Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Ekologiški vandenys“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1857-399/2014 pagal ieškovės O. B. Č. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ekologiški vandenys“, trečiajam asmeniui A. Č. dėl vartotojo pažeistų teisių gynimo, išvadą duodanti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

1. Priimant sprendimą, vadovautasi tik Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimu, nors šis nutarimas yra rekomendacinio pobūdžio, neturintis imperatyvo ir nėra privalomas subjektui, dėl kurio veikimo (neveikimo) vartotojas skundžiasi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 19, bylos Nr. A39-182/2009, A39-375/2009, A525-829/2009), ieškovės ir trečiojo asmens parodymais, neatsižvelgiant į atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojo, atsakovės parodymus.

2. Neteisingas vertinimas, kad ieškovė ir jos sutuoktinis dvejus metus naudojosi sumontuota vandens valymo sistema, kuri ieškovei nebuvo reikalinga. Neatsižvelgta, kad ieškovė ieškinyje nepagrįstai teigė, jog atsakovės parduota prekė neturi savybių ir neatlieka paskirties, kurias reklamavo atsakovė ir dėl kurių ieškovė pirko prekę. Ieškinyje buvo nurodyta, kad ieškovės sutuoktiniui buvo padaryta širdies kraujagyslių šuntavimo operacija, todėl, kad sutuoktinio organizme nesikauptų druskos, ieškovė nusprendė iš atsakovės įsigyti geriamojo vandens valymo sistemą. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pažymėjo, kad geriamojo vandens valymo sistemos (kaip FRO5-P), veikiančios atbulinio osmoso principu, šalina iš geriamojo vandenio druskas. Be to, atbulinio osmoso metodas gana plačiai taikomas geriamajam vandeniui paruošti, kai reikia pašalinti iš vandens tam tikras medžiagas (tiek chemines, tiek mikroorganizmus). Taigi ieškovės įsigyta prekė turėjo būtent tas savybes, kurių tikėjosi ieškovė, įsigydama prekę iš atsakovės.

3. Nesilaikyta civilinių santykių dalyvių interesų pusiausvyros ir taikomų priemonių proporcingumo, nors CK 6.363 straipsnio 8 dalis numato, jog pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos pateiktoje išvadoje nurodė, jog ieškovės namuose sumontuota vandens valymo sistema prie elektros tinklo prijungta per ilgiklį, o tai neatitinka Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių reikalavimų, taip pat nurodė, kad vandens valymo sistemoje esantis siurblys ir įtampos keitiklis neatitinka standartų LST EN 60335-2-41, LST EN 60335-1. Visgi teismas konstatavo, jog neįrodyta, kad būtent atsakovė vandens valymo sistemą pajungė per ilgiklį, o atsakovė siūlė ieškovei pakeisti netinkamą detalę, dėl kurios kilo pretenzijos, tačiau ieškovė nesutiko. Minėtos detalės kaina sudaro tiktai 1/80 dalį visos vandens valymo sistemos kainos.

4. Nevertinta, kad priteista 4 250 Lt suma yra didesnė, nei už parduotą prekę gavo atsakovė (2 640 Lt). Likusi suma atiteko UAB „Snoro lizingas“ (dabar – UAB „Mokilizingas“) kaip palūkanos, o 150 Lt buvo sumokėta už papildomą aptarnavimo paslaugą. CK 6.258 straipsnio 4 dalis numato, jog neįvykdžiusi prievolės įmonė (verslininkas) atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos jis numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę.

