Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-166-558/2020 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei K. K. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas teismo prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-30322-475/2018 nustatytą vaikų K. K., gimusios (duomenys neskelbtini), ir K. K., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su jų motina (atsakove) bei nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu iki tol, kol vaikai sulauks pilnametystės; priteisti iš atsakovės nepilnamečių vaikų išlaikymui po 400 Eur kiekvienam vaikui, mokamų kas mėnesį periodinėmis išmokomis, uzufrukto teise šių išmokų turėtoju paskirti ieškovą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį teismo prašė ieškovo ieškinį dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams; netenkinus šio prašymo, ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. sausio 16 d. nutartimi atsakovės prašymą patenkino. Paliko nenagrinėtą ieškovo ieškinį atsakovei dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo.

4. Nustatė, kad ieškovo, atsakovės bei šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Gyventojų registro tarnybos duomenimis, ieškovas deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę nuo 2018 m. gruodžio 2 d., o atsakovė nuo 2012 m. sausio 24 d. Šalių nepilnamečiai vaikai K. ir K. lanko mokyklą Jungtinėje Karalystėje. Atsižvelgiant į tai, kad tiek Lietuvos Respublika, tiek Jungtinė Karalystė yra Europos Sąjungos valstybės narės, reikalavimas pakeisti vaiko gyvenamąją vietą susijęs su tėvų pareigomis, šio reikalavimo teismingumo klausimui išspręsti taikytinos reglamento „Briuselis II bis“ nuostatos. Jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo, kuomet šalių ar vienos iš jų ir (ar) vaiko gyvenamoji vieta yra skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse, nustatoma pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Reglamentas). Reikalavimams dėl tėvų pareigų jurisdikcijos taisyklės yra suformuluotos atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra tuo metu, valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (Reglamento preambulės 12 punktas, 8 straipsnis). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje pažymima, kad valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų nepilnamečiui vaikui įsiteisėjo, neišsaugo jurisdikcijos nagrinėti prašymą pakeisti šio sprendimo nuostatas, jei šio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje. Jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo turi tos kitos valstybės narės teismai (ESTT 2017 m. vasario 15 d. sprendimo byloje C-499/15 66-70 punktai). Reglamento 3 straipsnyje įtvirtinta jurisdikcijos teisė nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas. Jurisdikcijos teisę nagrinėti tokias bylas turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Reglamento 3 straipsnio d punktas numato, kad jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl išlaikymo turi teismas, kuris turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo. Jurisdikcijos nustatymo taisyklės ir pagrindai bet kokio pobūdžio civilinėse bylose, susijusiose su tėvų pareigų skyrimu, įtvirtintos Reglamente Briuselis IIa dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, o teismai, turintys jurisdikciją pagal šį reglamentą, paprastai turi jurisdikciją priimti sprendimus ir dėl išlaikymo pareigų.

5. Teismas pažymėjo, kad asmens, kuriam reikalingas išlaikymas, gyvenamojoje vietoje gali būti geriausiai įvertintos jam reikalingos gyvenimo sąlygos. Remiantis Reglamento 15 straipsniu, išlaikymo prievolėms taikytina teisė nustatoma pagal 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolą dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės, o remiantis šiuo taikytinu teisės aktu (3 straipsnio 1 dalis), išlaikymo prievoles reglamentuoja kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, todėl byloje taikytina Jungtinės Karalystės teisė. Be to, šalims su vaikais gyvenant Jungtinėje Karalystėje, dokumentų rinkimas kreipiantis į šios šalies teismą nebūtų apsunkintas, nes įrodymai būtų renkami šalių ir vaikų gyvenamojoje vietoje, jų nereikėtų versti. Atsižvelgiant į tai, kad nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, visi socialiniai ryšiai yra Jungtinėje Karalystėje, teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimai dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo bei išlaikymo priteisimo yra neteismingi Lietuvos Respublikos teismams, sprendė neturintis jurisdikcijos nagrinėti ieškovo pateiktą ieškinį, todėl ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas išaiškino, kad ieškovas turi teisę kreiptis į Jungtinės Karalystės teismą.

