Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios draudimo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BDUAB) „Ingo Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-775-51/2007 pagal nurodyto ieškovo ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltic transline“, tretieji asmenys S. Ž. , Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis asmuo Panevėžio regiono AAD palaikė ieškovo ieškinį.

Tretysis asmuo S. Ž. ieškinio dalies dėl žalos dydžio nepripažino, nurodė, kad automobilio bake negalėjo būti tiek daug degalų.

Teismo nuomone, draudimo išmoką išmokėjo ne ieškovas, o Biuras, todėl jis pagal esamą įstatyminį reglamentavimą - TPVCAPD įstatymo 20 straipsnio 3 dalį - tapo ieškovo kreditoriumi. Ieškovas yra bankrutuojanti bendrovė, ieškinį šioje byloje pareiškė ieškovo administratoriaus įgaliotas asmuo. Teismo teigimu, pagal teisminę praktiką įmonės bankroto atveju įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p.), tačiau tai nereiškia, kad visi valdymo organų įgaliojimai yra perkeliami administratoriui, jo įgaliojimai apibrėžti baigtiniu sąrašu, administratoriaus įgaliojimų apimtis plečiamai neaiškintina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 24 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-840/2001). Pagal ĮBĮ nuostatas (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., 14 str. 3 d., 20 str.) matyti, kad administratorius gali reikšti reikalavimus bankrutuojančios įmonės skolininkams, tačiau nenumatyta, kad administratorius turėtų teisę reikšti ieškinius bankrutuojančios įmonės kreditorių (šiuo atveju – Biuro) skolininkams, todėl nagrinėjamuoju atveju administratorius apskritai negalėtų reikšti tokio reikalavimo atsakovui.

Teismo teigimu, TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalis reglamentuoja regresinius draudiko santykius draudėjo atžvilgiu, tačiau pagal šį straipsnį regreso teisę įgyja tik draudikas, sumokėjęs išmoką. Be to, šiame straipsnyje numatytų galimo regreso atvejų analizė rodo, kad šie atvejai taikytini tik fizinio, bet ne juridinio asmens atžvilgiu, nes juose nurodytus veiksmus gali atlikti tik transporto priemonę vairavęs asmuo, o ne transporto priemonės savininkas/valdytojas – juridinis asmuo. Teismo nuomone, ieškinys turi būti atmestas ne tik dėl to, kad ieškovas kaip draudikas neturi atsakovui reikalavimo teisės, bet ir dėl to, kad ieškovo regresinis ieškinys atsakovui pagal esamą įstatyminį reglamentavimą apskritai negalimas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Apelianto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su draudimo sutarties sąlygomis, tačiau padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškovo teisės reikalauti atsakovo atsakomybės (CPK 178 str., 185 str.) ir, netinkamai išaiškinęs bei pritaikęs materialinės teisės normas, be pagrindo nepatenkino ieškinio reikalavimų, todėl teismo sprendimas negali būti paliktas galioti (CPK 329 str., 330 str.).

Pagal CPK 3 straipsnio pirmąją dalį teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (CPK 3 str. 1 d., CK 1.5 str. 4 d.).

Pagal CK 6.245 straipsnio pirmąją dalį civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą). CK 6.254 straipsnio pirmoji dalis teigia, kad įstatymų ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomybė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Pagal CK 6.988 straipsnio trečiąją dalį privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai.

CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta bendroji asmenų elgesio taisyklė - kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymu numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.251 str. 1 d.). Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą (CK 6.263 str. 3 d.).

Vienu iš įstatymų, kuriuose nurodyti tokie atvejai, laikytinas 2004 m. kovo 5 d. TPVCAPD įstatymas, numatantis išmokų – draudiko ar Biuro nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokamų pinigų sumų, skirtų padarytai žalai atlyginti, mokėjimo tvarką, susiklosčius civilinės atsakomybės draudimo teisiniams santykiams (CK 6.988 str., CK 6.263 str. 3 d., TPVCAPDĮ 2 str. 12 d.). Pagal TPVCAPD įstatymo 3 straipsnio pirmąją dalį draudimo išmoka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims, valdant ar naudojant transporto priemonę, atsiranda civilinė atsakomybė. Nors draudiko civilinė atsakomybė yra sutartinė, tačiau TPVCAPDĮ įtvirtina tam tikras specialiojo pobūdžio teisės normas, reglamentuojančias tokios atsakomybės realizavimo tvarką (išmokų mokėjimo tvarką), iškėlus draudikui bankroto bylą. Dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką, jei kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kai atsakingam draudikui iškelta bankroto byla (TPVCAPDĮ 17 str. 1 d., 3 p.). Jeigu Biuras moka išmoką dėl to, kad Biuro nariui iškelta bankroto byla, Biuras perima iš draudiko turimus žalą įrodančius dokumentus ir, nustatęs žalos atlyginimo pagrindą ir išmokos dydį, išmoka nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoką, o ją išmokėjęs Biuras tampa šio draudiko kreditoriumi (TPVCAPDĮ 20 str. 1 d., 2 d.).