5. Neatsižvelgta, kad ieškovė vandens valymo įranga naudojosi daugiau kaip dvejus metus ir neturėjo jokių nusiskundimų, tik besibaigiant garantiniam laikui nusprendė, jog ji yra apgauta, kad jai buvo suteikta klaidinga informacija. Per tą laikotarpį įranga prarado savo prekinę vertę. Turėtų būti laikomasi prielaidos, kad taip elgdamasi ieškovė piktnaudžiavo savo teise ir pažeidė CK 6.137 straipsnio nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Byloje nustatyta ir šios aplinkybės nėra ginčijamos apeliaciniu skundu, kad ieškovė O. B. Č. su apeliante UAB „Ekologiški vandenys“ 2011 m. liepos 17 d. ne prekybai skirtose patalpose – ieškovės namuose – sudarė vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė užsisakė vandens valymo sistemą ERO5 P ir paslaugas 4 100 Lt vertės, sumokėtas 100 Lt avansas. Ieškovė savo parašu patvirtino, kad sutinka su užsakomų prekių sąrašu, jų kaina bei galutine mokėtina suma. Už įsigyjamą prekę likusią mokėtiną sumą ieškovė įsipareigojo sumokėti per 48 mėnesius (1 t., b. l. 8). Minėta prekė remiantis garantinio rašto duomenimis buvo pastatyta tą pačią sutarties sudarymo dieną, t. y. 2011 m. liepos 17 d. Ieškovė savo parašu patvirtino, kad dėl atliktų darbų pretenzijų neturi, kad pastatymo ir pristatymo paslaugos įvykdytos ir priimtos (1 t., b. l. 9). Ieškovė atsiskaitė dalimis pagal išperkamosios nuomos sutartį (1 t., b. l. 10–11). Ieškovė, sužinojusi, kad apeliantė nubausta už nesąžiningą komercinę veiklą, suvokusi, kad apeliantės atstovas prekės pardavimo metu pateikė klaidingą ir nevisapusišką informaciją, suprato esanti apgauta, kreipėsi į apeliantę, prašydama pasiimti pastatytą vandens valymo sistemą ir grąžinti pinigus. Įsitikinusi, kad jos teisės pažeistos, kreipėsi į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybą su prašymu, kad sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis būtų nutraukta, kuri 2014 m. vasario 26 d. nutarimu patenkino ieškovės reikalavimą nutraukti tarp ieškovės (vartotojo) ir UAB „Ekologiški vandenys“ sudarytą sutartį ir grąžinti sumokėtus 4 100 Lt bei pasiūlyti bendrovei iki 2014 m. kovo 18 d. įvykdyti O. B. Č. reikalavimus (1 t., b. l. 23–28). Kadangi apeliantė neįvykdė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimo, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti sutartį ir įpareigoti atsakovę UAB „Ekologiški vandenys“ per 10 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmontuoti vandens valymo įrenginių sistemą atsakovės sąskaita bei priteisti 4 250 Lt, sumokėtų už vandens valymo sistemą, 5 procentų metines palūkanas ir 5 000 Lt neturtinę žalą.

Šioje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl ieškovės (pirkėjos) teisės atsisakyti ne prekybai skirtose patalpose sudarytos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties įgyvendinimo.

Vienas iš pagrindinių principų, kuriais remiasi civilinė teisė, o kartu ir sutarčių teisė, yra sutarties laisvės principas, reiškiantis civilinių teisinių santykių subjektų teisę laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti su kuo sudaryti sutartį, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio (sutarties sąlygų) bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir kiti teisės principai, gera moralė. Tačiau neretai sutartinių teisinių santykių dalyvių padėtis dėl objektyvių priežasčių yra akivaizdžiai nelygiavertė, dėl ko siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus sutarties laisvės principas gali būti ribojamas įstatymo. Vienas iš tokio teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, atvejų yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina, kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra akcentavęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2009; kt.).

Dėl įrodinėjimo pareigos

CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių pareiga įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi. Įrodymų pateikimo pareiga numatyta šalims bei kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims ir tik išimtiniais atvejais, numatytais CPK ar kituose įstatymuose, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas, arba kai nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, teismas turi teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis).

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimu, nors nutarimas yra rekomendacinio pobūdžio, neteisingai vertinta, kad ieškovė ir jos sutuoktinis dvejus metus naudojosi jiems nereikalinga vandens valymo sistema, neatsižvelgta į tai, kad ieškovės įsigyta prekė turėjo tas savybes, kurių tikėjosi ieškovė, įsigydama prekę.

Sutiktina su apeliante, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra rekomendacinio pobūdžio (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 21 straipsnis), tačiau, kaip spręstina iš priimto sprendimo, apylinkės teismas šią išvadą vertino kartu su kitais byloje esančiais tiek rašytiniais įrodymais, tame tarpe ir kitų institucijų pateiktomis išvadomis, tiek dalyvaujančių byloje asmenų paiškinimais, įvertino ir šalių elgsį, ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantės darbuotojas, suteikdamas klaidinančią informaciją ieškovei ir jos sutuoktiniui, trečiajam asmeniui A. Č., nesuteikdamas jiems laiko pagalvoti, apsispręsti dėl pateikto pasiūlymo naudingumo, reikalingumo, įtikino, kad jiems vandens valymo sistema reikalinga, nors, kaip teisingai nustatyta byloje, tokios būtinybės nebuvo, nebuvo būtinybės taikyti geriamojo vandens paruošimo naudojant atbulinio osmoso metodą. Todėl byloje pagrįstai nustatyta, kad ieškovė įsigijo vandens valymo sistemą, kuri nebuvo reikalinga.

