Vilniaus apygardos teismo nutartis

2. Apeliaciniu skundu prašoma pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. vasario 6 d. nutarties dalį, kuria teismas nutarė T. I. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ir paskirti T. I. kitą priverčiamąją medicinos poveikio priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

3. Skunde pažymima, kad įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Lietuvos teismų praktikoje, atsižvelgus į BK 98 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių nuostatas, yra išskiriami šie pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021). BK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Pagal to paties straipsnio 3 dalį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare.

4. Akcentuojama kasacinio teismo praktika, kad asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų - psichiatrų išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukčiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai). Vien psichikos ligos diagnozavimas ir asmens sveikatos nepagerėjimo konstatavimas, nenustačius asmens pavojingumo jam pačiam ar aplinkiniams, nėra priežastis skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-495/2021).

5. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, nusprendęs taikyti T. I. priverčiamąją medicinos poveikio priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, neištyrė visų bylai svarbių aplinkybių, kas nulėmė netinkamą nurodytų teisės normų bei nurodytos kasacinio teismo praktikos taikymą.

6. Pažymima, kad psichiatrinės ekspertizės atlikimo metu ekspertai apie T. I. psichinę būklę, jos elgesį darant veiką, turinčią nusikalstamos veikos požymius, bei elgesį iki šios veikos padarymo sprendė ne tik iš betarpiško bendravimo su tiriamąja, bet ir iš baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų, tame tarpe ir iš ikiteisminio tyrimo metu surašytų nukentėjusiojo ir liudytojų apklausos protokolų.

7. Nukentėjusysis S. S. bei liudytojos R. M. ir K. M. aiškino, kad jie labai bijo T. I., nes jaučia jiems neapykantą, jos elgesys yra neadekvatus (vaikosi kirviais, degina žvakes prie durų, apibarsto druska, vaiko vaikus pagaliais, šaukia, prakeikia ir t. t.). Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas M. L. nurodė, kad Eišiškės buvo jo aptarnaujama teritorija, jis ne kartą yra rašęs administracinio nusižengimo protokolus T. I. dėl chuliganizmo, kadangi ji elgiasi neadekvačiai, įžeidinėja necenzūriniais žodžiais kaimynus, keikiasi, kaimynai vengia su ja bendrauti dėl jos neadekvataus elgesio.

8. Iš bylos medžiagos matosi, kad T. I. tik vieną kartą buvo bausta už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 481 straipsnio 1 dalyje, padarymą (1 t., b. l. 140). Taigi, pasak apelianto, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusiojo bei liudytojų R. M. ir K. M. parodymus dėl sistemingo T. I. neadekvataus elgesio bei liudytojo M. L. parodymus, kad jis ne kartą yra rašęs administracinio nusižengimo protokolus T. I. Teismas privalėjo atsižvelgti ne tik į šias aplinkybes, bet ir į tai, kad nukentėjusysis S. S. bei liudytojos R. M. ir K. M. yra susiję asmenys (nukentėjusysis S. S. ir K. M. augina bendrus vaikus, o R. M. yra K. M. motina), todėl jų parodymai gali būti subjektyvūs. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad nors pagal medicininius dokumentus tam tikri T. I. psichinės sveikatos sutrikimai buvo pastebėti dar 2016 metais, tačiau jokių konfliktinių situacijų, kurios būtų sukėlusios pavojų aplinkiniams, išskyrus konfliktus, kilusius su naujai atsikėlusiais kaimynais – nukentėjusiuoju bei jo artimaisiais, nebuvo nustatyta. Iš nutarimo dėl T. I. padaryto administracinio nusižengimo padarymo matosi, o taip pat iš byloje esančios medžiagos dėl tyrimo pagal T. I. 2020 m. liepos 22 d. pareiškimą matosi, kad T. I. konfliktuoja su tais pačiais kaimynais. Duomenų, kad T. I. konfliktuotų su kitais asmenimis ir dėl to būtų atliekami kokie nors tyrimai, byloje nėra. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, privalėjo išsiaiškinti, ar T. I. veiksmų negalėjo išprovokuoti ir netinkamas paties nukentėjusiojo ar jo artimųjų elgesys. Šioms aplinkybėms išsiaiškinti T. I. gynėjas teismo posėdžio metu prašė į teismo posėdį iškviesti ir apklausti liudytojais T. I. seserį I. Z., pažįstamą V. S. bei T. I. sūnaus M. I. sutuoktinę A. I., tačiau teismas šio gynėjo prašymo netenkino.

9. Pirmosios instancijos teismas taip pat privalėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad nors ekspertė Jolanta Didžiokienė teisiamojo posėdžio metu ir nurodė, kad T. I. skirtinas stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, tačiau ekspertė su T. I. paskutinį kartą bendravo prieš tris mėnesius, o su gydymo įstaiga, kurioje šiuo metu gydoma T. I., ekspertė nebendravo. T. I. gynėjas teismo posėdžio metu prašė iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės išreikalauti informaciją apie dabartinę T. I. sveikatos būklę, tačiau ir šio gynėjo prašymo teismas netenkino. Teismas privalėjo išsiaiškinti, ar po ekspertizės atlikimo T. I. sveikatos būklė nėra pasikeitusi, taip pat apklausti T. I. artimuosius dėl jos priežiūros bei galimybės užtikrinti, kad T. I. būtų taikomas ambulatorinis gydymas.

10. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, neištyręs visų bylai svarbių aplinkybių, nepagrįstai konstatavo, kad T. I. dėl jos psichikos sutrikimo kelia pavojų aplinkiniams, todėl ją būtina stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Tuo pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė BK 98 straipsnyje įtvirtintas teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Šalies argumentai

12. Teismo posėdžio metu T. I. atstovas advokatas Laimonas Šileris prašė apeliacinio skundo nenagrinėti, procesą nutraukti asmeniui mirus, prokuroras taip pat sutiko dėl proceso nutraukimo T. I. mirus.