- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-11-25
- Bylos Nr.
- 1A-825-557-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Violeta Miliuvienė, Regina Bertašienė
- Nuteistasis
- R. B.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-825-557/2013
Teisėja R. Kulberkienė Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00231-2012-8
2013 m. lapkričio 25 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Violetos Miliuvienės ir Reginos Bertašienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. nuteistas pagal BK 227 str. 2 d. 62 MGL (8060 Lt) dydžio bauda. Remiantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaitytas kardomojo kalinimo laikas 2012-07-23, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. nuteistas už tai, kad siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos vykdant įgaliojimus tiesiogiai pasiūlė duoti kyšį: 2012-07-22 23.40 val. Kretingos r., kelio Šiauliai – Palanga 139 km sustabdytas policijos pareigūnų R. B., vengdamas neblaivumo patikrinimo ir siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., t. y. siekdamas neteisėtos policijos pareigūno veikos vykdant įgaliojimus, už tai, kad policijos pareigūnai nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo apie tai, kad 2012-07-22 23.40 val. Kretingos r., kelio Šiauliai – Palanga 139 km jis vairavo automobilį „Chrysler Voyager“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir vengė neblaivumo patikrinimo,– papirko Klaipėdos apskrities VPK Kretingos rajono PK Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresniuosius patrulius L. S. ir V. L., prašydamas susitarti ir nerašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo, už tai tiesiogiai pasiūlydamas sumokėti grynaisiais pinigais tiek, kiek pareigūnai pareikalaus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. B. prašo nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį ir jį išteisinti. Nurodo, kad įstatymai bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija garantuoja jam teisę žinoti, kuo yra kaltinamas, gintis pačiam ar padedant gynėjui, teismas turi imtis visų įmanomų priemonių, kad įgyvendintų lygiateisiškumo, rungtyniškumo, lygybės prieš įstatymus principus, o BPK 1 str., 10 str. 2 d. konstatuojama, kad ne tik prokuroras, bet pirmiausia teismas privalo užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Tai reiškia, kad teismas, kaip ir tyrėjas, prokuroras privalo imtis visų priemonių, kad būtų ginamos ir žmogaus teisės, tinkamai pritaikytas įstatymas, kad nebūtų nuteistas nekaltas asmuo. Jis ir jo gynėjas turi teisę prašyti atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, pateikti ir išreikalauti reikiamus gynybai dokumentus, duomenis, kurių negali gauti be nurodytų pareigūnų ar institucijų reikalavimų (BPK 1 str., 21-22 str., 44 str., 48 str. 1 d. 8 p., 96-97 str., 218 str. 4 d., 238 str.). Bet iš teismui perduotos bylos medžiagos matyti, kad jo ir jo gynėjo pateiktas prašymas dėl įrodymų bei bylos nutraukimo buvo atmestas. Susipažinę su ikiteisminio tyrimo duomenimis išsiaiškino, kad nėra byloje patrulių veiksmus tarnyboje reglamentuojančių dokumentų, nėra duomenų apie jo skambinimą pagalbos telefonu į policiją dėl sulaikiusių jį patrulių veiksmų, nėra duomenų apie tai, kada, kokiu būdu buvo pranešta apie jo sulaikymą policijos budinčiam, kokiu pagrindu bei dėl kokių priežasčių patrulis L. S. apie dvi valandas įrašinėjo su juo pokalbį privačiu telefonu, ko jis šiuo pokalbiu siekė, kas, kokiu laiku informavo apie tariamą pareigūno papirkimą. Be to, išsiaiškino ir tai, kad tyrėjas padarė tik kelių minučių L. S. neteisėtai daryto telefoninio įrašo išklotinę, o kitos įrašo dalies net neprijungė prie bylos. Teismas teigdamas, kad šis įrašas yra leistinas įrodymas, nevertino, ar jis yra sumontuotas, kaip ir iš kokių viso įrašo dalių teismui pateikta dalis įrašyta, kelinta šio įrašo minutė, valanda, su kuo L. S. dar be jo kalbasi, kam jis teigia įrašinėjantis pokalbį. Iš nuosprendžio reikia suprasti, kad L. S. ir V. L. buvo visą laiką šalia vienas kito, nes yra vienas ekipažas. Tai reiškia, teismas nepagrįstai nesiaiškino aplinkybės, kad apie įrašą L. S. galėjo pasakyti V. L., nes jis apie įrašą sužinojo tik administracinio proceso eigoje. Teismo nuomone, neturi reikšmės, kuriam iš ekipažo siūloma duoti kyšį, tai vis tiek reiškia, kad paperkami visi ekipažo policininkai, nes nuosprendyje rašoma: „nustatyta, kad abu policininkai dalyvavo kaip vienas ekipažas...“. Esant išdėstytiems faktams, jis ir jo gynėjas teismo prašė išreikalauti gynybai reikiamų dokumentų, informacijos, apklausti liudytoją. Jis teisėtomis priemonėmis gynėsi nuo nepagrįsto kaltinimo. Bylą nagrinėjanti teisėja praktiškai visus jo ir jo gynėjo prašymus patenkino, išreikalavo reikiamus dokumentus, patrulių veiklą reglamentuojančius teisės aktus, tačiau, pažeidžiant BPK nuostatas, nuosprendyje jų konkrečiai ne tik nevertino, bet šiuo klausimu parašė neaiškią išvadą dėl L. S. daryto įrašo diktofonu (nors pats L. S. nepripažįsta turėjęs diktofoną), cituojama: „kritiškai vertintina kaltinamojo ir jo gynėjo pozicija, kad tai yra neleistinas įrodymas, nes garso įrašo padarymas neatitinka policijos darbo reglamentavimo, tačiau policijos pareigūnų veiklą reglamentuojantys norminiai aktai nedraudžia naudoti asmeninių technikos priemonių, jos yra leistinos, kai nėra veikiančių tarnybinių, be to, šis įrodymas nėra vienintelis, o tik greta ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu pateiktų liudininkų parodymų“. Iš šios nuosprendžio citatos iš viso sunku suvokti, apie kokią ir kur vykusią situaciją kalbama, nes teismas aiškiai žino, jog jokio diktofono L. S. nenaudojo, nors ir turėjo tarnybai išduotą tokį techninį įrenginį. Apie tarnybinio diktofono išdavimą bei turėjimą patruliai nei žodžiu neužsiminė, o jie apie šį įrenginį sužinojo tik teismui išreikalavus patrulių tarnybinę veiklą reglamentuojančius aktus bei iš liudininko V. K. parodymų. Po to, kai šią svarbią aplinkybę jie išsiaiškino teisme, teisėja savo iniciatyva iškvietė (jiems buvo paaiškinta, jog kaip specialistą) Kelių policijos skyriaus vadovą V. K., kuris į klausimą, kodėl L. S. nenaudojo stacionarios policijos automobilyje įrengtos video bei audio aparatūros, paaiškino, kad šioje mašinoje tokios įrangos nebuvo, o išduotas policijos diktofonas neveikė, nes pasibaigė baterijos. Baterijų pasibaigimo versija atsirado tik teismui išreikalavus lokalinius aktus, reglamentuojančius L. S. ir V. L. veiksmus įvykio metu, ir nustačius, jog patrulių mašinose privalo būti sumontuota video bei audio, kita policijos veiklai vykdyti būtina aparatūra, o jei jos nėra, tai turėjo būti išduota patrulių ekipažui audio ar video aparatūra, kas, pasirodo, ir buvo padaryta. Iš teismo nuosprendžio aprašytos citatos neaišku, kokiais šiuo atveju įstatymais ar aktais teismas vadovaujasi teigdamas, kad L. S. teisėtai įrašinėjo pokalbius įvykio vietoje asmeniniu mobiliu telefonu, nenurodo, koks konkretus įstatymas, poįstatyminis aktas jo aprašytomis faktinėmis aplinkybėmis leidžia kelių patruliui naudoti savo asmeninį diktofoną, savo asmenines technines priemones. Neaišku ir tai, kaip, kokiais įrodymais teismas nustatė, kad patrulių mašinoje nebuvo sumontuota audio-video aparatūra, kad neveikė patruliams išduotas diktofonas (bent jau būtų pridėtas neveikiančio diktofono patikrinimo aktas ar pan.). Neaišku ir tai, ką teismas norėjo pasakyti teiginiais: „be to, šis įrodymas nėra vienintelis, o tik greta ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu pateiktų liudininkų parodymų“. Taigi, jeigu kalbama apie L. S. pateikto įrašo ištrauką, tyrėjo padarytą išrašą ar sumontuotą garsinį epizodą, tai ar šis įrašas yra įrodymas, ar tik yra greta neįvardintų „liudininkų pateiktų parodymų“. Yra įsitikinęs ir tuo, kad nuo 2013 m. kovo mėn. dirbančio Kelių policijos skyriaus vadovu V. K. paaiškinimo, jog 2012-07-22 diktofonas išduotas su neveikiančiomis baterijomis ar sugedo įvykio metu, nepakanka. Aptarta teismo išvada negali būti pripažinta kaip nuosprendį motyvuojanti, pagrįsta aplinkybė. Ji visiškai neatitinka nuosprendžiui keliamų reikalavimų ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, kad nuosprendis turi būti teisėtas bei pagrįstas, aiškus, įrodymai turi būti nešališkai, teisingai įvertinti, kitaip tariant, nuosprendžio išvados turi būti suprantamos ir dėl jų neturi kilti abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“).
Kaip nurodė aukščiau, pagrindinės įvykio aplinkybės ir policijos darbuotojo L. S. neteisėti veiksmai buvo išsiaiškinti tik tada, kai teismo pagalba išsireikalavo bei detaliai susipažino su šiais žinybiniais policijos dokumentais: generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu Nr. 5-V-673 „Dėl policijos patrulių veiklos instrukcijos patvirtinimo“, Policijos patrulių veiklos instrukcija, L. S., V. L. Pareigybių charakteristikomis, Policijos departamento prie VRM Generalinio komisaro 2006-02-03 patvirtinta atmintine „Dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju“, Kretingos r. PK pažyma apie tai, kad įvykio metu patrulių mašina buvo be reikiamos patrulių mašinai įrangos, kad buvo išduotas diktofonas, apie duomenis, kad nėra jokios registracijos apie L. S. nustatytos tariamos nusikalstamos veikos fiksavimą, išskyrus, kad įregistruotas eismo įvykis su ištaisytu arba prirašytu laiku.
Žemesnės instancijos teismas
Kai teismo iniciatyva buvo iškviesti tyrėjas ir specialistas V. K., suinteresuotas pripažinti Kelių policijos pareigūnų veiksmus teisėtais, jis suabejojo teismo objektyvumu, tačiau, regis, proceso metu teismas dėjo visas pastangas, kad išaiškintų objektyvią tiesą, tai darė ir po šių pareigūnų apklausos, todėl tikėjo, jog nuosprendis bus pagrįstas jo nekaltumą pagrindžiančiais įrodymais. Dėl to nei teismui, nei prokurorui nereiškė nušalinimo, nors negalėjo būti kviečiamas specialistu asmuo, kuris tiesiogiai suinteresuotas komisariato darbuotojų veiksmų teisumu. Tačiau kai nuosprendyje, be jau minėtų išvadų, teismas vadovavosi savo pareigas netinkamai atlikusių L. S. bei V. L. prieštaringais parodymais, neteisėtai padarytu, neišsamiu mobilaus telefono įrašu ir dar konstatavo, jog jis yra „nenuoširdus padarytos veikos atžvilgiu, vilkino procesą vis prašydamas išreikalauti naujus įrodymus, kuriais jokios esminės, naujos aplinkybės nebuvo nustatytos“, įsitikino, jog teismas buvo šališkas, neobjektyvus bei neteisingas jo atžvilgiu. Be to, mano, teismui buvo padarytas neleistinas spaudos atstovų netiesioginis poveikis prieš nuosprendžio priėmimą paviešinant jo bylos aplinkybes spaudoje (Širvintų rajono spaudinyje bei centrinėje spaudoje). Iš šios informacijos jis įsitikino, kad gali būti nuteistas vien dėl savo socialinės padėties, nes dirba savivaldybėje skyriaus vadovu. Kaip matyti iš nuosprendžio, yra nuteistas, nors išdėstyti įrodymai patvirtina ką kita.
