Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas ir laikoma, kad V. G. yra atlikęs dvi laisvės atėmimo bausmės dienas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikas, atliktas pagal ankstesnį nuosprendį. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose, jos pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš kaltinamojo V. G. Šiaulių teritorinei ligonių kasai 1764,18 Lt žalos atlyginimo.

Priteista iš V. G. 320,00 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d. apie 8.00 val., (duomenys neskelbtini), buto, esančio (duomenys neskelbtini), viduje, (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje ir ant laiptų, esančių prie įėjimo į (duomenys neskelbtini) namą, suduodamas kumščiu nukentėjusiajam A. C. iš viso ne mažiau septynių smūgių į veidą, po ko A. C. nugriuvo ir trenkėsi galva į žemę, bei jam nugriuvus vieną kartą koja spirdamas į galvą, padarė nukentėjusiajam A. C. galvos smegenų trauminę ligą, vidutinio sunkumo formos ūmų periodą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame pusrutulyje, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, taip tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. C. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais, ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė byloje surinktus įrodymus, padarė byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas, išdėstė įrodymus, kuriais remiasi ir nesiremia, todėl teisėtai ir pagrįstai V. G. pripažino kaltu padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Tokią išvadą patvirtina byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, tai paties nuteistojo V. G., nukentėjusiojo A. C., liudytojų A. L., D. B., R. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duti parodymai, informacinis pranešime, 2013-09-20 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-10-30 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), įtariamojo V. G. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotos aplinkybės.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog mano, kad jo veika nepagrįstai kvalifikuota kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 135 straipsnį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo sunkus sveikatos sutrikdymas – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Šis ryšys yra būtinas, nes be jo negalima nustatyti, kad kaltininko veika lėmė padarinių atsiradimą. Teismų praktikoje laikoma, kad jei kaltininkas tyčia suduoda smūgį nukentėjusiajam, o nukentėjusysis, kuriam dėl to padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, be tiesioginio smūgio padarinių, patiria ir kitų sužalojimų, kaltininko veika kvalifikuojama kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas (kasacinės nutartyss Nr. 2K-854/2007; 2K-227/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kad V. G. sudavė ne mažiau kaip 7 smūgius nukentėjusiajam A. C. į galvos sritį, dėl ko A. C. nugriuvo ir trenkėsi galva į žemę, bei jam nugriuvus spyrė vieną kartą į galvos sritį, daro išvadą, kad V. G. žinodamas, kad A. C. kartu vartojo alkoholinius gėrimus ir yra apsvaigęs, suvokdamas, kad nukentėjusysis nuo suduodamų smūgių gali nugriūti, sudavė smūgius nukentėjusiajam A. C. į galvos sritį, t. y. suvokė savo pavojingų veiksmų esmę ir galinčius kilti padarinius, nors ir jų nesiekė, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. veikdamas netiesiogine tyčia padarė sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam A. C.. Dėl šių priežasčių konstatuojama, kad nuteistojo V. G. veika teisėtai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jis gynėsi nuo agresyviai nusiteikusio asmens. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011). Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010, 2K-316/2012; 2K-364/2014). Teisėjų kolegija išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, neturi pagrindo daryti išvados, kad A. C. veiksmai turėtų būti vertinami kaip pavojingas, tiesioginis ir realus kėsinimasis. Teismo vertinimu nuteistojo V. G. nurodytos aplinkybės, kad jis gynė liudytoją K. M. nuo A. C. kėsinimosi su ja atlikti lytinį aktą, nesudaro būtinajai ginčiai nustatyti būtinų sąlygų. Įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, jog A. C. nebuvo agresyviai nusiteikęs liudytojos K. M. atžvilgiu, V. G. įbėgęs į kambarį, kuriame buvo A. C. ir K. M., iškarto sudavė smūgius A. C. į galvos sritį, po ko įvyko muštynės tarp A. C. ir V. G., vėliau V. G. sudavė smūgius A. C. koridoriuje ir išėjus į lauką, taip pat A. C. gulint ant žemės, daroma išvada, kad A. C. veiksmai V. G. ir K. M. atžvilgiu nebuvo realiai pavojingi, o V. G. veiksmai nukentėjusiojo A. C. atžvilgiu nebuvo proporcingi, todėl nuteistojo V. G. veiksmai negali būti pripažinti būtinąja gintimi.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo V. G. padarytą veiką, bei išsprendė kitus nuosprendžio klausimus, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl keisti ar naikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžio nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.