Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Audrius Cininas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarimo, kuriuo J. J. pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta jai 2 200 Eur dydžio bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. J. pripažinta kalta pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji, nesilaikydama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.930¹ straipsnyje numatytos atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarkos, pažeidė kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ir – Valstybinė mokesčių inspekcija) teises, o būtent: J. J. nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. liepos 31 d., būdama UAB „ (duomenys neskelbtini) “ vadove ir būdama atsakingu asmeniu už bendrovės vykdomus atsiskaitymus, žinodama apie savo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį, jog bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, organizuodama ir vykdydama atsiskaitymus su kreditoriais, pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais bendrovės kreditoriais, o įmokų į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą nemokėjo - laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. liepos 31 d. bendrovė savanoriškai į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pervedė 347 Eur, tai yra 2,5 % nuo visų gautų įplaukų į bendrovės sąskaitas.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta J. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, o jei teismas laikytų, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, prašo iš naujo spręsti dėl administracinės nuobaudos dydžio ir skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje.

Teismas nepagrįstai, konstatavo, kad apeliantė pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais tvarką laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. liepos 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimo valstybės biudžetui didžioji dalis, sudaranti 55 163,80 Eur sumą - tai 2017 m. balandžio mėn. priskaičiuotas pridėtines vertes mokestis, kurio mokėjimo terminas suėjo tik 2017 m. gegužės 25 d. Todėl apylinkės teismas nepagristai vertino UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimus laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. imtinai. Su UAB Medicinos banku, kaip įkaito turėtoju, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitė pardavusi šiam bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą pagal iš anksto gautą kreditoriaus leidimą ir jame nurodytas sąlygas. Nekilnojamojo turto pirkėjas lėšas (82 800 Eur) už jam parduotą nekilnojamąjį turtą pervedė ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o tiesiogiai bankui į jo nurodytą specialią kredito aptarnavimo sąskaitą. Iš šios sąskaitos UAB Medicinos bankas be jokios UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdymo organų valios išreiškimo nusirašė 70 000 Eur kreditui ir 1 535,56 Eur palūkanoms pagal kredito sutartį dengti. Šie veiksmai negali būti laikoma administracinėn atsakomybėn patraukto asmens tyčia padaryti CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimą. 6 000 Eur buvo įkeisti bankui pagal leidimo sąlygas, bet įkeitimas nėra atsiskaitymas su kreditoriumi. Iš banko gražintų UAB „(duomenys neskelbtini)“ 5 264,66 Eur, bankas pats savo iniciatyva nurašė 84,99 Eur banko mokesčių, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 79,45 Eur sumokėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymai (kuri yra tos pačios eilės kreditorius kaip Valstybinė mokesčių inspekcija), 5 100 Eur panaudota darbo užmokesčio sumokėjimui, 347 Eur sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai. Pagal CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 2 punktą antrąja eile privaloma atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių, o pagal to paties straipsnio 1 dalies 3 punktą tik trečiąja eile privaloma atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą. Taigi atsiskaitant su antros eilės kreditoriais - darbuotojais, nebuvo pažeisti pareiškėjo interesai ir atsiskaitymų eiliškumas. Nėra jokio pagrindo laikyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė būklė atitinka nemokios įmonės būseną. Esant laikiniems sunkumams, įmonės vadovė ūkiškai bei apdairiai administruoja įmonės turtą ir resursus, bendradarbiauja su Valstybine mokesčių inspekcija, siekiant sudaryti mokestinės nepriemokos sutartį, realizuoja turimą turtą, laikantis įkaito turėtojo leidime nurodytų sąlygų. Jei teismas laikytų, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo visgi padarė jam inkriminuojamą administracinį pažeidimą, iš naujo spręstina dėl administracinės nuobaudos dydžio. Skiriant administracinę nuobaudą, atsižvelgtina į tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pažeidimų tikrai nedarė sąmoningai, siekdamas išvengti atsiskaitymo su Valstybine mokesčių inspekcija, byloje nėra duomenų, kurie neigiamai apibūdintų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prašo apeliacinio skundo netenkinti ir teismo nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad nutarimas yra teisėtas, nes J. J. veiksmuose yra visi jai inkriminuojamo teisės pažeidimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

Administracinėn atsakomybėn patrauktos J. J. apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliantė skunde ginčija savo kaltę dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo – apeliantės įsitikinimu, apylinkės teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ir faktines aplinkybes, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ji pažeidė CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eilę ir padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs administracinėje byloje surinktus duomenis bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apeliantės argumentai yra pagrįsti.