Yra įsitikinęs, jog teismo išvada, kad jis prašydamas išreikalauti gynybai reikiamus įrodymus yra nenuoširdus padarytos veikos atžvilgiu (nesupranta, kodėl taip parašyta, neaiški sąvoka „padaryta veika“) ir taip vilkino procesą, yra akivaizdus teisės į gynybą pažeidimas, galima teigti, ignoravimas BPK 1 str., 20 str. ir kitų įstatymų, garantuojančių įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo teises, nuostatų nepaisymas (Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad teismo procesas turi būti organizuojamas taip, jog nekiltų pagrįstų abejonių bylą nagrinėjančio teismo nešališkumu, kasacinė byla Nr. 2-122/2010). Nuosprendyje teismas kritikuoja gynėjo poziciją ją vadindamas „paaiškinimais“ ir šiuos „paaiškinimus“ vertina kritiškai, sutapatinant su jo parodymais, teigiant, jog taip jis vengia atsakomybės už nusikaltimo padarymą. Tai dar vienas faktas, kad teismas jo teisę neigti kaltinimus panaudoja kaip kaltės įrodymą. Tokia teismo pozicija taip pat neteisėta ir nepagrįsta.
Mano, kad teismui inkriminavus (tiksliau, perrašius prokuroro suformuotą) nekonkretų ir nepagrįstą kaltinimą (BPK 219 str., 256 str.), kaip ir ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes nebuvo ir nėra suprantama kaltinimo esmė. Jis niekada, jokiais būdais, priemonėmis neatliko veiksmų, kurie atitiktų BK 227 str. 2 d. dispoziciją. Mano, jo poziciją aiškiai patvirtina teismo inkriminuotos jam nusikaltimo sudėties aplinkybės, kurių jis jokiais veiksmais neatliko arba kurios jam nesuprantamos ir nekonkrečios. Pavyzdžiui, kaltinime rašoma: „tiesiogiai pasiūlė duoti kyšį; papirko patrulius, prašydamas susitarti; tiesiogiai pasiūlydamas sumokėti grynaisiais tiek, kiek pareigūnai pareikalaus“. Ar skaitant šį kaltinimą nereikėtų asmens nuteisti pagal BK 227 str. 4 d., nes policininkai galėjo pareikalauti tik 1 MGL kyšio, o jis, jei būtų norėjęs papirkti pareigūnus, tokią sumą būtų sumokėjęs, arba nuteisti pagal BK 227 str. 3 d., nes policininkai galėjo pareikalauti daugiau nei 250 MGL. Mano, teismo išvada „kiek pareikalaus“ sutelpa į šio kaltinimo esmę. Paradoksali situacija, teismas rašo, kad jo kaltė visiškai įrodyta, bet nerašo, iš kokių duomenų nustatė kaltinimo pagal BK 227 str. 2 d. sudėtį. Kaltinimas, o ypač nuosprendis, negali būti pagrįstas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamas nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teismo posėdyje išnagrinėtų ir teismo įvertintų įrodymų visuma. Teismas negali iškraipyti įrodymų prasmės, nuosprendį turi pagrįsti tik leistinais, patikrintais, ištirtais įrodymais (šiuo atveju - policininkų veiklą įvykio metu reglamentuojančiais aktais). Visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Nuo šių principų teismas nukrypo ir BPK, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotų nuostatų nesilaikė (kasacinės bylos Nr. 2K-P-218/2009; 2K-610/2006, LAT senato 2003-06-20 nutarimas Nr. 40).
Teismas, aiškindamas BK 227 str. 2 d. dispozicijos požymius, visiškai neatsižvelgė į policijos patrulių pripažinimą, jog įvykio metu jis buvo labai išsigandęs, pasimetęs, strese, kad jis buvo iš tikro neblaivus (šią aplinkybę inkriminavo kaip sunkinančią atsakomybę), daug kalbėjo. Teismas nebuvo teisingas ir objektyvus įvertinant, kad tokioje situacijoje kiekvienas žmogus gali prikalbėti daug banalybių, nesąmonių, prašyti gailesčio, kalbėtis su policininkais, ir tai, kad L. S. vietoj to, kad būtų tinkamai atlikęs jam pavestas ir teisės aktais reglamentuotas pareigas (įforminęs protokolu atsisakymą tikrintis blaivumą, pateikti dokumentus ar nepaklusimą pareigūno teisėtam reikalavimui), apie dvi valandas įrašinėjo jo kalbėjimus privačiu telefonu, „palaikė“ pokalbį. Teismas net nebandė aiškintis tokio policininkų elgesio priežasčių, nors sąžiningai ir protingai vertinant situaciją, kiekvienas žmogus, atsidūręs tokioje padėtyje, kalba ir išsako, dažnai emocingai, žodžius. Yra įsitikinęs, kad teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog jo galimi žodžiai: „vyrai, nebauskit, susitarkim, stabdykit tuos veiksmus, važiuokim prie artimiausios kolonėlės, bankomato“ - yra pareigūnų papirkimas, įvykdytas tiesiogine tyčia, kaip to reikalauja jam inkriminuoto nusikaltimo sudėtis. Tokie nurodytoje situacijoje ir jo būsenoje išsakyti žodžiai, pokalbiai, teismo įvertinti papirkimu, neatitinka BK 227 str. sampratos, LAT išaiškinimų ir teisingumo, protingumo principų, nes bet koks dviprasmiškas posakis tave sustabdžiusiam ir prie automobilio priėjusiam policininkui bus įvertintas papirkimu, nors ir neatliksi jokių tai patvirtinančių veiksmų, o tik susijaudinęs, išsigandęs, neturėdamas teisinių žinių dėl galimo pažeidimo pasakysi: „policininke, nebauskite griežtai, aš sumokėsiu (turint mintyse, pavyzdžiui, baudą), susitarkime (turint mintyse neskirti baudą, o galbūt tik įspėjimą ir pan.) - neteisingai formuoja teisinius precedentus. Tokiai jo pozicijai pagrįsti pažymi keletą aplinkybių. Pirmiausia, jo studijuotoje teismų praktikoje dėl papirkimo veiksmų teisinio vertinimo absoliučiai daugumoje atveju dominuoja pinigai, vertybės, tiesioginiai veiksmai, iš kurių matyti realus pasiūlymas, veiksmai susiję su vertybių padavimu, pažadėjimu perduoti, o ne prielaidos, nekonkretūs apmastymai apie kyšio davimą tiek, kiek pareigūnas pareikalaus. Jo atveju būtina paminėti LAT išnagrinėtą bylą, kai panašaus į jo kaltinimą vienos moters kaltinimai buvo panaikinti, nes toje byloje taip pat kaltinimas buvo suformuluotas nesuprantamai ir pažeidžiant teisę į gynybą. Šioje byloje išteisintoji buvo kaltinta, kad policininkui pasiūlė ir davė kyšį „MGL dydžio piniginį vienetą“ (kasacinė byla Nr. 2K-283/2008). Jis kaltinamas panašiai, kad pasiūlė ir papirko policininkus kyšiu tiek, kiek jie pareikalaus. Iš nurodytų argumentų tampa aišku, jog teismas, nuteisdamas jį pagal BK 227 str. 2 d., netinkamai vertino įvykio situaciją, jo bei policininkų (ypač neteisėtus L. S.) veiksmus, neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė BPK normas.
