Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LEA lpg“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LEA lpg“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „LEA lpg“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-467-5770 (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti VMI suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimą (išdėstymą) ne trumpesniam nei 12 mėnesių terminui.

2.1. Ginčo dėl mokestinės nepriemokos fakto nėra, tačiau atsakovas Sprendimu bando sukurti nepagrįstai neproporcingus ir perteklinius teisinius padarinius savo naudai, ignoruodamas pareiškėjo, kaip sąžiningo mokesčių mokėtojo, interesus. Atsakovas pritaikė ribojimus pareiškėjo turimoms banko sąskaitoms, nors VMI žinojo, kad pareiškėjas šiuo metu neturi galimybės padengti mokestinės nepriemokos pinginėmis lėšomis.

2.2. Pareiškėjo įsiskolinimas valstybės biudžetui sudaro mokestinės nepriemokos dydį, t. y. – 56 987,44 Eur, iš kurių 55 163,80 Eur 2017 m. balandžio mėn. pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM), kuris turėjo būti sumokėtas 2017 m. gegužės 25 d. Mokėtinas PVM atsirado atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. balandžio 13 d. pareiškėjas ir UAB „TG Invest-l“ (su UAB „Medicinos bankas“ susijusi įmonė) bendru sutarimu sumažino 2016 m. sausio 29 d. sudarytos sutarties dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1,9052 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – „(duomenys neskelbtini)“ projektas), kainą nuo 588 740,00 Eur iki 262 830,00 Eur, dėl ko pareiškėjo PVM prievolė sumažėjo kone dvigubai. Šie veiksmai svarbūs pareiškėjo charakteristikos prasme, kadangi jie įrodo pareiškėjo siekį plėtoti nurodytą žemės sklypą patrauklesnėmis sąlygomis, siekiant kuo įmanoma didesnio pelno bei sumažinant turėtus įsipareigojimus valstybės biudžetui. Didžiausią reikšmę susiklosčiusiai situacijai ir mokestinės nepriemokos atsiradimo faktui turėjo tai, kad dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių, o būtent – Valstybės, jos institucijų ir pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų ir (ar) neveikimo, buvo ribojamas kitas pareiškėjo nekilnojamojo turto plėtros projektas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – „(duomenys neskelbtini)“ projektas). „(duomenys neskelbtini)“ projekto plėtojimo tikslu pareiškėjas iš privačių asmenų įsigijo žemės sklypo dalį su jame esančio gyvenamojo pastato dalimi, skirtą parduoti ir turėti pelną, dėl to itin svarbi sąlyga buvo: prie turimos žemės sklypo dalies turėjo būti prisijungtas įsiterpęs 0,597 ha ploto valstybinės žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Įsiterpęs sklypas), kuris vykdant valstybės ir savivaldybės institucijų priimtus administracinius aktus pareiškėjo kaštais buvo suformuotas ir įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu, ir kurį Lietuvos Respublika pareiškėjui pardavė pagal 2016 m. gegužės 18 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Žemės pardavimo sutartis) itin komercinėmis sąlygomis už 137 000,00 Eur. Vykdant „(duomenys neskelbtini)“ projektą bei Žemės pardavimo sutartį pareiškėjas Lietuvos Respublikai sumokėjo 39 615,37 Eur sumą pagal atidėto mokėjimo grafiką. Nacionalinės žemės tarnybos, kaip Įsiterpusio sklypo pardavėjo atstovo, iniciatyva buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos prokuratūrą (toliau – Prokuratūra), prašydama, ginant viešąjį interesą, pripažinti Žemės pardavimo sutartį negaliojančia. 2017 m. spalio mėn. Prokuratūra kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, be kita ko, prašant pripažinti Žemės sklypo pardavimo sutartį negaliojančia ir taikyti restituciją. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-221-567/2018 Žemės pardavimo sutartį pripažino negaliojančia ir taikė restituciją – iš Lietuvos Respublikos pareiškėjo naudai priteisė 39 615,37 Eur pastarosios sumokėtų pagal Žemės pardavimo sutartį. Be to, iš dalies buvo tenkintas pareiškėjo priešieškinys dėl nuostolių atlyginimo, priteisiant pareiškėjui 2 993,21 Eur. Dėl minėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo pareiškėjas 2018 m. spalio 17 d. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti sprendimo dalį dėl priteisto nuostolių atlyginimo dydžio.

