Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Eglės Žulytės – Janulionienės,

Viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J. (V. J.) ir J. K. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims: Z. K. (Z. K.), H. R., J. G., L. M. (L. M.), S. V., M. N., J. P., E. A., A. G., R. M., K. Č. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Kiti tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo Administracijos Rašto, kuriuo atsisakyta pritarti Žemės sklypo paskirties ir naudojimo būdo pakeitimui, teisėtumo ir pagrįstumo.

Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjams ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,4128 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 10–13).

Pareiškėjai 2018 m. lapkričio 19 d. pateikė Administracijai prašymą pakeisti Žemės sklypo pagrindinę paskirtį iš žemės ūkio į kitą ir esamą žemės naudojimo būdą iš kitų žemės ūkio paskirties žemės sklypų į visuomeninės paskirties teritorijų ir daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdą, atsižvelgiant į Detaliojo plano sprendinius (1 t., b. l. 14–15, 23).

Administracija 2019 m. sausio 10 d. rašte Nr. A51-3361/19(2.15.1.21-MP2) „Dėl prašymo“, kuris pareiškėjams išsiųstas 2019 m. sausio 10 d. elektroniniu paštu, nurodė, kad Prašymas išnagrinėtas ir jam nepritarta, taip pat pareiškėjai informuoti, kad Administracija pradėjo Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą (1 t., b. l. 24–25).

Pareiškėjai teismui skundžia atsakovės Raštą, kuriuo atsisakyta tenkinti jų Prašymą pakeisti pagrindinę Žemės sklypo paskirtį ir naudojimo būdą, argumentuodami tuo, kad Administracija atsisakė pritarti pagrindinės Žemės sklypo paskirties ir naudojimo būdo keitimui be jokių motyvų ir teisinio pagrindimo. Administracija laikosi pozicijos, kad ginčijamas Raštas yra informacinio pobūdžio, nesukeliantis pareiškėjams teisinių pasekmių.

Ginčui aktualus teisinis reguliavimas, susijęs su žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimu, įtvirtintas Teritorijų planavimo įstatyme, Žemės įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintame Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų apraše (toliau – ir Aprašas).

Žemės įstatymo 24 straipsnyje reglamentuota pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo bei keitimo tvarka. Šiame straipsnyje, be kita ko, nurodoma, kad žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas (1 dalis); pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė (2 dalis).

Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad šiuo atveju, kai, vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais, planuojamai statybai ir numatomai veiklai vykdyti privaloma pakeisti žemės sklypo žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, jie keičiami Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas.

Aprašo 10 punkte nustatyta, kad <...> Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytais atvejais pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu šis parengtas. Prašymas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) Aprašo 10 punkte nurodytu atveju teikiamas savivaldybės administracijos direktoriui (Aprašo 11 punktas). Vadovaujantis Aprašo 12 punktu, Aprašo 9 punkte nurodytu atveju sprendimas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priimamas per terminus, nustatytus įstatymuose ir kituose teisės aktuose, nustatančiuose teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų rengimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo tvarką. Aprašo 10 punkte nurodytu atveju savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) priimamas per 10 darbo dienų nuo Aprašo 11 punkte nurodytų privalomų dokumentų pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui. Nustačius, kad pateikti dokumentai neatitinka Aprašo 11 punkte nustatytų reikalavimų, prašymą pateikęs asmuo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas raštu informuojamas apie galimybę pašalinti nustatytus trūkumus iki sprendimo priėmimo, nurodomas terminas šiems trūkumams pašalinti. Apie sprendimą netenkinti prašymo pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą (būdus) ir šio sprendimo motyvus savivaldybės administracijos direktorius prašymą pateikusį asmenį raštu informuoja ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo visų privalomų dokumentų pateikimo.

Taigi, pagal paminėtą teisinį reglamentavimą, Administracija, spręsdama dėl prašymo pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, privalo vadovautis Apraše, kuris šiuo atveju yra specialusis teisės aktas, nustatyta tvarka ir terminais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Aprašo 12 punktą Administracijos direktorius gali priimti sprendimą tenkinti prašymą arba jo netenkinti. Tačiau aptariamas Aprašas nenustato, kad išnagrinėjus konkretų prašymą, Administracija gali priimti informacinio pobūdžio dokumentą (išskyrus tuos atvejus, kuomet Administracija informuoja pareiškėją apie galimybę pašalinti konkrečius trūkumus iki sprendimo priėmimo). Taip pat Aprašo 12 punkte aiškiai įvardijama, kad priėmus neigiamą sprendimą, t. y. sprendimą netenkinti prašymo pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, Administracijos direktorius privalo informuoti pareiškėją per ne vėlesnį kaip 10 darbo dienų nuo privalomų dokumentų pateikimo terminą ir nurodyti sprendimo netenkinti prašymą motyvus. Teismas, įvertinęs pareiškėjų Prašymo turinį, daro išvadą, kad jie į Administraciją, kaip viešojo administravimo subjektą, kreipėsi su konkrečiai suformuluotu prašymu atlikti viešojo administravimo veiksmus, o ne su prašymu pateikti informaciją. Todėl Administracijos teiginiai, kad skundžiamas Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei teisės aktų nuostatoms.