ANK 120 straipsnio 1 dalies norma, numatanti atsakomybę už kreditoriaus teisių pažeidimą, yra blanketinė ir šiuo atveju, sprendžiant apeliantės atsakomybės klausimą pagal šį straipsnį, yra aktualus CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas. CK 6.930¹ straipsnio nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio ir jų paskirtis yra palaikyti finansinę drausmę neturinčio pakankamai pinigų sumokėti visų skolų skolininko mokėjimų eiliškumo srityje. Šios normos tikslas yra užtikrinti pirmiausia labiausiai pažeidžiamų kreditorių, vėliau – viešųjų finansų valdytojų (kreditorių) interesus, taip pat kreditorių, turinčių teisę į priverstinį skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, ir paskutine eile atsiskaityti su likusiais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018).

Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad apylinkės teismas, pripažindamas J. J. kalta pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį ir ją nubausdamas, nutarimo aprašomojoje dalyje nenurodė, kurie konkrečiai atsiskaitymai pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos teises. Tačiau iš nutarimo motyvuojamosios dalies galima daryti išvadą, kad teismas laikė, jog administracinį teisės pažeidimą J. J. padarė, atsiskaitydama kaip įmonės vadovė su UAB Medicinos banku ir Nacionaline žemės tarnyba, išmokėdama darbuotojams atlyginimus. Tačiau Valstybinė mokesčių inspekcija pareiškimo teismui savo teisių pažeidimo atsiskaitymu su Nacionaline žemės tarnyba negrindė (b. l. 4), todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Nacionalinės žemės tarnybos paminėjimas prie kreditorių, su kuriais atsiskaitymas pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos teises, yra techninė klaida, nes administracinėje byloje (išrašuose iš banko sąskaitų bei kasos knygos) nėra surinkta duomenų, kad inkriminuojamu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitė su šia tarnyba, o teismo posėdyje Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė aiškiai nurodė, kad inspekcijos teisės pažeistos dviem pažeidimais – atsiskaitymu su kredito įstaiga ir darbuotojais (b. l. 149).

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos (duomenys neskelbtini) UAB Medicinos bankui 2017 m. birželio 5 d. sumokėta 1 535,56 Eur palūkanoms dengti, o 2017 m. birželio 15 d. sumokėta 70 000 Eur kreditui grąžinti (b. l. 27). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad šie atsiskaitymai buvo vykdomi iš pinigų, gautų pardavus bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą pagal išankstinį 2017 m. gegužės 19 d. šio banko leidimą (b. l. 61) ir jame nurodytomis sąlygomis. CK 4.170 straipsnio 3 dalis numato, kad hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. Taigi UAB „(duomenys neskelbtini)“, gavusi įkaito turėtojo UAB Medicinos banko leidimą parduoti įkeistą turtą, privalėjo atsiskaityti su šiuo banku iš įkeisto turto pardavimo kainos - kas pagal bylos duomenis ir buvo padaryta. Be to, kaip nurodo apeliantė ir kaip patvirtina bylos duomenys, pinigai, gauti pardavus bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą, turto pirkėjo buvo pervesti į kredito aptarnavimo sąskaitą (duomenys neskelbtini), o ne į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą (duomenys neskelbtini), kuria galėjo disponuoti apeliantė, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė. Apeliantės teigimu, lėšas nuo kredito aptarnavimo sąskaitos bankas nurašė pats, o ne jas pervedė apeliantė, ir ši aplinkybė byloje paneigta nebuvo. Visos šios aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžindama kreditą ir sumokėdama palūkanas UAB Medicinos bankui pinigais, gautais pardavus šiam bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos teisių nepažeidė, nes bankas kaip hipotekos kreditorius turėjo pirmumo teisę prieš Valstybinę mokesčių inspekciją patenkinti savo hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės. Be to, apeliantė, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, inkriminuojamu laikotarpiu 2017 m. birželio 5 d. ir 2017 m. birželio 15 d. pati neatliko šio atsiskaitymo, niekaip negalėjo jo įtakoti, taip pat ir atšaukti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad dalis (6 000 Eur) pinigų, gautų pardavus UAB Medicinos bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą, 2017 m. birželio 15 d. buvo įkeisti šiam bankui (b. l. 27) ir šiuo sandoriu Valstybinė mokesčių inspekcija taip pat grindė savo teisių pažeidimą pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Tačiau pagal CK 4.198 straipsnio 1 dalį įkeitimas – daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas, o pagal to paties straipsnio 2 dalį įkeitimo objektas gali būti perduodamas kreditoriui. Taigi lėšų įkeitimas bankui, jas perduodant šiam bankui, nėra atsiskaitymas CK 6.930¹ straipsnio prasme. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo išvadai, kad šiuo įkeitimo sandoriu buvo pažeistas įstatyme numatytas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas.

