Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Nida Solovjovienė Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00442-2012-6

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gegužės 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko (pranešėjo) Sigito Bagdonavičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. P. ir nukentėjusiųjų R. M. bei V. Š. apeliacinius skundus dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015-01-30 nuosprendžio, kuriuo M. B. ir A. T. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. ir A. T. pagal BK 145 str. 1 d. buvo kaltinami už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, 2012 m. rugsėjo 17 d., apie 00.30 val., Biržų rajone, kelyje Pučiakalnė - Totorkalnė, R. M., P. Š., V. Š., K. B., M. B. grasinant necenzūriniais keiksmais ir žodžiais „dabar mes nebe šernus medžiosim, o jus po vieną su mužikais iššaudysim kaip kiaules“, „jūs asilai dar nepasimokėte iš K. ir Š., jums visiems (keiksmažodis) bus“, grasino sudeginti R. M. ūkį bei uždegti nukentėjusiųjų namus, A. T. grasinant necenzūriniais keiksmais ir žodžiais „jums mužikai šakės, sudegins, sulaužys mašinas, papjaus, išdaužys“, „nu M. tai tikrai bus (keiksmažodis)“, grasino nužudyti R. M., P. Š., V. Š. ir K. B., nes pagal jų agresyvų nusiteikimą, pasakytų žodžių turinį bei nukentėjusiųjų žinojimą, kad M. B. turi medžioklinį šautuvą, nukentėjusiesiems buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

pripažinti M. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d. ir nubausti 200 MGL (1 MGL - 37,66 eurų) 7532 eurų bauda;

pripažinti A. T. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d. ir nubausti 200 MGL (1 MGL - 37,66 eurų) 7532 eurų bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., dalinio sudėjimo būdu subendrinti su 2014-03-19 Panevėžio apylinkės teismo paskirta laisvės apribojimo bausme ir nustatyti galutinę bausmę 200 MGL (1 MGL - 37,66 eurų) 7532 eurų baudą ir 5 mėn. laisvės apribojimo;

R. M. pareikštą civilinį ieškinį 20000 litų, 5792,4 eurų sumai dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti pilnumoje ir priteisti iš kaltinamųjų M. B. ir A. T..

Prokuroras skunde vadovaujasi formuojama teismų praktika, pagal kurią grasinimas - tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (2K-26/2010). Skunde nurodoma, kad nors kaltinimas M. B. ir A. T. yra grindžiamas jų išsakytais žodžiais ir frazėmis nukentėjusiesiems, teismas nuosprendyje analizavo ir pasisakė tik dėl M. B. pasakytos frazės „jūs asilai dar nepasimokėte iš K. ir Š., jums visiems (vulgarizmas pizdiec) bus", tačiau visiškai neanalizavo ir neįvertino M. B. ir A. T. pasakytų frazių nukentėjusiesiems „dabar mes nebe šernus medžiosim, o jus po vieną su mužikais iššaudysim kaip kiaules", „jums mužikai šakės, sudegins, sulaužys mašinas, papjaus, išdaužys", „nu M. tai tikrai bus (vulgarizmas pizdiec)". Teismas, nuosprendyje analizuodamas tik dalį kaltinime nurodytų M. B. ir A. T. išsakytų žodžių, frazių turinį, padarė klaidingas ir objektyvios tikrovės neatitinkančias išvadas. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusieji R. M., P. Š., V. Š., K. B., ar jie turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jie grasinimus suprato kaip realius. Grasinimų realumą sustiprino M. B. ir A. T. automobilyje pamatyti medžiokliniai šautuvai.

Mano, kad išteisintųjų išreikštų grasinimų realumą neabejotinai patvirtina dar viena aplinkybė.