Nuosprendyje teigiama, kad neginčijamai įrodyta kaltė tokiais įrodymais: nuosekliais ir aiškiais policijos darbuotojų parodymais; asmeninio diktofono įrašu, nes kitų veikiančių įrašymo priemonių neturėta; administracinės nuobaudos paskyrimo procese pripažintu L. S. daryto įrašo leistinumu, kad siekiant išvengti atsakomybės bandyta susitarti; „populiariausio“ banko sąskaitos išrašu. Kadangi teismo išvardinti įrodymai nepatvirtina jo kaltės, trumpai apžvelgia kai kuriuos pareigūnų parodymus ir jų padarytus teisės aktų pažeidimus.
Teismas teigia, kad L. S. ir V. L. parodymai nuoseklūs ir aiškūs. Tai neteisinga išvada, nes šie pareigūnai, ypač L. S., suinteresuoti, jog jis būtų apkaltintas, nes priešingu atveju jų veiksmai būtų neteisėti ne tik dėl to, kad jis buvo sulaikytas ir nepagrįstai patalpintas į areštinę (nors jis pateikė dokumentus, turi pastovią gyvenamąją vietą, darbą, buvo patikrintas alkotesteriu, sūnus buvo blaivas ir galėjo parvežti jį namo), bet jiems tektų aiškintis, dėl kokių priežasčių, vykstant į įvykį Vydmantuose, šie policininkai nukrypo nuo užduoties. Tektų aiškinti ir tai, kodėl sustabdžius jo automobilį bei, pasak policininkų, jam atsisakius pateikti vairuotojo pažymėjimą, tikrintis girtumą, apie dvi valandas privačiu telefonu L. S. įrašinėjo pokalbį su juo, o ne pristatė į PK asmenybei išsiaiškinti, nesurašė ATPK, Kelių eismo taisyklėse numatyto administracinio teisės pažeidimo protokolo, neatliko veiksmų, kaip tai numatyta ATPK 9 str., 126 str. 4 d., 225 str., 272 str., KET 7 p., 14 p., 18 p., nesielgė taip, kaip tai numato Transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 6.1-6.2, 7-8, 9.1, 10, 27 p. Vengimas tikrintis girtumą apibūdintas Vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. N63-1992/2010. Vengimui konstatuoti užtenka, kad asmuo išreikštų valią nesitikrinti. Tariamai jam papirkus policininkus, jie nepranešė 23 val. 40 min. Byloje pateikto žurnalo išraše matyti, kad pranešta apie ATPK numatyto pažeidimo padarymą, o ne apie papirkimą. Be to, net ir pranešimo apie ATPK 126 str. 4 d. laiką ištaisytas įrašas arba jis neteisėtai prirašytas (PK pažymos priedas „Darbo rezultatai“).
Kadangi L. S. pripažino, jog jis įrašinėjo apie dvi valandas, o jį kaltinančio įrašo byloje pateikta tik dalis - apie keletą minučių, jau vien tai rodo, kad byloje pateiktas prokuroro įrodymas yra neleistinas ir turėjo būti atmestas. Jis negalėjo susipažinti su visa įrašo apimti ir, mano, kad teismo nurodytas įrašo išrašas yra galimai neteisėtai panaudotas iš viso įrašo konteksto ar net neleistinai sumontuotas.
