Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-01-18 · Civilinė byla Nr. 2A-3-340/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-01-18
Bylos Nr.
2A-3-340/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Trečiasis asmuo
K. G.
Kategorijos
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-3-340/10Procesinio sprendimo kategorija: 45.5; 121.15; 121.18; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. sausio 18 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija,susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės,kolegijos teisėjų R. Janovičienės, D. Kutrienės,sekretoriaujant J. Markovičiūtei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo K. G..

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo priteisti 3 160,87 Lt skolos už šildymo paslaugas; 5 procentų dydžio metines palūkanas bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teikė šilumos energiją butui, (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui. Minėtas butas buvo išnuomotas K. G.. Nuomos sutartis registre užregistruota nebuvo, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis su nuomininku sudaryta nebuvo. Nurodė, kad per laikotarpį nuo 2005-07-01 iki 2008-11-30 susidarė įsiskolinimas 3 160,87 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, jog būtina įvertinti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Atsakovo teigimu, jis niekada nėra gavęs iš ieškovo jokių sąskaitų ar pranešimų susimokėti už šilumą per visą įsiskolinimo laikotarpį, kas parodo, kad ieškovas šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė ne atsakovą, bet buto nuomininką, kuriam ir buvo teikiamos sąskaitos už šilumą bei iš jo priimami mokėjimai. Atsakovas informavo ieškovą apie tai, kad butas išnuomotas trečiajam asmeniui, todėl susitarimas, kad sutarties šalimi yra nuomotojas, o ne savininkas, buvo. Todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja apmokėti skolą iš atsakovo. Nepagrįstas reikalavimas dėl 5 procentų palūkanų priteisimo, kadangi tarp šalių nėra susiklostę prievoliniai santykiai. Taip pat atsakovas buvo pateikęs prašymą kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Vyriausybės nutarimui.

Tretysis asmuo K. G. pripažino, kad naudojasi ieškovo teikiama šilumos energija, o įsiskolinimas susidaręs dėl sunkios materialinės padėties.

Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2009-06-10 sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, 3 160,87 Lt skolos už šildymą ir karštą vandenį, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo bei 685 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, jog šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai reglamentuojami tiek bendrosiomis – Civilinio kodekso normomis, tiek specialiosiomis normomis: Šilumos ūkio įstatymu bei poįstatyminiais teisės aktais. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse numatyta, kad tiek šilumos pirkimo – pardavimo sutartys, tiek šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartys yra sudaromos tarp šilumos tiekėjo ir atitinkamai pastato savininko – šilumos vartotojų ar butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų (52.1 ir 62 punktai). Formuojamoje teismų praktikoje taip pat laikomasi teisės aiškinimo, kad nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems yra tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas, o ne nuomininkas. Kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės, nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki šalys nesudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas, todėl ir daliniai trečiojo asmens mokėjimai nepakeičia susiklosčiusių teisinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo. Vadinasi, atsakomybė šiuo atveju už susidariusią skolą tenka Vilniaus miesto savivaldybei. Skolos dydžio nei atsakovas, nei tretysis asmuo neginčijo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-06-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apelianto nuomone, teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, konstatuodamas, jog už šilumos energiją turi atsiskaityti gyvenamosios patalpos savininkas. Nurodo, jog CK 6.584 str. 1 d. bei Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas Nr. 876, kuriuo patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka“ taikytini nagrinėjamu atveju, kaip reguliuojantys ginčo santykius. Teismas turėjo įvertinti, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Pažymi, jog teismas neatsižvelgė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu atveju yra nevienareikšmė. Nurodo, jog įvertinus ieškovo veiksmus laikytina, kad jis šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė buto nuomininką ir būtent tarp šių šalių konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo-pardavimo santykiai, nors ir nebuvo sudaryta rašytinė sutartis; ieškovas tiekė butui šilumos energiją, nuomininkas ją vartojo, t. y. pripažinęs sandorį privalėjo vykdyti iš jo kylančią prievolę – mokėti nustatytais terminais. Apeliantas laiko, jog teismas neteisingai aiškina CK 6.579 str. 4 d., pažymi, jog ieškovas žinojo, kad butas išnuomotas ir kas yra buto nuomininkai, todėl negali naudotis argumentu, kad sutartis nebuvo įregistruota viešame registre. Be to, teismas neatsižvelgė, kad ieškovas apie susidariusį įsiskolinimą nebuvo informavęs Vilniaus m. savivaldybės iki 2008-09-30, t. y. prieš 3 mėnesius iki kreipimosi į teismą. Apelianto teigimu, neaišku, kokiais duomenimis ieškovas skaičiuoja įsiskolinimą 6 asmenims, kadangi nepateikta Gyventojų registro pažyma kiek iš tikrųjų žmonių gyvena bute (duomenys neskelbtini), todėl teismas nepagrįstai ieškinį tenkino visa apimtimi. Nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė 590 Lt procesinių dokumentų rengimo išlaidų, laiko, jog atsižvelgiant į bylos pobūdį bei tai, kad identiško turinio ieškiniai teikiami visose analogiškose bylose, ieškinio parengimas nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės normų analizės, įrodymų rinkimo ir pan.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-06-10 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš apelianto 1 190 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Pažymi, jog kasacinis teismas yra aiškiai suformulavęs precedentą, kas privalo atsiskaityti už šilumos paslaugas, jei nuomininkas nėra sudaręs rašytinės individualios šilumos pirkimo-pardavimo sutarties. Nurodo, jog skaičiuodamas mokesčius vadovavosi UAB „Karoliniškių būstas“ pateiktais duomenimis dėl gyventojų bute; be to, pats apeliantas su atsiliepimu į ieškinį pateikė Vilniaus miesto valdybos sprendimą, kuriuo nuspręsta bute leisti apsigyventi šešių asmenų šeimai; pati K. G. taip pat nurodė, jog bute gyvena kartu su 5 vaikais. Pažymi, jog ieškovo prašoma priteisti suma neviršija nustatyto maksimalaus užmokesčio už ieškinio parengimą, be to šią sumą sudaro ir dalyvavimas teismo posėdžiuose, komunikacijos išlaidos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei jų ypatumus, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, bei vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota tokios kategorijos bylose; absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas yra atsakovas; už butui tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2005-07-01 iki 2008-11-30 susidarė įsiskolinimas 3 160,87 Lt sumai. Butas buvo suteiktas 1998-05-07 Vilniaus miesto valdybos sprendimu K. G. šešių asmenų šeimai išimties tvarka kaip manevrinio fondo butas (b.l. 39). Nors specialios paskirties AB „Karoliniškių būstas“ buvo įpareigota sudaryti su K. G. manevrinio fondo buto nuomos sutartį vieneriems metams, tačiau duomenų apie tai, kad nuomos sutartis buvo sudaryta, nėra.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti tai, jog Lietuvos Aukščiausiais Teismas suformavo praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją (2007 m. vasario 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-211/2007, 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-269/2005). Apelianto vertinimu ypatingai aktuali yra 2004 m. birželio 23 d. Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004, kai buvo siekiama prisiteisti įsiskolinimą už šilumos energiją iš asmenų, savavališkai užėmusių patalpas; byloje buvo nustatyta, kad už įsiskolinimą atsako savavališkai užėmę savivaldybės patalpą fiziniai asmenys –faktiniai šilumos vartotojai. Nagrinėjamoje byloje ieškovas žinojo, kas yra galutinis šilumos vartotojas – K. G., todėl teismas turėjo įvertinti, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens susiformavo šilumos energijos tiekimo-vartojimo santykiai jų konkliudentiniais veiksmais: ieškovas priimdavo mokėjimus už buto šildymą. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti precedentą – Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2006, priimtą byloje su analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis, kurioje apygardos teismas konstatavo, jog ieškovo žinojimas apie nuomos teisinių santykių buvimą tarp atsakovo ir trečiojo asmens nėra susietas su nuomos sutarties įregistravimu viešajame registre. Kolegija pažymi, kad 2009-12-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą patenkinti šilumos energijos tiekėjo ieškinį. Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pasirėmė jau suformuota praktika analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-280/2009; 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-3/2008.) ir pripažino, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini šioje byloje (CPK 4 str.). Dėl išdėstyto kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, kaip precedentu. Tokiu būdu visų pakopų teismų praktika bylose dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties vartotojo, kai jis yra socialinio būsto nuomotojas yra galutiniai suformuota, CK 6.584 str. normos, Šilumos ūkio įstatymo normos, Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, kitos specialiosios teisės normos, aiškinamos taip, kad nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Laikantis kasacinio teismo nuoseklaus išaiškinimo pirmiau nurodytose bylose teisėjų kolegija pabrėžė, kad šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi (pirkėju). Nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodė, kad tarp trečiojo asmens K. G. ir SPAB „Karoliniškių būstas“ būtų sudaryta nuomos sutartis, taigi apelianto nurodyta aplinkybė, jog ieškovas žinojo, kad atsakovui priklausantį butą nuomoja tretysis asmuo bei priimdavo trečiojo asmens mokėjimus už suvartotą šilumą, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje.

Kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais dėl skolos dydžio nepagrįstumo. Apeliantas nurodo, kad trečiojo asmens bute nėra įrengti vandens apskaitos prietaisai, todėl ieškovas privalėjo tiksliai sužinoti gyventojų skaičių, deklaravusių gyvenamąją vietą bute, tačiau byloje nepateikta gyventojų registro tarnybos pažyma, patvirtinanti, kiek iš tikrųjų asmenų gyvena atsakovo bute; dėl to teismas negalėjo tenkinti ieškinį pilnai. Kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo apeliaciniam skundui argumentu, jog ieškovas tokiu atveju, kai patalpų savininkas – atsakovas nepasirūpino sudaryti nuomos sutartį su trečiuoju asmeniu bei jį išviešinti, turėjo pagrindo vadovautis SPAB „Karoliniškių būstas“ duomenimis apie gyventojų skaičių atsakovo bute. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad remiantis rungtyniškumo principu bylos atsakovas, nesutikdamas su ieškovo skolos dydžio paskaičiavimu, turėjo procesinę pareigą (ir galimybę) teikti įrodymus, paneigiančius ieškovo teiginius apie gyventojų skaičių bute. Tokių įrodymų teismui pateikta nebuvo, taigi šis skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu teismų praktikos; teismo išvados visiškai atitiko byloje nustatytas aplinkybes bei aptartus kasacinio teismo išaiškinimus. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo sprendimo motyvų ir išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Palikus skundžiamą teismo sprendimą nepakeistą, nėra pagrindo keisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme. Tačiau apeliantas prašo bet kokiu atveju svarstyti bylinėjimosi išlaidų (tarp jų – išlaidų advokato pagalbai apmokėti) sumažinimo klausimą, motyvuodamas, kad pirmosios instancijos teismo priteista 590 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti suma yra nepagrįstai didelė atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjama byla yra viena iš daugelio analogiško pobūdžio bylų (apie 200) tarp ieškovo ir atsakovo, dėl to ieškovo atstovas naudojosi paruoštais šablonais ir pasiruošimas bylai nereikalavo nei ypatingų jo darbo laiko sąnaudų, nei specialių žinių. Kolegija pažymi, kad ieškovo atstovai – advokato padėjėjai be ieškinio paruošimo, teikė byloje paaiškinimus raštu dėl atsakovo atsiliepimo ir dėl atsakovo prašymo kreiptis į administracinį teismą, dalyvavo teismo posėdyje, kas pareikalavo tam tikrų atstovų laiko sąnaudų. Tokiu būdu ieškovo deklaruota išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme suma – 590 Lt nėra nepagrįstai didelė ir negali būti mažinama. Kita vertus, nors teismo praktika analogiško pobūdžio bylose yra suformuota, pats atsakovas visose bylose aktyviai prieštarauja ieškiniui, inicijuoja apeliacinius bei kasacinius procesus, taip pat panaudodamas paruoštus šablonus, taigi negali panaudoti šio argumento prieš ieškovą.

Ieškovas patyrė 1 190 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b.l. 106-109). Teisėjų kolegija, nepatenkinusi apeliacinio skundo, tačiau atsižvelgdama į byloje keliamų problemų pobūdį, nedideles advokato darbo laiko sąnaudas, priteisia ieškovo naudai dalį jo patirtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai 300 Lt (tris šimtus Lt) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Kolegijos pirmininkė T. ŽukauskienėTeisėjos R. JanovičienėD. Kutrienė