Bylos duomenimis, atsakovo UAB ,,Baltic transline“ (draudėjas), apsidraudusio 2005 m. gegužės 2 d. transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimis, sudarytomis su BDUAB „Ingo Baltic“ (draudikas), savo, kaip krovininio automobilio ir jo priekabos valdytojo, civilinę atsakomybę, darbuotojas - tretysis asmuo S. Ž. , vairuodamas minėtą automobilį su priekaba, 2005 m. gegužės 20 d. Panevėžyje susidūrė su prekiniu traukiniu, dėl ko buvo padaryta 39 646,65 Lt dydžio žala trečiajam asmeniui Panevėžio regiono AAD bei 6 021,56 Lt žala AB „Lietuvos geležinkeliai“ Radviliškio lokomotyvų depui. Nagrinėjamuoju atveju trečiojo asmens S. Ž. veiksmų pagrindu susiklosčiusiems civiliniams atsakomybės draudimo teisiniams santykiams taikytini jų padarymo metu galioję įstatymai – minėtas 2004 m. kovo 5 d. TPVCAPD įstatymas ir kiti tuo metu galioję teisės aktai (CK 1.7 str. 1 d.). Kadangi ieškovui (draudikui) 2005 m. rugpjūčio 18 d. buvo iškelta bankroto byla, todėl draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims sumokėjo Biuras, kuris tapo nurodyto draudiko kreditoriumi, įstojęs į šio draudiko bankroto bylą su nukentėjusiems išmokėtos draudimo išmokos dydžio finansiniu reikalavimu (1 t., b. l. 181-185; TPVCAPDĮ 17 str. 1 d., 20 str. 1 d., 2 d.). Tarp šalių nėra ginčo dėl šių aplinkybių.

Esminis ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovo - bankrutuojančio draudiko subjektinės teisės reikalauti atlyginti žalą iš atsakovo – draudėjo, atsakingo už žalą, kurios nepripažino apygardos teismas, atmesdamas bankrutuojančio draudiko ieškinį atsakovui - draudėjui, kuriam priklausančią transporto priemonę vairuodamas neblaivus atsakovo darbuotojas padarė žalos tretiesiems asmenims, kuriems draudimo išmoką sumokėjo (atlygino žalą) Biuras pagal įstatymą. Nors byloje taikomų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų nuostatos tiesiogiai neįvardija nurodytos draudiko subjektinės teisės, o tokio pobūdžio teisė TPVCAPDĮ nenumatyta ir Biurui, kuris išmokėjęs išmoką už bankrutuojantį draudiką, tapo šio draudiko kreditoriumi (TPVCAPDĮ 20 str. 1 d., 2 d.; 1 t., b. l. 181-185), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, bankrutuojančio draudiko teisė reikalauti atlyginti žalą iš atsakingo už žalą draudėjo kildintina iš visiško žalos atlyginimo principą išreiškiančių konstitucinių ir bendrųjų civilinės atsakomybės nuostatų (LR Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai, CPK 3 str. 1 d., CK 1.5 str. 4 d., CK 6. 1 str., 6.251 str. 1 d., CK 6.246 str., CK 6.263 str.). Tokios pozicijos taip pat laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2006 m. balandžio 11 d. nutartyje (civ. b. Nr. 3k-7-115/2006), pasisakydamas dėl 2001-06-14 TPVCAPDĮ taikymo, išaiškino, kad dėl to, jog šiame specialiajame įstatyme žalos asmeniui samprata nedetalizuota bei neatskleista, ar ji apima turtinę ir neturtinę žalos asmeniui rūšis, ar tik vieną jų, o to nepadaryta ir 2001 m. rugsėjo 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1100 patvirtintose draudimo taisyklėse, todėl šių specialiųjų teisės aktų nuostatos nukreipia į bendrąsias teisės normas.

Nagrinėjamuoju atveju atsakingo už žalos padarymą asmens – draudėjo pareiga visiškai atlyginti padarytą žalą, kildintina iš CK 6.251 straipsnio pirmosios dalies, 6.263 straipsnio nuostatų, kuriose įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas, kilęs iš būtinumo atlyginti asmeniui padarytą žalą konstitucinio principo. Pažymėtina, kad šis principas ir minėtos bendrojo pobūdžio CK nuostatos, reglamentuojančios visišką žalos atlyginimą, iš dalies konkretizuotos 2007 m. gegužės 17 d. TPVCAPDĮ 20 straipsnio devintojoje dalyje, pagal kurią šio įstatymo nurodytais atvejais bankrutuojantis draudikas turi teisę reikalauti atsakingų už padarytą žalą įstatyme nurodytų asmenų grąžinti Biuro pagal šį straipsnį sumokėtas dėl padarytos žalos sumas.