Ikiteisminio tyrimo eigoje du nukentėjusieji - P. Š. ir K. B. pakeitė parodymus ir pareiškė, kad jiems niekas negrasino, jie nelaiko savęs nukentėjusiaisiais. Teismas pagrįstai atmetė tokius jų pakeistus parodymus, tik visai nepagrįstai visai nevertino jų pripažinimo tyčia melavus. Tačiau teismas visai be pagrindo šių nukentėjusiųjų parodymų nevertino kita prasme - kodėl jie parodymus pakeitė. Bylos duomenys patvirtina, kad po įvykio ir išsakytų grasinimų nukentėjusįjį P. Š. neblaivų darbe fiksavo ir nubaudė jo viršininkė - išteisintojo M. B. motina. Paskirtoji švelni nuobauda už grubų darbo tvarkos pažeidimą patvirtina pačio P. Š. nurodytą aplinkybę, kad M. B. motina grasino atleidimu iš darbo, jei jis nepakeis parodymų byloje prieš sūnų. Šią aplinkybę visiškai patvirtina ir tai, kad M. B. tėvai lankėsi ir pas mane (apeliantą) su prašymu pakeisti parodymus sūnaus atžvilgiu.

Išteisintųjų labai tikėtinus susitarimus su nukentėjusiaisiais P. Š. ir K. B. visiškai patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. Liudytojo E. B. parodymai apie tai, kad matė abu nukentėjusiuosius atvykstant pas jį į apklausą iš tos vietos, kur matė nuvažiuojantį išteisintojo M. B. automobilį, telefoniniai pokalbiai tarp minėtų asmenų ir konkrečiai - būtent tą rytą, kuomet vyko nukentėjusiųjų apklausa Panevėžio AVPK ir tuo laiku, kuris reikalingas išvykti iš Biržų tam, kad apklausos laikui atvykti į Panevėžį. Dar labiau išteisintųjų susitarimą su nukentėjusiais P. Š. ir K. B. patvirtina ir dar viena aplinkybė, o būtent tai, kad bylą perdavus nagrinėti teisme, juos ėmėsi atstovauti tas pats advokatas, kuris buvo M. B. ir A. T. atstovas iš to pat įvykio kilusiose kitose bylose, o kai šis advokatas teismo buvo nuo nukentėjusiųjų atstovavimo nušalintas, toliau juos atstovauti ėmėsi to pačio advokato padėjėjas. Pastarųjų aplinkybių, patvirtinančių išteisintųjų siekį bet kokiu būdu paveikti nukentėjusiuosius ar bent dalį jų pakeisti parodymus, teismas visai teismo nuosprendyje neišdėstė ir jų nevertino.

Mano, kad visuma jau po veikos (grasinimų nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą) padarymo sekusių aukščiau paminėtų aplinkybių taip pat sudaro pagrindą išvadai, jog grasinimai buvo realūs ir išteisintieji savo aktyviais veiksmais, tame tarpe - neteisėtais, siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Kita vertus, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priimdamas ir surašydamas nuosprendį išteisintųjų veiksmus vertino tik jiems pareikšto kaltinimo, t.y. BK 145 str. 1 d. aspektu. Šiuo metu susiformavusioje teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, jei asmens veiksmuose yra kito, tarp jų ir lengvesnio nusikaltimo sudėtis, teismas nagrinėjantis baudžiamąją bylą, privalo savo iniciatyva spręsti ar kaltininko veika neturi būti kvalifikuota pagal kitą baudžiamąjį įstatymą. Tokios teismų elgesio nuostatos formuojamos įgyvendinant 2013-11-15 Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo nutarimą (Nr. 1A-38-498/2015).

Netgi klaidingai pripažinus, kad išteisintųjų išsakyti grasinimai mums nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą nebuvo realūs, buvo būtina įvertinti kaip tie grasinimai buvo išsakyti-grubiai, vartojant necenzūrinius žodžius, siekiant pažeminti kitus asmenis, grasinant jiems (tame tarpe smurtu panaudojant daiktą specialiai pritaikytą kūnui žaloti, t.y. nudaužto butelio šukę). Tokie išteisintųjų veiksmai, pasireiškę agresyviu, moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu veikimu, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka, manau, aiškiai pažeidė viešąją tvarką ir turėtų būti vertinami jei ne pagal LR BK 145 str. 1 d., tai pagal LR BK 284 str. 1 d. Manau, nėra svarbu, kad veiksmai atlikti nematant daugeliui žmonių. Akivaizdus savęs priešpastatymas prieš kitus asmenis, nepaisant visuotinai priimtų elgesio taisyklių, vertintinas nusikalstamu LR BK 284 str. 1 d. prasme nežiūrint į tai, kada ir kur tokie veiksmai padaryti. Pažymėtina, kad išteisintųjų veiksmus stebėjo ir tas asmuo, kuris nėra pripažintas nukentėjusiuoju (liudytojas V. M.)

Nukentėjęs V. Š., savo apeliaciniame skunde nurodo, jog mano, kad Biržų rajono apylinkės nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Prašo Biržų rajono apylinkės teismo 2015 01 30 išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują-apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo M. B. ir A. T. būtų pripažinti kaltais pagal LR BK 145 str. 1 d. ir jiems paskirta bausmė numatyta minėto nusikaltimo sankcijoje. Priteisti iš M. B. ir A. T. turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip atstovas, paslaugoms apmokėti.

Apeliantas nurodo, kad teismas, įvertinęs tiek ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes, tiek teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, pagrįstai nuosprendyje nurodo, kad M. B. ir A. T. kaltinime nurodytos aplinkybės dėl grasinimų išsakymo jo (V. Š.) ir kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu, pasitvirtino. Tačiau teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodo, kad grasinimai nužudyti, dėl kurių buvo kaltinami abu kaltinamieji, nelaikytini realiais. Ši teismo išvada yra klaidinga.

Teismas nuosprendyje nurodo, kad remiasi kasacinės instancijos teismo nutartimis, kuriose pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir panašiai, gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Svarbu yra tai, kad grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinimą, kaip grasinimo realumą suprato asmuo, kuriam buvo grasinama.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pagrinde akcentuoja, jog nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiesiems nebuvo pakankamo pagrindo bijoti dėl abiejų kaltinamųjų ketinimų ir grasinimus suvokti kaip realų pavojų savo gyvybei. Teismas nurodo, kad atsižvelgiant į įvykio metu susiklosčiusią situaciją, abiejų kaltinamųjų atliktų veiksmų išraiškos formą, realiai to tikėtis, kad grasinimai bus įvykdyti, nebuvo negalima.

Mano, jog teismas vertindamas grasinimų realumą juos per daug sieja tik su grasinimų įvykdymo realumu įvykio metu ir įvykio vietoje. Jeigu kaltinamieji įvykio metu būtų ėmėsi įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą, tuomet, priklausomai nuo jų atliktų veiksmų, būtų galima kalbėti apie rengimąsi arba pasikėsinimą nužudyti. Grasinimas nužudyti yra susijęs su nusikalstamo sumanymo įvykdymu ateityje. Būtent taip ir buvo grasinama tiek pareiškėjui, tiek kitiems nukentėjusiesiems. M. B. išsakyti grasinimai, kad po vieną iššaudys kaip kiaules ir reiškia, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas ateityje.

