- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-24
- Bylos Nr.
- 1A-508/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-51-1-00226-13
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Kęstutis Jucys (pran.), Svajūnas Knizleris
- Nukentėjusysis
- K. V.
- Nuteistasis
- I. B.
- Advokatai
- Benediktas Paulauskas
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios K. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo I. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo I. B. priteista nukentėjusiai K. V. 2 305,54 Lt turtinei ir 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 3 371,25 Lt Valstybinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m birželio 24 d. apie 23 val., būdamas G. R. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu su pagaliu sudavė ne mažiau kaip penkis kartus nukentėjusiajam G. R. į įvairias kūno vietas, taip padarė sunkų kūno sužalojimą, pasireiškiantį atviru dešinės blauzdos abiejų kaulų lūžiu, abiejų alkūnkaulių lūžiais, muštinėmis žaizdomis pakaušyje, dėl ko atviras dešinės blauzdos abiejų kaulų lūžis sukėlė abipusį hipostalinį plaučių uždegimą ir 2013 m. liepos 21 dieną, 14 val. 45 min. nukentėjusysis mirė.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji K. V. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendį pakeisti ir I. B. paskirti griežtesnę laisvės atėmimo bausmę; priteisti iš I. B. du šimtus tūkstančių litų neturtinės žalos atlyginimui bei 5 procentus procesinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo ir šešis tūkstančius devynis šimtus litų advokato išlaidoms atlyginti.
Apeliantė skunde analizuoja bendruosius bausmių skyrimo principus ir pažymi, kad kaltininkui paskirta bausmė turi būti teisinga. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.
Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas I. B. skyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, nors BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Nuteistasis I. B. savo kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau apygardos teismas padarė išvadą, kad jis iš esmės prisipažino sudavęs smūgius lazda nukentėjusiajam, nuoširdžiai gailisi ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau tokia išvada yra nepagrįsta ir neteisinga. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato, jog kaltininkas prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Nustatydamas šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.
Nukentėjusiosios nuomone, nuteistasis nebuvo nuoširdus, bandė klaidinti pareigūnus. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nužudymo nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus, t. y. stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Be to, būtina įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, o ne apsimestinis. Nustatant kaltininko nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nužudymo paprastai įvertinamas jo elgesys tuoj po šio nusikaltimo padarymo ir vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga“ (Baudžiamojo kodekso 129 straipsnis)“, 7 punktas). Tačiau nuteistasis I. B. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, bandė klaidinti ikiteisminį tyrimą, teigė, kad pas nukentėjusįjį alkoholio nevartojo (2 t., 40-42 b. l.). Nuteistasis bei liudytojas K. V. darė poveikį nukentėjusiajam G. R. ir prašė, kad šis nesakytų tiesos apie įvykio aplinkybes. Tai patvirtino liudytoja S. R. (turėtų būti: S. R.) (1 t., 131-133 b. l.).
Be to, I. B. savo kaltę iš dalies pripažino ne savo noru, o dėl surinktų įrodymų, nes teismo medicinos specialistai patvirtino, kad po patirtų sužalojimų nukentėjusysis negalėjo eiti. Nuteistasis po įvykio nesiėmė jokių priemonių, kad bent kiek atlygintų padarytą nusikalstamais veiksmais turtinę ar neturtinę žalą, neatsiprašė, tai bandė padaryti tik apygardos teisme, taip siekdamas sušvelninti savo padėtį (Kasacinės bylos Nr. 2K- 453/2005, 2K-471/2009, 2K-276/2006, 2K-94/2010).
Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę I. B. atsižvelgė į tai, kad nuteistasis turi netekusią darbingumo dukrą. Tačiau liudytoja nuteistojo žmona S. B., parodė, kad dukrą augina ji, o nuteistasis tik ja rūpinasi. Be to, nuteistasis nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje, buvo suplanavęs išvykti į užsienį. Apeliantės nuomone, apygardos teismas turėjo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes bei įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę, taip pat pačios bausmės tikslus ir paskirtį, kaip tai numato BK 41, 54, 61 straipsniai.