Skundžiamas Raštas, kuriuo atsisakyta pakeisti Žemės sklypo pagrindinę paskirtį ir naudojimo būdą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) požiūriu yra individualus administracinis aktas (VAĮ 2 str. 9 p.), todėl jam taikomi ir VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, o būtent, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (1 dalis). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (sprendimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14; 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019). Aptariama teisės norma siejama ir su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Pažymėtina ir tai, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinoma ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2017 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018).

Be to, pastebėtina, kad individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., 2010-10-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Administracija, vertindama pareiškėjų Prašymą, turi vadovautis ne tik VAĮ 8 straipsnio, bet ir Aprašo nuostatomis.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje, formuodamas Viešojo administravimo įstatymo taikymo praktiką, ne kartą yra akcentavęs, jog visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, VAĮ nustatyti reikalavimai, inter alia (be kita ko), šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat, kaip minėta, šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, 2017 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Administracijos Rašto turinį ir nurodytą teisinį reguliavimą bei aktualią administracinių teismų praktiką, daro išvadą, kad skundžiamas Raštas, kuriuo iš esmės buvo netenkintas pareiškėjų Prašymas pakeisti pagrindinę Žemės sklypo paskirtį ir naudojimo būdą, neatitinka VAĮ 8 straipsnio ir Aprašo 12 punkto reikalavimų. Visų pirma, Rašte nenurodyta jokių faktinių duomenų, pagrindžiančių atsisakymą pakeisti pagrindinę žemės sklypo paskirtį ir naudojimo būdą; visų antra, nėra nurodytos jokios teisės normos, t. y. nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis pareiškėjų Prašymas buvo netenkintas. Rašte taip pat nenurodyti jokie argumentai ir motyvai, iš kurių būtų galima suprasti, dėl ko pareiškėjų Prašymas pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir būdą, netenkintas.

Skundžiamame Administracijos Rašte nurodyta ne tik tai, kad nepritariama pareiškėjų Prašymui, bet juo pareiškėjai informuoti, kad Administracija pradėjo žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. Atkreiptinas dėmesys, kad Administracija nepateikia jokios detalesnės informacijos, iš kurios būtų aiškūs Administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, parengto Rašto motyvai, neaišku, koks jo ryšys su pateikta informacija dėl pradėtų žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūromis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame Rašte nurodytas teiginys, kad pradėta žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, yra teisiškai nereikšmingas, sprendžiant dėl skundžiamo Rašto pagrįstumo. Todėl teismas nevertina Administracijos atsiliepimo argumentų ir juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų, susijusių su žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūromis ir tvarka. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Administracija pareiškėjų Prašymą išnagrinėjo pažeisdama Aprašo 12 punkte nustatytą 10 darbo dienų terminą (pareiškėjų Prašymas pateiktas 2018 m. lapkričio 19 d., Administracija į jį atsakė Raštu, kuris priimtas 2019 m. sausio 10 d.).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad Administracijos Raštas negali būti pripažintas pagrįstu ir atitinkančiu VAĮ 8 straipsnio ir Aprašo 12 punkte nustatytus reikalavimus. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas panaikinti skundžiamą Raštą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad išsamesnius teisinius argumentus dėl ginčui reikšmingų aplinkybių Administracija nurodė atsiliepime, neturi įtakos vertinant ginčijamo Rašto teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal administracinių teismų praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal VAĮ privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-990/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Taigi nagrinėjant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tik esant konkretiems sprendimo priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo, o nagrinėjamu atveju skundžiamas Raštas yra be jokių faktinių pagrindų ir teisinės argumentacijos. Kadangi administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1606/2012), teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. lapkričio 19 d. prašymą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė neatliko tų veiksmų, kurie privalomi nagrinėjant pareiškėjų Prašymą, o būtent - pateikti motyvuotą ir aiškų sprendimą. Atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Teismo nuomone, atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjų Prašymą pagal aptartuose teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, turėjo priimti sprendimą, atitinkantį Aprašo 12 punkte reikalavimus ir sąlygas, taip pat sprendimas turėjo atitikti ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Atsakovės veiksmai, kuomet į pareiškėjų Prašymą atsakoma vienu sakiniu, jog Prašymui nepritariama, nenurodant jokių faktinių aplinkybių (faktų) ir nepagrindžiant teisės aktų nuostatomis, pripažįstamas pažeidžiančiu ir gero administravimo principą.

Atsižvelgdama į šiame teismo sprendime nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Administracijos Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio bei Aprašo 12 punkto reikalavimų, todėl yra naikintinas ir atsakovė įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2018 m. lapkričio 19 d. prašymą ir priimti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

Atsakovę įpareigojus iš naujo išnagrinėti pareiškėjų Prašymą, išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovę priimti konkretų sprendimą pagal atsakovui pareiškėjų pateiktą Prašymą negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132-133 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų V. J. (V. J.) ir J. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2019 m. sausio 10 d. raštą Nr. A51-3361/19(2.15.1.21-MP2) „Dėl prašymo“ ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją pareiškėjų V. J. (V. J.) ir J. K. 2018 m. lapkričio 19 d. prašymą išnagrinėti iš naujo ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Likusioje dalyje skundo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.