Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties, kuria sustabdyta civilinė byla pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ALG knygynai“ ieškinį atsakovams N. Č. ir A. B. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „ALG logistika“ ir bankrutavusi B. V. Ecoparcel.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl bylos sustabdymo pagrįstumo.

Ieškovė UAB „ALG knygynai“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams N. Č. ir A. B., prašydama priteisti iš atsakovų 58 728,59 Eur skolos subsidiariai su pagrindiniu skolininku B.V. Ecoparcel; 5 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012 m. lapkričio 1 d. sutarties pagrindu B.V Ecoparcel, pristačiusi siuntas UAB „ALG logistika“ nurodytiems gavėjams, privalėjo surinkti iš jų grynuosius pinigus už pristatytas siuntas ir pervesti juos pardavėjui. Grynųjų pinigų užsakymuose pardavėju buvo nurodoma ieškovė. B. V. Ecoparcel šį įsipareigojimą vykdė netinkamai, dėl ko 2014 m. vasario 3 d. duomenimis susidarė 62 918,90 Eur B. V. Ecoparcel skola ieškovei. Dėl skolos dydžio ginčas nekilo, buvo sudarytas skolos mokėjimo grafikas, tačiau B. V. Ecoparcel jo nevykdė. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi B.V. „Ecoparcel“ iškelta bankroto byla, ieškovė įtraukta į trečios eilės kreditorių sąrašą su 58 728,59 Eur finansiniu reikalavimu. Ieškovės teigimu, bankroto byla B.V. Ecoparcel turėjo būti iškelta daug anksčiau, todėl atsakovas N. Č. kaip įmonės akcininkas ir A. B. kaip faktinis įmonės vadovas turi pareigą atlyginti žalą kreditoriams, įskaitant ir įsiskolinimo ieškovei padengimą, nes negavus visiško skolos padengimo iš bankrutavusios V. B. Ecoparcel, atsakovai subsidiariai turi padengti likusią skolos dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi sustabdė civilinę bylą iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo civilinė byla B2-299-160/2015 (B. V. Ecoparcel bankroto byla). Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi B. V. Ecoparcel iškelta bankroto byla, ieškovė su 58 728,59 Eur finansiniu reikalavimu įtraukta į bankrutuojančios B. V. Ecoparcel kreditorių sąrašą. Pareikštu ieškiniu ieškovė prašo priteisti skolą ir procesines palūkanas iš atsakovų subsidiariai su bankrutavusia B. V. Ecoparcel kreditorinio reikalavimo apimtyje. Ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovai vykdė įmonės veiklą kaip jos vadovai, todėl yra vienodai su ja atsakingi už skolos sumokėjimą pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Įmonių bankroto įstatymu reglamentuota, kad kreditorius, kuris laiko, kad įmonės valdymo organai veikė taip, kad dėl to nebuvo grąžintos skolos kreditoriui, turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Pripažinus, kad įmonės bankrotas yra tyčinis, kreditorius įgyja teisę reikalauti žalos atlyginimo iš įmonės veiklą vykdžiusių asmenų ta apimtimi, kuri buvo neatlyginta bankroto procedūrų metu ir kuri neviršija dėl asmens veikimo (neveikimo) padarytos žalos dydžio. Taigi, specialus įstatymas skolų ir žalos atlyginimo klausimus kreditoriams yra reglamentavęs kitokia tvarka, nei nustatytoji bendroji remiantis CK 2.50 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškiniu reikalaujama priteisti iš atsakovų subsidiariai skolą tiesiogiai ieškovei (nėra pareikštas netiesioginis ieškinys bankrutuojančios įmonės naudai), teismas sprendė, kad ieškinys šioje bankroto bylos procedūrų stadijoje nėra pagrįstas ir netenkinamas. LITEKO duomenimis Vilniaus apygardos teisme yra iškelta civilinė byla dėl B. V. Ecoparcel bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl iš administratoriaus sukauptų lėšų kreditorių reikalavimams tenkinti nepatenkinus dalies ieškovės reikalavimų, įmonės bankrotą pripažinus tyčiniu, ieškovė įgytų teisę, likvidavus įmonę dėl bankroto, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, reikalauti atlyginti iš asmens (asmenų), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo (Įmonių bankroto įstatymo 20 str. 7 d.).

