teismas nepagrįstai prioritetinę teisių apsaugą suteikė paskolos teikėjui, o ne įstatymo nustatytai vartotojų interesų apsaugai.
Byloje nustatyta, kad šalių 2011-11-25 sudarytos sutarties Bendrųjų sąlygų 1 dalyje „Sąvokos“ nustatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina – tai išlaidos, įskaitant palūkanas ir registracijos mokestį. Šalių sudarytos sutarties 2011-11-25 Specialiosiose sąlygose Nr. 21958 buvo numatyta, kad bendroji vartojimo kredito kainos metinė norma (BVKKMN) yra 215,36 proc., specialiųjų sąlygų pakeitimuose: 2012-01-14 Nr. 23125 – 215,36 procentai, 2012-03-06 Nr. 24237 – 215,36 procentai, 2012-04-20 Nr. 25187 – 215,36 procentai, 2012-06-05 Nr. 26325 – 212,64 procentai, 2012-08-10 Nr. 27705 – 198,37 procentai, 2012-10-23 Nr. 29816 – 198,34 procentai, 2013-02-20 Nr. 33373 – 197,51 procentai. Bendrųjų sutarties sąlygų 1.1. dalyje išaiškinta, kad bendra vartojimo kredito kaina apskaičiuojama ir nurodoma tik dėl pagal šią sutartį suteikiamo kredito ir neapima jokių išlaidų, susijusių su kredito gavėjui kredito davėjo iki šios sutarties sudarymo suteiktais vartojimo kreditais ar ateityje suteiksimais vartojimo kreditais, jei tokių būtų. Į bendrą vartojimo kredito kainą nėra įskaičiuojamos: (a) palūkanos, mokamos už laiku negrąžintą kreditą, netesybos ir kredito davėjo išlaidos, kurias jis patiria siekdamas apginti ir įgyvendinti savo teises pagal sutartį tais atvejais kai kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo savo įsipareigojimus pagal sutartį (įskaitant bet neapsiribojant – išlaidos teisininkų konsultacijoms, bylinėjimosi ir išieškojimo išlaidos), ir (b) sutarties bendrųjų sąlygų 7.2 punkte nurodytos su mokėjimo operacijomis susijusios išlaidos.
Vartojimo kredito įstatymo (nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusi statymo redakcija) 21 straipsnyje nustatyti tam tikri reikalavimai dėl bendros vartojimo kredito kainos: ji turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito davėjo ir vartojimo kredito gavėjo interesų pusiausvyros (šio straipsnio 1dalis). Dėl to teismas, spręsdamas ginčą dėl vartojimo kredito sutartimi nustatytų palūkanų priteisimo, turi patikrinti, ar šalių nustatytų palūkanų, sudarančių bendrą kredito kainą, dydis protingas, pagrįstas, sąžiningas, atitinka abiejų šalių interesų pusiausvyrą. Įstatyme nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio įstatymo 21 straipsnio 1dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatytos bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu didesnė kaip 200 proc. (Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d.). Tai reiškia, kad tokiais atvejais, kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė kaip 200 proc., pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga) gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos (200 proc.), ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Teismas, spręsdamas klausimą dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „LSV Intergroup“ v. R. Ž., bylos Nr. 3K-3-485-916/2015).
Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad 2011-11-25 atsakovė sudarė su ieškove vartojimo kredito sutartį, kurios pagrindu ieškovė 2011-11-25 suteikė atsakovei 1000 Lt (289,62 Eur) dydžio kreditą 30 dienų, o atsakovė įsipareigojo grąžinti jį iki 2011-12-26 Sutartyje nustatyta tvarka bei Sutartyje nustatytomis sąlygomis. Atsakovė laiku kredito negrąžino ir tik 2012-01-14 atsakovė įmokėjo 47,10 Eur. Vėliau atsakovei net 7 kartus buvo pratęstas terminas atlikti mokėjimus. Paskutinį kartą mokėjimas atliktas 2013-03-22, nuo to laiko atsakovė daugiau įmokų ieškovei nemokėjo. Taigi matyti, kad ieškovei buvo suteiktas 1000 Lt kreditas trumpam laikui (30 dienų), todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė, sudarydama vartojimo kredito sutartį, buvo supažindinta su sutarties sąlygomis, jas pasirašė, sutartis buvo pratęsta net 7 kartus ir visus kartus jos parašu patvirtinta, kad atsakovė yra susipažinusi su Sutarties sąlygomis. Tai, kad atsakovė vėlavo grąžinti kreditą ir jai buvo pratęstas terminas net 7 kartus, rodo, jog atsakovė vengė ar neturėjo galimybių grąžinti kredito laiku, nors žinojo apie sutartyje nustatytus palūkanų dydžius ir gresiančias pasekmes. Iš Bendrosios sutarties sąlygų 8.4 punkto matyti, kad šalys buvo susitarusios, kad kredito davėjo iš kredito gavėjo pagal sutartį gautos sumos (įmokos) bus paskirstomos tokia tvarka: pirma eile – skiriamos netesyboms, po to palūkanoms už laiku negrąžintą kreditą ar jo dalį padengti; antra eile – skiriamos pirmiausia bendrai vartojimo kredito kainai, po to laiku negrąžintam kreditui (ar jo daliai) padengti; trečia eile – skiriamos kredito davėjo turėtoms išlaidoms, kurias jis patiria siekdamas apginti ir įgyvendinti savo teises pagal sutartį tais atvejais, kai kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo savo įsipareigojimus pagal sutartį (įskaitant, bet neapsiribojant priminimo žinučių ir laiškų kredito gavėjui siuntimo išlaidos, išlaidos teisininkų konsultacijoms, bylinėjimosi ir išieškojimo išlaidos) padengti; ketvirta eile – skiriamos kitiems mokėjimams pagal sutartį vykdyti. Taigi atsakovė žinojo, kad pirma eile atlikti mokėjimai bus skirti netesyboms, po to palūkanoms už laiku negrąžintą kreditą ir tik antra eile nuo atliktų mokėjimų bus skiriamos pirmiausia bendrai vartojimo kredito kainai, po to laiku negrąžintam kreditui (ar jo daliai) padengti. Vertinant vartojimo kredito davėjo pareigą sąžiningai skolinti, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė nuo pat pradžių sutiko, kad per klaidą buvo apskaičiuota per didelė bendrosios vartojimo kredito kainos bendroji norma, todėl negalima neginčijamai teigti, kad ieškovė piktnaudžiavo savo padėtimi ir siekė neteisėtai pasipelnyti, teikdama vartojimo kreditą atsakovei. Taigi prašomos priteisti 572,72 Eur dydžio palūkanos neviršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 dalyje numatytos kredito kainos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 nurodyta, jog pelno (mokėjimo) palūkanų paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą, todėl pelno (mokėjimo) palūkanų ir netesybų kreditorius gali reikalauti kartu, o byloje nustačius, kad BVKKMN palūkanos atlieka pelno (mokėjimo) funkciją, nėra pagrindo jų mažinti, kadangi jos neprieštarauja įstatyme nustatytai normai.
Dėl vartotojų teisių gynimo.
Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prioritetinę teisių apsaugą suteikė paskolos davėjui, o ne įstatymo nustatytai vartotojų interesų apsaugai.
Teismų praktikoje numatyta, kad visų pirma kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes (Kreditų davėjai turi pareigą skolinti atsakingai, tačiau ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015). Atlikdama mokėjimus ieškovei, atsakovė kartu patvirtino vartojimo kredito sutarties Bendrąsias ir Specialiąsias sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovė turėjo galimybę susipažinti su vartojimo kredito sutarties sąlygomis ir su jomis sutiko. Atsakovę tenkino vartojimo kredito sąlygos, ji jų nekeitė ir neginčijo, o po sutarties sudarymo atsakovė kelis mėnesius iš eilės mokėjo ieškovei įmokas, nors vėluodama, ne pagal grafiką. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Todėl apeliantės argumentas, jog pasirašė sutartį pagal ieškovo „padiktuotas“ sąlygas, vertintinas kritiškai, kadangi sutarties pasirašymas „diktuojant“, esant asmeniui raštingam, išprususiam, nepaveiktam alkoholio, narkotinių ir psichotropinių medžiagų, taip pat prieš asmenį nevartojant jėgos, gali būti vertinamas tik kaip sąmoningas galimų neigiamų pasekmių prisiėmimas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad papildoma apsauga vartotojui nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Taigi nagrinėjamu atveju byloje nustačius, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovės nustatyti palūkanų dydžiai neatitinka įstatyme nustatytų maksimalių, leistinų palūkanų dydžių, pati atsakovė nesiėmė visų įmanomų priemonių vykdyti sutartinius įsipareigojimus laiku, todėl sukėlė kredito sutartyje numatytas pasekmes, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai gynė atsakovės, kaip vartotojos, teises ir interesus.
Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliantės nurodytu apeliacinio skundo argumentų pagrindu (LRCPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą nepakeistą.