2017 m. birželio 15 d. 5 264,44 Eur lėšų, likusių atsiskaičius su UAB Medicinos banku, pervedimas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kredito aptarnavimo sąskaitos (duomenys neskelbtini) į šios įmonės sąskaitą (duomenys neskelbtini) (b. l. 27, 29) nėra atsiskaitymas su kreditoriais, todėl jis taip pat kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos teisių negalėjo pažeisti.

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB Medicinos bankui 2017 m. birželio 15 d. ir 2017 m. birželio 22 d. sumokėjo bendrą 83,97 Eur sumą banko mokesčių – 50 Eur mokestį už pažymos pagal kredito sutartį išdavimą, 30,60 Eur komisinį atlyginimą už grynųjų pinigų (5 100 Eur) išmokėjimą iš sąskaitos, 2,50 Eur mokestį už pagrindines banko paslaugas, 0,87 eurocentų už pavedimą (b. l. 29-30). Šiuos mokesčius už teikiamas paslaugas bankas nuo įmonės sąskaitos nurašė pats, be atskiro apeliantės, kaip įmonės vadovės, pavedimo, todėl šiuo atveju taip pat negali būti laikoma, kad apeliantė pažeidė kreditorės teises, nes nesilaikė įstatyme imperatyviai nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo, kadangi šių atsiskaitymų pati neatliko.

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. birželio 22 d. sumokėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ministerijos (toliau – VSDFV) 79,45 Eur įmokų bei 1,02 Eur PLAIS mokestį už įsiskolinimą už gegužės mėnesį. Atsiskaitymai Valstybinei mokesčių inspekcijai ir VSDFV yra tos pačios - trečiosios eilės. Mokesčiai VSDFV už gegužės mėnesį turėjo būti sumokėti iki 2017 m. birželio 15 d., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola Valstybinei mokesčių inspekcijai atsirado anksčiau - 2017 m. gegužės 25 d. Pagal CK 6.930¹ straipsnio 2 dalį atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Taigi nors Valstybinės mokesčių inspekcijos reikalavimas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsirado ir anksčiau nei VSDFV, tačiau byloje nesant duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie šių įstaigų mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinį eiliškumą, teismas neturi tvirto pagrindo konstatuoti, kad mokėjimai Valstybinei mokesčių inspekcijai tikrai turėjo būti atlikti anksčiau nei VSDFV ir kad apeliantė, kaip įmonės vadovė, 2017 m. birželio 22 d. sumokėjusi įmokas VSDFV, pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą ir kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos teises. Teismas taip pat pažymi, kad Valstybinė mokesčių inspekcija šiuo mokėjimu VSDFV savo teisių pažeidimo negrindė ir savo pirmumo gauti atsiskaitymą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįrodinėjo, apylinkės teismas šių aplinkybių taip pat netyrė.