Teismas nurodė, kad privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (CPK 163 str. 3 p.). Todėl sprendė, kad ieškovė skolos, kuri liks neatlyginta bankroto procedūrų metu, gali reikalauti iš bankrutavusios B. V. Ecoparcel dalyvių tik tuomet, kai bus baigta bankroto byla ir bus aiški nepatenkintų ieškovės finansinių reikalavimų dalis. Teismas šios bylos nagrinėjimą sustabdė iki bus baigta nagrinėti Vilniaus apygardos teisme B. V. Ecoparcel iškelta bankroto byla Nr. B2-299-160/2015.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Atsakovas A. B. (toliau - apeliantas) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti, perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundžias grindžiamas šiais argumentais:

Teismas tinkamai neįvertino visų bylos aplinkybių, formaliai pritaikė vieną iš privalomųjų civilinės bylos sustabdymo pagrindų, neatsižvelgė į tai, kad ieškinys turės būti atmestas net ir išnagrinėjus B. V. Ecoparcel bankroto bylą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Iškėlus B. V. Ecoparcel bankroto bylą, ieškovė neturėjo teisės reikšti ieškinio dėl žalos, padarytos pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, savo vardu, bet turėjo reikšti netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu ir tik jeigu pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Todėl ieškovė pasirinko iš esmės netinkamą savo procesinių teisių įgyvendinimo būdą. B. V. Ecoparcel bankroto administratorius inicijavo savarankišką civilinę bylą, kurioje bus vertinamas B. V. Ecoparcel vadovų ir akcininkų atsakomybės klausimas. Ieškinys turėjo būti atmestas kaip pareikštas netinkamo subjekto, o ne sustabdyta byla. Net ir išnagrinėjus B. V. Ecoparcel bankroto bylą, sustabdytos bylos baigtis nepasikeis – ieškovės pareikštas ieškinys turės būti atmestas, nes jau B. V. Ecoparcel iškėlus bankroto bylą buvo pareikštas ne netiesioginis ieškinys, todėl žala tiesiogiai ieškovei negali būti priteista. Jokios kliūtys bylos nagrinėjimui neegzistuoja. Be to, teismas konstatavo, kad ieškinys nėra pagrįstas ir netenkinamas. Todėl byla negalėjo būti sustabdyta CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, nes teismas ne tik galėjo, bet faktiškai ir išnagrinėjo civilinę bylą. Teismas nenurodė jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių tiesioginio ryšio tarp nagrinėjamos bylos ir bankroto bylos buvimą. Aplinkybė, kad B. V. Ecoparcel iškelta bankroto byla, savaime nereiškia, kad yra pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą. Bankroto byloje priimti sprendimai negali turėti prejudicinės galios atsakovams, nes apeliantas joje nedalyvauja jokiu procesiniu statusu, taip pat ir įrodinėjimo dalykai skiriasi. B. V. Ecoparcel bankroto byloje nebus nustatyti jokie faktai, kurie galėtų turėti teisinę reikšmę, priimant sprendimą sustabdytoje byloje ir neegzistuoja jokie faktai, kuriuos būtina nustatyti B. V. Ecoparcel bankroto byloje ir kurių negalėjo nustatyti pats sustabdytą bylą nagrinėjantis teismą. Bylos nagrinėjimas tęsėsi beveik dvejus metus, byla buvo išnagrinėta iš esmės, todėl teismas turėtų tik priimti galutinį sprendimą. Be to, apeliantas nepagrįstai įtrauktas į procesą, nes jis niekada nebuvo nei B. V. Ecoparcel dalyvis, nei vadovas. Visi surinkti įrodymai patvirtina, kad apeliantas B. V. Ecoparcel dirbo tik samdomu darbuotoju - direktoriumi verslo plėtrai. B. V. Ecoparcel piniginiais ištekliais ir turtu vienasmeniškai disponavo N. Č. kaip įmonės akcininkas ir vienintelis vienasmenis valdymo organas – vadovas. Todėl apelianto atžvilgiu atsakomybės Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies pagrindu taikymas nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas N. Č. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo tenkinti skundą dalyje dėl skundžiamos nutarties panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teismui, o dėl reikalavimo, susijusio su bylinėjimosi išlaidų atlyginimu, nepasisako. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Sprendimas stabdyti bylą nutartyje nurodytu pagrindu nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Iš nutarties neaišku, kokias aplinkybes reikia išsiaiškinti bankroto byloje, kurios būtų reikšmingos šioje byloje ir kurių teismas negali išsiaiškinti. Tuo pagrindu, kuriuo pareikštas ieškinys, jis negali būti tenkinamas. Be to, teismas iš esmės atsakė į ieškovės reikalavimus, juos atmesdamas, t. y. teismas dėl ieškinio išsakė savo poziciją. Teismas, nuspręsdamas stabdyti bylą, peržengė ieškinio ribas. Sutiktina su apeliantu, kad net ir išnagrinėjus B. V. Ecoparcel bankroto bylą, sustabdytos bylos baigtis niekaip nepasikeis, nes ieškinys turės būti atmestas. Ieškovė yra nurodžiusi, kad teismui pripažinus, jog atsakovai su B. V. Ecoparcel yra subsidiariai atsakingi ieškovei dėl patirtos žalos, kokios konkrečiai sumos būtų išieškotos iš atsakovų, galima būtų nustatyti vykdymo procese. Tokiu būdu ir paties ieškovės suformuota pozicija byloje aiškiai prieštarauja teismo argumentams dėl privalomo bylos stabdymo.Nesutiktina dėl apelianto teisinio statuso byloje. Vien ta aplinkybė, kad jo paskyrimas įmonės vadovu nebuvo registruotas atitinkamuose registruose, dar nereiškia, kad jis nebuvo vadovu de facto. Apelianto teisinio statuso klausimas turėtų būti sprendžiamas iš esmės nagrinėjant sustabdytą bylą ar bylą dėl galimo tyčinio bankroto.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria civilinė byla sustabdyta CPK 163 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo sustabdymas neapibrėžtam terminui dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo byloje dalyvaujančių asmenų ar teismo valios. Civilinės bylos sustabdymas visais atvejais neišvengiamai pailgina bylos nagrinėjimo trukmę, todėl nepagrįstas bylos sustabdymas gali pažeisti civilinio proceso koncentruotumo, ekonomiškumo principus, prieštarauti siekiui išspręsti kilusius ginčus per kiek įmanoma trumpesnį laiko tarpą (CPK 7 str. 1 d.). Dėl to CPK griežtai reglamentuoja civilinės bylos sustabdymo pagrindus, išskirdamas dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį (CPK 163 str.) ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą (CPK 164 str.). Esminis privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo pagrindų skirtumas yra tas, kad kai yra nustatomos privalomąjį bylos sustabdymo pagrindą sudarančios aplinkybės, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę, bet ne pareigą sustabdyti bylos nagrinėjimą.