Skunde pažymima, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę nuteistajam, tai ne tik jo nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltinamojo asmenybės įvertinimas, bet ir nukentėjusiųjų nuo nusikaltimo teisėtų interesų gynimas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, teismas, vadovaudamasis teisine sąmone, turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai. Kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad jos tėvas paskutiniu metu vengė kompanijų, o liudytojas K. V. pas tėvą vesdavosi išgerti linkusius asmenis.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas išgertuvių metu, tėvas (G. R.) buvo sumuštas pagaliu, jam padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, kaulų lūžiai. Pažymima, kad nuteistasis padarė smurtinį, tyčinį, labai sunkų nusikaltimą. Apeliantė mano, kad blaivus žmogus tokio dalyko nebūtų padaręs, nes tėvą mušė net tada, kai jis negalėjo priešintis, gulėjo ant lovos, po to jį paliko kenčiantį skausmus, tik kitą dieną buvo iškviesta medicinos pagalba. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas minimalų bausmės dydį I. B. neatsižvelgė į BK 61 straipsnio reikalavimą, kad skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Nukentėjusiosios nuomone, apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistajam paskyrė aiškiai neteisingą, per švelnią bausmę.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jai priteisė per mažą neturtinę žalą. Apeliantės nuomone, apygardos teismas nepakankamai įvertino visas aplinkybes ir nepagrįstai sumažino neturtinės žalos dydį.
Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.284 straipsnį ir 6.250 straipsnį mirties atveju į neturtinės žalos atlyginimą turi teisę ir vaikai. Teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai sureikšmino nuteistojo I. B. turtinę padėtį. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, jog žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi, nustatant neturtinės žalos dydį.
Be to, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Tačiau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius.
Nukentėjusioji skunde akcentuoja tai, kad dėl padaryto smurtinio nusikaltimo neteko artimo žmogaus (tėvo), su kuriuo palaikė artimus ryšius, dėl to patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, sukrėtimą, stresą, kitus nepatogumus, kurie jai atsilieps ateityje, o pasekmės yra negrįžtamos ir jų neįmanoma pašalinti. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose, kai faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios. Taip pat, priteisiant neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi būti įvertinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai bei atsižvelgiama į teismų praktiką analogiškose bylose (Kasacinės nutartys 2K-225/2011, 2K-118/2013).
Šalies argumentai
Nukentėjusioji skunde taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jos interesus atstovaujantis advokatas rengė civilinį ieškinį ir teikė jai visapusišką konsultaciją, taip pat atstovavo jos interesus pirmos instancijos teisme. Tai patvirtina byloje esantys dokumentai (kvitai) apie turėtas išlaidas (1 t., 110 b. l., 2 t. 91 b. l.). Šie dokumentai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas dėl to nieko nepasisakė ir šių išlaidų nepriteisė. Apeliantės nuomone, jai turi būti priteista ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme 5 100 Lt ir 1 800 Lt išlaidos apeliacinio proceso metu patirtos išlaidos, viso 6 900 Lt.
Skunde pažymima, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Jeigu proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo klausimai neišspręsti teismo nuosprendyje, teismas turi teisę šį klausimą išspręsti nuosprendžio vykdymo metu (BPK 361straipsnis) (Kasacinė nutartis 3K-3-157/2013).
Be to, civilinėje teisėje prievolės atsiranda ne tik iš sutarčių, tačiau ir iš kitokių juridinių faktų, įskaitant ir nusikaltimu padarytą žalą. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad palūkanas privaloma mokėti už priteistą sumą, tai reiškia, kad už bet kokiu pagrindu priteistą sumą, t. y. palūkanos gali būti priteisiamos ir iš delikto kilusią žalą (Kasacinė nutartis Nr. 3K-3-373/2006). CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismų praktikoje šios palūkanos yra įvardijamos kaip procesinės palūkanos, atliekančios kompensavimo funkciją. Akcentuojama, jog procesinės palūkanos taikomos ir esant nesutartinėms prievolėms, pavyzdžiui, susijusioms su žalos atlyginimu. Palūkanų dydis nustatytas CK 6.210 straipsnyje. Teismas, priteisdamas procesines palūkanas, privalo nurodyti sumą, už kurią skaičiuojamos palūkanos, jų dydi ir dieną, nuo kurios jos skaičiuojamos.