L. S., V. L. pažeidė Policijos veiklos įstatymą (4, 16, 18, 21 str.), Pareigybių charakteristiką (6.6, 6.11, 7.5-7.8, 7.10 p.), nes nevykdė patrulio veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, elgėsi priešingai policijos darbuotojų veiksmus nustatantiems principams. Pirmiausia, išvyko į tarnybą automobiliu, kuriame, pasak PK pažymos, nebuvo sumontuota patrulio veiklai vykdyti būtinų įrenginių, turėjo diktofoną, bet juo nesinaudojo, apie jo turėjimą ir tariamą neveikimą neinformavo budinčio pareigūno, nepaminėjo tarnybiniame pranešime, liudininko apklausoje. L. S., o tuo pačiu V. L., teigdamas, jog jis jam siūlė kyšį, nevykdė ir Policijos patrulių veiklos instrukcijos 9 str., 10 str., 13 str. 4 p., 18 p., 20 str. 2 p., ir išvyko į užduotį be šiame straipsnyje nurodytų techninių priemonių (arba šių priemonių nepagrįstai nenaudojo). L. S. bei V. L., bendraudami su juo, privalėjo naudotis ne privačiu telefonu, o inventorinėmis garso, vaizdo įrašymo priemonėmis (20 str. 9 p., 35 p.), tačiau prieš tai jie privalėjo susilaikyti nuo bet kokių komentarų, kaltės vertinimo, jį apie daromą įrašą įspėti ir ne kažkam galimai pasakytu bei neaiškiomis aplinkybėmis tariamu pasakymu „Aš jau įrašinėju“, bet instrukcijoje nustatyta tvarka bei būdu. Šie pareigūnai privalėjo jį įspėti, kad yra daromas pokalbio su juo audio įrašas, bei informuoti, kad viską, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą. Be to, ši instrukcija jo aprašytoje situacijoje iš viso L. S. draudė naudoti mobiliojo ryšio priemonę bei naudoti neinventorinius prietaisus (20.10-20.11 p.). Vadovaujantis instrukcijos 32 p., šie asmenys, privalėdami įvertinti jo emocinę būseną bei leisti nusiraminti dėl įvykio ir tik po to aiškintis aplinkybes, elgėsi atvirkščiai. Minėti patruliai pažeidė ir generalinio komisaro 2006-02-03 patvirtintą atmintinę, su kuria, patruliai patvirtino, jie buvo susipažinę. Šios atmintinės preambulėje juodu šriftu išskirta svarbi kiekvieno policininko pareiga „Visais atvejais, jei įmanoma, kad gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis (esant bet kokioms asmens užuominoms, prašymams ar pasiūlymams), pareigūnas pirmiausia turi taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę“. Susipažinus su tyrėjo pateikta teismui įrašo ištrauka, ne tik nėra užfiksuota, kad policininkai elgėsi pagal instrukcijos ir atmintinės nustatytą tvarką, o atvirkščiai, net kai jis galimai įtarė telefono naudojimą įrašymui ir L. S. galimai apie tai paklausė, šis pagal įrašo išklotinę (b. l. 18) jam į klausimą net neatsakė. Jeigu L. S. ir V. L. būtų įvykdę savo pareigas tinkamai, nebūtų kilę neaiškumų dėl vieno ar kito neblaivaus ir susijaudinusio asmens žodžių.
Nusikalstamos veikos laikas nuosprendyje apibūdintas kaip nesvarbus minučių prasme. Su tokiais teismo teiginiais jis nesutinka, nes laikas, kaip ir nusikalstamos veikos būdas, padariniai, vieta, yra svarbus ir tai konkrečiai nustatyti reikalauja BPK 1 str., 44 str., 305 str. 1 d. 1-2 p., kaip ir būtina įrodyti kiekvieną nusikalstamos veikos sudėties požymį. Šioje byloje, vertinant policijos patrulių parodymų patikimumą, teismui nepagrįstai nėra svarbu, kad jų surašyti dokumentai yra su neaptartais ištaisymais ir neaiškiu pažeidimo laiku (kuris pagal policininkų pranešimus neatitinka tariamo nusikaltimo realaus laiko, vietos, b. l. 8-9, 56, 59), arba iš viso be dokumento surašymo laiko (b. l. 12). Kita vertus, L. S. tarnybiniame pranešime nenurodė apie panaudotą asmeninį mobilųjį telefoną, o kodėl to nepadarė, 2012-07-31 apklausoje nepaaiškino. Kai kurias išvadas, kurios rodo patrulių parodymų nepatikimumą, galima padaryti iš to, kad, teismui išreikalavus duomenis ir įrašus iš PK, matyti, jog pagal laiką galimai L. S. 23 val. 15 min. praneša sulaikę vairuotoją (bet sulaikymas fiksuotas 2012-07-23 01 val. 25 min., o protokolas surašytas tik 4 val. 11 min.), o 23 val. 32 min. į budinčiojo klausimą atsako, jog tikrina vairuotojo duomenis. Nėra duomenų, kodėl sulaikytas, nėra duomenų apie girtą asmenį ir tik 2012-07-23 00 val. 21 min. kvietė operatyvinę grupę, nes teigiama, jog buvo bandymas papirkti, nors iš įrašo girdėti, kad asmuo, rašantis administracinio teisės pažeidimo protokolą teigia jam neturįs jokių pretenzijų.
Mano, jog visiškai pagrįstai galima teigti, kad teismas neteisėtai daro išvadas apie L. S. ir V. L. parodymų patikimumą, nuoseklumą ir aiškumą. Yra įsitikinęs, kad apeliaciniame skunde motyvuotai ir išsamiai išdėstė savo nesutikimo su nuosprendžiu poziciją. Vadovaujantis aptartais įrodymais ir argumentais, teismas neturėjo pagrindo nuosprendyje remtis nurodytais policijos patrulių parodymais bei L. S. neteisėtai padarytu telefoniniu įrašu apkaltinti jį papirkus policijos pareigūnus. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad administracinėje byloje panaudoto įrašo administracinio pažeidimo bylą nagrinėjusiojo teismo įvertinimas (nustatant pažeidimą) yra privalomas baudžiamojoje byloje, konstatuojant nusikaltimo įvykdymą. BPK 20 str., 301 str. 1 d. nėra numatytos galimybės, kad administraciniame procese priimti įsiteisėję procesiniai dokumentai baudžiamajame procese turi prejudicinę galią.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Skundžiamu nuosprendžiu R. B. nuteistas pagal BK 227 str. 2 d. už tai, kad tiesiogiai pasiūlė duoti kyšį valstybės tarnautojams - policijos pareigūnams siekdamas neteisėtos jų veikos vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad jie nerašytų jam administracinio teisės pažeidimo protokolo, pasiūlė sumokėti grynaisiais pinigais tiek, kiek pareigūnai pareikalaus. Nuteistasis R. B. nesutinka su jo nuteisimu ir jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 227 str. 2 d., anot jo, jį kaltinantys įrodymai buvo surinkti pažeidžiant įstatyme nustatytą įrodymų rinkimo tvarką.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas motyvuotai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, atliko įrodymų tyrimą. Tuo tikslu buvo kreiptasi į Klaipėdos apskrities VPK Kretingos rajono policijos komisariatą dėl duomenų apie tarnybinio diktofono išdavimą pareigūnų V. L. ir L. S. ekipažui pateikimo bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas policijos pareigūnas L. S..
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą bei įvertinęs ištirtus įrodymus konstatuoja, jog apylinkės teismas, R. B. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi neteisėtu būdu, pažeidžiant nuteistojo R. B. teises gautais duomenimis, bei netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.
Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Neatsiejamos įrodymų vertinimo sąlygos – įrodymų leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas reiškia, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys. Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai (įtariamasis, kaltinamasis, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, taip pat įtariamojo, kaltinamojo, nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovas) arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Tuo tarpu tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai (ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teismas), būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu (principas „leidžiama tai, kas numatyta įstatyme“) ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisės.
Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog policijos pareigūnams L. S. ir V. L. kilus įtarimų dėl galimo Kelių eismo taisyklių pažeidimo, buvo sustabdytas nuteistojo R. B. vairuojamas automobilis „Chrysler Voyager“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Policijos pareigūnas L. S. nusprendė pokalbį su pažeidėju nuteistuoju R. B. įrašyti.
Policijos patrulių veiklos instrukcijos (t. 1, b. l. 159-163) 35. p. inter alia nustatyta, jog jeigu pokalbio metu naudojama vaizdo ar garso įrašymo aparatūra, asmenį reikia apie tai įspėti; 20.9. p. inter alia nustatyta, jog visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas. Naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos policijos generalinio komisaro 2006-02-03 pateiktoje atmintinėje dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju nurodyta, jog visais atvejais, jei manoma, kad gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis (esant bet kokioms asmens užuominoms, prašymams ar pasiūlymams), pareigūnas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Nuteistasis R. B. teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 191-192) parodė, jog policijos pareigūnas L. S. neįspėjo jo, kad jis daro pokalbio įrašą. Jis jo paklausė apie įrašinėjimą, nes rankoje kažką turėjo, tačiau pareigūnas nesakė, ką daro. Dėl baudžiamosios atsakomybės irgi niekas nieko nesakė.
Liudytojas policijos pareigūnas L. S. teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 137-139) parodė, kad automobilį „Chrysler Voyager“ sustabdė dėl to, kad jis važiavo po visą kelią vingiuodamas. Jam priėjus prie automobilio matėsi, kad vyras yra neblaivus, buvo kvapas, todėl pasiūlė pasitikrinti blaivumą. Pokalbį įrašinėti pradėjo ne iš karto, apsikeitus porą frazių, nuo sustabdymo praėjo gal 2- 5 min., nes pamatė, kad sunku bendrauti. R. B. jis neįspėjo, kad bus įrašinėjamas pokalbis. Nežino, ar yra numatyta instrukcijoje, kad jis gali pokalbį įrašinėti telefono aparatu, laikytis instrukcijos taisyklių jis privalo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 2, b. l. 25) liudytojas policijos pareigūnas L. S. patvirtino, jog R. B. jis neįspėjo, kad įrašomas pokalbis. Kodėl neįspėjo, atsakyti negali.
Žemesnės instancijos teismas
Teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 138) liudytojas policijos pareigūnas V. L. taip pat patvirtino, jog jis R. B. neįspėjo, kad pokalbis yra įrašinėjamas, kita vertus nurodė, kad jis tik po to sužinojo, kad buvo įrašinėjama. Jis pokalbio pradžios negirdėjo, pokalbį pradėjo girdėti, kai kolega vairuotoją parsivedė prie automobilio patikrinimui. Su kokia aparatūra L. S. įrašinėjo pokalbį, jis nežino.
Iš baudžiamojoje byloje esančio garso įrašo, kurį savo iniciatyva pateikė L. S., apžiūros (perklausos) protokolo (t. 1, b. l. 16-19) matyti, jog pokalbio su R. B. pradžioje buvo pasakyta: „Aš jau įrašinėju“, tačiau kad nuteistasis R. B. būtų buvęs įspėtas apie tai, kad naudojama garso įrašymo aparatūra ir jo pokalbis su policijos pareigūnais įrašinėjamas, tokių duomenų nėra. Kartu pažymėtina, jog, kaip matyti iš pokalbio įrašo išklotinės, R. B. paklausė pareigūnų: <...> čia kaip suprantu mus įrašinėja, ane?“,- tačiau jam į tokį klausimą buvo atsakyta: „Tai kaip suprantu, jūs (nesuprantami žodžiai) atsisakot, tada yra“. Perklausius bylose esantį garso įrašą (t. 1, b. l. 177) matyti, jog garso įrašo apžiūros (perklausos) protokole nebuvo užfiksuotas visas garso įrašo turinys, nurodyta, kad tolesniame įraše nėra tyrimui vertingos informacijos. Liudytojas policijos pareigūnas A. F. teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 181) taip pat nurodė, kad tirdamas įrašą jis ieškojo duomenų, kurių pagrindu būtų galima patvirtinti arba paneigti papirkimo faktą, įrašo gale tokių duomenų nebuvo, todėl nebuvo tikslinga jo perklausyti, trumpa atkarpa palikta neperklausyta. Tačiau pastebėtina, jog šiuo atveju reikšmės turi visas garso įrašas, kadangi jis patvirtina, jog pokalbis su nuteistuoju R. B. buvo įrašinėjamas ir jam esant tarnybiniame automobilyje, kur buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Apie tai, kad R. B. būtų buvęs įspėtas, kad naudojama garso įrašymo aparatūra ir jo pokalbis su policijos pareigūnais įrašinėjamas ir tarnybiniame automobilyje, garso įraše nėra užfiksuota. Kartu pastebėtina, jog nėra jokių duomenų, kad bent vienas iš policijos pareigūnų po to, kai R. B. ėmė prašyti jų sustabdyti savo veiksmus ir siūlyti jiems važiuoti kartu prie bankomato, būtų ėmęsis prevencinių priemonių ir jį įspėjęs, kad tokie jo veiksmai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Todėl teisėjų kolegija laiko nepaneigtu, kad tuo atveju, jeigu R. B. būtų buvęs policijos pareigūnų tinkamai, nustatyta tvarka įspėtas apie tai, kad jų pokalbis yra įrašinėjamas ir už tokius jo pasiūlymus gresia baudžiamoji atsakomybė, jis būtų pasirinkęs kitokį elgesio variantą ir susilaikęs nuo bet kokių tolesnių dviprasmiškų užuominų, nebūtų kilę neaiškumų dėl vieno ar kito neblaivaus ir susijaudinusio asmens žodžio. Šiuo atveju policijos pareigūnams neįspėjus R. B., pastarasis, būdamas neblaivus (nustatytas 1,67 ‰ neblaivumo laipsnis, t. 1, b. l. 67), susijaudinęs ir išsigandęs (tai patvirtino ir liudytojas L. S.) dėl to, kad buvo sustabdytas girtas ir jam gresia griežta administracinė nuobauda (įsiteisėjusiu Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarimu jis nubaustas pagal ATPK 126 str. 4 d. 2000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams, t. 1, b. l. 26-27, 28-30), ėmė elgtis neapgalvotai ir neadekvačiai susiklosčiusiai situacijai. Bylos duomenimis nustatytas policijos pareigūnų elgesys incidento metu – akivaizdus jų veiklą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų nesilaikymas, neįspėjant asmens apie garso įrašo darymą ir galimą vėlesnį šio įrašo panaudojimą prieš jį, nesiėmimas prevencinių priemonių dėl galimo bandymo papirkti leidžia teigti, jog ir policijos pareigūnai pradžioje tokių neblaivaus ir susijaudinusio asmens žodžių nelaikė realiu bandymu juos papirkti, o tik neatsakingai ir lengvabūdiškai ištartomis neblaivaus asmens frazėmis.