III. Atskirojo skundo argumentai

6. Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, teismas joje neanalizavo ir nepasisakė dėl ieškinyje nurodytų argumentų. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnis nustato specialią alternatyvią jurisdikcijos taisyklę. Šio straipsnio 3 dalies a ir b punktai numato, kad valstybės narės taip pat gali turėti jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų, jeigu vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis, arba visos šalys aiškiai ar kitokiu nedviprasmišku būdu pripažįsta to teismo jurisdikciją, teismui priėmus bylą savo žinion. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas į reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktų nustatytus kriterijus, padarė neteisingą išvadą, kad šalių byla yra teisminga tik Jungtinės Karalystės teisminei institucijai. Reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose įtvirtinti kriterijai atitinka ieškovo situaciją, o būtent: šalių nepilnamečiai vaikai turi esminį ryšį su Lietuva ne tik todėl, kad čia gyvena jų seneliai ir kiti giminės, bet ir dėl to, kad ieškovas, atsakovė bei nepilnamečiai vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Netiesa, kad vaikai nemoka lietuviškai – nepilnametis sūnus ir dukra moka savo gimtosios šalies kalbą ir viską supranta. Šios aplinkybės įrodo, kad nepilnamečiai vaikai vis dar turi ir ateityje turės esminį ryšį su Lietuvos Respublika. Teismui formaliai pasirėmus tik Reglamento „Briuselis II bis“ ir neatsižvelgus i šio reglamento 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktus, nepagristai buvo atsisakyta priimti ieškovo ieškinį bei liko neapginti nepilnamečių vaikų interesai. Šioje byloje itin svarbi aplinkybė, kad šalys, nutraukdamos santuoką, pasirinko santuokos nutraukimo teismingumo klausimus spręsti Lietuvos Respublikos teisme bei santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje išsprendė nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo priteisimo bei kitus su tuo susijusius reikalavimus, nors tuo metu gyveno Jungtinėje Karalystėje. Vadinasi, šalys pritarė Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijai, t. y. atsakovė Lietuvos teismu jurisdikcijai neprieštaravo ir sudarė sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių.

6.2. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir nustatęs, kad šalių santuokos nutraukimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo priteisimo teismingumo klausimas jau buvo išspręstas Lietuvos Respublikos teisme, nutardamas, jog ieškinys dėl tėvų pareigų Lietuvos Respublikos teismams yra neteismingas pagal „Briuselis II bis“, turėjo patikrinti, ar ieškinio turinyje ir (ar) kartu su ieškiniu pateiktuose įrodymuose nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams remiantis kitais reglamente nustatytais jurisdikcijos pagrindais. Tik padaręs neigiamą išvadą šiuo klausimu teismas turėjo spręsti, ar jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis). Tik tuo atveju, jei kartu su ieškiniu nepateikta įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti dėl kurios nors iš nurodytų aplinkybių egzistavimo, teismas, remdamasis CPK 138 straipsniu, turėtų taikyti trūkumų šalinimo institutą (CPK 135 straipsnis), nurodydamas ieškovui pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Net ir tais atvejais, kai spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą teismas atlieka visus reikiamus veiksmus aiškindamasis aplinkybes, sudarančias pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo, vėliau, po bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu gali paaiškėti kitos aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti, kad bylos iškėlimo momentu, kaip jis suprantamas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnį, ieškinys nebuvo teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Tik tokiais atvejais, kai teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas.

6.3. Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, būtina atsižvelgti į pareikšto ieškinio turinį ir kartu su ieškiniu pateiktus duomenis – Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-30322- 475/2018, kuris patvirtinta faktą, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, kuomet šalys nutraukdamos santuoką pasirinko santuokos nutraukimo teismingumo klausimus dėl išlaikymo spręsti Lietuvos Respublikos teisme bei sudarė santuokos nutraukimo pasekmių sutartį. Tokiu būdu Lietuvoje buvo nagrinėjama byla, susijusi su tėvu pareigomis, todėl buvo pagrindas taikyti Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punkto nustatytą jurisdikcijos taisyklę, kadangi byloje šalys dėl išlaikymo priteisimo susitarė taikiai (sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisiniu pasekmių). Be to, būtina atsižvelgti ir į šalių pilietybę bei turimą turtą Lietuvoje (atsakovė Lietuvoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą – jos vardu registruotas nekilnojamasis turtas butas (duomenys neskelbtini)), todėl teismas turėjo pagrindą spręsti, kad reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo galėtų būti teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Svarbi aplinkybė, jog šiuo metu dėl išlaikymo vaikams (alimentų) ieškovė, gyvendama Jungtinėje Karalystėje, su vykdomuoju raštu kreipėsi į antstolį Lietuvoje dėl išlaikymo išieškojimo, todėl šioje byloje klausimas dėl išlaikymo priteisimo taip pat turėtų būti išspręstas Lietuvos Respublikos teismuose.