Įvykio metu M. B. išsakyti grasinimai, kad „jūs asilai dar nepasimokėte iš K. ir Š.“, kaip tik ir parodo kaltinamųjų siekį įbauginti visus nukentėjusiuosius, kad visi suprastų, jog tai yra jų ne tik tušti žodžiai, o jie savo grasinimus įvykdys. Apeliantas nurodo, kad tiek jis pats, tiek kiti nukentėjusieji žinojo jog po konfliktų su M. B. buvo naikinamas ir gadinamas minėtų asmenų turtas: išdaužomi namų ir automobilių stiklai, sudeginta negyvenama sodyba. Visa tai rodo kaltinamųjų grasinimų realumą. Ta aplinkybė, kad nebuvo nustatyti asmenys sunaikinę ir sužaloję V. Š. ir A. K. turtą, neduoda pagrindo manyti, jog tiek pats (V. Š.), tiek R. M. to nesiejo su M. B., todėl teismo išvada, jog to negalima sieti su grasinimu nužudyti, neteisinga. Tai prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikai, kurią teismas nurodo išteisinamajame nuosprendyje, kad svarbu atsižvelgti į tai, kaip grasinimų realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama. Ta aplinkybė, kad kaltinamieji, R. M. ėmus skambinti policijai, iš įvykio vietos pasišalino taip pat neduoda pagrindo manyti, jog jie iš viso atsisakė savo nusikalstamų ketinimų ir jų nesiruošia įvykdyti ateityje.

Apeliantas nurodo, kad jam jau iki įvykio buvo žinoma, kad A. T. buvo teistas už grupinį išžaginimą ir yra realiai atlikęs laisvės atėmimo bausmę, o M. B., apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Visa tai taip pat sustiprino baimes, kad jie savo grasinimus nužudyti gali įvykdyti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įvykio metu A. T. rankoje turėjo stiklinį butelį, kurį konflikto metu specialiai nudaužė. Akivaizdu, kad nudaužtas butelis yra skirtas kūnui sužaloti. Visa tai taip pat rodo kaltinamųjų išsakytų grasinimų nužudyti realumą.

Tai, kad kaltinamųjų išsakyti grasinimai nužudyti turėjo realų pagrindą, jog jie gali būti įvykdyti rodo ir nukentėjusiųjų K. B. ir P. Š. parodymų pakeitimas. Teismas pagrįstai nuosprendyje nurodo, kad tiki jų pirminiais parodymais, kuriuose jie nurodė, kad M. B. ir A. T. įvykio metu grasino papjauti, nušauti, sudeginti, kadangi tuo parodymus patvirtina visi kiti byloje surinkti įrodymai. Tačiau teismas, spręsdamas apie išsakytų grasinimų realumą, neįvertino minėtos aplinkybės dėl K. B. ir P. Š. parodymų pakeitimo. Akivaizdu, jog nukentėjusieji, būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekę sakyti tiesą, be jokios priežasties nedrįstų teismui duoti melagingų parodymų. Tai, kad po minėto įvykio su nukentėjusiaisiais K. B. ir P. Š. bendravo kaltinamasis M. B., teisme parodė liudytoju apklaustas buvęs Panevėžio apskrities VPK organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro skyriaus viršininkas E. B..

Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjęs R. M. ir jo atstovas advokatas V. Kupcikevičius prašo apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis M. B. bei išteisintųjų gynėjai prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 145 str. 1 d. kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus esant pakankamam pagrindui manyti, kad jis bus realizuotas. Šio nusikaltimo objektas – žmogaus psichinė ir fizinė sveikata.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, skundžiamą nuosprendį ir baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas pilnai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir detaliai aptarti ir įvertinti įrodymai, kuriais apeliantai grindžia savo apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismas pilnai sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis ir jų nebekartoja. Pasisakoma tik dėl tų argumentų ir aplinkybių, dėl kurių pirmos instancijos teismas nėra pasisakęs.