Iš Klaipėdos apskrities VPK Kretingos rajono policijos komisariato rašto (t. 1, b. l. 176) matyti, jog tarnybiniame automobilyje „Skoda Octavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vaizdo ir garso įrašymo įranga įrengta nebuvo. Tačiau iš apeliacinės instancijos teismui pateikto Klaipėdos apskrities VPK Kretingos rajono policijos komisariato rašto (t. 2, b. l. 23) matyti, jog diktofonai yra priskirti prie Patrulių būrio pareigūnų naudojamų tarnybinių transporto priemonių ir nuolat jose laikomi.
Iš policijos pareigūnų L. S. ir V. L. pirminių tarnybinių pranešimų (t. 1, b. l. 8, 9) matyti, jog juose nieko apie tai, kad pokalbis su R. B. buvo įrašinėjamas, neužsimenama. Nenurodytos nei tokios aplinkybės, kad buvo bandyta pasinaudoti tarnybiniu diktofonu, bet pradėjus jį naudoti išsikrovė maitinimo elementai, todėl buvo pasinaudota asmeninio mobiliojo telefono diktofonu. Aplinkybės apie tai, kad galimai buvo bandoma naudotis tarnybiniu diktofonu, tačiau išsikrovė jo maitinimo elementai, pradėjo aiškėti tik teisminio nagrinėjimo metu. Teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 137-138) policijos pareigūnas L. S. nurodė, kad diktofonas buvo išsikrovęs. Teismui tenkinus gynybos prašymą ir kreipusis į Kretingos rajono policijos komisariatą dėl duomenų pateikimo apie tai, ar policijos pareigūnams buvo išduota mobili įranga garso įrašams fiksuoti, buvo gautas Kretingos rajono policijos komisariato atsakymas (t. 1, b. l. 176), kad policijos pareigūnams pradėjus naudoti tarnybinį diktofoną išsikrovė maitinimo elementai, todėl patruliai pasinaudojo turima įrašymo priemone – mobiliojo telefono diktofonu. Teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 181) liudytojas Kretingos rajono PK Kelių policijos poskyrio viršininkas R. K. taip pat patvirtino, kad policijos darbuotojai pasinaudojo asmenine įrašymo priemone, nes tuo metu nesuveikė turima inventorinė technika. Tokios pozicijos apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje (t. 2, b. l. 25) laikėsi ir liudytojas policijos pareigūnas L. S. nurodydamas, kad automobilyje yra diktofonas, tačiau reikiamu metu jis išsikrovė, nes įjungus jis neveikė.
Policijos patrulių veiklos instrukcijos (t. 1, b. l. 159-163) 9.3. p. nustatyta, jog teisės pažeidimams išaiškinti, įrodymams rinkti, atsižvelgiant į tarnybos užduotyje ar sektoriaus informaciniame biuletenyje numatytas vykdyti priemones, policijos patruliai aprūpinami garso, vaizdo fiksavimo, priartinimo, matavimo prietaisais (ruletėmis, alkoholio kiekio matuokliais, dujų analizatoriais, greičio, stiklo skaidrumo matuokliais) ir kitomis priemonėmis.; 20.10.-20.11. p. nustatyta, jog policijos patruliui tarnybos metu draudžiama naudoti neinventorinius matavimo prietaisus ir priemones (ruletes, alkoholio kiekio matuoklius, dujų analizatorius, greičio, stiklo skaidrumo matuoklius ir kt.); bendraujant su teisės pažeidimą padariusiu asmeniu, naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis (atsakyti į skambučius, skambinti, skaityti (rašyti), siųsti pranešimus ir kt.), išskyrus tarnybinius pokalbius. Taigi, kaip matyti, policijos pareigūnai, tarnybos metu rinkdami įrodymus, privalėjo naudotis ne asmeninėmis, o tarnybinėmis/inventorinėmis garso įrašymo priemonėmis, šiuo atveju taikomas principas – leidžiama tai, kas numatyta įstatyme. Teisė naudotis savo asmeninėmis garso įrašymo priemonėmis duotoje situacijoje jiems nebuvo suteikta.
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, jog nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai, rinkdami įrodymus (įrašydami pokalbį su R. B.) pažeidė teisės aktuose nustatytą duomenų gavimo tvarką tiek duomenų gavimo formos, tiek ir jų turinio aspektu – R. B. užsiminus apie galimą kyšio davimą, netaikė nagrinėjamoje situacijoje reikalingų taikyti prevencinių priemonių ir neįspėjo R. B., kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, po ko ėmėsi daryti pokalbio su R. B. garso įrašą neinventorine garso įrašymo priemone, neįspėję R. B. apie tai, jog jų pokalbis yra įrašinėjamas ir viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota atliekant ikiteisminį tyrimą. Iš to seka, kad šio policijos pareigūno L. S. padaryto garso įrašo negalėjo vertinti kaip įrodymo, nes garso įrašas gautas ne įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 str. 1 d. pažeidimas) ir pažeidus reikalavimą duomenis rinkti tik teisėtais būdais (BPK 20 str. str. 4 d. pažeidimas).