6.4. Teismas jurisdikciją dėl išlaikymo turėtų nustatyti pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktą (pagalbinės jurisdikcijos taisyklė), yra būtina kita susijusi byla, kai pagal teismo valstybės teisę teismas turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu ar su tėvų pareigomis susijusias bylas. Pagal išlaikymo reglamentą pagalbinė (šalutinė) jurisdikcija reiškia tai, jog tam, kad teismas turėtų jurisdikciją spręsti dėl išlaikymo, yra būtina kita susijusi byla, kai pagal teismo valstybės teisę teismas turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu ar su tėvų pareigomis susijusias bylas. Pirmosios instancijos teismas turėjo jurisdikciją nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų vaikams, kadangi šalys susitarė dėl tėvų pareigų sutartimi.

6.5. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teisino Civiliniu bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2019), kuomet kasacinėje byloje buvo sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių jurisdikciją šeimos byloje su tarptautiniu elementu, sprendžiant išlaikymo vaikams priteisimo klausima aiškinimo ir taikymo.

2. Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą teismo prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

7.1. šalių nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, visi socialiniai ryšiai yra Jungtinėje Karalystėje. Atsakovė nesutinka, kad byla būtų nagrinėjama Lietuvos Respublikos teismuose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo reikalavimai dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo bei išlaikymo priteisimo yra neteismingi Lietuvos Respublikos teismams.

7.2. Byloje nėra ginčo, jog nagrinėjamu atveju yra tenkinama reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta jurisdikcijos prorogacijos sąlyga – vaikų esminis ryšys su Lietuvos Respublika, kadangi šalių nepilnamečiai vaikai turi Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau nėra ir ginčo, jog nagrinėjamu atveju netenkinama reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta jurisdikcijos prorogacijos sąlyga – visų bylos šalių aiškus ir nedviprasmiškas pripažinimas Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos ir tai, kad ji labiausiai atitinka vaikų interesus. ESTT savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, jog taikant reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį reikalaujama, kad būtų nustatyta, ar egzistuoja aiškus ar bent nedviprasmiškas visų bylos šalių pritarimas šiai jurisdikcijos prorogacijai vėliausiai tuo momentu, kai pasirinktam teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L prieš M, C-656/13, 56 punktas). Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valia, jog ji nesutinka, kad byla būtu nagrinėjama Lietuvos Respublikos teisme, išreiškė reikalavimą ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Atmestini nepagrįsti ieškovo motyvai, jog šalys pasirinko santuokos nutraukimo teismingumo klausimus spręsti Lietuvos Respublikos teisme bei santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje išsprendė nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo priteisimo bei kitus su tuo susijusius reikalavimus, nors gyveno Jungtinėje Karalystėje, todėl atsakovė neva nebegali pakeisti savo pozicijos dėl teismingumo. Tokia ieškovo pozicija prieštarauja ESTT praktikai, kurioje pažymima, kad valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų nepilnamečiui vaikui įsiteisėjo, neišsaugo jurisdikcijos nagrinėti prašymą pakeisti šio sprendimo nuostatas, jei šio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje. Jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo turi tos kitos valstybės narės teismai (ESTT 2017 m. vasario 15 d. sprendimo byloje C-499/15 66-70 punktai). Atsakovė santuokos nutraukimo byloje procesinius dokumentus pasirašė apgauta ieškovo, santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimas Lietuvoje buvo inicijuotas tik paties ieškovo, t.y. atsakovei net nesuvokiant, jog byla gali būti išnagrinėta Jungtinės Karalystės teismų. Teismui, nagrinėjusiam santuokos nutraukimo bylą, net nebuvo žinoma, jog šalys faktiškai gyvena Jungtinėje Karalystėje, teismas nesiaiškino ir netyrė, su kuriuo iš tėvų gyvenimas kartu geriausiai atitiktų nepilnamečių vaikų interesus, kadangi santuoka buvo nutraukta bendru šalių sutarimu.