Tiek prokuroras, tiek nukentėjęs R. M. savo skunduose atkreipia dėmesį, jog pirmos instancijos teismas analizavo ir pasisakė tik dėl M. B. išsakytos frazės „jūs asilai dar nepasimokėte iš K. ir Š., jums visiems (vulgarizmas pizdiec) bus“, tačiau visiškai neanalizavo ir neįvertino M. B. ir A. T. pasakytų frazių nukentėjusiesiems „dabar mes nebe šernus medžiosim, o jus po vieną su mužikais iššaudysim kaip kiaules", „jums mužikai šakės, sudegins, sulaužys mašinas, papjaus, išdaužys", „nu M. tai tikrai bus (vulgarizmas pizdiec)". Tokie argumentai yra ištraukti iš skundžiamo nuosprendžio konteksto ir todėl yra nepagrįsti. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra aiškiai nurodyta kuo kaltinami abu kaltinamieji ir pacituotos jų išsakytos frazės. Vėliau teismas vertindamas įrodymus aiškiai pasisako, kad neabejoja, jog konflikto metu tiek R. B., tiek A. T. be išsakytų įvairių keiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu, dar jiems ir grasino nušauti, papjauti, sudeginti, t.y. aiškiai įvardino veiksmus minimus abiejų išteisintųjų grasinimuose, necituojant išsakytų frazių (T. 5, b.l. 52). Toliau pirmosios instancijos teismas analizuoja abiejų kaltinamųjų išsakytų grasinimų realumą ir daro išvadą, kad abiejų kaltinamųjų veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d. sudėties. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos eismas pilnai sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais ir padarytomis išvadomis. Tai, kad teismas dar atskirai aptarė M. B. išsakytą frazę „jūs asilai dar nepasimokėte iš K. ir Š., ...“ nereiškia, jog buvo vertinama tik ši viena frazė. Akivaizdu, jog ši frazė buvo aptarta atskirai todėl, kad ją akcentavo nukentėjusieji, kaip pagrindžiančią grasinimų realumą.

Visuose apeliaciniuose skunduose akcentuojama, jog išsakytų grasinimų realumą parodo tai, jog A. T. rankoje turėjo stiklinį butelį, kurį konflikto metu specialiai nudaužė. Apeliantai daro išvadą, jog akivaizdu, kad nudaužtas butelis yra skirtas kūnui sužaloti ir visa tai taip pat rodo kaltinamųjų išsakytų grasinimų nužudyti realumą. Tokia išvada nepagrįsta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nei vienas iš konflikte dalyvavusių asmenų savo pirminiuose pareiškimuose nenurodė, kad A. T. būtų jiems grasines nudaužto butelio šuke. Pirmą kartą apie nudaužtą butelį užsiminė R. M. tik po savaitės laiko įvykusioje apklausoje. Pagal jo paaiškinimą matyti, jog tai, kad buvo sudaužytas butelis jis suprato tik kitą dieną lankydamasis įvykio vietoje ir pamatęs šukes. Teisminio nagrinėjimo metu V. M. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog konflikto metu matė, kad A. T. iš rankoje turėto butelio kažką gėrė. Vėliau, A. T. būnant prie kaltinamųjų automobilio galo, išgirdo stiklo dužimo garsą ir pagalvojo, kad tai A. T. iš pykčio sudaužė turėtą butelį. Šio liudytojo parodymai apie butelio sudaužymo aplinkybes yra išsamiausi. Tačiau nei jis, nei kuris kitas, įvykio vietoje buvęs asmuo, nenurodė, kad būtų matę A. T. su nudaužto butelio šuke rankoje, o juo labiau, kad ta šuke kam nors būtų grasinta. Tai reiškia, kad tas faktas, jog įvykio vietoje galimai sudužo butelis, nukentėjusiems negalėjo sukelti baimės jausmo ir jo realiai nesukėlė. Teiginiai, jog A. T. tyčia sudaužė butelį, kad rankoje laikė nudaužtą šukę kaip priemonę kūnui sužaloti yra tik prielaida. Akivaizdu, jog ši prielaida atsirado jau gerokai po įvykio, t.y. išaiškėjus, jog kažkas girdėjo dūžtančio stiklo garsą, kažkas įvykio vietoje pastebėjo stiklo šukes. Tai reiškia, jog konflikto metu visos šios aplinkybės negalėjo suteikti nukentėjusiems pagrindo manyti, kad grasinimai nužudyti yra realūs, kadangi įvykio metu niekas (išskyrus V. M.) negirdėjo dužimo garso, ir visai niekas nematė šukės A. T. rankose.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmos instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais ir įvertinimu, papildomai atkreipia dėmesį, kad vertinant išsakytus grasinimus visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas. Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis išsakyti grasinantys žodžiai ar atlikti nedraugiški veiksmai. Tokiu atveju visada būtina atsižvelgti ne vien tik į asmens, kurio atžvilgiu išsakyti grasinimai, subjektyvų įvykio vertinimą, bet ir atlikto veiksmo objektyvų pavojingumą, leidžiantį veiką laikyti nusikalstama.