Teisėjų kolegijos nuomone, kadangi nagrinėjamoje byloje taikomos 2004 m. kovo 5 d. TPVCAPD įstatymo specialaus pobūdžio teisės normos tiesiogiai neįtvirtina bankrutuojančio draudiko teisės reikalauti iš atsakingų už padarytą žalą asmenų grąžinti Biuro sumokėtas draudimo sumas tretiesiems asmenims dėl padarytos žalos, todėl taikytinos bendrosios CK teisės normos. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien specialiojo pobūdžio 2004 m. kovo 5 d. TPVCAPDĮ normomis, netinkamai taikė įstatymą, nuspręsdamas, kad nesant jame įtvirtintos bankrutuojančio draudiko regreso teisės draudėjo atžvilgiu, Biurui išmokėjus nukentėjusiesiems draudimo išmoką, ieškovo regresinis ieškinys atsakovui pagal esamą įstatyminį reglamentavimą apskritai negalimas (CK 6.251 str. 1 d., 6.263 str.).

Todėl neturi pagrindo ir pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškinys atmestinas ir dėl to, jog ieškovo bankroto administratorius neturi teisės ir pagal ĮBĮ nuostatas (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., 14 str. 3 d., 20 str.) reikšti reikalavimus draudėjui, kuris, patvirtinus Biuro kreditorinius reikalavimus ieškovo bankroto byloje, laikytinas bankrutuojančio draudiko kreditoriaus skolininku. Juolab, kad patvirtinus Biuro finansinį reikalavimą draudiko bankroto byloje, laikytina, kad patenkintas Biuro reikalavimas, pareikštas pagal TPVCAPDĮ (Įstatymo 20 str., 23 str.), o jis bus išieškomas (vykdant sprendimą) ĮBĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Dėl minėtų motyvų nepagrįsti apygardos teismo sprendimo argumentai, jog regreso teisę į žalą padariusį asmenį įgyja tik draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką tiesiogiai nukentėjusiems asmenims.

Be to, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ 22 straipsnio nuostatas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio pirmoji dalis reglamentuoja regresinius draudiko santykius draudėjo atžvilgiu, nustatydamas atvejus, kai draudikas turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, tarp jų, jeigu jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 p.). Bylos duomenimis, Vilniaus m. apylinkės teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyta, kad tretysis asmuo –atsakovo darbuotojas S. Ž. padarė žalą neblaivus vairuodamas transporto priemonę (1 t., b. l. 102, 103). Apygardos teismas be pagrindo tretįjį asmenį S. Ž. , vairavusį atsakovui (draudėjui) priklausančią transporto priemonę, sutapatino su transporto priemonės (padidinto pavojaus šaltinio) valdytoju (TPVCAPDĮ 2 str. 20 p.).

Darbo kodekso 249 straipsnis numato, kad darbdavys pagal Civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl kitų asmenų turtinių interesų pažeidimo. Pagal teismų praktiką, darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus šaltinį (šiuo atveju krovininį automobilį su puspriekabe) dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą (CK 6.264 str. 1 d., 6.270 str., DK 249 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-682/2006). Todėl atsakovas UAB „Baltic transline” (darbdavys), nors ir nėra tiesiogiai padaręs žalą asmuo, tačiau pagal įstatymą už ją atsakingas, kadangi jo darbuotojas (tretysis asmuo – S. Ž. ) žalą padarė būdamas neblaivus (1 t., b. l. 102, 103; TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 p.). Dėl to nepagrįsti ir teismo argumentai, jog regreso teisė įgyvendintina tik fizinio asmens atžvilgiu.

Dėl nurodytų motyvų, apygardos teismas priėmė neteisingą bei nepagrįstą sprendimą, kuris panaikintinas, ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo BDUAB ,,Ingo Baltic“ ieškinys patenkintinas, priteisiant iš atsakovo UAB ,,Baltic transline“ ieškovui BDUAB ,,Ingo Baltic“ 45 668,21 Lt žalos atlyginimą, ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį patenkinus, tarp šalių paskirstytinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 1 d., 302 str.). Iš atsakovo priteistinos ieškovo naudai ieškovo turėtos 300 Lt dydžio advokato pagalbos išlaidos, o valstybei žyminis mokestis už ieškinį 1370 Lt (45668,21 Lt x 0,03) ir už apeliacinį skundą 1370 Lt, nuo kurių mokėjimo ieškovas yra atleistas, ir 93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pirmosios (40, 95 Lt) bei apeliacinės (52,75 Lt) instancijos teismuose (1 t., b. l. 1; 2 t., b. l. 18; CPK 80 str. 1 d. 1 p., 96 str. 1 d., 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendė:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. gegužės 24 d. sprendimą.

Priimti naują sprendimą – BDUAB ,,Ingo Baltic“ ieškinį patenkinti.

Priteisti iš atsakovo UAB ,,Baltic transline“ (įm. k. 235584990, Odminių g. 3, LT – 01122 Vilnius) ieškovui BDUAB ,,Ingo Baltic“ (įm.k. 110426768, Ekskavatorininkų g. 1 B, LT – 52461 Kaunas) 45 668,21 Lt žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme (2007-01-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir valstybei 1370 Lt žyminio mokesčio išlaidų bei 41 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo UAB ,,Baltic transline“ ieškovui BDUAB ,,Ingo Baltic“ 300 Lt advokato pagalbos išlaidų, ieškovo patirtų apeliacinės instancijos teisme, o valstybei 1370 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų ir 53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.