Šalies argumentai
Pažymi, kad pirmosios instancijos teisme civiliniu ieškiniu buvo prašoma priteisti 5 procentus procesinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo. Tačiau apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl to nepasisakė.
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014 m. liepos 14 d. raštu Nr. (4.22.) TPA-1162 prašo BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu iš nuteistojo I. B. priteisti 136,68 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.
Šalies argumentai
K. V. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nuteistasis I. B. ir jo gynėjas prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiosios K. V. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dalyje dėl priteisto civilinio ieškinio ir teismo išlaidų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, BPK 328 straipsnio 4 punktas).
Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. I. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp nuteistojo nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad šioje byloje faktinės bylos aplinkybės nėra ginčijamos, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas I. B. nepagrįstai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Teigia, kad nuteistasis bei liudytojas K. V. darė poveikį nukentėjusiajam G. R. ir prašė, kad šis nesakytų tiesos apie įvykio aplinkybes. Be to, I. B. savo kaltę pripažino iš dalies ne savo noru, o dėl surinktų įrodymų, nuteistasis po įvykio nesiėmė jokių priemonių turtinei ar neturtinei žalai atlyginti, neatsiprašė, tai bandė padaryti apygardos teisme, tačiau tuo siekė tik sušvelninti savo padėtį.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nukentėjusiosios K. V. skundo argumentai teisingi tik iš dalies.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį.
Apeliacinis teismas taip pat pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės nutartys 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009). Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.
Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, kad nuteistasis I. B. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad G. R. lazda sudavė dėl to, kad pats nukentėjusysis pradėjo konfliktą, tačiau kiek kartų sudavė – neprisimena. Dėl to labai gailisi ir pergyvena (2 t., 118-120 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis I. B. apklaustas kaip įtariamasis davė analogiškus parodymus, dėl to gailėjosi (1 t., 18-19, 40-42 b. l.). Apygardos teismas įvertino I. B., liudytojų K. V. ir M. P. parodymus ir nuteistajam pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo G. R. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Ši nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė neginčijama. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad I. B. atsiprašė nukentėjusiosios, žadėjo atlyginti žalą (2 t., 140-141 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis I. B. ikiteisminio tyrimo metu savanoriškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tai jis patvirtino apygardos teisme bei apeliacinio proceso metu, nuoširdžiai dėl to gailisi, todėl apygardos teismas nuteistojo prisipažinimą ir nuoširdų gailestį pagrįstai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tai, kad I. B. savo kaltę pripažino tik iš dalies, t. y. nenurodė suduotų smūgių skaičiaus, nesiėmė priemonių bent iš dalies atlyginti žalą arba dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis negalėjo paeiti, o nuteistasis nesuteikė pagalbos nukentėjusiajam negali būti laikomos, jog nuteistasis prisipažino ne savo noru, o dėl surinktų įrodymų arba jo prisipažinimas yra nenuoširdus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad I. B. parodymuose esantys nežymus neatitikimai bylos aplinkybėms nėra esminiai. Pažymėtina, kad kriminalinė bausmė negali būti laikoma kerštu dėl padaryto nusikaltimo arba įrankiu priversti kaltininką prisipažinti jį padarius.
Iš liudytojos S. R. parodymų matyti, kad jai brolis (nukentėjusysis G. R.) sakė, jog nuteistasis I. B. ir liudytojas K. V. prašė jo nesakyti tiesos apie įvykio aplinkybes, t. y. meluoti (2 t., 126 b. l.). Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nei nuteistajam I. B., nei liudytojui K. V. įtarimai dėl poveikio liudytojui (nukentėjusiajam) nebuvo pareikšti. Todėl laikyti, kad ši aplinkybė yra reikšminga, sprendžiant klausimą dėl jos pripažinimo/nepripažinimo atsakomybe lengvinančia, negalima.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apygardos teismas I. B. skirdamas bausmę skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nuteistajam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatomas mažesnis už BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vidurkį. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertinęs nuteistojo I. B. asmenybę (neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, šeiminę padėtį), padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą visuomenei, kaltės formą (netiesioginę tyčią), dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, jam paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formuluotė dėl laisvės atėmimo bausmės dydžio nustatymo yra prieštaringa. Tačiau tai nėra laikoma esminiu pažeidimu, dėl ko reikėtų nuosprendį naikinti ar keisti.
Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam I. B. paskyrė teisingą bausmę. Nukentėjusioji skunde vadovaujasi liudytojos S. B. parodymais. Tačiau pažymėtina, kad apygardos teisme liudytoja S. B. nebuvo apklausta ir jos parodymais nuosprendyje nesivadovaujama. Tačiau iš nuteistojo I. B. parodymų apeliacinio proceso metu matyti, kad jis padeda žmonai išlaikyti negalią turinčią dukrą, kuriai nustatytas tik penkiolikos procentų darbingumas (2 t., 48 b. l.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, Šiaulių apygardos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų nuteistojo I. B. atžvilgiu (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šio nusikaltimo padarymą labiausiai nulėmė paties nukentėjusiojo G. R. provokuojantys ir rizikingi veiksmai. Be to, byloje nėra nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Todėl I. B. paskirta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje minimali bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per švelni, jos griežtinti nėra jokio pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Taip pat svarbu pažymėti, kad pirmiau nurodytas įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Svarbu pastebėti, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus būtina atsižvelgti į šią žalą padariusio asmens kaltę, pasekmes, kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes, t. y. kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji K. V. apeliaciniu skundu prašo iš I. B. priteisti 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentus procesinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško jo įvykdymo. Skunde nurodo, kad jai priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra neteisinga, nes apygardos teismas nepagrįstai sureikšmino nuteistojo I. B. turtinę padėtį. Pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi, nustatant neturtinės žalos dydį. Be to, apygardos teismas jai nepriteisė 5 100 Lt turėtų išlaidų už suteiktas advokato teisines paslaugas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme bei prašo priteisti 1 800 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinio proceso metu.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su tokiais nukentėjusiosios argumentais sutinka iš dalies. Apeliantė teisingai pažymi, kad žalą padariusio asmens (kaltininko) turtinė padėtis gyvybės atėmimo bylose nėra ir negali būti lemiamu kriterijumi, nustatant neturtinės žalos dydį. Tačiau atkreipiamas nukentėjusiosios dėmesys į tai, kad teismai į tai atsižvelgia.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji K. V. pareiškė 200 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentus procesinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško jo įvykdymo (1 t., 89-94 b. l.). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš nuteistojo I. B. priteisė 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į I. B. turtinę padėtį (neturi turto) bei į apeliantės ir nukentėjusiojo (tėvo G. R.) tarpusavio santykius.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Nukentėjusioji skunde teisingai nurodo ir teisėjų kolegija sutinka, kad ji neteko artimo žmogaus (tėvo), dėl to patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, sukrėtimą, stresą, kitus nepatogumus, o pasekmės yra negrįžtamos ir jų neįmanoma atstatyti. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino I. B. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiosios interesus, teisingai įvertinimo neturinės žalos atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Iš nukentėjusiosios K. V. parodymų apygardos teisme matyti, kad su tėvu (nukentėjusiuoju G. R.) palaikė artimus santykius, tačiau dažnai jo nelankė, ryšį palaikydavo telefonu, juo rūpinosi teta. Be to, kai tėvas gulėjo ligoninėje, jo nelankė (2 t., 120-121 b. l.). Šias aplinkybes iš dalies patvirtina liudytojos S. R. parodymai (2 t., 125-126 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, santykiai tarp K. V. ir tėvo G. R. nebuvo itin artimi ar labai glaudūs, nukentėjusioji jį tik retkarčiais aplankydavo, dažniausiai skambindavo telefonu, tačiau viskuo rūpinosi teta S. R. Šiaulių apygardos teismas, spręsdamas su nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos vertinimu susijusius teisės klausimus, atsižvelgė ne vien į minėtų įstatymų nuostatas, bet ir į susiformavusią teismų praktiką. Nors pagal bylos duomenis I. B. neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, tačiau yra darbingas, todėl galės ateityje atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismo išvados yra teisingos, jos grindžiamos neturtinės žalos dydį lemiančiais kriterijais ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Pusiausvyra tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą, yra išlaikyta. Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo didinti neturtinės žalos dydį K. V., todėl nukentėjusiosios skundas šioje dalyje atmestinas.