2.3. Pareiškėjas tris kartus kreipėsi į VMI dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, išaiškindamas susiklosčiusią situaciją, t. y. kad turi turto, turtinių teisių ir būtina sulaukti „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ plėtojamų projektų arba ginčo su Prokuratūra pabaigos. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad mokestinė nepriemoka turėtų būti išdėstyta pagal šalių suderintą grafiką, sudarant sąlygas pareiškėjui mokestinę nepriemoką padengti vėliau, o atsakovas galimai klaidingai vertina faktinę situaciją. Be to, atsakovo taikomi mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai apsunkintų jo veiklą ir užkirstų kelią kreiptis dėl palūkanų kompensavimo, refinansavimo ar papildomo finansavimo.

2.4. Ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas kaip iš esmės perteklinis ir pažeidžiantis pareiškėjo teises ir teisėtus interesus , ypač atsižvelgiant į faktą, jog pareiškėjas neatliko jokių veiksmą, kurie būtų orientuoti prieš atsakovą ir (ar) mokestinę nepriemoką, jos vengimą ar neigimą. Teismas turėtų atsižvelgti į situaciją, kilusią dėl ginčo su Prokuratūra, kai viena vertus (ginčo pralaimėjimo atveju) – pareiškėjui bus sugrąžintos jo sumokėtos sumos (taikoma restitucija), antra vertus (ginčo laimėjimo atveju) – bus sudarytos sąlygos užbaigti „(duomenys neskelbtini)“ projektą taip, kaip tai buvo planuota daryti, sukuriant ir realizuojant sukurtą nekilnojamąjį turtą įmanomai patraukliau, mažinant jau šiuo metu patirtą žalą.

3. Pareiškėjas papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą Nr. AN2-241-497/2018, kuri buvo inicijuota VMI dėl pareiškėjo vadovės galimai pažeistos atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarkos, konstatavo, jog pareiškėjo direktorė, atsiskaitydama su UAB „Medicinos banku“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir sumokėdama įmonės darbuotojams atlyginimus, kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, numatytos imperatyvios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje įtvirtintos teisės normos, nepažeidė, todėl jos veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties, dėl ko administracinio nusižengimo bylos teisena vadovės atžvilgiu buvo nutraukta. Vilniaus apygardos teismas, be kita ko, konstatavo, kad VMI, kaip pareiškėjo kreditoriaus, teisės nebuvo pažeistos. Ši aplinkybė yra itin svarbi vertinant atsakovo veiksmų pagrįstumą, kadangi net ir nesant jo teisių pažeidimo, jis vis tiek imasi visiškai nepagrįstų priemonių pareiškėjo atžvilgiu, t. y. ne tik ginčijamu sprendimu siekia pareiškėjo mokestinės nepriemokos išieškojimo priverstiniu būdu, tačiau taip pat atsisako pareiškėjui nepriemokos sumokėjimą išdėstyti, nors ir yra pagrindas tokiam išdėstymui.

4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:

4.1. Ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, prie Sprendimo pridėta prievolių ataskaita yra išsami ir detalizuota, joje nurodyti prievolių tipai, mokestiniai laikotarpiai, deklaracijų pateikimo datos bei išieškomos prievolės ir delspinigių sumos. Tai, kad priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas sukelia pareiškėjui nepatogumų, nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos vykdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą. VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2018 m. sausio 8 d. duomenimis pareiškėjas buvo skolingas valstybės biudžetui 56 987,44 Eur, tačiau vykdomasis dokumentas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos Antstolių rūmams skirstymui antstoliams ir vykdymui neperduotas, kadangi pareiškėjo mokestinė nepriemoka 2018 m. sausio 26 d. dėl bendrovės pateiktų deklaracijų sumažėjo 3 444,00 Eur.