Nagrinėjamos situacijos kontekste išteisintųjų konfliktinėje – stresinėje situacijoje išsakyti įžeidžiantys bei grasinančio pobūdžio žodžiai, nevertintini kaip baudžiamąją atsakomybę užtraukiantis pavojingas veiksmas. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad konfliktas kilo nukentėjusiajam R. M. savo automobiliu užblokavus kelią išteisintųjų automobiliui ir taip jį priverstinai sustabdžius. Nukentėjusieji jaučiasi pasielgę teisėtai, kadangi įtarė M. B. ir A. T. brakonieriavus. Išteisintieji vertino, kad buvo stabdomi nepagrįstai, neteisėtai, sukeliant jiems pavojų ir buvo dėl to suirzę ir pasipiktinę. Abi pusės jautėsi teisios ir dėl to situacija buvo įtempta. Akivaizdu, jog aiškinantis santykius abi pusės vadovavosi emocijomis. Kaip teismo posėdyje yra nurodęs V. M. – vyko vyriškas pokalbis, abipusis apsižodžiavimas, kurio metu abi pusės nevengė ir necenzūrinių žodžių. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai prieštaringai situacijai, abipusio konflikto įkarštyje išteisintųjų grasinančio turinio žodžių išsakymas netraktuotinas kaip siekiantis tokio pavojingumo laipsnio, kad už tai būtų taikyta baudžiamoji atsakomybė.

Nukentėjusiojo R. M. apeliaciniame skunde yra išreikštas ir alternatyvus prašymas, jei nebūtų pripažinta, kad yra nusikaltimo numatyto BK 145 str. 1 d. sudėtis, išteisintųjų veiką perkvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. ir nubausti.

Atsakomybė pagal BK 284 str. 1 d. kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkai veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šiuo atveju konfliktas įvyko miške, nakties metu. Be pačių konflikte dalyvavusių asmenų toje vietoje daugiau nieko nebuvo ir visuomenės rimtis ar tvarka sutrikdyti nebuvo. Kaip jau yra minėta, konflikto metu abi pusės pakankamai karščiavosi, „vyko vyriškas pokalbis“, buvo vartojami ir necenzūriniai žodžiai. Esant tokiai situacijai nėra pagrindo teigti, kad išteisintųjų veiksmuose yra nusikaltimo numatyto BK 284 str. 1 d. sudėtis.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, skundžiamas Biržų rajono apylinkės teismo 2015-01-30 nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Teismui yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas iš kurio matyti, kad apeliantas V. Š. atstovui advokatui A. Cemnolonskui sumokėjo 150 € už apeliacinio skundo surašymą bei pateikti mokėjimo nurodymai iš kurių matyti, kad nukentėjęs R. M. savo atstovui, advokatui V. Kupcikevičiui už apeliacinių skundų surašymą ir atstovavimą teisme sumokėjo 400 €. Prašoma šias išlaidas priteisti iš M. B. ir A. T..

Kadangi M. B. ir A. T. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisinti, o prokuroro ir nukentėjusiųjų R. M. bei V. Š. skundai apeliacine tvarka atmesti, prašymai priteisti nukentėjusiųjų turėtas proceso išlaidas dėl apeliacinių skundų surašymo ir atstovavimo teisme iš išteisintųjų negali būti tenkinami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. P. ir nukentėjusiųjų R. M. bei V. Š. apeliacinius skundus dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015-01-30 nuosprendžio atmesti.