Apeliantė skunde teisingai pažymi, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau baudžiamajame procese, visų pirma, sprendžiamas asmens kaltės klausimas, žalos padarymo faktas jo neteisėtais veiksmais ir nustatomas padarytos žalos dydis. Įsiteisėjus teismo sprendimui (nuosprendžiui), atsiranda ir prievolė atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, o procesinių palūkanų paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Pagal teismų praktiką baudžiamosiose bylose, teisė reikalauti procesinių palūkanų atsiranda įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam nusikaltimu padarytos žalos dydį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-234/2010, 2K-181/2010). Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, iš nuteistojo I. B. turi būti priteistos 5 procentų metinės palūkanos, kurios turi būti skaičiuojamos nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. 2014 m. liepos 24 d.
Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, t. y. teismas turi teisę nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliaciniame procese siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos šalys. Pažymėtina, kad šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje apeliacinį skundą padavė nukentėjusioji K. V. Šioje byloje siekiant užtikrinti nuteistojo teises į gynybą, buvo kreiptasi į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo paskyrimo nuteistajam I. B. (BPK 51 straipsnis). Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąjį I. B. apeliacinio proceso metu gins tarnybos koordinatoriaus sprendimu parinktas gynėjas advokatas Benediktas Paulauskas, kuris suteikė nuteistajam antrinę teisinę pagalbą. Apeliacinis teismas pažymi, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje (įstatymo Nr. XII-275 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) yra numatyta galimybė iš nuteistojo išieškoti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Svarbu pažymėti, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje jurisprudencijoje akcentuojama į tai, kad teismas svarstydamas klausimą dėl procesų išlaidų priteisimo nuteistajam, turi atsižvelgti į asmens turtinę padėtį, nes asmuo neturintis pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu I. B. gynėjas buvo paskirtas BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (2 t., 14, 15 b. l.). Ši byla apeliacinio proceso metu buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiosios skundą, todėl I. B. gynėjo dalyvavimas buvo užtikrintas BPK 322 straipsnio pagrindu. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad nuteistasis I. B. nedirba ir neturi jokio turto (2 t. 45, 47, 50-51 b. l.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, iš I. B. nepriteisiamos 136,68 Lt išlaidos už gynėjo suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
Pagal susiformavusią teismų praktiką, išieškant išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011).
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu atstovui advokatui H. O. už teisines paslaugas sumokėjo 5 100 Lt (1 t., 110 b. l., 2 t., 91 b. l.) bei 1 800 Lt už atstovavimą apeliacinio proceso metu (2 t., 163 b. l.). Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiosios atstovas advokatas H. O. ikiteisminio tyrimo metu surinko ir pateikė teismui reikalingus dokumentus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei atstovavo jos interesus pirmosios instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad advokatas H. O. dalyvavo Šiaulių apygardos teismo teisiamuosiuose posėdžiuose 2014 m. vasario 10 d. (2 t., 117-126 b. l.) bei 2014 m. balandžio 14 d. (2 t., 138-141 b. l.). Tačiau 2014 m. balandžio 18 d. į nuosprendžio paskelbimą nukentėjusiosios atstovas neatvyko (2 t., 141 b. l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje dėl šių nukentėjusiosios turėtų išlaidų nieko nepasisakė. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliaciniame procese advokatas H. O. nedalyvavo dėl užimtumo kitose bylose. Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad ši byla nėra labai didelės apimties arba labai sudėtinga, nukentėjusiajai K. V. advokato atstovavimo išlaidos apeliacinio proceso metu sumažinamos iki 900 Lt, todėl iš nuteistojo priteisiama iš viso 6 000 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, BPK 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendį pakeisti:
Iš nuteistojo I. B. priteisti K. V. 5 procentų metinių palūkanų nuo priteisto civilinio ieškinio sumos (60 000 Lt), jas skaičiuojant nuo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, t. y. 2014 m. liepos 24 d. iki visiško prievolės įvykdymo ir šešis tūkstančius litų teismo išlaidoms atlyginti.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.