4.2. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau –MAĮ) 88 straipsnio nuostatomis mokesčių administratorius turi teisę, bet ne pareigą, atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas kai nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Mokesčių mokėtojas turi pagrįsti dokumentais savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį.

4.3. Pareiškėjas tris kartus kreipėsi į atsakovą su prašymais išdėstyti mokestinę nepriemoką, tačiau nepateikė duomenų, kurie įrodytų, jog Bendrovė ateityje gaus pakankamai pajamų, kurių pakaks įvykdyti finansinius įsipareigojimus, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas bus išdėstytas dalimis. Pareiškėjas nevykdo MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 dalyje įtvirtintos pareigos laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, taip pat pažeidžia MAĮ 8 straipsnio 1 dalį. Kritiškai vertintinas pareiškėjo teiginys, kad VMI jo atžvilgiu turėjo taikyti išskirtines teises, kadangi tokiu atveju mokesčių administratorius pažeistų mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog ginčijamu sprendimu 56 987,44 Eur mokestinė nepriemoka susidarė nuo 2017 m. gegužės 25 d. pagal Bendrovės pateiktą PVM deklaraciją už 2017 m. balandžio mėn., taip pat nėra ginčo dėl išieškomos sumos dydžio.

7. Teismas nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 9 d. sprendimu nusprendus neišdėstyti mokestinės nepriemokos, VMI 2017 m. rugsėjo 14 d. išsiuntė raginimą per VMI autorizuotų elektroninių paslaugų portalą „Mano VMI“, kuris pareiškėjui įteiktas 2017 m. rugsėjo 15 d. Pareiškėjui nesumokėjus raginime nurodytos skolos, mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, įgijo teisę prievoles išieškoti priverstinai. Būtent šiuo pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 56 987,44 Eur mokestinę nepriemoką iš turto, tačiau, atsakovo teigimu, vykdomasis dokumentas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos Antstolių rūmams skirstymui antstoliams ir vykdymui neperduotas, kadangi Bendrovės mokestinė nepriemoka 2018 m. sausio 26 d. dėl Bendrovės pateiktų deklaracijų sumažėjo 3 444,00 Eur.

8. Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu nusprendė atidėti ir išdėstyti pareiškėjo 55 630,90 Eur dydžio mokestinę nepriemoką, teismas pažymėjo, kad pagal atsakovo 2018 m. lapkričio 29 d. papildomus paaiškinimus pareiškėjas šią nekorektišką sprendimo redakciją perskaitė per „Mano VMI“ 2017 m. rugsėjo 14 d. 14:57:36 val. Nustačius informacinės sistemos trikdį, ši neatitiktis ištaisyta 2017 m. rugsėjo 15 d. portale „Mano VMI“ ir patalpinta korektiška 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos / baudos už administracinį teisės pažeidimą sumokėjimą versija, kuriuo nuspręsta neišdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir motyvuota 2017 m. rugsėjo 7 d. išvada, kurioje nurodyti prašymo netenkinimo motyvai.

9. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas teisingą sprendimo redakciją perskaitė per „Mano VMI“ 2017 m. rugsėjo 15 d. 15:29:29 val. Apie nekorektišką 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo redakciją pareiškėjas taip pat buvo informuotas 2018 m. lapkričio 27 d. išsiųstu raštu, nurodant 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo nekorektišką redakciją laikyti neaktualia.