7.3. Šioje byloje ieškovas kelia reikalavimą dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, todėl teismas per geriausių vaiko interesų prizmę byloje turėtų įvertinti, ar yra pagrindas ją pakeisti, t.y. ištirti vaikų gyvenimo sąlygas, surinkti abu tėvus charakterizuojančius duomenis, išklausyti vaikų nuomonės ir kt. Todėl teismų praktikoje sprendžiant jurisdikcijos klausimą laikomasi pozicijos, jog svarbus yra ne tik kitos šalies pritarimas/nepritarimas nagrinėti bylą Lietuvos Respublikos teismuose. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, šiuo atveju Lietuvos Respublikos teismuose bylai reikšmingų įrodymų surinkimas būtų iš esmės apsunkintas, o galiausiai ir neįmanomas atsižvelgiant į tai, kad tiek nepilnamečiai vaikai, tiek abi proceso šalys jau daugiau nei 17 metų gyvena Jungtinėje Karalystėje. Šalys persikėlė gyventi į Jungtinę Karalystę, kuomet šalių dukrai K. buvo (duomenys neskelbtini), o šalių sūnus K. gimė šalims gyvenant Jungtinėje Karalystėje. Nei ieškovas, nei atsakovė neplanuoja su nepilnamečiais vaikais grįžti gyventi į Lietuvos Respubliką, kadangi atsakovės su nepilnamečiais vaikais asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta yra Jungtinė Karalystė. Jungtinėje Karalystėje vaikai lankė darželį, o šiuo metu mokyklą. Priešingai, nei bando įteigti ieškovas, vaikų su Lietuva nesieja joks ryšys apart to, kad jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Sūnus K. nemoka lietuvių kalbos ir atsisako grįžti į Lietuvą net atostogoms, kadangi visa jį supanti socialinė aplinka yra Jungtinėje Karalystėje. Dukra K. kalba lietuviškai, tačiau darydama daug stiliaus klaidų, į Lietuvą atvyksta tik kartais per šventes ar trumpoms atostogoms. Priešingai nei teigia ieškovas, nei vienas iš vaikų nebendrauja su giminėmis Lietuvoje. Jungtinėje Karalystėje šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise yra įgiję ir nekilnojamąjį turtą, kuriame šiuo metu atsakovė gyvena kartu su nepilnamečiais vaikais. Tokiu būdu bylos nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teismuose niekaip neužtikrintų vaikų interesų, juos pažeistų, nes procesas būtų itin ilgas, apsunkintas vertimų ir dokumentų išsireikalavimų iš atsakingų Jungtinės Karalystės instituciją, be kita ko, ir vaikai būtų priversti atskristi į Lietuvą mokslo metais. Išvadą teikianti institucija (Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM) negalės pateikti teismui išvados dėl ieškovo reikalavimų, o tokio pobūdžio bylose išvadą teikiančios institucijos dalyvavimas būtinas. Tik Jungtinės Karalystės teismai, įvertinę nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos sąlygas, tėvų gaunamas pajamas bei vaikų prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, gali tinkamai nuspręsti, su kuriuo iš tėvų gyvenimas kartu labiausiai atitiktų nepilnamečių interesus.

7.4. Nesutiktina su ieškovo argumentu, kad atsakovė turi Lietuvoje nuolatinę gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Vien tai, kad asmuo turi nekilnojamojo turto, dar nereiškia, jog šis turtas pripažintinas jo nuolatine gyvenamąja vieta. Pagal CK 2.12 straipsnio 2 dalį, fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Atsakovė daugiau nei 17 metų nuolatinai gyvena Junginėje Karalystėje, kur turi įgijusi nekilnojamojo turto, darbo santykius, augina šalių nepilnamečius vaikus, yra panaikinusi Lietuvoje deklaruotą gyvenamąją vietą. Šių aplinkybių ieškovas neginčija. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nepaisant to, kad atsakovė yra įgijusi turto Lietuvoje, nuolatinė jos gyvenamoji vieta yra Jungtinė Karalystė.

7.5. Nepagrįsti ieškovo argumentai, jog atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje buvo nagrinėjama byla susijusi su tėvu pareigomis, yra pagrindas taikyti Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punkto nustatytą jurisdikcijos taisyklę, nes byloje šalys dėl išlaikymo priteisimo susitarė taikiai. Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-30322-475/2018 šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakove, iš ieškovo priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu vaikų gyvenamoji yra nustatyta su atsakove, ieškovo reikalavimas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo laikytinas išvestiniu, kadangi gali būti tenkinamas tik pakeitus nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, remiantis teismo vietos valstybėje galiojančiomis teismingumo taisyklėmis (reglamentu „Briuselis II bis“) Lietuvos Respublikos teismai neturi teisės nagrinėti su tėvų pareigomis susijusių reikalavimų. Atitinkamai teismingumas negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktu. Pabrėžtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016).