Apylinkės teismas, pripažindamas R. B. kaltu, rėmėsi ir liudytojų policijos pareigūnų L. S. bei V. L. parodymais.
Teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 137-138) liudytojas policijos pareigūnas L. S. parodė, jog bandydamas išvengti atsakomybės, R. B. pasiūlė važiuoti prie bankomato atsiskaityti, sumos nesakė. Sakė, kiek reikia, tiek ir bus. Jis vertina, kad R. B. jam siūlė kyšį. Tyrėją D. D. kvietė į įvykio vietą, nes suprato, kad R. B. nori juos papirkti.
Teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 138) apklausiamas liudytojas policijos pareigūnas V. L. parodė, kad pokalbį pradėjo girdėti, kai kolega parsivedė R. B. prie tarnybinio automobilio patikrinimui. Jis nenorėjo tikrintis, prasidėjo siūlymai važiuoti iki bankomato. Jie suprato, kad tai bandymas papirkti. Konkreti suma nebuvo siūloma. Iki kyšio siūlymo išsirutuliojimo nieko jie nedarė.
Tuo tarpu nuteistasis R. B. teisiamojo posėdžio metu (t. 1, b. l. 191-192) parodė, jog jam pastoviai buvo kalbama, kad bus blogiau, tačiau niekas nepaaiškino, kas blogiau. Dėl siūlymo susitarti – niekas neperspėjo dėl baudžiamosios atsakomybės.
Kaip matyti, R. B. neneigia fakto dėl mėginimo „susitarti“ su policijos pareigūnais, ką patvirtina ir aukščiau aptarti liudytojų policijos pareigūnų parodymai. Šiuo atveju svarbu tai, kad R. B. paprašius sustabdyti administracinio teisės pažeidimo forminimo procedūrą ir važiuoti iki artimiausio bankomato, t. y. užsiminus apie galimą kyšio davimą pareigūnams už jų neteisėtą neveikimą, policijos pareigūnai nesiėmė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos policijos generalinio komisaro 2006-02-03 pateiktoje atmintinėje dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju nurodytų prevencinių priemonių ir neįspėjo R. B., kad bet kokios užuominos, prašymai ar pasiūlymai dėl kyšio užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tokiu būdu, tinkamai neatlikdami savo pareigos dėl prevencinių priemonių taikymo stresinėje situacijoje buvusio (sulaikyto įtariant vairavimu neblaiviam) neblaivaus R. B. atžvilgiu, ir toliau elgdamiesi dviprasmiškai – tęsdami ir palaikydami pokalbį su R. B., kurį iš karto ėmėsi įrašinėti netarnybine garso įrašymo priemone, neįspėję R. B. apie garso įrašo darymą ir galimą vėlesnį šio garso įrašo panaudojimą prieš R. B. ikiteisminio tyrimo metu, policijos pareigūnai tokiais savo veiksmais (neveikimu) skatino nusikalstamos veikos darymą. Pažymėtina, jog valstybės institucijos, jų pareigūnai neturi skatinti asmenų nusikalsti. Suprasdami, kad gali būti padaryta nusikalstama veika, pareigūnai turi imtis priemonių užkirsti kelią tokios veikos padarymui, o ne patys skatinti jos atlikimą, turint tikslą vėliau su asmeniu susidoroti patraukiant jį baudžiamojon atsakomybėn. Akivaizdu, jog nagrinėjamoje situacijoje policijos pareigūnai, nuo pat pirmosios užuominos apie kyšio davimą neperspėję R. B., kad kyšio jie nepriims ir jokių R. B. pageidaujamų neteisėtų veiksmų (neveikimo) neatliks, ir kad už bandymą papirkti R. B. gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, sudarė prielaidas R. B. tikėtis, jog pareigūnai yra pasiruošę „derėtis“ dėl neteisėtų veiksmų atlikimo už atitinkamą materialinį atlygį. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepaneigtu, jog duotoje situacijoje R. B. būtų susilaikęs nuo bet kokių tolesnių derybų su pareigūnais dėl administracinio teisės pažeidimo neforminimo, jei policijos pareigūnai būtų tinkamai atlikę savo pareigas, elgęsi aiškiai, kategoriškai ir nedviprasmiškai, įspėję ir sudrausminę jį, o ne savo neveikimu ir netiesioginiu R. B. veiksmų toleravimu skatinę dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymo susijaudinusį ir pasimetusį neblaivų R. B. toliau elgtis neteisėtai. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad tokį R. B. elgesį išprovokavo patys pareigūnai, o už valstybės pareigūnų paskatintą atlikti neteisėtą veiką R. B. negali būti baudžiamas.
2008 m. vasario 5 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija, išnagrinėjusi bylą Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), savo sprendime priėmė teismų praktikai reikšmingą išaiškinimą, kad visi įrodymai, gauti kurstymo veiksmais, privalo būti atmesti. Taigi tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją (nutartis Nr. 2A-P-6/2008) suformuota teismų praktika patvirtina, kad nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokavimo metu, turi būti pripažįstami neleistinais. Materialinės teisės aspektu pažymėtina, kad baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti tokių veikų darymo. Už valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama ir todėl, kad tokia veika dėl valstybės kontroliavimo bei jos indėlio ją darant negali būti laikoma tiek pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Tokia veika BK 11 ir 12 straipsnių prasme negali būti laikoma nusikalstama. Baudžiamojo proceso normų aspektu pažymėtina, kad baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima tikėtina informacija apie asmens nusikalstamą veiką, tačiau proceso ar jam prilygstantys veiksmai negali būti atliekami, siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Pagal BPK proceso veiksmai privalo būti atliekami, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“ (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-39/2013).
Įvertinus tiek materialiuosius, tiek procesinius teisinius aspektus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, t. y. egzistuoja BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytas pagrindas nutraukti baudžiamąjį procesą nuteistojo R. B. atžvilgiu. Todėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis – R. B. išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. B. dėl kaltinimo pagal BK 227 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.
Skaitmenines laikmenas su garso įrašais palikti saugoti baudžiamojoje byloje.