Kaip matyti iš administracinės bylos duomenų, apeliantė 2017 m. birželio 15 d. iš įmonės banko sąskaitos išgrynino 5 100 Eur ir juos tą pačią dieną įnešė į įmonės kasą (b. l. 25, 27). O 2017 m. liepos 17 d. iš įmonės kasos išmokėjo įmones darbuotojams atlyginimą - A. S. 1 342 Eur, J. J. 1 670 Eur ir R. Č. 286,21 Eur. Valstybinės mokesčių inspekcijos įsitikinimu, apeliantė, išmokėjusi atlyginimus darbuotojams, pažeidė jos kaip kreditorės teises, tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiomis išvadomis negali sutikti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, CK 6.930¹ straipsnio nuostatos nesudaro pagrindo išvadai, kad atsiskaitymai darbuotojams yra vėlesnės eilės, nei atsiskaitymai su Valstybine mokesčių inspekcija. CK 6.930¹ straipsnyje vartojama sąvoka „pareikšti reikalavimai“ neturėtų būti suprantama formaliai, t. y. kaip oficialiai pareikštas reikalavimas skolininkui įvykdyti prievolę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimų, taip pat nebuvo pasisakyta, kad asmens kaltei dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo konstatuoti yra būtini konkretūs specifinės teisinės formos – vykdomieji ar mokėjimo – dokumentai, kuriuose nurodytos mokestinės prievolės yra neįvykdytos (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. eATP-424-312/2017). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šio straipsnio taikymo ir aiškinimo, konstatavo, kad, atsiskaitymo metu pareikšti reikalavimai reiškia visus pradelstus (privalomus sumokėti) reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-219/2018). Be to, jau minėta, kad CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto normos tikslas yra užtikrinti pirmiausia labiausiai pažeidžiamų kreditorių, vėliau – viešųjų finansų valdytojų (kreditorių) interesus, taip pat kreditorių, turinčių teisę į priverstinį skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, ir paskutine eile atsiskaityti su likusiais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus. Toks įstatymų leidėjo atsiskaitymo eiliškumo ir darbuotojo prioriteto ir atitinkamai darbdavio prievolės nustatymas yra susijęs tiek su nacionalinės, tiek su tarptautinės teisės reikalavimais – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje numatyta konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, gauti teisingą apmokėjimą už jį ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, o valstybė šią žmogaus teisę užtikrina sudarydama ekonomines, socialines ir įstatymines prielaidas, įskaitant ir apsaugą vienos iš svarbiausių darbuotojų teisių – teisės į atlyginimo išmokėjimą laiku. Darbo užmokestis yra priskirtinas prie svarbiausių darbo santykių aspektų (pvz., DK 93, 95 str., Tarptautinės darbo organizacijos rekomendacijoje Nr. 198 „Rekomendacija dėl darbo santykių“ išvardyti kriterijai (kurių vienas – periodinis atlyginimo mokėjimas), Europos Tarybos direktyvos Nr. 91/533/EEB 2 straipsnyje yra nustatyta darbdavio pareiga, priimant darbuotoją į darbą, suteikti informaciją apie darbo užmokesčio, kurį darbuotojas turi teisę gauti, pradinę bazinę sumą, kitas jo sudedamąsias dalis ir išmokėjimo dažnumą, Žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kt.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016).

Taigi apeliantė, iš įmonės kasos išmokėjusi įmonės darbuotojams atlyginimą, nors tuo metu įmonė buvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai, šios kreditorės teisių nepažeidė, nes pirmiau atsiskaityti su darbuotojais ją įpareigojo įstatymas CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis.

Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pridėtinės vertės mokesčio mokestinė nepriemoka susidarė, įmonei pateikus pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2017 m. balandžio mėnesį. Todėl įmonės skolos Valstybinei mokesčių inspekcijai atsiradimo laikas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 85 straipsnio 1 dalimi, yra 2017 m. gegužės 25 d., kadangi iki šios dienos UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaraciją ir sumokėti pridėtinės vertės mokestį. Vadinasi apeliantė teisi, skunde teigdama, kad apylinkės teismas nepagrįstai vertino UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimus pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. imtinai, nes iki 2017 m. gegužės 25 d. UAB „LEA lpg“ nebuvo skolinga Valstybinei mokesčių inspekcijai.

Remdamasis visu tuo, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad J. J., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė atsiskaitydama su UAB Medicinos banku, VSDFV ir sumokėdama įmonės darbuotojams atlyginimus, kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, numatytos imperatyvia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta teisės norma, nepažeidė, todėl jos veiksmuose nėra ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarimas naikinamas, o administracinio nusižengimo bylos teisena J. J. atžvilgiu nutrauktina.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Patenkinti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. J. apeliacinį skundą.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarimą, kuriuo J. J. pripažinta kalta padariusi ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą ir jai paskirta 2 200 eurų bauda, ir administracinio nusižengimo bylos teiseną J. J. atžvilgiu nutraukti.