10. Įvertinęs pateiktus šalių rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad 2017 m. rugsėjo 7 d. buvo priimti du skirtingi sprendimai dėl pareiškėjo prašymo išdėstyti mokestinę nepriemoką dalimis ir ginčo tarp šalių dėl to iš esmės nėra. Ginčas kyla dėl to, kad pareiškėjas vadovaujasi jam palankesne, tačiau vėliau atsakovo pripažinta nekorektiška, 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo redakcija, nors apie šio nekorektiško sprendimo redakciją buvo informuotas tiek per „Mano VMI“ 2017 m. rugsėjo 15 d. 15:29:29 val., tiek 2018 m. lapkričio 27 d. išsiųstu raštu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingas sprendžiant ginčą, nes faktinės aplinkybės konstatuotos iki 2017 m. rugsėjo 14 d., kuomet buvo gautas vėliau pripažintas nekorektiškas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimas, o pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad jis nebuvo informuotas apie korektišką 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo redakciją.

11. Teismas pareiškėjo argumentus, kad ginčijamas sprendimas yra perteklinis, atmetė kaip nepagrįstus, nes pareiškėjas nevykdo MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 dalyje įtvirtintos pareigos laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, pažeidžia MAĮ 8 straipsnio 1 dalį. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas sukelia pareiškėjui nepatogumų, nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos vykdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad VMI Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti tenkinant pareiškėjo skundą.

12. Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti VMI suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimą (išdėstymą) ne trumpesniam nei 12 mėnesių terminui, teismas pažymėjo, kad toks reikalavimas gali būti reiškiamas kaip išvestinis iš skundžiamų sprendimų, kuriais neišdėstyta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo prašymas išdėstyti 55 630,90 Eur mokestinę nepriemoką buvo išspręstas VMI 2017 m. liepos 3 d. sprendimu, taip pat pakartotinai sprendžiant analogišką pareiškėjo prašymą – 2017 m. rugpjūčio 4 d. raštu ir 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu. Visuose mokesčių administratoriaus sprendimuose, kuriais neišdėstytas mokestinės nepriemokos mokėjimas, buvo nurodyta apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas jų neskundė. Teismas vertino, kad ginčijant sprendimą dėl mokestinės priemokos išieškojimo iš turto ir neginčijant sprendimų dėl mokestinės nepriemokos neišdėstymo, tenkinti pareiškėjo išvestinį reikalavimą ir įpareigoti VMI suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimą (išdėstymą) ne trumpesniam nei 12 mėnesių terminui, nėra teisinio pagrindo.

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo, kad:

13.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, vadovaudamasis vien atsakovo pateiktais argumentais. Teismas formaliai įvertino skunde nurodytus argumentus dėl perteklinių atsakovo veiksmų.

13.2. Pareiškėjas pakartoja argumentus, nurodytus nutarties 2.2 punkte. Teigia, kad galimos dvi nuo pareiškėjo valios nepriklausančios situacijos: atsakovas gali nuspręsti priverstinai išieškoti mokestinė nepriemoką iš pareiškėjo turto, taip apsunkindamas pareiškėjo veiklą bei sukeldamas kitų nepalankių pasekmių; atsakovas gali išdėstyti / atidėti pareiškėjui mokestinės nepriemokos sumokėjimą, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo finansinė padėtis ateityje pagerės dėl apeliacinio proceso civilinėje byloje Nr. e2-221-567/2018. Be to, atsakovas savo teisių gynimą yra užtikrinęs priverstinės hipotekos pareiškėjo turtui nustatymu.

13.3. Pareiškėjas neskundė atsakovo atsisakymų išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, kadangi įstatymas nedraudžia kreiptis į VMI pakartotinai dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo / išdėstymo pasikeitus aplinkybėms. Be to, atsakovas savo atsisakymą išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą grindė tuo, jog pareiškėjas, atsiskaitydamas su kreditoriais, pažeidė atsiskaitymo eiliškumą ir tuo pagrindu kreipėsi į teismą. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą Nr. AN2-241-497/2018, pripažino, kad pareiškėjui vykdant atsiskaitymus su kreditoriais, VMI teisės nebuvo pažeistos, todėl pareiškėjo vadovei paskirta nuobauda buvo panaikinta.

13.4. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad VMI 2019 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-21725 šioje byloje ginčijamą sprendimą pripažino netekusiu galios, o Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-2672-643/2019 pagal pareiškėjo skundą VMI dėl įpareigojimo sudaryti mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiką. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į šias aplinkybes ir administracinę bylą nutraukti.

14. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo:

14.1. Pareiškėjas kartu su prašymais išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą nepateikė duomenų, kurie įrodytų, jog Bendrovė ateityje gaus pakankamai pajamų, kurių pakaks įvykdyti finansinius įsipareigojimus, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas bus išdėstytas dalimis. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y. kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat kai nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Kaip matyti iš 2017 m. liepos 3 d. išvados dėl UAB „LEA lpg“ mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydį (55 630,90 Eur), jo finansinę padėtį, t. y. į įsipareigojimus, gautas pajamas, turimą turtą, banko sąskaitose esantį piniginių lėšų likutį, išlaidas (per nagrinėtą laikotarpį į sąskaitas įplaukė 61 430,69 Eur, išlaidos sudarė 63 280,26 Eur, per šį laikotarpį pareiškėjas į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą įplaukų neatliko) ir kt., konstatavo, jog pareiškėjas turi peržiūrėti savo piniginius srautus ir laiku atsiskaityti su valstybės biudžetu. Teiginiai, kad pareiškėjas gautas pajamas panaudojo kitiems atsiskaitymams ir tai sukėlė sunkią pareiškėjo finansinę padėtį, nėra pagrindas išdėstyti mokestinę nepriemoką. Be to, aplinkybė, kad priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas sukelia pareiškėjui nepatogumų, nepaneigia mokesčių administratoriaus teisės ir pareigos vykdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą.

14.2. Pareiškėjui neįvykdžius sąlygų, kad būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo, mokesčių administratorius pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą bei pranešė Bendrovei, kad nesumokėjus sprendime nurodytos mokestinės nepriemokos per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, sprendimas bus perduotas vykdyti antstoliui. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad VMI 2017 m. liepos 3 d. sprendimas neišdėstyti UAB „LEA lpg“ mokestinės nepriemokos yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl VMI, atsižvelgdama į tai, kad UAB „LEA lpg“ mokestinė nepriemoka yra nesumokėta, o sprendimas dėl mokėjimo nepriemokos neišdėstymo yra galiojantis, pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš UAB „LEA lpg“ turto.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2018 m. sausio 8 d. Sprendimo, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas teismo prašo įpareigoti VMI suteikti Bendrovei mokestinės nepriemokos atidėjimą (išdėstymą) ne trumpesniam nei 12 mėnesių terminui.

16. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir kad pareiškėjas neginčija VMI priimtų sprendimų, kuriais atsisakyta atidėti arba išdėstyti mokestinę nepriemoką, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad mokestinė nepriemoka turėtų būti išdėstyta pagal šalių suderintą grafiką, o ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas kaip iš esmės perteklinis bei pažeidžiantis pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

17. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

18. Pareiškėjas, be kita ko, prašo teismo įpareigoti VMI priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo (išdėstymo) ne trumpesniam nei 12 mėnesių terminui. Bylos duomenimis nustatytos šios su ginčo mokestinės nepriemokos atidėjimu (išdėstymu) susijusios faktinės aplinkybės: VMI 2017 m. liepos 3 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo išdėstyti 55 630,90 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą (I t., b. l. 79), prašymo netenkinimo motyvus nurodė 2017 m. liepos 3 d. išvadoje (I t., b. l. 89–84); Bendrovė antrą kartą kreipėsi į VMI, prašydama atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, tačiau VMI šio prašymo nenagrinėjo, konstatavusi, kad jame nenurodytos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ir nėra įtikinamų argumentų, jog VMI atsakymas dėl ankstesnio prašymo išnagrinėjimo yra neteisingas (I t., b. l. 85); Bendrovė trečią kartą kreipėsi į VMI, prašydama atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, tačiau VMI 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu nusprendė neišdėstyti Bendrovės 55 630,90 Eur mokestinės nepriemokos sumokėjimą (I t., b. l. 87), šio prašymo netenkinimo motyvai nurodyti 2017 m. rugsėjo 7 d. išvadoje (I t. b. l. 88–91); Bendrovė apie priimtą VMI 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą informuota 2017 m. rugsėjo 14 d. raštu (I t., b. l. 86). Pareiškėjas VMI sprendimų, kuriais atsisakyta atidėti / išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, neskundė (žr. nutarties 13.3 p.).

19. Viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, atliekami veiksmai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti (žr., pvz., 2006 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006), o prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr., pvz., 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-849-968/2018 ir kt.). Suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Nesant viešojo administravimo subjekto atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo, tuo tarpu ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (žr., pvz., 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-799-575/2016 ir kt.).

20. Pareiškėjas VMI sprendimų, kuriais atsisakyta atidėti / išdėstyti ginčo mokestinės nepriemokos mokėjimą neskundė (žr. nutarties 18 p.), dėl to jis pakartotinai nesikreipė į VMI. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad tarp pareiškėjo ir VMI yra kilęs ginčas dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo / išdėstymo. Tokiu pagrindu nelaikytina ir aplinkybė, kad pareiškėjui neįvykdžius mokestinės prievolės, VMI ginčijamu sprendimu nusprendė išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, o pareiškėjas minėtą sprendimą ginčija teisme. Faktiškai nesant tarp šalių ginčo, negalimas ir reikalavimo įpareigoti VMI suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimą (išdėstymą) ne trumpesniam nei 12 mėnesių terminui nagrinėjimas teisme. Dėl nurodytų priežasčių bylos dalis dėl minėto reikalavimo nutraukiama (ABTĮ 103 str. 1 d. 1 p.), o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčo mokestinės nepriemokos atidėjimu / išdėstymu (žr. nutarties 13.2–13.3 p.) nenagrinėjami kaip teisiškai nereikšmingi. Nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšminga yra ir pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eI-2672-643/2019 pagal pareiškėjo skundą VMI dėl įpareigojimo sudaryti mokestinės nepriemokos periodinių mokėjimų grafiką (žr. nutarties 13.4 p.).

21. Vertinant pareiškėjo teiginius dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, paminėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog VMI 2017 m. rugsėjo 9 d. sprendimu atsisakius išdėstyti ginčo mokestinės nepriemokos mokėjimą, pareiškėjui 2017 m. rugsėjo 14 d. per VMI autorizuotų elektroninių paslaugų portalą „Mano VMI“ išsiųstas raginimas, kuris įteiktas 2017 m. rugsėjo 15 d. (I t., b. l. 94, 134). Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas raginime nurodytos sumos nesumokėjo.

22. MAĮ 33 straipsnio 8 punkte (ginčui aktuali įstatymo redakcija) nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Šio įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma, priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto, kurį vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis minėtomis MAĮ nuostatomis ir vykdant mokesčių administravimo procedūrą (t. y. mokesčių administratoriaus veiksmus, atliekamus įgyvendinant jo funkcijas, taip pat vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose (MAĮ 2 str. 16 d.)). Todėl kaip nepagrįsti atmetami pareiškėjo teiginiai, kad Sprendimas yra perteklinis. Tai, kad priverstinio išieškojimo veiksmai sukelia pareiškėjui nepatogumus, nėra pagrindas nevykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmų. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog VMI 2019 m. vasario 13 d. sprendimu, vadovaudamasi MAĮ 112 straipsniu, ginčijamą sprendimą pripažino netekusiu galios (žr. nutarties 13.4 p.), savaime nereiškia Sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo, taip pat nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo nutraukti administracinės bylos dalį dėl Sprendimo panaikinimo.

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinį skundą atmeta. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keičiama, nutraukiant administracinę bylą dėl reikalavimo „įpareigoti VMI suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimą (išdėstymą) ne trumpesniam nei 12 mėnesių terminui“, kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 103 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LEA lpg“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimą pakeisti – nutraukti administracinės bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimą (išdėstymą) ne trumpesniam nei 12 mėnesių terminui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.