Vienas iš privalomų bylos sustabdymo pagrindų yra numatytas CPK 163 straipsnio 3 punkte, pagal kurį teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013). Minėtos normos formuluotė suponuoja išvadą, jog faktų įrodomoji, prejudicinė ar privalomoji galia sustabdomoje byloje turi būti tokia reikšminga, jog sustabdoma byla, jų nenustačius, negali būti išnagrinėta. Be to, apeliantas, remdamasis teismine praktika (apeliacinės instancijos teismas jos nekartoja), teisingai nurodo, kad byla gali būti sustabdoma tik tais atvejais, kai jos išnagrinėjimui reikšmingų faktų negali nustatyti toje byloje pats teismas.

Ieškovės kreditorinis reikalavimas trečiojo asmens bankroto byloje jau yra patvirtintas. Nagrinėjamu atveju yra pareikštas tiesioginis kreditoriaus ieškinys atsakovams dėl to, kad trečiasis asmuo B. V. Ecoparcel, kurios akcininkas ir vadovas N. Č. ir itin plačius įgalinimus veikti įmonės vardu turėjęs apeliantas, ieškovės atžvilgiu nevykdė sutartinių įsipareigojimų – nepervesdavo ieškovei priklausančių surinktų pinigų. Taigi, šiuo atveju ieškinys grindžiamas ne įmonės vadovų (dalyvių) veiksmais, sumažinusiais įmonės bendrąjį mokumą, įmonės finansinių įsipareigojimų nepagrįstu prisiėmimu ir pan., o tuo, kad būtent ieškovės atžvilgiu buvo veikiama netinkamai ir dėl to ji patyrė nuostolius.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje įvertinęs Įmonių bankroto įstatymo nuostatų, susijusių su skolų ir žalos atlyginimo kreditoriams, specifiką lyginant su bendrąja CK 2.50 straipsnyje nustatyta tvarka, bylą sustabdė dėl to, kad kreditoriai skolos, likusios neatlygintos bankroto procedūrų metu, gali reikalauti iš bankrutavusios įmonės dalyvių tik tuomet, kai bus baigta bankroto procedūra ir paaiškės nepatenkinta kreditorinių reikalavimų dalis. Kitaip tariant, dėl to, kad neaišku, ar bus (bent iš dalies) patenkintas ieškovės kreditorinis reikalavimas trečiojo asmens bankroto byloje. Toks pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas iš esmės atitiko kasacinio teismo teiktus išaiškinimus dėl kreditoriaus tiesioginio ieškinio nagrinėjimo - šio teismo yra konstatuota, jog „...toks ieškinys pagal pirmiau nurodytą teismų praktiką iki bankrutuojančios įmonės pabaigos negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas iš esmės, nes neužbaigus bankroto bylos, be kita ko, nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą turėjo spręsti bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Kita vertus, ši taisyklė nėra taikytina visais atvejais, jos taikymas sietinas su faktinėmis bankroto bylos aplinkybėmis. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad tais atvejais, kai byloje galima išsiaiškinti ir nustatoma, jog dar nesibaigus bankroto procedūroms faktiškai jau aišku, kad kreditoriaus reikalavimas negalės būti patenkintas, byla gali būti nagrinėjama ir ją stabdyti, remiantis CPK 163 straipsnio 3 punktu, nėra pagrindo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Iš šių teisminės praktikos nuostatų darytina išvada, kad tais atvejais, kai kreditorius reiškia tiesioginį ieškinį, sprendžiant dėl bylos stabdymo būtinumo CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, reikšminga yra nustatyti tai, ar bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų tik pasibaigus bankroto procedūroms paaiškės kreditorinio reikalavimo (jo dalies) nepatenkinimo faktas. Šiuo atveju, darydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas faktinių bankroto bylos aplinkybių nevertino ir jokių motyvų dėl jų skundžiamoje nutartyje nenurodė. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, galima daryti pakankamai pagrįstą išvadą, jog trečiosios eilės kreditorių (tokiu yra ieškovė) reikalavimų patenkinimo (bent iš dalies) galimybė faktiškai neegzistuoja. Iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla, matyti, kad visa įmonės turto vertė nesiekė 150 000 Eur (o iš jo ilgalaikis – vos viršijo 16 000 Eur) (t. 2, b.l. 184-187). Tuo tarpu iš patvirtinto kreditorių sąrašo matyti, kad vien pirmosios ir antrosios eilės kreditorių reikalavimai yra didesni nei 200 000 Eur (t. 3, b.l. 157-158). Todėl iš esmės aišku (ir tai galėjo būti nustatyta šios bylos duomenimis pirmosios instancijos teisme), kad bent dalinio trečios eilės kreditorių reikalavimų tenkinimo tikimybė nėra reali. Juo labiau, kad iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų galima spręsti, jog bylų dėl skolų išieškojimo trečiasis asmuo nėra inicijavęs, byloje taip pat nėra ir duomenų, kad jis vykdytų veiklą ir gautų pajamas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas jo nurodytais motyvais nepagrįstai sustabdė bylą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu. Pastebėtina ir tai, kad teismo nurodoma aplinkybė, jog yra inicijuotas tyčinis bankrotas, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl bylos sustabdymo pagrįstumo joje nurodytų motyvų, kad tik baigus bankroto procedūrą paaiškės nepatenkinta kreditorių reikalavimų dalis, pagrindu, nes tyčinio bankroto klausimo išsprendimas bet kuriuo atveju nei padidins įmonės turtą, nei sumažins pirmos ir antros eilių kreditorinių reikalavimų apimtis ir, kaip minėta, jau šiuo metu faktiškai aišku, kad ieškovės reikalavimo tenkinimas nėra realus. Kita vertus, pagrindas bylos sustabdymui atsirastų, jei bankroto procedūrų eigoje paaiškėtų naujos aplinkybės, leidžiančios spręsti, kad trečiosios eilės kreditorių reikalavimai bent iš dalies gali būti patenkinti.

Padarius paminėtą išvadą, jos nekeistų kitų atskirojo skundo argumentų vertinimas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Juo labiau, kad šie argumentai faktiškai yra susiję su ieškinio (ne)tenkinimui galimai reikšmingomis aplinkybėmis, bet nėra nagrinėjimo dalykas vertinant skundžiamos nutarties pagrįstumą.

Konstatavus netinkamą procesinių normų, reglamentuojančių bylos sustabdymą, taikymą, skundžiama nutartis naikinama ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui toliau nagrinėti iš esmės (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti šiam teismui iš esmės.