Pažymėtina, kad CK 6.353 straipsnio nuostatos nustato imperatyvią pardavėjo pareigą pateikti teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamas prekes, o parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, be to, informacija apie parduodamus daiktus neturi būti klaidinanti. Nesant šiuo klausimu kitų objektyvių įrodymų ir įrodinėjimo pareigos nesant pagrindo perkelti silpnesniajai šaliai – vartotojai (ieškovei), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė ieškovei apie prekę suteikė klaidinančią informaciją.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė civilinių santykių dalyvių interesų pusiausvyros ir taikomų priemonių proporcingumo, nors CK 6.363 straipsnio 8 dalis numato, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Anot apeliantės, nustačius, kad vandens valymo sistemoje esantis siurblys ir įtampos keitiklis neatitinka stadartų, šių detalių kaina sudaro tik 1/80 dalį visos sitemos kainos. Su šiuo argumentu sutikti negalima, kadangi parduotos prekės nekokybiškumas įrodytas ir kitais įrodymais. Valstybinės ne maisto produktų inspekijos prie Ūkio ministerijos 2014 m. sausio 27 d. raštas patvirtina, kad vandens valymo sistema prie elektros tinklo pajungta pažeidžiant Bendrųjų gaisrinės saugos taisyklių 138 punkto reikalavimus (1 t., b. l. 21), o bet koks dėl neteisingo vartojimo prekių instaliavimo, įrengimo ar montavimo atsiradęs trūkumas prilyginamas prekių kokybės trūkumui (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis). Be to, dar kartą pažymėtina, kad iš įrodymų visumos pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė ieškovei apie prekę suteikė klaidinančią informaciją. Įvertinus nurodytas aplinkybes bei tai, kad vartotojas, kaip sutarties šalis, konkrečiu atveju ieškovė, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, t. y. apeliante, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) naudai, laikytina, kad ieškovė turėjo teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą, numatytą CK 6.363 straipsnio 8 dalyje. Teismas atmeta apeliantės argumentus, kad neatsižvelgta, jog ieškovė vandens valymo įranga naudojosi daugiau kaip dvejus metus ir neturėjo jokių nusiskundimų, tik besibaigiant garantiniam laikui nusprendė, jog ji yra apgauta, kad jai buvo suteikta klaidinga informacija. Per tą laikotarpį įranga prarado savo prekinę vertę. Turėtų būti laikomasi prielaidos, kad taip elgdamasi ieškovė piktnaudžiavo savo teise ir pažeidė CK 6.137 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė nei į ieškovės pareiškimą dėl sutarties nutraukimo, nei į Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimą, kuriuo buvo patenkintas ieškovės reikalavimas nutraukti ginčo sutartį, nereagavo, todėl ieškovė, siekdama savo teisių ir teisėtų interesų realios gynybos esant nurodytoms aplinkybėms pagrįstai kreipėsi į teismą su ieškiniu. Atsižvelgiant į tai, atmestini apeliantės argumentai dėl ieškovės piktnaudžiavimo teise. Apeliacinio teismo nuomone, priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka proporcingumo ir interesų derinimo principą, nesuteikia nepagrįsto pranašumo pirkėjai, nesuabsoliutina jos teisių, kadangi apeliantė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai, turi savo veiklą vykdyti laikydamasi teisės aktų nuostatų ir jomis vadovaudamasi, siekdama maksimaliai užtikrinti savo klientų, t. y. vartotojų teises ir teisėtus interesus, o veikdama ne pagal teisės aktų reikalavimus neigiamų padarinių riziką prisiima sau.

Apeliantės teigimu, nevertinta, kad priteista 4 250 Lt suma yra didesnė nei už parduotą prekę gavo atsakovė (2 640 Lt). Likusi suma atiteko UAB „Snoro lizingas“ (dabar – UAB „Mokilizingas“) kaip palūkanos, o 150 Lt buvo sumokėta už papildomą aptarnavimo paslaugą. Kaip matyti iš Išperkamosios nuomos sutarties, ji sudaryta tarp UAB „Snoro lizingas“ atstovaujamos apeliantės, ir ieškovės (1 t., b. l. 10). Pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje numatyta vandens sistemos ir paslaugų kaina 4 100 Lt, sudaryta taip pat tarp apeliantės ir ieškovės (1 t., b. l. 8). Ieškovė sumokėjo visą pirkimo–pardavimo sutartyje numatytą kainą ir 150 Lt už filtro keitimą, todėl atmestini apeliantės argumentai dėl netinkamos sumos priteisimo.

Atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė tinkamai savo pareigos pateikti visapusišką informaciją pirkėjui apie prekę neįvykdė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris negali būti laikomas neproporcingu ir iš esmės pražeidžiančiu apeliantės, kaip pardavėjo, teises, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinti ar jį keisti, todėl nurodytų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas vertina kaip pakankamą pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atmetus apeliacinį skundą, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti apeliaciniame procese patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Remiantis byloje esančiais duomenimis (2 t., b. l. 18–20) nustatyta, kad ieškovė už advokatės teisines paslaugas surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 144,81 Eur (500 Lt). Nurodytas dydis neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodyto maksimalaus dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą (Rekomendacijų 8.11 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei O. B. Č., a. k. (duomenys neskelbtini), iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Ekologiški vandenys“, juridinio asmens kodas 302478219, 144,81 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese.