Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2134-488/2016 pagal ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei G. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 434,43 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.672 str., 6.350 str., 6.345 str. 4, 5 d.). Nurodė, kad 2014 m. lapkričio 4 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė užsakymą, pagal kurį ieškovė turėjo atsakovės bute sumontuoti šarvo duris už bendrą 463,39 Eur (1600 Lt) sumą. Pasirašant sutartį atsakovė ieškovei sumokėjo 28,96 Eur (100 Lt), o visiškai atsiskaityti turėjo po visų darbų atlikimo. Ieškovė atsakovės bute duris sumontavo 2014 m. gruodžio 8 d. Atsakovė darbus priėmė. Šalys pasirašė buhalterinius dokumentus: sąskaitą – faktūrą AID Nr. 00031 ir pinigų priėmimo kvitą AID Nr. 00031, kuriuos atsakovė pasiėmė nesumokėjusi pinigų ir grąžinti ieškovei atsisakė. Atsakovė pinigų už darbą nesumokėjo, nurodė, kad atsiskaitys bankiniu pavedimu. Kilus konfliktui, atsakovė ieškovės darbuotojus išvarė iš buto. 2014 m. gruodžio 14 d. atsakovė ieškovei pareiškė pretenziją dėl nekokybiškai atliktų darbų ir pareikalavo, kad ieškovė trūkumus pašalintų iki 2014 m. gruodžio 22 d. 2014 m. gruodžio 22 d. atsakovės duris sureguliavo, atsakovė informavo, kad daugiau pretenzijų neturi. Tačiau 2014 m. gruodžio 23 d. atsakovė kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (toliau – Tarnyba), kuri 2015 m. kovo 4 d. nutarimu įpareigojo ieškovę neatlygintinai pašalinti durų ir jų montavimo trūkumus. 2015 m. kovo 22 d. ieškovės užsakymu UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo atlikti ginčo šarvo durų komplektacijos, dalinės apdailos, t. y. užsakymo atlikimo įvertinimą. Atsakovė į butą neįsileido. 2015 m. kovo 30 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ akte konstatuota, kad nukrypimų nuo užsakymo nėra. Šią išvadą ieškovė pateikė Tarnybai, todėl sankcijos nebuvo taikomos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie nėra ieškovės nuginčyti: 2014 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaita faktūra, serija AID Nr. 00031, ir 2014 m. gruodžio 8 d. pinigų priėmimo kvitas, serija AID Nr. 0003, patvirtina, kad atsakovė priėmė prekę – duris ir jų priedus, bei sumokėjo ieškovei 463,39 Eur (1600 Lt), o ieškovės atstovas R. M. savo parašu patvirtino, kad tuos pinigus iš atsakovės gavo. Nors ieškovė tvirtino, kad atsakovė, nesumokėdama už gaminį ir atliktą darbą bei neatiduodama mokėjimo dokumentų, jos atžvilgiu sukčiavo, tačiau šio teiginio neįrodė, nes nepateikė įrodymų, kad dėl atsakovės veiksmų būtų kreipusis į teisėsaugą. Teismo nuomone, ieškovės atstovo R. M. paaiškinimai, liudytojų D. K. ir S. N. parodymai nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, jog atsakovė neatsiskaitė su ieškove. Teismas pabrėžė, jog šie asmenys patvirtino, kad jiems už darbą buvo sumokėta, o tiesiogiai atsiskaitinėjimo tarp ieškovės ir atsakovės fakto nematė, nes montavo duris prie įėjimo į butą, o, iškilus konfliktinei situacijai, iš buto pasišalino. Kartu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog atsakovės atsikirtimus papildomai pagrindžia liudytojo V. D. parodymai apie tai, kad jie turi sukaupę grynųjų pinigų įvairiems buto remonto darbams, juos laiko miegamajame, su meistrais atsiskaitinėja grynais pinigais. Tiek ieškovės atstovas R. M., tiek atsakovė patvirtino aplinkybę, kad atsakovė paimti pinigų ėjo į miegamąjį. Teismo nuomone, ieškovės atstovo R. M. nurodytą aplinkybę apie atsakovės pažadą atsiskaityti bankiniu pavedimu, paneigia atsakovės banko sąskaitų išrašai, iš kurių matyti, kad ji ir jos sutuoktinis niekada nėra darę iš sąskaitos pavedimų, atsiskaitinėjo tik kortele, imdavo grynuosius pinigus.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą už akių arba priimti šioje byloje naują sprendimą – ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį tenkinti visa apimtimi, priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Išdėsčiusi ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl sutarties su atsakove sudarymo aplinkybių, apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2015 m. gruodžio 28 d. atnaujino praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti ir priėmė atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nes anksčiau šioje byloje priimtas sprendimas už akių jau buvo įsiteisėjęs. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo vertino, kad šalies pateikti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 288 str. 4 d. 1 p.) ir priėmė netinkamą procesinį sprendimą panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą už akių. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovės teiginiai, jog ji negavo pranešimo apie vykstantį teisminį procesą, yra neįtikinami, nes ji yra pensininkė, būna namuose. Be to, teismas negalėjo atnaujinti termino pareiškimui pateikti, kadangi atsakovė pareiškime nesuformulavo tokio prašymo ir nenurodė svarbių termino praleidimo aplinkybių. Mano, kad paso kopijos duomenys nepatvirtina, jog atsakovė laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 26 d. buvo išvykusi į sanatoriją ir gydėsi Rusijos Federacijoje. Pateiktame prašyme nebuvo nurodytos jokios naujos aplinkybės ar įrodymai, kurie galėtų turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Rašytiniai įrodymai, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą, buvo pateikti ieškovės ir teismas juos vertino priimdamas 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą už akių. Ieškovės vertinimu, atsakovė G. D. nebuvo apdairi, žinodama konfliktinę situaciją tarp jos ir ieškovės, akivaizdžiai ignoravo ir pasyviai reagavo į jai siunčiamas pretenzijas, teismo pranešimus, šaukimus bei teismo sprendimą, nors turėjo suprasti savo nepagrįsto elgesio pasekmes, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi išvengti civilinės atsakomybės. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai vertino nuoseklius ieškovės atstovo paaiškinimus, be pagrindo nepagrįstai atmetė apklaustų liudytojų parodymus, kurie buvo nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys, o prioritetą suteikė rašytiniams įrodymams. Pabrėžia, kad nuosekliai, net rašydama raštus Tarnybai, nurodė, jog atsakovė nėra su ja atsiskaičiusi. Be to, nors liudytojai tiesiogiai nematė atsiskaitinėjimo fakto, tačiau girdėjo visus įvykius ir suvokė, kad atsakovė neatsiskaitė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino R. M. nuosekliai nurodomų faktų apie visas įvykio aplinkybes, rėmėsi liudytojo, kuris yra atsakovės šeimos narys, parodymais bei neatsižvelgė į tai, kad ieškovė neturėjo jokio pagrindo apkalbėti atsakovę, kuri tvirtino vis atsiskaitysianti, todėl ir nebuvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas.Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovė G. D. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovė pirmosios instancijos teismui buvo pateikusi atskirą prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Bylos duomenys nepatvirtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo priimtas sprendimas už akių jai buvo išsiųstas registruota pašto siunta. Šį procesinį sprendimą pasiėmė tik 2015 m. gruodžio 8 d., ir tai buvo pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą terminą dėl pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių pateikimo. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikė pinigų priėmimo kvito bei sąskaitos faktūros originalus, kurių ieškovė neturėjo ir negalėjo pateikti. Taigi būtent šios aplinkybės turėjo esminės reikšmės dėl sprendimo už akių panaikinimo ir bylos nagrinėjimo atnaujinimo. Atsakovė kartu pabrėžia ir tai, jog ieškovė pirmajame rašte Tarnybai nenurodė, jog atsakovė yra jai skolinga. Paaiškino, jog nebuvo sumokėjusi 28,96 Eur (100 Lt) avanso, o užsakymo, kuriame nurodyta, kad užsakovas moka avansą, pasirašymas, nepatvirtina avanso sumokėjimo fakto. Tvirtina, kad sumą pagal sutartį ieškovei sumokėjo 2014 m. gruodžio 8 d.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.) Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei tvirtina, kad teismas nepagrįstai atnaujino praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, nepagrįstai panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą už akių, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Tačiau sutikti su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog 2014 m. lapkričio 9 d. ieškovė atsakovei pateikė komercinį pasiūlymą pagaminti ir sumontuoti šarvuotas duris (9 b. l.), kurį atsakovė priėmė (10 b. l.). Užsakyme buvo aptartas gaminys, darbai ir nustatyta jo kaina – 463,39 Eur (1600 Lt) su PVM, sumokant 28,96 Eur (100 Lt) avansą. Tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, kad 2014 m. gruodžio 8 d. atsakovės bute buvo sumontuotos durys. Atsakovė 2014 m. gruodžio 14 d. ieškovei pateikė pretenziją dėl netinkamos darbų ir paties gaminio kokybės (11 b. l.), o 2014 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Tarnybą, kuri 2014 m. gruodžio 31 d. įpareigojo ieškovę pasiaiškinti dėl atsakovės pretenzijos ir pateikti įrodymus (16 – 17 b. l.). Ieškovė 2015 m. sausio 5 d. atsakyme Tarnybai (12 – 13 b. l.) atsakovės nesumokėjimo už gaminį ir darbą fakto nenurodė, nors atsakovė buvo pateikusi savo apmokėjimo už gaminį ir darbą dokumentus: 2014 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaitą – faktūrą, serija AID Nr. 00031, ir 2014 m. gruodžio 8 d. pinigų priėmimo kvitą, serija AID Nr. 00031 (18 – 19 b. l.). Ištyrusi situaciją, Tarnybos komisija 2015 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 10-485 nutarė patenkinti atsakovės G. D. reikalavimą neatlygintinai pašalinti durų ir jų montavimo darbų trūkumus bei nurodė, kad ieškovės pateikti įrodymai nėra pakankami vertinti šalių neatsiskaitymo faktą (22 – 25 b. l.) UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip kvalifikuota statybos darbų vertintoja, 2015 m. kovo 30 d. konstatavo, kad, apžiūrėjusi atsakovei įrengtas šarvo duris, jų komplektaciją ir atliktus darbus, atitiktį pagal pateiktus dokumentus ir užsakymą, nukrypimų nenustatė (26 – 28 b. l.). Tarnyba, 2015 m. balandžio 22 d. išnagrinėjusi 2015 m. kovo 30 d. ieškovės paaiškinimą, konstatavo, kad ieškovė pateikė dokumentus, įrodančius, kad durys sumontuotos tinkamai. Byloje esantys duomenys rodo, kad 2015 m. liepos 20 d. Panevėžio miesto apylinkės teisme buvo gautas ieškovės ieškinys atsakovei G. D. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, kuriame ieškovė tvirtino, kad atsakovė neatsiskaitė už pagamintas ir įmontuotas duris (2 – 5 b. l.). Ieškovės ieškinys su priedais ir pranešimas dėl atsiliepimo įteikimo atsakovės gyvenamosios vietos adresu nebuvo įteiktas, todėl procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu (40, 44, 47, 51 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad atsiliepimas į ieškinį pateiktas nebuvo, pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovės reikalavimus tenkino visiškai ir iš atsakovės priteisė reikalaujamas pinigų sumas. Tačiau vėliau, gavus atsakovės prašymus dėl praleisto termino atnaujinimo ir pareiškimo sprendimo už akių peržiūrėjimo, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimas už akių buvo panaikintas ir, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimtas skundžiamas sprendimas.Apeliaciniame skunde ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad nebuvo pagrindo atsakovei atnaujinti praleistą terminą dėl pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nes iš byloje esančio prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti pareiškimą peržiūrėti 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą už akių matyti, kad atsakovė prašė atnaujinti praleistą terminą, todėl toks atsakovės reikalavimas buvo suformuluotas ir pagrįstai svarstytas (61 b. l.). Kartu pabrėžtina ir tai, jog šiame prašyme atsakovė nurodė, jog nėra gavusi jokių procesinių dokumentų, o sprendimas už akių jai išsiųstas nebuvo. Duomenų, paneigiančių tokias atsakovės nurodytas aplinkybes, byloje nėra. Priešingai, atsakovės pateikti duomenys, kurie nėra nuginčyti, rodo, kad atsakovė gydėsi sanatorijoje užsienyje nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 21 d., kur traukiniu išvyko dar 2015 m. liepos 29 d., o grįžo 2015 m. rugpjūčio 24 d. Pažymoje apie procesinių dokumentų neįteikimą nurodyta data yra 2015 m. rugpjūčio 5 d., kada pagal atsakovės pateiktus duomenis ji nebuvo Lietuvos Respublikoje (82 – 83, 84 b. l.). Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad atsakovė sąmoningai praleido nustatytą pareiškimo dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikimo terminą, buvo pasyvi ar kitokiu būdu piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Nepaisant virš išdėstytų duomenų, esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl atsakovės pateikto prašymo atnaujinti praleistą terminą pareiškimui pateikti, sprendimo už akių panaikinimo ir bylos nagrinėjimo atnaujinimo turi ta aplinkybė, jog byloje esantys ir „Liteko“ sistemos duomenys patvirtina, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo už akių kopija atsakovei išties išsiųsta nebuvo, nors tai turėjo būti padaryta ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo priėmimo dienos (CPK 285 str. 7 d.). Taigi aptariamu atveju pats teismas nesilaikė imperatyvių teisės aktų nuostatų, kas leidžia spręsti, kad termino dėl pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikimo atnaujinimas, kaip ir sprendimo už akių panaikinimas bei civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas, buvo teisėti ir pagrįsti.Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 288 str. nuostatos, reglamentuojančios pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjimą, neįtvirtina, kad procesinių dokumentų nepateikusi šalis dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo privalo pateikti visiškai naujus duomenis ar aplinkybes. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. spendimas už akių negalėjo būti panaikintas, kadangi atsakovė nepateikė jokių naujų įrodymų, yra atmetamas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad atsakovė pateikė duomenis apie jos išvykimą į sanatoriją Rusijos Federacijoje, paaiškinimus apie piniginių lėšų sumokėjimą ieškovei, turėtus rašytinius dokumentus, kurie patvirtina jos išdėstytą poziciją. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę vertinti jau abiejų šalių poziciją bei egzistuojančią įrodymų visumą. Dėl šių aplinkybių apeliantės argumentas, jog ji buvo pateikusi visus įrodymus, todėl teismas neturėjo pagrindo panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimo, taip pat yra atmetamas kaip nepagrįstas.Atsižvelgdamas į visus pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atnaujino terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti, panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. spendimą už akių ir iš naujo nagrinėjo civilinę bylą.Kiti esminiai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu priimant skundžiamą sprendimą. Apeliantė tvirtina, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai nesivadovavo nuosekliais R. M. paaiškinimais ir liudytojų D. K. ir S. N. parodymais, kurių visuma patvirtina, jog atsakovė su ieškove neatsiskaitė, o taip pat be pagrindo prioritetą suteikė rašytiniams įrodymams, t. y. sąskaitai – faktūrai ir pinigų priėmimo kvitui. Papildomai apeliantė pabrėžia, kad jos nurodomas aplinkybes dėl piniginių lėšų nesumokėjimo kartu patvirtina ir faktas, jog teikdama atsakymus Tarnybai buvo nurodžiusi, kad atsakovė su ja neatsiskaitė.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, susijusius su ieškovės nurodomomis aplinkybėmis dėl, neva, nesumokėtų piniginių lėšų už pagamintas ir sumontuotas duris, o taip pat įvertinęs skundžiamame sprendime išdėstytus motyvus šiuo klausimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 str.), o taip pat padarė įrodymais pagrįstas išvadas. Pažymėtina, kad sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis vertinant įrodymus, taikant teisės normas, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009, Nr. 3K-3-107/2010, Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, todėl visų jų išsamiai nekartoja.Vertinant apeliacinio sku ndo argumentą dėl netinkamo įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškovė privalėjo įrodyti, bet neįrodė, kad atsakovė yra neatsiskaičiusi už duris ir jų sumontavimą (CPK 178 str. str.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su vertinimu, jog ieškovės atstovo R. M. paaiškinimai ir liudytojų D. K. bei S. N. parodymai nepaneigia byloje esančių ir nenuginčytų rašytinių įrodymų, t. y. 2014 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaitos – faktūros, serija AID Nr. 00031, ir 2014 m. gruodžio 8 d. pinigų priėmimo kvito, serija AID Nr. 00031, kurie neabejotinai patvirtina, kad atsakovė sumokėjo pinigus ieškovės atstovui, kuris pasirašė, jog iš atsakovės gavo ginčijamą piniginę sumą. Kadangi egzistuoja rašytiniai dokumentai, kurie patvirtina abiejų šalių valią šių dokumentų pasirašymo metu, tai, atsižvelgiant į protingo asmens standartą, yra pagrindas išvadai, jog ieškovės atstovas pinigų priėmimo kvite pasirašydamas būtent ir patvirtino piniginių lėšų iš atsakovės gavimą (18, 19 b. l.). Minėtų dokumentų buvimas pas atsakovę, kuri yra vartotoja ir silpnesnė sutarties šalis, leidžia preziumuoti, kad ji yra įvykdžiusi savo prievolę ieškovei atsiskaityti už pagamintas ir sumontuotas šarvo duris. Šių rašytinių įrodymų, priešingai nei tvirtina apeliantė, nepaneigia nei ieškovės atstovo, nei liudytojų parodymai, kurie turi būti vertinami visų įrodymų visumoje, atsižvelgiant į tai, kad liudytojas R. M. yra ieškovės direktorius, o D. K. bei S. N. – ieškovės darbuotojai. Papildomai pabrėžtina, jog apeliantė nepateikė jokių įrodymų, jog dėl to, kad atsakovė su ja neatsiskaito ir negrąžina sukčiavimo būdu gautų finansinės apskaitos dokumentų, būtų kreipusis į teisėsaugos institucijas dėl dokumentų atgavimo, siuntusi oficialią pretenziją atsakovei dėl neapmokėto gaminio ar kitais būdais siekusi atgauti pinigines lėšas už pagamintas ir įmontuotas duris. Abejonių ieškovės dėstoma pozicija kelia ir tai, kad ieškinys pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas tik praėjus daugiau nei pusei metų nuo to laiko, kai ieškovė tvirtina negavusi apmokėjimo, o 2015 m. sausio 5 d. pateikdama atsakymą į pretenziją Tarnybai ieškovė nenurodė, jog atsakovė nėra apmokėjusi už įsigytas šarvo duris ir jų sumontavimą.Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovės ieškinys nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai ir nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą sprendimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.