7.6. Byloje taip pat nėra ginčo, kad aptariamo reikalavimo teismingumas Lietuvos teismams negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a ir b punktais, kadangi byloje neginčytinai nustatyta, jog atsakovės ir vaikų įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Priešingai nei bando įteigti ieškovas, teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo reikalavimai dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo yra neteismingi Lietuvos Respublikos teismams.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nebuvimo ir Jungtinės Karalystės teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškovo ieškinį dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo (nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

5. Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas).

6. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimus dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), išlaikymo priteisimo. Byloje nustatyta, kad šalių ir vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje (dėl šios aplinkybės ginčo nėra). Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita ES valstybe (Jungtine Karalyste), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles: dėl reikalavimo nustatyti vaikų gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis; dėl reikalavimo priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis (apeliacine tvarka vertinamos nutarties priėmimo metu Jungtinė karalystė buvo ES narė).

7. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad nors Jungtinė Karalystė, su kuria ši byla yra susijusi, pasitraukė iš Europos Sąjungos, bet pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 1 dalį, iki pereinamojo laikotarpio pabaigos (2020 m. gruodžio 31 d.) pradėtam teismo procesui ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 29, 30 ir 31 straipsniuose, Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 19 straipsnyje arba Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 12 ir 13 straipsniuose nurodytam teismo procesui ar ieškiniams, kurie yra susiję su tokiu teismo procesu, Jungtinėje Karalystėje, taip pat valstybėse narėse su Jungtine Karalyste susijusiais atvejais taikomi šie aktai ar nuostatos: a) Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 nuostatos dėl jurisdikcijos; b) Reglamento (ES) 2017/1001, Reglamento (EB) Nr. 6/2002, Reglamento (EB) Nr. 2100/94, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB nuostatos dėl jurisdikcijos; c) Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 nuostatos dėl jurisdikcijos; d) Reglamento (EB) Nr. 4/2009 nuostatos dėl jurisdikcijos.

Dėl reikalavimų dėl tėvų pareigų nustatymo jurisdikcijos

8. Nesutiktina su apeliantu, kad byla turi būti nagrinėjama Lietuvoje dėl vaikų esminių ryšių su Lietuvos Respublika (abi šalys ir jų vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, Lietuvoje gyvena jų seneliai ir kiti giminės, vaikai lankosi Lietuvoje, kalba lietuviškai).

9. Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Be to, reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtinti specialieji teismingumo pagrindai reikalavimams dėl tėvų pareigų, kuriais remiantis teismas turi teisę nagrinėti tokius reikalavimus net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą esant toje valstybėje narėje: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis), jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis), jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą (13 straipsnis).

10. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir nustatęs, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, todėl ieškinys dėl tėvų pareigų Lietuvos Respublikos teismams yra neteismingas pagal „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turėtų patikrinti, ar iš ieškinio turinio ir (ar) kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams remiantis kitais reglamente nustatytais jurisdikcijos pagrindais, ir tik padaręs neigiamą išvadą šiuo klausimu – spręsti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento „Briuselis II bis“ 17 straipsnis). Iš pateikto ieškinio nustatęs bent vieną iš reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį nurodytų aplinkybių (pvz., kad vaikas turi esminį ryšį su Lietuvos Respublika), teismas turi įsitikinti kitų sąlygų, nustatytų nurodytoje normoje (kad Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus), egzistavimu. Tuo atveju, jei kartu su ieškiniu nepateikta įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti dėl kurios nors iš nurodytų aplinkybių egzistavimo, teismas, remdamasis CPK 138 straipsniu, turėtų taikyti trūkumų šalinimo institutą (CPK 135 straipsnis), nurodydamas ieškovui pateikti jas patvirtinančius įrodymus.

11. Apeliacine tvarka tikrinamoje byloje nustatyta, kad šalių vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. tenkinama viena iš trijų privalomų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų, nustatytų reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje (a punkte). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 yra konstatavusi, kad jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas: 1) vaiko esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; 2) aplinkybę, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir tos valstybės narės teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaiko interesus.

12. Iš dalies sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo jam neteismingas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl šio reikalavimo teismingumo pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, konkrečiai – ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu nepritarė visos bylos šalys ir ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus. Kadangi su ieškiniu teismui nebuvo pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą, nurodydamas ieškovui pateikti atitinkamus įrodymus, o to nepadaręs netinkamai taikė reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį ir CPK 138 straipsnį.

13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, nes netinkamas procesinės teisės normų pritaikymas neįtakojo šia nutartimi padarytų išvadų. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame aiškiai nurodė nesutinkanti, jog ieškovo ieškinys būtų nagrinėjamas Lietuvos teismuose – abi proceso šalys gyvena Jungtinėje Karalystėje, šioje šalyje dirba ir turi įgijusios nekilnojamojo turto, vaikai lanko mokyklas. Nors duomenų, kad atsakovė anksčiau būtų aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarusi Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, byloje nėra, tačiau jai aiškiai pareiškus nesutikimą su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo), akivaizdu, kad neegzistuoja viena iš būtinųjų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį. Dėl to nereikšmingi kiti apelianto argumentai apie vaikų esminį ryšį su Lietuvos Respublika (lietuvių kalbos mokėjimas, lankymasis Lietuvoje ir pan.).

14. Atmestinas apelianto argumentas, kad atsakovės ankstesnėje byloje neišreikštas nepritarimas Lietuvos Respublikos jurisdikcijai vertintinas kaip sutikimas su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija ir šioje byloje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje pažymima, kad valstybės narės teismai, kurių priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų nepilnamečiui vaikui įsiteisėjo, neišsaugo jurisdikcijos nagrinėti prašymą pakeisti šio sprendimo nuostatas, jei šio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje. Jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo turi tos kitos valstybės narės teismai (ESTT 2017 m. vasario 15 d. sprendimo byloje C-499/15 66-70 punktai).

Dėl reikalavimo priteisti išlaikymą jurisdikcijos

15. Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

16. Nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikšto reikalavimo dėl išlaikymo teismingumas Lietuvos Respublikos teismams negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktu, nes iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovės gyvenamoji vieta buvo ir yra Jungtinėje Karalystėje. Tai, kad atsakovė turi nekilnojamojo turto Lietuvoje, nesudaro pagrindo spręsti, jog šis turtas pripažintinas jos nuolatine gyvenamąja vieta. Pagal CK 2.12 straipsnio 2 dalį, fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Atsakovė daugiau nei 17 metų nuolatinai gyvena Junginėje Karalystėje, šioje valstybėje turi įgijusi nekilnojamojo turto, darbo santykius, augina šalių nepilnamečius vaikus, Lietuvos Respublikoje nėra deklaravusi savo gyvenamosios vietos, todėl jos nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Ieškovo reikalavimas dėl teismingumo negali būti grindžiamas ir Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktu, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vaikų įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta iki ieškinio pateikimo buvo Jungtinėje Karalystėje. Lygiai taip pat nėra pagrindų taikyti Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c ir d punktų, nes Lietuvoje nėra bylų, kuriose kaip papildomą būtų galima iškelti reikalavimą dėl vaikų išlaikymo (apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo reikalavimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo (pakeitimo) teismingas ne Lietuvos, o Jungtinės Karalystės teismams). Bylose dėl vaikų iki 18 metų išlaikymo pasirinkti jurisdikciją yra griežtai draudžiama (Išlaikymo reglamento 4 straipsnio 3 dalis). Kitų pagrindų Lietuvos teismams nagrinėti reikalavimus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ieškovas nenurodo, jų nenustatė apeliacinės instancijos teismas.

17. Nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teisino Civiliniu bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2019.

18. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatavo, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; ir kt.). Nagrinėjamos civilinės bylos ir apelianto nurodytos kasacinio teismo bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi. Ieškovo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje, priešingai nei šioje byloje, atsakovas, gavęs ieškinį dėl išlaikymo priteisimo, teikė atsiliepimą neginčydamas teismo jurisdikcijos. Vėliau atsakovas tam pačiam teismui teikė priešieškinį dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, prašydamas reikalavimą dėl išlaikymo nagrinėti kartu, o apeliaciniu skundu ginčijo priteisto išlaikymo dydį, bet ne teismo jurisdikciją.

Dėl bylos baigties

19. Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina galioti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.